Humanistinės Kultūros Žmogaus Samprata

Įvadas

Žmogaus samprata humanistinėje kultūroje yra daugialypis ir nuolat kintantis reiškinys. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip formavosi antropologijos mokslas, kokios yra jo šakos ir kaip humanistinė filosofija prisidėjo prie žmogaus suvokimo. Aptarsime skirtingas antropologijos kryptis ir mokyklas, jų požiūrius į kultūrą bei visuomenę, taip pat filosofinės antropologijos vietą tarp kitų žmogaus mokslų.

Antropologijos Samprata Istorijos Raidoje

Išvertus pačią sąvoką antropologija iš graikų kalbos, tai reikštų mokslą apie žmogų (anthropos - žmogus + logos - mokslas). Kaip visuminis mokslas apie žmogų, antropologija atsirado vėliau nei kitos humanistinės disciplinos, todėl jos šalininkai kaip galima greičiau siekė nubrėžti šio mokslo kompetencijos ribas, dalykinę sritį. Antropologija yra žmonijos, tai ir senovės, ir dabartinių tautų gyvensenos tyrinėjimas. Jau antropologinių mokslų kilmė lėmė, kad juose vyravo keletas bendrų metodologinių prieigų bei principų, iš kurių savo svarba išsiskiria „holistinis“, pagrįstas daugiaaspekčiu tyrinėjamų kultūros objektų, reiškinių ar simbolių pažinimu.

Antropologinių studijų svarbos pripažinimo lūžis įvyko antroje XIX amžiaus pusėje. 1850 m. buvo įkurtas etnologijos muziejus Hamburge, o 1866 m. analogiškas atsirado ir Harvarde. 1873 m. įsteigtas Karališkasis antropologijos institutas Anglijoje, o 1879 m. - Amerikos etnologijos biuras. Antropologijos ir etnologijos raidą veikė J. G. Frasseris ir kiti klasikinės antropologijos kūrėjai, kurie ėmėsi nagrinėti daug vadinamųjų primityviųjų tautų kultūros faktų. Jie suvokė, kad kiekvienos tautos, genties, etninės grupės kultūros istorija yra sudedamoji žmonijos kultūros istorijos dalis ir jautė būtinybę aprėpti kuo daugiau kultūros elementų. Svarbiausia buvo fiksuoti įvairių nykstančių primityviųjų tautų kultūros istorijos faktus, kol dar nevėlu.

Antropologijos Šakos

Jos penkios pagrindinės šakos yra kultūrinė ar socialinė antropologija, antropologinė lingvistika, fizinė (ar biologinė) antropologija ir taikomoji antropologija. Jos skiriamasis bruožas yra jos globalinis, lyginamasis ir daugiamatis aspektai. Kombinuotas visų penkių sričių požiūris yra vadinamas bendrąja antropologija. Šiuolaikinės antropologijos kilmė, sandara ir tikslai yra nevienalyčiai. Ji skyla į antropologiją plačiąja prasme, tai yra vadinamąja bendrąja antropologija, kuriai būdingas visuminis ir lyginamasis požiūris į savo tyrinėjimo objektą, bei daug lokališkesnę pagal savo uždavinius taikomąją antropologiją, bendrosios antropologijos duomenis taikančią konkretiems praktiniams uždaviniams įgyvendinti.

Subdisciplinų Suskirstymas

• paleoantropologija (arba žmogaus paleontologija) nagrinėja įvairių žmonių, kaip biologinės rūšies, kilmės ir evoliucijos dėsningumus.
• antropologinė lingvistika gvildena įvairias žmonių komunikacijos, ypač kalbos, formas.
• kultūrinė antropologija ir V. Europos šalyse - socialinė antropologija, kurios tyrinėjimo objektas, struktūra ir uždaviniai vis labiau atskiriami nuo jai artimos kultūrinės antropologijos.

Šiuolaikinės Antropologijos Mokslo Sritys

• kultūrinė antropologija (E. B. Tyloras, J. Frazeris, F. Boasas, A. Kroeberis, R. Benedict, L.
• socialinė antropologija (B. Malinowskis, A. R. Radcliffe - Brownas, L. Levy - Brühlis, M.
• filosofinė antropologija (M. Scheleris, H. Plessneris, A. Gehlenas, M. Landmannas, E.
• istorinė antropologija (L. Febvre‘as, M. Blochas, F. Braudelis, J. Le Goffas), kurio principai susiformavo „Analų“ mokyklos šalininkų veikaluose.
• teologinė antropologija (P. Tilichas, M. Buberis, P.
• struktūralistinė antropologija (C.
• kognityvinė antropologija (W. Goodenoughas, S.
• psichologinė antropologija (M. Mead, J. Dollard‘as, A. I. Hallowellas, H. S. Hughes) - ją labai veikė psichoanalizė ir humanistinė psichologija; tyrinėja, kaip individas veikia, jaučiasi, prisitaiko prie kitokios kultūrinės aplinkos.

Socialinė ir Kultūrinė Antropologija

Iš gausybės įvairių antropologijos krypčių ir mokyklų srauto itin svarų indėlį į komparatyvistinės metodologijos principų tapsmą įnešė socialinės bei kultūrinės antropologijos šalininkai. Nors „socialinės antropologijos“ ir „kultūrinės antropologijos“ tyrinėjimo objektai ir tikslai artimi, tačiau, nepaisant analogiškų išvadų, kurias daro jų šalininkai, tarp „socialinės“ ir „kultūrinės“ antropologijos yra esminių skirtumų. Pagrindinis senajame ir naujajame pasauliuose įsigalėjusių antropologijos tradicijų skirtumas yra nevienodas požiūris į kultūrą bei visuomenę. Vakarų Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje) vyraujančios socialinės antropologijos tradicijos šalininkai visuomenę laiko pamatine kategorija, o kultūrą - antrine jos funkcija. Amerikietiškoji kultūrinės antropologijos tradicija - priešingai: iškelia kultūros sąvokos reikšmę, kurią traktuoja kaip pagrindinę ir plačiausią kultūros antropologijos kategoriją, o visuomenė esanti tik sudedamoji jos dalis.

Taip pat skaitykite: Žmogaus samprata humanistinėje kultūroje

Anglijoje pirmą kartą socialinės antropologijos sąvoka buvo pavartota 1908 m. Dž. Freizerio. Nuo tada Anglijoje socialinė antropologija laikoma sociologijos šaka, tyrinėjančia primityvias visuomenes. Socialinė antropologija laikoma sociologijos šaka. Ji nustato tiriamų socialinių reiškinių funkcinę priklausomybę. Jos objektas - konkreti visuomenė, socialinio gyvenimo procesas, nes socialinė antropologija tiria ne individo, o socialinių grupių santykius. Socialinis gyvenimas apima daugybę žmonių veiksmų ir santykių, todėl galima nustatyti kai kuriuos bendrus jo bruožus, apibūdinamus kaip socialinio gyvenimo forma.

Amerikiečių kultūrinės antropologijos pradininkas buvo F. Boasas. Kultūros antropologija yra įvairialypis daugiašakis mokslas, kuris remiasi skirtingomis metodologinėmis prieigomis. Tai mokslas, tyrinėjantis visų istorinių tarpsnių visas kultūros raiškos formas. Čia kultūra suvokiama labai plačiai - kaip materialinių objektų, reiškinių, vertybių, simbolių, elgesio modelių visuma. Pagrindinėmis kultūrinės antropologijos subdisciplinomis tradiciškai laikomos etnografija ir etnologija. Kultūros antropologija įvairiais požiūriais tyrinėja žmogaus ir kultūros santykius, asmenybės dvasinio pasaulio tapsmą, jos kūrybinių galių sklaidą įvairiomis veiklos formomis. Ji atskleidžia svarbiausius „kritinius“ žmogaus socializacijos momentus, įvairių sociokultūrinės aplinkos veiksnių (auklėjimo ir švietimo, šeimos, religinės bendrijos) poveikį. Taigi kultūros antropologai, skirtingai nei socialinės antropologijos šalininkai, daugiau domisi ne materialinės, o dvasinės kultūros apraiškomis. Jų metodologijai itin svarbu istorizmas, požiūris į kasdieniškiausią kultūros istorijos faktą, kaip į retą reiškinį, ypač daug dėmesio skiriama empiriniams ir aprašomiesiems kultūros tyrinėjimo metodams. Kultūros antropologai nagrinėja „kultūros dinamika“, jos difuziją, akultūraciją, asimiliaciją, kultūros objektų ir simbolių sklaidos iš vienos į kitą civilizaciją ypatumus. Jie taip pat aiškinasi kultūros elementų perdavimo iš kartos į kartą būdus.

Filosofinė Antropologija

Filosofinės antropologijos posakis yra palyginti naujas. Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas tiesiog psichologija, ir šis pavadinimas apėmė įvairius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Pirmoji eina a posteriori ir remiasi patirties reiškinių stebėjimu. Ši perspektyva davė pradžią dviems mokslams: vienas eksperimentinio pobūdžio, kitas deduktyvaus refleksinio. Nuo šiol racionaliajai psichologijai priskiriami įvairūs vardai, visi daugiau ar mažiau turintys tą pačią reikšmę; tarp žinomiausių - filosofinė antropologija, metafizinė antropologija, žmogaus filosofija.

Šiandien termino antropologija vartojimas tapo daugiavalenčiu ir todėl gana neaiškiu. Jis nurodo tris skirtingas disciplinas. Dažniausiai kreipiamasi į fizinę antropologiją, tai yra į žmogaus studijas fiziniu - somatiniu požiūriu (žmonių rasės ir jų kilmė). Taikoma ir kultūrinei antropologijai, tai yra studijoms apie žmonių kultūrų, jų struktūrų bei jų vystymosi požiūriu. Galiausiai kalbama apie filosofinę antropologiją nurodant studijas, kurių centre - žmogaus jo galutinių principų požiūriu. Filosofinė antropologija tai yra filosofinė disciplina, kuri studijuoja visą žmogų ir nustato pirmąjį principą, kuris byloja apie žmogaus buvimą ir veikimą, bei to principo egzistavimą ir prigimtį per kritinę savo paties veiksmų refleksiją.

Žmogaus filosofija iš esmės skiriasi nuo įvairių žmogaus mokslų, tai yra mokslų apie žmogų, nes mokslai studijuoja žmogų kaip paprastą objektą iš reliatyvių bei dalinių požiūrio taškų: psichologinio, biologinio, politinio, ekonominio ir t.t. Nei vienas iš šių visų mokslų neapima visumos ir nei vienas iš jų nesiima atsakyti į klausimą: kas yra žmogus kaip toks? Žmogaus filosofija ir ieško viso, galutinio atsakymo, kuris iki galo gali išryškinti, kas yra žmogus savo bendrybėje, savo pilnatvėje bei visumoje. Žmogaus filosofija svarsto žmogų kaip būtybę ir ji siekia suvokti šią būtį sudarančią prigimtį bei principus dvejopa prasme, glūdinčią žodyje suvokti, tai yra atrasti žmogaus būties esmę ir suprasti, kokios yra jos galutinės priežastys. Todėl šia prasme žmogaus filosofija turi glaudžius ryšius su kitais žmogaus mokslais, tai ypač su pedagogika ir eksperimentine psichologija. Ryšys tarp žmogaus filosofijos ir pedagogikos remiasi asmens sąvoka ir tarpasmeniniais ryšiais. Kiekviena ugdymo teorija turi savo filosofines ištakas. Pedagogika, kaip nė vienas kitas mokslas, tampriausiai susijusi su žmogumi, nes tik jį galima ugdyti. Niekas kitas pasaulyje, išskyrus žmogų, negali būti ugdomas, nes neturi prigimtinės dovanos, svarbiausios ugdymo sąlygos, vadinamos kūrybiniu nusiteikimu. Visus kitus gyvus sutvėrimus galima tik dresiruoti, bet ne ugdyti.

Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus

Antropologijos skiriamasis bruožas yra tas, kad ji yra ir globalinė, ir lyginamoji. Kitos disciplinos domisi tik atskiru žmonių patirties segmentu ar atskiru mūsų kultūrinės ir biologinės raidos laiku ar faze. O antropologijai niekada neapsiriboja vienos populiacijos, rasės, genties, klasės, nacijos, laiko ar vietos tyrinėjimu. Pirmiausia reikalauja, kad išvados, paremtos vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimu, būtų patikrintos lyginant su kitų grupių ir civilizacijų tyrimų medžiaga. Tokiu būdu antropologai tikisi išvengti savo pačių klasės, genties, rasės, religijos ar kultūros šališkumų, čia visos tautos, visos kultūros yra vienodai vertos tyrinėti. Taigi jie neigia požiūrį tų, kurie tik save ir nieką kitą laiko žmonijos atstovais. Antropologija dėl savo biologinio, archeologinio, lingvistinio, kultūrinio, lyginamojo ir globalinio aspektų gali atsakyti į daugelį svarbių klausimų susijusių su žmogaus egzistencija. Jie prisideda tyrinėjant žmonijos gyvuliško paveldėjimo svarbą, apibrėžiant tai, kas žmogaus prigimtyje yra specifiškai žmogiška. Nagrinėja rasės reikšmę kultūrų evoliucijoje ir dabarties gyvenimo elgsenoje. Taip pat ji gali paaiškinti socialinę nelygybę, kilusią dėl rasizmo, lyčių, išnaudojimo, skurdo ir tautų atsilikimo.

Humanizmas ir Žmogaus Samprata

Humanizmas (lot. humanus - žmoniškas), antropocentrinė žmogaus vertę ir orumą bei juos atitinkančius visuomeninius santykius teigianti pasaulėžiūra; siauresne prasme - kultūrinis 14-16 a. Renesanso sąjūdis. Humanizmo idėjų yra antikos (filosofų ir literatų) veikaluose. Humanizmas naujai įprasmintas Renesanso ir vėlesnėse filosofinėse teorijose. Jis apibrėžia aukščiausią pilnutinio žmogaus būklę. Renesanse humanizmas reiškė pasaulietinį išsilavinimą. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų: pabrėžė žmogaus proto galią, gynė laisvą asmenybę ir jos individualumą, kėlė išsilavinimo reikšmę. Jie reikalavo tyrinėti ir mąstyti apie laisvę išreikšdami naują pasaulėžiūrą, laikančią žmogų didžiausia ir pagrindine vertybe.

Toks žmogaus išaukštinimas buvo naujas, palyginti su viduriniais amžiais, kurie akcentavo nuodėmingą žmogiškąją prigimtį. Suvokęs savo vertę, išdrįsęs būti savimi Renesanso žmogus manė turįs teisę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką ir santūrumą, o Renesanso mąstytojai pabrėžė neribotas žmogaus galimybes, jo išskirtinumą, ypatingumą. Pažinimo troškimas buvo esminis Renesanso žmogaus bruožas ir tikėjimas, kad viską, kas egzistuoja, jis gali pažinti. Renesanso humanizmo atstovai - Dante, F. Petrarca, Leonardo da Vinci, L. Valla, Erazmas Roterdamietis, M. de Montaigne’is, F. Baconas, T. More’as ir kiti - iškėlė individo autonomijos ir savarankiškumo idėjas. Romantizmo atstovai F. Schilleris, J. W. Goethe, G. E. Lessingas, J. G. Herderis savo veikaluose siekė kultūrinės ir filosofinės humanizmo aukštumos. I. Kanto teigimu, žmogus kitam žmogui turi būti tikslas, bet niekada tik priemonė.

Šviečiamasis amžius įtvirtino žmogaus individualybę ir sampratą, kad žmogiškasis protas turi galių spręsti savarankiškai. Humanizmas rėmėsi žmonijos pažangos galimybės idėja. Šviečiamojo amžiaus filosofai Voltaire’as, D. Diderot, J.‑J. Rousseau ir kiti teorinius humanizmo principus pavertė praktiniais laisvės, lygybės, pažangos reikalavimais, J.‑J. Rousseau kvietė sužmoginti civilizaciją. Šio humanizmo krizė, kilusi dėl pramonės perversmo ir antižmogiškos 20 a. bolševizmo ir fašizmo visuomeninės praktikos, buvo interpretuojama kaip Europos civilizacijos ir kultūros žūtis. Po II pasaulinio karo prasidėjo nauja humanizmo krizė. Filosofai J.-P. Sartre’as, C. Lévi‑Straussas, L. Althusseras svarstė, ar galima humanizmo mokslinė teorija, ar turi prasmės vadinamojo realiojo humanizmo sąvoka. 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje poindustrinė ir informacinių technologijų visuomenė vėl iškėlė žmogų kaip savarankišką, unikalų, kūrybišką, talentingą individą. Humanizmas ėmė reikšti ekonominių, socialinių, kultūrinių, švietimo ir ugdymo sąlygų sužmoginimą (bendražmogiškųjų vertybių, vadinamosios žmogaus kokybės koncepcijos). Žmogaus teises įtvirtino tarptautiniai dokumentai. Šiuolaikinis humanizmas laisvę sieja su atsakomybe.

J.-P. Sartre’o egzistencialistinėje teorijoje humanizmas traktuojamas kaip žmogaus pasmerkimas laisvei: įmestas į pasaulį žmogus neišvengiamai už jį atsakingas. 20 ir 21 a. sandūroje iškeliami nauji žmogaus sampratos bruožai. Senąjį, klasikinį, antropocentrizmą pakeičia nauja žmogaus buvimo jo paties sukurtame pasaulyje samprata (svarbūs žmogaus techniniai technologiniai laimėjimai). Humanizmas paskelbiamas bet kokio technologijų vertinimo matu (J. Habermasas). Reiškiamas būtinumas humanizmą įgyvendinti pasauliniu mastu, spręsti pasaulio problemas tik humanizmo požiūriu, net keliama alternatyva: arba humanistinė raida, arba žmonijos susinaikinimas (Romos klubas, A. Peccei). Šiuolaikinis socialinis pažinimas kantiškąjį atsakomybės už žmogiškumo išsaugojimą savyje reikalavimą papildo atsakomybe už kitą žmogų (žmoniją).

Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?

Humanizmas Lietuvoje

Lietuvoje humanizmo idėjas 15-16 a. pradėjo skleisti Europos universitetuose studijavę lietuviai, t. p. Lietuvoje gyvenantys Vakarų Europos šviesuoliai. Humanistinę gyvenimo prasmės sampratą, istorinę sąmonę ir pilietinį patriotizmą reiškė istorikai, literatai, diplomatai, publicistai. Prigimtines lietuvių savybes aukštino legendų apie lietuvių kilmę skleidėjai. Mykolas Lietuvis, J. Radvanas ir kiti idealizavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), jos valdovus ir didikus, palankiai vertino paprastus žmones, apeliavo į jų dorines vertybes. Humanizmo idėjos buvo paveikusios ir Lietuvos Statuto kūrėjus. Lietuvių raštijos kūrėjai M. Mažvydas, M. Daukša ir kiti žadino tautinę savimonę. Renesanso mąstysenos veikiami humanistai žmogaus nuopuolio bei prigimties nuodėmingumo nagrinėjimą pakeitė LDK valdovų ir didikų žygdarbių aukštinimu, t. p. visų bajorų nuopelnų ginant LDK valstybę šlovinimu bei demokratine nuopelnų interpretacija (pripažindami visų asmenų, kuriančių valstybės gerovę, nuopelnus). Jie propagavo veiklią asmenybę, savo inteligencija valdančią situaciją ir ją kreipiančią pageidaujama linkme.

Garbė ir atminimas visuomenėje tapo esmingiausia pasaulietiškai suvoktos gyvenimo prasmės dalimi. A. Volanas, A. Rasijus ir kiti humanistai kvietė išplėsti socialines laisves, kilmingumą pakeisti iškilumu (savąja veikla pelnytų nuopelnų pripažinimu). Pagrindinis jų požiūrio į luomus teiginys - asmens vertė ne paveldima, bet sukuriama - skatino aktyvų visuomenės gyvenimą. Ankstyvojo merkantilizmo mąstysenos humanistai formavo LDK visuomenės bei valstybės gerovės viziją: žemdirbystė, amatai ir prekyba - lygūs rinkos dalyviai - kuria materialiąją visuomenės gerovę. Humanizmui akstiną teikė reformacija, reikalaujanti asmens religinio atsinaujinimo. Reformacijos principai skelbė reikalingumą ugdyti valingą asmenį, sėkminga veika siekiantį išganymo. A. Kulvietis ir S. Rapolionis pirmieji prabilo apie naują nuteisinimo tikėjimu turinį, vidiniu asmens sąmonės ryšiu su transcedencija tikintis sukilninti asmenį ir jo aktyvumą. Arijonai S. Budnas ir kiti kvietė religinei tolerancijai, o S. Przypkowskis tolerancijos būtinumą grindė politiniais argumentais. Nors radikaliųjų arijonų kurta socialinė utopija teigė esamybės nepriimtinumą, bet asmenį įspraudė į religinio ir moralinio gyvenimo rėmus, jų protesto dėl asmens vertės ir egzistuojančių socialinių santykių feodalinėje tikrovėje raiška liko nekonstruktyvi.

Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose plėtota scholastinė filosofija aukštino asmenį, teigė jo, turinčio nemirtingą sielą, unikalią vertę, bet asmens vertingumo pripažinimą menkino žmogaus - dualistinės būtybės, svyruojančios tarp dvasinių ir kūno paskatų - vaizdavimas, o kolektyvistinė orientacija įspraudė asmenį į ontinę pasaulio hierarchiją ir suvaržė jį luominėje socialinėje tikrovėje. Nuo 18 a. vidurio Lietuvoje prasidėjęs Šviečiamasis amžius skelbė proto laisvę bei savarankiškumą, laisvą gamybinių santykių plėtrą (pvz., fiziokratai). K. Narbutas ir kiti Edukacinės komisijos veikėjai tikėjosi, kad gamtos mokslų ir socialinių doktrinų pagrindu apsišvietęs protas padarys perversmą ir socialinėje tvarkoje, būsianti įveikta ūkinė ir politinė valstybės krizė, išsaugotas valstybingumas. Humanizmo idėjas 19 a. pirmoje pusėje reiškė tautinio sąjūdžio literatai ir publicistai, nuo 19 a. prasidėjusio nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio ideologai. Vydūnas humanizmą įprasmino panteistiškai vaizduodamas žmogaus situaciją pasaulyje. Teigdamas žmogaus vertus visuomenės santykius kartu pasikliovė kosminėmis galiomis bei kosminiu kūrybos vyksmu, todėl menkėjo žmogaus - savo istorijos kūrėjo - vaidmuo.

Nepriklausomoje Lietuvoje humanizmo problematiką siekta tirti moderniai. Kritiškai vertindamas M. Heideggerio egzistencialinį humanizmą J. Girnius išeivijoje sukurtuose darbuose pateikė netikinčio žmogaus filosofinę ir psichologinę analizę, žmogaus būties prasmę ir jo vertybes grindė egzistenciniu teizmu. Moderniosios katalikybės teorijų paveiktas A. Maceina humanizmo problematiką plėtojo egzistencinio mąstymo paradigma. Sovietų okupacijos metais įsigalėjęs sovietinis marksizmas teigė netikrą, iškreiptą humanizmą, kuris aukščiausia vertybe laikė ne asmenį, bet valstybę. Marksizmo propaguotojai Lietuvoje netiksliai aiškino žmogaus poreikius, asmenį vaizdavo esant visiškai determinuotą visuomenės santykių, kurių raidos kryptį esą lemia nuo žmonių valios nepriklausomi istorijos dėsniai.

tags: #humanistine #kulturingo #zmogaus #samprata