Mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau jos suvokimas ir išgyvenimas yra unikalus kiekvienam žmogui. Šis straipsnis nagrinėja mirties suvokimo psichologiją, gedėjimo procesą, jo etapus, tradicijas ir būdus, kaip įveikti netektį. Straipsnyje remiamasi psichologų įžvalgomis, senovės papročiais ir šiuolaikinės visuomenės požiūriu į mirtį.
Gedėjimas: Natūrali reakcija į netektį
Gedėjimas - tai reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Tai sudėtingas procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta gedėtojo emociniai santykiai, tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nebėra asmens, anksčiau užėmusio tam tikrą vietą Jūsų gyvenime. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Šis jausmas yra skausmingas, bet natūralus procesas.
Gedėjimo trukmė kiekvienam žmogui yra skirtinga. Labai sunku susitaikyti su brangių žmonių mirtimi. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Gyvenimas po netekties nebus tik gyvenimas prisiminimais, bet ir visiškai naujas etapas.
Gedėjimo tradicijos Lietuvoje: Nuo senovės iki šių dienų
Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas. Gedėjimas senosios Lietuvos kaime ir pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Senovėje kaimuose dauguma moterų ligonį slaugė namuose, lankė kaimo bendruomenė, marino, o po mirties mirusįjį prausė, rengė. Jis buvo visos šeimos dėmesio centre. Mirštantis žmogus duodavo visiems palaiminimą, atsisveikindavo su kiekvienu pasiliekančiu. Kaime buvo moterys, vadinamos raudotojomis. Raudose velionio buvo klausiama, kaip jį sutiko protėviai ir angelai, kur nuvedė ir panašiai.
Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų, nerengė krikštynų, vestuvių ir patys tokiuose renginiuose nedalyvaudavo. Viešoji kaimo nuomonė griežtai smerkė nusižengusiuosius minėtoms elgesio normoms. Mirusiojo artimieji į mirtį žvelgdavo be dramatizmo. Nuo XIX a. iki XX a. vidurio vyravo paprotys, kad mirus vaikams motinos turi gedėti metus laiko. Mirus žmonai ar vyrui gedėjimo laikas įvairavo nuo metų iki pusantrų. Mirus seseriai ar broliui buvo gedima metus, kai kur - tris mėnesius.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Vienas svarbiausių išorinių gedulo ženklų - gedulo drabužiai. Senų senovėje gedulo spalva laikyta balta. XX a. gedulo spalva jau buvo juoda. Gedėjimo laikotarpiu buvo rengiamasi juodais drabužiais. Moterys apsigaubdavo juodos spalvos skarelėmis ar šalikais, vyrai ant švarko atlapo ar kairės rankovės prisisiūdavo juodą juostą. Žemaitijoje dar ir dabar kai kur yra išlikęs paprotys pasibaigus gedului, per metines, nugobti našlei juodą skarelę ir ją aprišti balta. Tai atlieka našlės dukra arba marti. Kitos moterys, atėjusios į metines, ryši tamsiomis skarelėmis. Pagiedojusios Kalnus, jos taip pat skaras pakeičia baltomis. Visa tai liudijo gedulo baigtį, o kartu ir našlės statuso įgijimą.
Tačiau gedulo pabaigoje artimųjų ir mirusiųjų ryšiai nenutrūksta. Dvasiniai ryšiai išlieka ilgai: artimieji meldžiasi už mirusiuosius, užperka mišias praėjus keturioms savaitėms ir po metų nuo mirties, prisimena gimimo dieną, per Šv. Kūčias, Šv. Velykas bei kitas šventes. Ypač ilgai išlieka ryšys tarp mirusios motinos ir jos vaikų - našlaičių.
Šiuolaikinės visuomenės požiūris į gedėjimą: Iššūkiai ir pokyčiai
Dėl globalizacijos įtakos šiandien tradicijos pasikeitė, ypač miestuose. Šiandienė visuomenė nelabai pageidauja matyti verkiančius, liūdinčius, kenčiančius, gedinčiuosius. Keičiasi ir gedėjimo suvokimas. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Visuomenė nenori matyti mirties sukeliamo skausmo, ašarų.
Šiandien žmonės miršta ne apsupti pagarbos ir su meile laikomi už rankų, o apraizgyti lašelinėmis ir prijungti prie įvairiausių jų gyvybę palaikančių aparatų. Žmogiškąjį ryšį pakeitė technika. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsivyrauja pasaulietinės pažiūros, todėl pradedama vengti kai kurių laidojimo ritualų, nedera parodyti sielvarto, skatinama vengti liūdesio, greičiau įsitraukti į veiklą, jau kitą dieną siūloma nusivilkti gedulo drabužius ir kuo greičiau išstumti mirusiojo prisiminimą iš atminties, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko ir neįvyko. Nors manoma, jog tai padės lengviau išgyventi gedulą, tai - klaidinga nuomonė.
Gedėjimo etapai: Kelias link susitaikymo
Gedulo laikotarpiu artimieji yra lyg neapibrėžtame tarpsnyje tarp gyvybės ir mirties. Artimojo netektis prasideda dar prieš ligonio mirtį. Šeimos nariai suvokia, kad mirtis yra neišvengiama ir tai yra gyvenimo dalis. Šeima, draugai, bendradarbiai po artimojo mirties išgyvena gedėjimą. Daugelis mokslininkų nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, kiekvienas žmogus turi savo individualų gedulo stereotipą.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Šokas: Pirmąsias dienas ar savaites po artimojo mirties žmogus išgyvena šoką. Vieni žmonės šoko metu būna lyg „sukaustyti“ ar „užšaldyti“, kiti - sutrikę, verkia. Kadangi sunku priimti artimojo mirties faktą, jie pasijunta sustingę, sutrikę ar apstulbę. Vėliau artimieji negali prisiminti, kas vyko laidotuvių metu. Šis laikotarpis trunka neilgai. Tai - apsauginė reakcija nuo dvasinio skausmo ir širdgėlos. Šiuo metu nereikia Jums priimti jokių su ateitimi susijusių sprendimų.
Skausmas ir ilgesys: Vėliau skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Gedintysis pradeda ilgėtis velionio, kiekvieną kartą pasigedus mirusiojo širdgėla suspaudžia širdį. Neigimą pakeičia suglumimas, abejingumas ir neviltis. Šio laikotarpio metu Jūs galite patirti įvairiausius jausmus: fizinius simptomus (pykinimą, apetito stoką, burnos džiūvimą), dvasines dvejones. Šeimai sunku priprasti gyventi be mirusiojo. Gedintieji dažnai kalba: „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti.“ Jūsų pasąmone ir jausmais sunku priimti tą faktą, kad artimojo nėra. Ši tuštuma - lyg skausminga negyjanti žaizda. Jums darosi sunku atlikti kasdienius darbus, gali imti kankinti nemiga, pasireikšti nenoras rūpintis ir savo higiena, ryškėja abejingumas aplinkai, neviltis, depresija, dingsta apetitas, kartais tikite, kad mirusysis sugrįš. Draugai ar bendradarbiai, matydami Jus liūdint, gali stengtis pralinksminti, padėti greičiau užmiršti netektį, tačiau tai neteisinga. Nereikia stengtis, kad Jūs greitai užmirštumėte, o draugų ir bendradarbių pastangos (tušti, nerimti juokeliai) gali Jus įžeisti ar net erzinti. Nereikia eiti ir į triukšmingus, linksmus renginius ar pasilinksminimus.
Iliuzijos ir haliucinacijos: Šiuo laikotarpiu gedintiesiems pasireiškia iliuzijos, haliucinacijos, kartais jie jaučia, lyg velionis būtų šalia. Kartais eidami gatve Jūs staiga pamatote lyg savo mirusį artimąjį, tačiau priėję arčiau regite, kad tai tik panašus siluetas. Dažnai motinos, netekusios vaikelio, naktį pabunda lyg išgirdusios kūdikio verksmą ar žingsnius. Visa tai rodo, kad Jūsų pasąmonė saugoja tą informaciją, kurios Jūs labiausiai trokštate - vėl matyti savo artimąjį. Mirusiojo ieškojimas nėra betikslis - jis aiškiai nukreiptas į norą atrasti prarastą žmogų. Nereikėtų priešintis tokioms simbolinėms gedinčiojo pastangoms, nes tai yra vienas iš mėginimų įveikti netektį elementų.
Fiziniai simptomai: Šiuo atveju Jūs jaučiate stiprius fizinius simptomus, kurie atsiranda dėl nerimo: lyg gerklėje užstrigęs kamuolys gniaužia gerklę, jaučiate širdies plakimą, atsiranda nemotyvuota baimė, sutrinka virškinimas. Kasdieniai darbai tampa neįveikiami, greitai pavargstate. Stenkitės surasti patikimą klausytoją (gali būti šeimos narys, artimiausias draugas, bendradarbis ar savanoris) ir kalbėti apie savo pojūčius, išgyvenimus, nes neišsakytos mintys tampa „dramblio“ dydžio. Savanoriai ir socialiniai darbuotojai turėtų būti geri klausytojai, nes jie parengti Jums padėti. Šiuo metu Jums kaip tik reikia viską suprantančio klausytojo.
Pyktis: Tai - natūrali reakcija. Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į gydytoją, slaugytoją, kad nepagydė Jūsų artimojo, ar į kurį nors šeimos narį. Dažnai pykstama ant savęs, ant viso pasaulio, kuris atrodo neteisingas. Šioje būsenoje gedintieji labai jautrūs ir pažeidžiami, bet jie turi teisę tokie būti. Dažnai stiprus pyktis būna nukreiptas ir į mirusįjį: „Kodėl tu mane palikai?“ Reikia žinoti, kad pyktis praeis. Jį reikia kuo greičiau „išleisti“, nes ilgalaikis pyktis gali tapti įpročiu, kuris destruktyviai veiks Jus. Leiskite pykčiui „išeiti“ - išsikalbėkite su artimu žmogumi. Kalbėkite apie mirusįjį, kaip jo pasiilgote, kaip Jums jo trūksta. Prisiminkite, kad gyventi be pykčio yra daug lengviau, todėl suraskite savyje jėgų ir atleiskite.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Kaltė: Galite jausti kaltę dėl savo kažkokių Jums svarbių atrodančių veiksmų, kurie galėjo išgelbėti Jūsų artimąjį „Jei tik… jei tik būčiau skatinęs anksčiau kreiptis į gydytoją.“ Tas begalinis „jeigu“ apsunkina sąžinės graužimą. Patyrę netektį savęs vis klausia: „Ar aš viską padariau dėl mirusiojo?“, „Ar pakankamai dėmesio jam skyriau?“ Prisimenate atvejus, kai su velioniu elgėtės netinkamai, sau tvirtinate, kad jei būtų galima viską sugrąžinti, elgtumėtės visiškai kitaip. Po artimojo mirties anksčiau buvę tokie jausmai iškyla tarsi ieškant atsakymo į klausimą, kaip gyventi jaučiant kaltę. Tai natūralu, nes tai dalis sielvarto. Supraskite, kad negalima pakeisti aplinkybių, kurios susiklostė, nes to niekas negalėjo numatyti, todėl Jūs neturite jausti kaltės.
Neviltis ir pripažinimas: Jūs dabar suvokiate, kad tas, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai gali sukelti neviltį: „Koks dabar yra mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl taip atsitiko man?“, „Kam gyventi?“ Paprastai ilgesys ateina praėjus 3 - 6 mėnesiams po artimojo mirties. Mirties pripažinimas padeda Jums save kontroliuoti. Pamažu ima grįžti jėgos, tačiau tuštumo jausmas išlieka. Pamažu jis tampa mažesnis, dar sielvartaujate, bet dvasinis skausmas jau mažesnis. Ima rastis noras kažką atnaujinti. Stenkitės prisitaikyti prie naujo gyvenimo proceso, kasdienėje buityje sugrįžkite prie savikontrolės. Reikia ugdyti atsakomybę už savo veiksmus ir jėgas. Žinoma, tuštumo jausmas išlieka, bet jis tampa ne toks aštrus, kaip žaizda, kuri gelia, bet aštriai nebeskauda.
Atsigavimas ir naujas gyvenimas: Praėjus tam tikram laikui Jūs pastebite, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Gerų dienų būna vis daugiau, ateina ramybė. Smulkmenos, kurios anksčiau erzino, tampa nereikšmingos. Atsiranda noras kažką daryti: užsiimti buto remontu, nusipirkti naują drabužį, keisti aplinką. Dažniau bendraujate su giminėmis, draugais, bendradarbiais. Reikia susigrąžinti ankstesnius santykius su aplinkiniais. Pripažinimas, kad šios reakcijos yra normalios, padeda Jums kontroliuoti situaciją, iš naujo įvertinti gyvenimo vertybes: nebeįsiveliate į niekur nevedančius ginčus, smulkmeniškos intrigos tampa nereikšmingos. Jūs taip pat galite rašyti „neišsiųstus“ laiškus: ką jaučiate, ką norite pasakyti savo artimajam, pasitarti, papasakoti, atsiprašyti.
Komplikuotas gedėjimas: Kada reikalinga pagalba?
Gedėjimo proceso sunkumas didele dalimi priklauso nuo to, kokią reikšmę gedinčiajam turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Jei tėvai netenka savo vaiko, gedėjimas bus komplikuotas. Tėvai, netekę vaiko, netenka ne tik artimo mylimo žmogaus, bet ir su juo susijusių vilčių, svajonių ir planų ateičiai. Vaikų mirtis - nepraeinanti viso gyvenimo dalis. Sielvartas tampa komplikuotas, atsiranda kaltės jausmas, kuris lydi visą gyvenimą.
Skausmingesnis gedėjimas bus tada, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų, pavyzdžiui, pyktis nepavykus susitaikyti kilus konfliktui jam dar gyvam esant. Tada gedėjimą sunkina stiprus kaltės ir pykčio jausmas, dėl kurio nuolat graužiamasi. Arba atvirkščiai - velionis buvo labai mylimas ir gerbiamas, prie gedinčiojo prisirišęs, nuo jo priklausomas. Turi įtakos ir sunkumai susitaikant su ankstesnėmis netektimis. Stiprus sielvartas būna tada, kai gedintysis dar yra neįveikęs anksčiau patirtų netekčių, kai žmogui tenka išgyventi kelias iš eilės artimųjų mirtis. Tai itin skausminga, nes sielvartui nepasibaigus vėl ištinka dar viena netektis.
Gedėjimui intensyvumas priklauso ir nuo asmeninių savybių. Netikėta mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, traumos, smurto ar staigi mirtis, net jei ligonis sunkiai sirgo, gali išprovokuoti sunkų gedėjimą. Jei šeimos nariai jautė, kad su jų mylimu žmogumi medikai (gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai) elgėsi rūpestingai, buvo suteiktas tinkamas gydymas - „Viskas padaryta kas tik buvo įmanoma“, išgyvenimai bus mažiau skausmingi, o gedėjimas trumpesnis. Liūdesys ir širdgėla sustiprėja minint sukaktis, per religines šventes Kūčias, Šv.Kalėdas, Šv.Velykas, Vėlines, keičiantis metų laikams. Netekties skausmą atnaujina buvę bendri pomėgiai (lankėte koncertus, spektaklius, keliavote) ir prisiminimai (mėgstama muzika, daiktai).
Savižudybė taip pat veda į komplikuotą gedėjimą. Atsiranda kaltė, kad užkirsti kelio mirčiai nepavyko. Gedintieji save kaltina, kad nepadarė kažko, kas galėjo sulaikyti nuo savižudybės. Išgyvenantieji netektį negali susitaikyti su nelaukta mirtimi ir analizuoja, dėl kokių priežasčių ir kodėl nusižudė jų artimasis. Paliatyviojoje ligoninėje (angl. hospice) ar skyriuje sunkiai sergantieji ilgai gydomi, ir namiškiai yra susitaikę su liga, bet ne su mirtimi. Todėl mirties faktas veda į gilų gedėjimą. Gedėjimą apsunkina ir prisiminimai apie nenumalšintą skausmą, emocines kančias, kurias sirgdamas patyrė mylimas žmogus.
Komplikuotas gedėjimas būna tada, kai žmogus lyg „užstringa“ kuriame nors gedėjimo etape, ilgai sielvarto procesas nebepereina į galutinį susitaikymą su netektimi. Retai kada gedėjimas gali trukti net visą gyvenimą. Jei žmogus neleidžia sau liūdėti, verkti, jis protu suvokia netekties faktą, tačiau negali priimti savo jausmų, o tada neįmanoma pereiti į susitaikymo etapą ir normaliai gyventi.
Atsigavimas po mylimo žmogaus netekties yra ilgas ir skausmingas procesas. Dauguma žmonių gedi nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Idealiu atveju artimieji patys įveikia netektį, tačiau tai padaryti nesiseka žmonėms, kurie neigia ir slopina sielvarto jausmus. Dažnai jie namuose sukuria mirusiojo kampelį, išdėsto jo daiktus, sienas nukabinėja jo nuotraukomis ir įsivaizduoja, kad mirusysis yra šalia. Atsiranda gili depresija. Norint įveikti dvasinį skausmą, būtina artimiesiems susitaikyti su įvykusia netektimi ir patirti skausmą. Įsipareigojimai šeimai, žodžiais neišreikšta širdgėla ir liūdesys toliau trukdo žmogui tinkamai patirti netekties skausmą. Depresija ir neviltis. Kai kurie artimieji patiria vadinamąjį netikėto gedulo sindromą. Gedulas vėluoja ar išvis neišreiškiamas dėl labai stipraus neigimo.
Jei jaučiate, kad gedėjimo procesas užsitęsia per ilgai, jaučiatės „užstrigęs“ kuriame nors etape, arba jus kamuoja stiprūs jausmai, tokie kaip kaltė, pyktis, neviltis, rekomenduojama kreiptis į specialistus - psichologus, psichoterapeutus, kurie padės jums įveikti netektį ir susitaikyti su nauja realybe.
Mirties baimė: Kaip ją atpažinti ir įveikti?
Apie tai, kaip atpažinti ir įveikti mirties baimę, rašo psichiatras, egzistencialistas Irvinas D. Mirtis apibūdinama kaip tamsus šešėlis, nuo kurio niekada nepabėgsime. Mirties baimė, paprastai, tūno pogrindyje, maždaug nuo šešerių metų iki brandos. Paskui, paauglystėje, mirties baimė iškyla visu stiprumu: jaunuolius užvaldo mintys apie mirtį, kai kurie mąsto apie savižudybę. Šiais laikais daugybė paauglių su mirties nerimu kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje.
Mirties baimę gali sustiprinti įvairūs veiksniai:
Sapnai: Sapnai yra kaip budinantys potyriai. Mirtis sapnuose dažnai pasirodo simboliais.
Amžius: Dauguma žmonių senstant, pradeda dar labiau bijoti mirties, kartais jie to net patys nesupranta.
Artimųjų netektis: Žmogus, išgyvendamas artimo žmogaus netektį, pradeda dar labiau bijoti mirties, nes jis pamato ją iš dar arčiau.
Vienatvė: Vienatvė labai sustiprina mirties baimę.
Kaip įveikti mirties baimę?
Būti šalia: Pati didžiausia pagalba susidūrusiam su mirtimi žmogui yra tiesiog būti šalia.
Atsiverti: Artimai bendraujant, kuo labiau vienas atskleidžia savo jausmus ir mintis, tuo lengviau atsiverti kitam. Atvirumas vaidina lemiamą kuriant artimus santykius.
Kurti ratilus: Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Mintis, kad galime kai ką palikti kitiems, net ir patys to nežinodami, labai padeda žmonėms, kurie tvirtina, kad laikinumas ir baigtinumas neišvengiamai reiškia prasmės nebuvimą.
Atrasti savo išmintį: Labai svarbu ne pateikti atsakymus, bet rasti būdą padėti žmogui atrasti savo paties tiesas.
Pripildyti savo gyvenimą: Daugumai mirties baimę kursto nusivylimas, kad jie niekuomet neatskleidė savo galimybių, neišpildė svajonių, save varžė. Visuomet, prieš atsisakydami ko nors, įsivaizduokime save po metų ar penkerių ir pamąstykime ar neteks apgailestauti.
Pabusti: Reikia nesistengti užmiršti prisiminimų, nei gerų, nei blogų, reikia kaip tik su tais jausmais pabūti, patirti ir jų saldumą, ir kartėlį. Leisti sau pagalvoti apie mirties suvokimo pranašumus, priglausti prie savęs jos šešėlį.
Karas ir mirties baimė
Karas prieš Ukrainą, jo nešamas skausmas ir kančios kasdien primena apie būties trapumą ir pažeidžiamumą, kelia baimę ir nerimą. Daugybė žmonių savanoriauja, aukoja laiką ir pinigus, prisijungia prie įvairių organizacijų veiklos, verda, kepa, siuva, globoja pabėgėlius. Tačiau bandant išsklaidyti nerimą, gali kilti ir instinktyvus polinkis jį slopinti pasiduodant chaosui ir kolektyvinėms nerimo išveikoms. Kai kurie žmonės peržiūrinėja vis tuos pačius, emocijas dirginančius siužetus, kompulsyviai seka žinias, bėga pirkti druskos ar kitų atsargų, kurių nenaudoja ir nenaudos.
Pasirinkimą palengvina baigtinumo suvokimas. Ne kartą mačiau, kaip net visai jauni žmonės, susidūrę su mirtimi - sunkia savo arba artimo žmogaus liga, netektimi, mirties akivaizda - tampa senais išminčiais. O jūs, ar jau žinote, kad viskas baigiasi (mirtimi)? Ar gyvenimo baigtinumas padeda jums gyventi ir išmintingai rinktis? Ar esate patenkintas savo pasirinkimais?
tags: #psichologai #apie #mirties #suvokima