Vladimiras Lazersonas, vėliau susilietuvinęs savo vardą į Vladą Lazersoną, buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos psichologijos moksle. Jo gyvenimo istorija, prasidėjusi Maskvoje ir paženklinta netekčių bei išbandymų, atspindi žmogaus dvasios stiprybę ir atsidavimą mokslui. Šis straipsnis skirtas apžvelgti V. Lazersono gyvenimą, jo indėlį į psichologijos raidą Lietuvoje ir išgyvenimus, patirtus nacių koncentracijos stovykloje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
„Aš Vladimiras, Rudolfo sūnus, Lazersonas“ - taip prasidėdavo visos Vlado Lazersono autobiografijos. Jis gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje, kur tuo metu gyveno jo šeima. Pradžios mokyklą ir progimnaziją baigė Palangoje, iš kur buvo kilęs jo tėvas Rudolfas. 1907 m. V. Lazersonas gavo Kauno komercijos mokyklos atestatą.
Psichologo karjerą jis pradėjo 1907-1911 m. studijuodamas Jenos (Vokietija) ir Ciuricho (Šveicarija) universitetuose. Studijų metais dirbo Ciuricho universiteto eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, savarankiškai vykdė psichologijos eksperimentus ir dalyvavo garsių profesorių vadovaujamuose psichologijos ir pedagogikos seminaruose. 1911 m. vadovaujamas prof. F. Schumanno parašė disertaciją vokiečių kalba „Der unmittelbare Bewegungseindruck“ („Betarpiškas judesio įspūdis“). Išlaikęs papildomus egzaminus Ciuricho universiteto Filosofijos fakultete, V. Lazersonui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1911-1916 m. tęsė mokslinius tyrimus psichologijos srityje Peterburge ir Tartu (tuomet Jurjeve). 1916 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje ir darbas Aukštuosiuose kursuose
Pirmojo pasaulinio karo metu V. Lazersonas buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę karo gydytoju. Grįžęs į Lietuvą, 1920 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos Nepriklausomybės kare tarnavo pulko gydytoju. Iš tarnybos 1921 m. buvo komandiruotas į Aukštuosius kursus Kaune ir išrinktas asistentu Psichologijos katedroje. Čia jis vadovavo studentų praktikos darbams, dirbo psichologijos laboratorijoje.
Aukštieji kursai Kaune tapo būsimojo Lietuvos universiteto, vėliau pavadinto Vytauto Didžiojo universitetu, branduoliu. Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros įkūrimas buvo svarbus žingsnis psichologijos mokslo plėtrai Lietuvoje. V. Lazersonas ir J. Vabalas-Gudaitis buvo vieninteliai šios srities specialistai šalyje, vėliau jų pastangomis buvo išauginta naujų gabių mokslininkų karta.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Darbas Vytauto Didžiojo universitete ir privačioje praktikoje
Lietuvos universitete, vėliau Vytauto Didžiojo universitete, V. Lazersonas buvo ne tik Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros asistentas, bet ir psichologinį praktinį darbą su dėstymu derinęs privatdocentas. Privačiame nervų ligų kabinete jis gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę.
Darbas Vilniaus universitete
1928 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbo V. Lazersonas, buvo perkeltas į Vilnių ir turėjo tapti integralia Vilniaus universiteto dalimi. Nuo 1940 m. sausio 29 d. švietimo ministro įsakymu V. Lazersonas pradėjo dirbti Vilniaus universitete, netrukus jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Vilniaus universitete V. Lazersonas liko dirbti ir sovietams aneksavus Lietuvą. Praėjus mažiau nei devyniems mėnesiams nuo darbo pradžios Nepriklausomos Lietuvos valdomame Vilniaus universitete, 1940 m. rugsėjo 1 d. okupacinio liaudies švietimo komisaro įsakymu V. Lazersonas tapo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu.
Pirmosios sovietų okupacijos metu universitete buvo atskirtos Pedagogikos ir Psichologijos katedros, pastarosios katedros vedėju buvo paskirtas V. Lazersonas. Profesorius buvo labai universalus mokslininkas, jį domino įvairios psichologijos mokslo kryptys - nuo vaikų raidos psichologijos iki genialių žmonių, kriminalinės psichologijos ir pedagogikos. Jo straipsniai šiais klausimais buvo spausdinami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio moksliniuose leidiniuose.
V. Lazersonas buvo aktyvus visuomenės gyvenime ir politikoje. 1927 m. jis buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu, buvo Lietuvos gydytojų kongreso vicepirmininkas, kelių visuomeninių organizacijų valdybų narys. Profesorius buvo ne tik žymus mokslininkas, gydytojas, bet ir Lietuvos patriotas.
Holokaustas ir gyvenimas Kauno gete
Po 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Lietuvos okupacijai, gana greitai vienas po kito vyko prieš žydus nukreipti veiksmai. Vilniaus srities švietimo reikalų valdytojo 1941 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 30 prof. V. Lazersonas buvo atleistas iš darbo Vilniaus universitete. Įsakymas, kuriuo darbo Vilniaus universitete neteko ir dar keli žydų kilmės darbuotojai, įsigaliojo atgaline data, nuo birželio 22 d. Įsakyme nebuvo nurodyta jokia atleidimo iš darbo ir išstūmimo iš Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės priežastis.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Lietuvoje su šeima - žmona Regina, sūnumis Rudolfu (1925-1941), Viktoru (1927-20??) ir dukra Tamara (1929-2015) - likęs V. Lazersonas kartu su kitais Kauno žydais 1941 m. rugpjūčio mėnesį buvo įkalintas Vilijampolės gete. Nepaisydamas sunkių gyvenimo sąlygų jis vylėsi, kad košmaras netruks amžinai ir jie sulauks laisvės. Kauno gete V. Lazersonas dirbo ambulatorijoje, gydė žmones, be to, rašė dienoraštį ir epigramas, studijavo išsaugotas mokslines knygas. „Knygų akcijos metu iš mūsų atėmė visas knygas. Tačiau tėvui kažkokiu būdu grąžino dalį medicininių knygų. Prie šitų knygų jis praleisdavo ištisas dienas: studijavo straipsnius, paraštėse rašinėjo pastabas. Rodėsi, kad jis jau rytoj eis į katedrą skaityti savo eilinės paskaitos, nors buvo visiškai neaišku, kas mums nutiks po valandos. Mokslas ir tikėjimas žmogaus išmintimi palaikė jo optimizmą.
V. Lazersonas gyvendamas gete skatino savo vaikus, ypač sūnų Viktorą, užrašyti savo prisiminimus, tačiau šiuo tėvo paskatinimu labiau susidomėjo jaunėlė Tamara Lazersonaitė.
Mirtis koncentracijos stovykloje ir šeimos likimas
1944 m. liepos mėnesį, kai naciai likvidavo Kauno getą, jo kaliniai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas: moterys su vaikais į Štuthofą, o vyrai į Dachau. Lazersonai buvo išskirti: 1944 m. pabaigoje žmona Regina Štuthofo koncentracijos stovykloje mirė užsikrėtusi šiltine, o jis pats Dachau dėl sunkaus fizinio darbo išseko ir mirė 1945 m. pradžioje. Kauno gete Lazersonai 1941 m. prarado vyriausiąjį sūnų Rudolfą.
1944 m. balandžio 7 d. dukrai Tamarai, tarpininkaujant dantų gydytojai Bronei Pajedaitei, pavyko pabėgti iš geto ir pasiekti savo istorijos mokytojos Petronėlės Lastienės namus. Su netikrais Elenos Savickaitės dokumentais ji slapstėsi lietuvių šeimose iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 2000 m. T. Lazersonaitei-Rostovskajai prašant jos gelbėtojoms P. Lastienei, Veronikai Žvironaitei ir B. Pajedaitei buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.
1970 m. T. Lazersonaitė-Rostovskaja su savo šeima (vyru Michailu Rostovskiu ir dukromis Miriam bei Ida) pateikė prašymą sovietinei valdžiai dėl leidimo išvykti gyventi į Izraelį. Iš pradžių KGB šį prašymą atmetė, tačiau po atkaklių Lazersonų šeimos prašymų ir skundų sovietų valdžia sutiko su jų repatriacija (1971). 1975 m. išvykti gyventi į Izraelį buvo leista ir V. Lazersonui.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
Vlado Lazersono atminimas ir palikimas
Vladas Lazersonas neabejotinai laikytinas vienu iš iškiliausių psichologijos srities mokslininkų, psichologijos mokslo ir praktikos infrastruktūros kūrėjų tarpukario Lietuvoje. V. Lazersono akademiniai tyrimai ir dėstomi dalykai apėmė eksperimentinės psichologijos, psichofiziologijos, pedagogikos ir vaikų psichologijos problemas. Jis yra vienas iš pirmųjų asmenų, po mirties apdovanotų Vilniaus universiteto įsteigtu simboliniu Atminties diplomu.
Rugpjūčio pabaigoje, ties Vydūno al. 67, Kaune atsiras „Atminimo akmuo“ Valdimirui Lazersonui ir jo žmonai gydytojai Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei.
Vlado Lazersono gyvenimo istorija yra įkvepiantis pavyzdys, kaip žmogus, patyręs didžiulius išbandymus, gali išsaugoti tikėjimą mokslu, žmogiškumą ir meilę artimiesiems. Jo indėlis į Lietuvos psichologijos mokslą yra neįkainojamas, o atminimas gyvas jo mokinių ir kolegų darbuose.
Paralelės su Viktoru Frankliu
Verta atkreipti dėmesį į paralelę tarp Vlado Lazersono ir kito žymaus psichologo, išgyvenusio koncentracijos stovyklą, - Viktoro Franklio. Viktoras Franklis (1905-1997) buvo austrų psichiatras, sukūręs logoterapiją - psichoterapijos mokyklą, kurioje gyvenimo prasmės paieškos apibūdinamos kaip pagrindinė žmogaus motyvacijos jėga. Logoterapija yra egzistencinės ir humanistinės psichologijos teorijų dalis. Jis išleido 39 knygas, išgyveno Holokaustą.
Franklio patirtis mirties stovyklose patvirtino tai, kad galimybę rinktis mes turime visose situacijose, net siaubingiausiose situacijose, pasak Franklio, mes galime išlaikyti krislelį dvasinės ir protinės laisvės. Jis išmoko, kad iš žmogaus gali būti atimta viskas, išskyrus vieną paskutinį dalyką - paskutinę žmogaus laisvę - galėjimą pasirinkti požiūrio tašką bet kokiomis sąlygomis.
Abu šie mokslininkai, Vladas Lazersonas ir Viktoras Franklis, patyrė nežmonišką žiaurumą, tačiau sugebėjo išsaugoti tikėjimą žmogaus dvasios stiprybe ir gyvenimo prasme. Jų gyvenimo istorijos įkvepia mus ieškoti prasmės net sunkiausiomis akimirkomis ir niekada neprarasti vilties.
Balio Sruogos "Dievų miškas" kaip kontekstas
Kontekstui suprasti pravartu paminėti ir Balio Sruogos veikalą "Dievų miškas", kuris taip pat atspindi autoriaus patirtis nacių koncentracijos stovykloje. Ši knyga, parašyta po Antrojo pasaulinio karo, pasižymi autorinio stiliaus unikalumu, kartu atskleidžiant sudėtingą autoriaus patirtį nacių koncentracijos stovykloje. "Dievų Mišką" galima laikyti vienu ryškiausių lietuvių literatūros paminklų, apimantį tiek asmeninę Balio Sruogos patirtį, tiek platesnius istorinius Lietuvos kontekstus. Šis veikalas tyrinėja ne tik žiaurumą ir tironiją, bet ir žmogiškosios dvasios atsparumą, tarpusavio pagalbą bei bendrystės jausmą ekstremaliose sąlygose. Balys Sruoga savo kūryboje atskleidžia, kaip net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose išliekama žmogiškumu ir gebėjimu juoktis iš savęs bei aplinkui tvyrančio absurdo.
tags: #psichologas #naciu #koncentracijos #stovykloje