Įvadas
Žmogaus elgesys - tai sudėtingas reiškinys, kurį lemia daugybė vidinių ir išorinių veiksnių. Norint suprasti, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, o ne kitaip, būtina atsižvelgti į biologinius, psichologinius, socialinius ir kultūrinius aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėsime pagrindinius žmogaus elgesio modelius, veiksnius, teorijas ir jų kasdienes apraiškas.
Socialinės Normos ir Elgesio Modeliai
Vienas iš pagrindinių aspektų, formuojančių mūsų elgesį, yra socialinės normos. Tai taisyklės ir lūkesčiai, kurie apibrėžia mūsų sąveiką su kitais. Pavyzdžiui, sveikinimasis su pažįstamais, mandagumo taisyklių laikymasis viešose vietose ar elgesys darbo aplinkoje - visa tai yra elgesio modeliai, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus. Socialiniai normatyvai nurodo, ko tikimasi iš žmonių tam tikrose situacijose. Šios normos dažnai kyla iš kultūrinių tradicijų ar grupių, kurioms priklausome.
Technologijų Įtaka Elgesiui
Technologijų plėtra taip pat smarkiai paveikė mūsų kasdienius elgesio modelius. Socialiniai tinklai ir mobilieji telefonai pakeitė mūsų bendravimo būdus ir tarpusavio santykius. Socialinė įtaka ir technologijų plėtra yra glaudžiai susijusios, o socialinės medijos tapo pagrindiniu socialinės įtakos šaltiniu.
Socialinė Sąveika ir Grupės Spaudimas
Socialinė sąveika - dar vienas esminis veiksnys. Šeima, draugai, kolegos ir bendruomenės nariai daro didelę įtaką mūsų sprendimams ir elgesiui. Grupės spaudimas gali paskatinti žmogų elgtis tam tikru būdu, net jei tai prieštarauja jo asmeninėms vertybėms. Priklausymas socialinėms grupėms gali sukelti spaudimą atitikti tam tikrus standartus, kas gali paveikti savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Emocinis Intelektas ir Elgesys
Emocinis intelektas taip pat yra svarbus kasdieniame elgesyje. Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas, o taip pat empatija kitiems, gali paveikti mūsų sąveikas ir sprendimus. Žmonės, turintys aukštą emocinį intelektą, dažniau sugeba išspręsti konfliktus ir kurti sveikus santykius.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Kultūriniai Skirtumai ir Elgesio Modeliai
Skirtingose kultūrose elgesio modeliai gali labai skirtis. Tai, kas laikoma normalu vienoje visuomenėje, gali būti netinkama kitoje. Pavyzdžiui, žiūrėjimas į akis bendraujant gali būti vertinamas kaip teigiamas ženklas kai kuriose kultūrose, o kitose tai gali būti laikoma nepatogiu ar net įžeidžiančiu elgesiu.
Kasdieniai Ritualai ir Jų Reikšmė
Kasdieniai ritualai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, suteikianti jam struktūrą ir stabilumą. Šie ritualai gali būti labai įvairūs - nuo rytinės kavos puodelio iki vakarienės su artimaisiais. Ritualai veikia kaip psichologiniai mechanizmai, padedantys mums susidoroti su kasdieniais iššūkiais. Jie suteikia galimybę atsipalaiduoti ir apmąstyti savo dieną. Socialiniai ritualai, tokie kaip šeimos susirinkimai ar šventės, stiprina mūsų ryšius su kitais ir kuria bendrumo jausmą. Jie leidžia dalintis patirtimis ir kurti prisiminimus. Ritualai taip pat atlieka simbolinę funkciją. Pavyzdžiui, žvakės uždegimas gali simbolizuoti viltį, o tam tikrų švenčių tradicijos primena apie mūsų istoriją ir kultūros paveldą. Šiandien, kai stresas ir neapibrėžtumas dažnai mus supa, ritualai suteikia saugumo jausmą. Jie leidžia jaustis labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą, net ir smulkiausiais aspektais. Ritualai taip pat teigiamai veikia emocinę sveikatą. Tyrimai parodė, kad reguliarūs ritualai gali sumažinti stresą ir pagerinti nuotaikos kontrolę. Galiausiai, ritualai ne tik atspindi mūsų asmeninius ir kultūrinius identitetus, bet ir formuoja bendruomenes. Jie skatina socialinį bendravimą ir bendradarbiavimą, prisideda prie bendros kultūrinės tapatybės kūrimo.
Elgesio Psichologija ir Veiksniai
Elgesio psichologija nagrinėja žmonių elgesio priežastis ir modelius. Biologiniai veiksniai, tokie kaip genai ir smegenų struktūros, gali turėti didelę įtaką mūsų elgesiui. Pavyzdžiui, tam tikros smegenų dalys, atsakingos už emocijas, gali skatinti arba slopinti tam tikras reakcijas. Psichologiniai aspektai, tokie kaip asmenybės tipai ir motyvacija, daro didelę įtaką mūsų elgesiui. Žmonės, turintys aukštą ekstraversiją, dažnai būna socialiai aktyvūs ir ieško naujų patirčių. Tuo tarpu introvertai gali rinktis ramesnius užsiėmimus. Socialiniai veiksniai, tokie kaip kultūra ir šeimos tradicijos, taip pat turi įtakos mūsų elgesiui. Be to, situaciniai veiksniai, tokie kaip aplinkos sąlygos ir emocinė būsena, gali paveikti mūsų elgesį. Galiausiai, elgesys yra dinamiškas procesas, nuolat besikeičiantis. Mūsų patirtys, mokymasis ir socialinė sąveika formuoja elgsenos modelius.
Socialinė Įtaka ir Jos Formos
Socialinė įtaka yra esminis veiksnys, įtakojantis mūsų elgesį ir požiūrį. Pirmiausia, socialiniai normatyvai nurodo, ko tikimasi iš žmonių tam tikrose situacijose. Šios normos dažnai kyla iš kultūrinių tradicijų ar grupių, kurioms priklausome. Grupės spaudimas taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Žmonės dažnai nori būti priimti savo socialinėse grupėse, todėl gali keisti savo nuostatas ar elgesį, kad atitiktų grupės lūkesčius. Socialinė įtaka gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Teigiama įtaka gali skatinti bendradarbiavimą ir altruizmą. Tačiau neigiama socialinė įtaka gali sukelti destruktyvius elgesio modelius, tokius kaip diskriminacija ar agresija. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinė įtaka ir technologijų plėtra yra glaudžiai susijusios. Socialinės medijos tapo pagrindiniu socialinės įtakos šaltiniu. Socialinė įtaka taip pat veikia mūsų identiteto suvokimą. Priklausymas socialinėms grupėms gali sukelti spaudimą atitikti tam tikrus standartus, kas gali paveikti savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Psichologija Kaip Mokslas ir Asmenybės Teorijos
Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Asmenybės Psichologijos Kontroversijos
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Vystymosi Įtaka Elgesiui
Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ir Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos.
Asmenybės Struktūra ir Procesai
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos. Į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. Visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Latentinė Funkcija: Apibrėžimas ir Savybės
Latentinė funkcija (lot. latens, kilm. latentis - paslėptas, nematomas) - tai netyčinė, nesąmoninga socialinė funkcija. Pagal struktūrinę funkcinę sociologinę mokyklą, tai yra tikri, visuomenės narių neįsisąmoninti, neplanuoti, bet realūs veiksmai, kuriais jie siekia patenkinti savo poreikius. Kitaip nei sąmoninga (deklaruojama) motyvacija, latentinė funkcija yra objektyvus socialinis elgesio padarinys. Latentinė funkcija taikoma žmonių elgesio funkcinėje analizėje. Dažniausiai ji reiškiasi kaip visuomenės narių emocinio solidarumo išraiška, pavyzdžiui, priešiškumas nusikaltėliams ar agresijai. Émile'is Durkheimas teigė, kad bausmės socialinis vaidmuo yra latentinė funkcija, tai yra, jos padarinys labiau susijęs su visuomene nei su nusikaltimu.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Asmenybės Vystymasis ir Latentinis Elgesys
Sigmundas Freudas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybės vystymąsi skatina keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg galima grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.
Pakeitimai ir Asmenybės Vystymasis
Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas, kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija.
Vystymosi Stadijos Pagal Freudą
Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai - latentinis periodas - kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu. Oralinė stadija: Pirma stadija tęsiasi apie metus - tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Analinė stadija: Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus. Falinė stadija: Po analinės stadijos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Visos šios stadijos yra pregenitalinės. Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra išstumiami. Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos - genitalinę - stadiją. Tačiau nors Freudas ir diferencijavo šias vystymosi stadijas, tačiau nemanė esant staigių perėjimų iš vienos į kitą. Praktiškai vienai stadijai būdingi procesai veikia ir kitoje stadijoje, tik jie yra santykinai mažiau išreikšti.
Oralinė Stadija
Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis - kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.
Analinė Stadija
Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.
#