Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama psichologinių universalijų sąvoka, remiantis kalbos, diskurso ir pažinimo teorijomis. Siekiama apibrėžti, kas yra psichologinės universalijos, kokios jų savybės ir kaip jos reiškiasi diskurse. Taip pat aptariamas šios sąvokos ryšys su kalbos filosofija, semiotika ir epistemologija.
Sakymas ir Diskursas
Lietuvių humanitariniuose moksluose vis labiau įsigali diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, kur skiriamas tekstas ir diskursas, pastarasis terminas apibrėžia „procesą, presuponuojantį sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą atstoja tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Emile‘is Benveniste’as, įtvirtinęs diskurso terminą prancūzų kalbotyroje, sieja diskursą su sakymo raiška ir pasakymo „gaminimo“ veiksmu.
Prancūzų discours yra kilęs iš lotynų discursus, kurio pirminė reikšmė yra „bėgiojimas šen ir ten“, o antrinė - „pasisakymas, samprotavimas“. Veiksmažodis discourir (kalbėtis, postringauti) etimologiškai susijęs su vietos keitimu: lotynų discurrere pirmiausia reiškia „išbėgioti, išsisklaidyti, išsiskirstyti“ ir tik po to „pasisakyti, samprotauti“. Sakymo metu „bėgiojantis“ reikšmės takais individas paverčia kalbą diskursu.
Kalbantysis - būtina sakymo sąlyga. Iki sakymo kalba tėra sakymo galimybė. Po sakymo kalba išsipildo diskurso instancijoje, kuri randasi iš kalbančiojo skleidžiamų garsų, atliekamų judesių, pasiekiančių adresatą ir pažadinančių atsakomąjį sakymą. Pasisavindamas formaliąsias kalbos priemones, kalbantysis pažymi savo vietą specifinėmis nuorodomis. Bet pasiskelbdamas kalbančiuoju ir prisiimdamas kalbą, jis iš karto įdiegia kitą priešais save. Bet kuris sakymas yra kreipimasis į ką nors, jis numato pašnekovą. „Kalba yra įmanoma tik todėl, kad kiekvienas kalbantysis prisistato kaip subjektas, nurodydamas patį save kaip savo diskurso aš. Analogiškas laiko (dabar vs vakar, pernai, rytoj) ir erdvės (čia vs ten) deiksių santykis su sakymo instancija. Esamasis laikas yra kalbėjimo laikas. „Sakymas įveda dabarties kategoriją, o iš dabarties kategorijos gimsta laiko kategorija. Dabartis yra tikrasis laiko šaltinis.
Struktūralistinėje kalbos teorijoje, siekiančioje neprieštaringo, išsamaus ir kuo paprastesnio kalbos reiškinių aprašymo, sakymo problematikai neliko vietos. „Esu linkęs manyti, kad kalbinis įvykis pats savaime nenumato sakytojo ir klausytojo (ar skaitytojo) arba sąmonės, esančios iki kalbėjimo, ir į kalbėjimą atsiliepiančio poelgio. <…> Sakytojas ir klausytojas nėra relevantiški kalbos struktūros analizei“, - teigė glosematikos kūrėjas. A. J. Greimas „Struktūrinėje semantikoje“ siūlė kalbines kategorijas, priklausančias nuo nekalbinės diskurso situacijos, eliminuoti iš aprašomo teksto. Koherentiškoje kalbos teorijoje psichologinį subjektą pakeičia gramatinis subjektas. Diskurso sakytojas pripažįstamas tik kaip „virtuali instancija, t. y. Teksto objektinimo pastangos galiausiai remiasi Ferdinando de Saussure‘o maksima: „kalba yra forma, o ne substancija.“
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Rusų formalistai grynų santykių struktūrą laikė ir literatūrinės analizės objektu. „Literatūros mokslas tyrinėja pačią literatūrą, o ne kažką kita; <…> meninio kūrinio tyrinėjimo objektas - šio kūrinio struktūra, o ne šios struktūros sukūrimą lydintys laiko ar psichologijos veiksniai“, - įrodinėjo Grigorijus Vinokuras. Pasak Osipo Briko, „jei ir nebūtų buvę Puškino, „Eugenijus Oneginas“ vis vien būtų buvęs parašytas“. Imanentinė teksto analizė tapo pamatiniu XX a. Polemizuodamas su paviršutiniškai suprastu F. Saussure’u - įsivaizdavimu, kad „formoje“ slypi pastovi „prasmė“ - alternatyvią reikšmės teoriją kūrė Michailas Bachtinas ir jo aplinkos tyrėjai. Reikšmę jie siejo su vertybių mainais socialinio bendravimo procese: reikšmę apibūdina ne ženklų uždaroje sistemoje santykis, o jų ideologinis turinys - santykis su juos generuojančiais individais: „Tai, kas paprastai vadinama „kūrybine individualybe“, yra konkretaus žmogaus socialinės orientacijos griežtos ir pastovios pagrindinės linijos išraiška <…>.
Komunikacinį reikšmės aspektą ryškino Prahos struktūralistai. „Meno kūrinys kaip visuma (nes tik visuma įgauna estetinę vertę) iš prigimties yra ženklas, nukreiptas į žmogų kaip į organizuoto kolektyvo narį, o ne tik kaip į antropologinę konstantą“, - teigė Janas Mukarovsky´. Performulavęs pradines formalizmo nuostatas, Romanas Jakobsonas apibrėžė poetinę funkciją pagal jos vietą literatūrinės komunikacijos procese kaip „dėmesio sutelkimą į pranešimą dėl jo paties“. Jis pirmasis pateikė išsamią lingvistinę sakymo nuorodų interpretaciją pasakytame tekste.
Įtraukdama sakymą į bendrąją reikšmės teoriją, semiotika jį suvokia ne kaip užtekstinę socialinę struktūrą, veikiančią kalbinį bendravimą, o kaip kalbinę pakopą, kurią logiškai presuponuoja baigtinis pasakymas. Sakytojas suteikia prasmę priešais jį esančiam pasauliui įvesdamas semantines kategorijas, „atjungtas“ nuo sakymo situacijos. Atjungimas - pirmoji sąlyga, leidžianti atsirasti prasmingam, kitiems suprantamam pranešimui, peržengti tai, kas būdinga vien sau pačiam, pateikti asmenis ir daiktus objektyvuojančioje perspektyvoje. Tai esminis žmonių kalbos požymis: žodinė afektų ir jausmų išraiška ne itin skiriasi nuo gyvūnų kalbos. Pasak A. J. Greimo, „įvardis jis, peikiamas dėl neva nepakankamo kūrybingumo, ko gero, yra greta arklio vienas didžiausių žmogaus atradimų“. Kita vertus, pasakymas turi reikšmę tik kalbančio (sakančio arba klausančio) subjekto atžvilgiu. Prasminį „tikrovės“ efektą sukelia pasaulio ir subjekto konjunkcija, išreikšta diskurse savotišku „būties įjungimu“.
Įjungimo operacija kreipia prie sakymo ištakų: nuo pasakymo „tada“ - prie „dabar“, nuo „ten“ - prie „čia“, nuo „neasmens“ - prie pirmojo ir antrojo asmens. Kad virtualios kalbinių frazių struktūros virstų pilnateisėmis diskurso struktūromis, reikia jas vienijančio ir įprasminančio žiūros taško. Semiotinė žiūros taško samprata susieja kalbinę ir pažintinę veiklą su jusliniu suvokimu. Žiūros taškas nesutampa su subjektyvia atlikėjo ar autoriaus nuostata: suvokimas numato dviejų sakymo aktantų - sakytojo ir sakymo adresato - sąveiką. Meninio teksto (nebūtinai žodinio) skaitymas yra toks pat reikšmių konstravimas kaip ir jo rašymas, tapymas, filmavimas. Už diskurso reikšmes vienodai atsakingi ir jo autorius, ir suvokėjas. Pasakymo plotmėje susiduria vienas kitam prieštaraujantys suvokiančiojo subjekto (stebėtojo) ir jo siekiamo objekto (informatoriaus) žiūros taškai.
Kaip naratyvinis aktantas, stebėtojas yra kompetentingas subjektas, norintis ir galintis žinoti. Jei informatorius yra nusiteikęs kuo išsamiau informuoti stebėtoją apie suvokiamą objektą, jis atlieka pagalbininko vaidmenį. Jei informatorius trukdo žinojimą: slepia tai, kas yra, apsimetinėja tuo, kuo nėra - jis veikia kaip antisubjektas. Dailės kūriniuose informatoriaus pagalbininko vaidmenį atitinka tiesioginė perspektyva (sakytojo ir sakymo adresato žiūros taškai sutampa), frontalus arba plokštuminis atlikėjų figūrų pateikimas. Sakymo plotmėje stebėtojo vaidmenį atlieka sakytojas arba naratorius. Pasakymo plotmėje stebėtojas deiksinėmis nuorodomis susiejamas su erdve ir laiku. Pagal savo kūno padėtį jis atskiria tai, kas yra arti, nuo to, kas toli, tai, kas aukštai, nuo to, kas žemai, kas buvo prieš tai, nuo to, kas įvyko po to. Tokio stebėtojo buvimas atveria pasakymą sakymo erdvei: sakymas apgaubia pasakymą, stebėtojas - tai, kas stebima. Pasakymo erdvėje savo ruožtu galima išskirti dalines apgaubtąsias erdves, sutelkto žinojimo vietas, kur susitinka prieinamumai ir trukdymai, kur vieni dalykai dengia arba atidengia kitus. Iš erdvinių konfigūracijų formuojasi įvairūs erdviniai takai. Borisas Uspenskis aptaria dvejopą žiūros taško slinktį. Vienu atveju sakytojo žvilgsnis nuosekliai pereina nuo vieno stebimo objekto prie kito, o sakymo adresatas turi iš šių erdvinių pertrūkių sumontuoti bendrą vaizdą. Tai vadinama „nuoseklia apžvalga“. Kitu atveju kalbama apie „judantį žiūros tašką“: pateikiama scena, pamatyta iš kintančios pozicijos, deformuojančios erdvinių objektų pavidalus. Pirmuoju atveju žvilgsnio slinktis išskaidoma į diskrečių komponentų seką, o jų sintezė nukeliama anapus pasakymo. Antruoju atveju įvairūs žiūros taškai susaistomi pačiame pasakyme (pavyzdžiui, kubistiniame paveiksle).
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Jacques’as Fontanille’is aprašo keturias žiūros taško strategijas. Gaubiamajai (englobante) strategijai jis priskiria visažinio žiūros tašką, pasiekiamą arba žvilgsniu iš labai toli (ar aukštai), arba apibendrintu pasakojimu. Jis apima įvairius daiktų būvius ir pripažįsta vertę tik koherentiškai visumai (plg. žiūrą „iš paukščio skrydžio“). Kaupiamoji (cumulative) strategija, siekdama kuo didesnio išsamumo, vieną po kito apžvelgia įvairius objekto aspektus. Atrenkamoji (élective) strategija ieško būdingiausio aspekto, kuris, atstodamas daugelį kitų, sutelktų įvairias diskurso reikšmes. Detalizuojančioji (particularisante) strategija tenkinasi atskiromis detalėmis, nepretenduodama aprėpti didžiulių visetų. Konkrečiuose diskursuose kryžiuojasi įvairios strategijos. Vyraujanti strategija įteigia savo vertybių sistemą ir nuvertina kitus žiūros taškus.
Antano Vaičiulaičio novelės „Šiaurietė“ pasakotojas jau pirmuoju sakiniu nuo nuasmenintos žiūros („Vieną ūkanotą rudens vakarą keliu iš Šmaikštynės į Intiklės pusę ėjo žmogus“) pereina prie konkretaus stebėtojo („nulenkęs galvą ir protarpiais lazda ieškodamasis kietesnės vietos kojai“, „Kryžkelėje sustojęs, skaitė jis parašus ir giliai atsikvėpė, žiūrėdamas priešais save“). Tiriantis stebėtojo žvilgsnis susiduria su stebimojo objekto pasipriešinimu: „Matyti jis nieko nematė, nes migla buvo taip tiršta, kad už poros žingsnių jau nyko medžiai.“ Padedant garsui, neprieinama informacija (rūkas neleidžia keleiviui stebėti aplinkos) tampa prieinama. Iš rūko išniręs ūkininkas ir jo arkliai įveda naują žiūros tašką. „Pamatęs praeivį, atsirėmusį į rodyklę, kuri kelią pirštu dūrė kažin kur į debesis, ūkininkas pliaukštelėjo botagu, užkopė aikštelę kryžkelėje ir suriko: „Tprru!“ Arkliai pro šnerves išpūtė garų srovę, nupurtė nugaras ir kramtė žąslus, žiūrėdami į žmogų prie stulpo. - Iš kalbos tuoj supratau. O dėl tų Avižių - jų gi yra du. Keleivis sumišo“ (p. Pasakymo erdvę įrėmina erdvinė kategorija viršus vs apačia: keleivis eina nulenkęs galvą, ūkininkas sėdi ant maišų, užkopia į aikštelę, arkliai klimpsta ligi pilvo, vežimas kyla į viršų ir grimsta ligi ašių. Abiejų stebėtojų - keleivio ir ūkininko - stebėjimo tikslai yra skirtingi. Ūkininkas, stebėdamas nepažįstamąjį, bando nuspėti, ką slepia jo atrodymas. Keleiviui ūkininkas yra vienas iš informatorių, padedančių susivokti svetimoje erdvėje. Kryžiuojantis savojo ir svetimojo žiūros taškams, pasiekiamas „judančio žiūros taško“ efektas. Paaiškėja, kad ta pati pavardė slepia du skirtingus atlikėjus. - A, žinau, žinau! Tai bus Augustas. Jo namai į girios pusę… Tik, broleli, mes ją vadiname Adele, ir ji dabar - ne tarnaitė. Likęs vienas, keleivis neskubėdamas, apsimąstydamas kaleno pypkę į rodyklę. Kelios žarijos nukrito ant žemės ir tuoj užgeso. O jisai kraipė galvą ir stebėdamasis murmėjo: „Ji dabar ne tarnaitė… Kas jai galėjo atsitikti - ar ją nuo darbo pavarė, ar…?“ (p. Dviejų žiūros taškų susikirtimas dar sykį sutrikdo keleivį. Atsitokėjęs jis mano, kad šiaurietę klaidingai įvardija ūkininkas, nežinantis to, ką „geriau už kitus“ žino jis pats. Tačiau tai, kodėl „ji dabar ne tarnaitė“, žino tik ūkininkas. Sakymo adresatas, atsidūręs tarp šių dviejų skirtingų žinojimų, kol kas šios paslapties negali įminti. „- Ar čia bus Avižius? - Tas pat, - atsakė nuo stalo. Žmogus nusišypsojo. Taigi, Stasys!“ (p. Svečiui atrodo, kad jis žino daugiau negu namiškiai, kuriems jų tarnaitė, matyt, yra sakiusi turinti brolį, vardu Stasys. Kaip ir anksčiau, kai kalbėjosi su ūkininku, ateivis apsimeta palaikantis pašnekovo požiūrį, nors mano turįs „geriau už kitus žinoti“. Užtat, tarsi patvirtindamas pirmąjį moteriškės spėjimą, jis šypsosi, o į antrąjį atsako dviprasmišku sušukimu. Namiškiai savo ruožtu žino tai, ko žmogus „iš tolo“ negali žinoti. Sakymo adresatas turi rasti savo vietą šiose žiūros taškų slėpynėse. Iš ankstesnio ateivio jausminės būsenos aprašymo galima numanyti, kad su Avižių tarnaite jį sieja ne kraujo giminystė. Adelės-Onos atvaizdas ir toliau dvejinasi. Kai, taikydamasis prie šeimininkų žinojimo, Stasys pasakoja apie raišą Adelės seserį, senasis Avižius suklūsta: „Kaip jie keistai šneka: Adelės sesuo! O jam gi ar ne sesuo?“ Dviguboje perspektyvoje matomas ir Stasys. „Na, tu brolis ne brolis jai, giminė ne giminė man, o aš vis tiek pasakysiu…“ - dėsto senasis Avižius (p. 175). Dabar jau nustemba Stasys: „…savo dvasioj jautė keblumą: ar čia papročiai kiti, ar kokis galas, kad šeimininkus tarnai vadina tėvais, kad į jį patį kreipiasi kaip į giminę. J. Fontanille’is pasakytų: stebėtojas kaupiamąją strategiją keičia gaubiamąja. Bet sakymo adresatas numano, kad „šiauriečių“ kalbėjimo papročiai čia niekuo dėti. Pasakotojas keičia šiaurietės vardą priklausomai nuo to, ką apie ją žino kiti pasakojimo dalyviai. Stasio pokalbyje su buvusia Avižių tarnaite ji vadinama Ona. Taip pavadinama ir susidūrusi tarpduryje su Avižiene: „Mamyte, aš juos sumazgosiu, - tarė Ona“ (p. 174). Tai dar vienas sudvejintos žiūros atvejis. Pokalbio epizode Stasį ir Oną sieja bendra praeitis. Pasitvirtina nuovokesnio skaitytojo spėjimas, kad šiaurietė Ona - Stasio žmona („mudu kunigas surišo su sidabriniais“, p. 172), ištekėjusi už jo ne savo noru: „Liepė - ir ėjau. Skurdžiams tėvams vis kad geriau kur įkišti dukterį“ (p. 173). Paaiškėja, kad likusi namuose raiša „Adelės sesuo“, apie kurią pasakojo Avižiams Stasys, ir yra tikroji Adelė ir kad Stasio minimas Broniukas dantukais „kaip voverės“, matyt, yra Stasio ir Onos sūnus. Pokalbio epizode pasikeičia įvardytų atlikėjų santykiai: miršta išgalvotoji Adelė, jos vietą užima šiame kaime niekam nežinoma Ona. Pašnekesių, kurie vyksta „už durų“, kol kas ši transformacija nepaveikia. - Vėl pasaka, - gynėsi Avižius.- Juk ir pase buvo parašyta: Adelė Gervėčiūtė. - Ona! - Ne, dėde… Aš galiu jums viską išaiškinti“ (p. Pirmoje novelės dalyje žiūros taškų kaitą valdo noras žinoti. Antrojoje skirtingus žiūros taškus stengiamasi „suvesti į tvarką“. Tvarka numato visažinį lėmėją - bendruomeninį („Gi tavęs čia niekas nelaikys - ką žmonės šnekėtų!” - p. 182) arba transcendentinį: „Tu neverti, bet Tasai verčia. / Ir Avižius pakėlė ranką į lubas“ (p. Avižiaus gestas tarsi pakartoja kelio rodyklę, duriančia pirštu „kažin kur į debesis“, o jo žodžiai - „Pas Dievą parašyta: ji priklauso pirmajam…“ (p. 181) - primena novelės epigrafą iš Pradžios knygos: „Kodėl tu sakei man: tai mano sesuo; dėl to aš ją paėmiau už žmoną? Kitaip dieviškąją išmintį supranta Ona. Kai senis ją graudena: „Tu nė Dievo nebijai!“, ji atsikerta: „Dievas gi mane pažįsta“ (p. 181). O Petras tiki, kad turėtų būti kažkokia kita, dar niekam nežinoma teisybė: „Visos tos šnekos jam atrodė lyg kažkas netikra, ir jo mintyse šmėkšojo tolima viltis, kad kažkokia stipri ranka nustums tą siaubą, kuris tyko iš visų pusių….
Epistemologinės Perspektyvos
Epistemologija (iš gr. epistēmē - pažinimas + logos - mokslas), arba gnoseologija (iš gr. gnōsis - pažinimas + logos - mokslas), yra pažinimo teorija, filosofijos šaka, nagrinėjanti žinojimo ir pažinimo prigimties, kilmės, struktūros ir ribų problemas. Pagal žinojimo sampratą skiriama normatyvinė ir aprašomoji epistemologija.
Normatyvinė Epistemologija
Normatyvinė epistemologija pagrįsta vertybine žinojimo samprata, kuri žinojimą apibrėžia kaip tam tikrą pažintinę kokybę įgijusius žmogaus įsitikinimus (pvz., žinojimas - tai pagrįstas teisingas įsitikinimas). Atsižvelgiant į požiūrį, nusakantį, kaip įsitikinimai šią kokybę įgyja, normatyvinė epistemologija skiriama į fundamentistinę ir koherentistinę.
Fundamentistinė Epistemologija
Fundamentistinė epistemologija pagrįstu laiko tokį įsitikinimą, kuris yra arba akivaizdžiai teisingas, arba logiškai išvestas iš pamatinių (lot. fundamentum), akivaizdžiai teisingų įsitikinimų. Dėl šių įsitikinimų kilmės esama skirtingų nuomonių: empirizmo atstovai mano, kad pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis, racionalizmo atstovai - kad jų šaltinis yra racionali intuicija.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Koherentistinė Epistemologija
Kitaip nei fundamentizmas, koherentizmas neigia pamatinių akivaizdžių įsitikinimų egzistavimą. Jo atstovų (O. Neurathas, W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras) požiūriu, kiekvieno įsitikinimo atžvilgiu galima kelti jo pagrįstumo klausimą, o tai veda į begalinį regresą. Šio išvengti įmanoma tik teigiant, kad įsitikinimų pagrindimas yra rato formos: įsitikinimą A pagrindžia įsitikinimas B, šį - įsitikinimas C ir t. t., kol pasiekiamas įsitikinimas, kurį pagrindžia įsitikinimas A ir ankstesni pagrindimo grandinės nariai. Įsitikinimų pagrindimas yra ne hierarchiškas, o holistiškas; jie susiję tarpusavio įvairiais ryšiais ir abipusiškai palaiko vieni kitus. Įsitikinimo pagrįstumas yra savybė, išplaukianti iš jo derėjimo (angl. cohere) su egzistuojančia įsitikinimų sistema. Koherentizmo atstovai neturi vieningos nuomonės, ką reiškia įsitikinimų darna - ar tai loginis neprieštaringumas (O. Neurathas), ar greta loginės darnos būtini ir kitokie (aiškinantieji, deterministiniai, tikimybiniai) įsitikinimų ryšiai (W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras).
Probabilistinė Epistemologija
Šioms pozicijoms alternatyvaus požiūrio laikosi probabilistinė epistemologija (R. Carnapas, R. Jeffrey), pabrėžianti, kad subjekto įsitikinimas teiginio teisingumu nėra dvireikšmės logikos dalykas. Tarp stipriausio įsitikinimo ir netikėjimo yra tarpiniai įsitikinimo laipsniai. Įsitikinimas pagrįstas tuomet, jei subjektas jam priskiria adekvačią tikimybę - tokią, kuri atitinka tikimybių teorijos aksiomas. Gaunant naujus duomenis apie įsitikinimo objektą, jo stiprumo laipsnis turi keistis pagal taisyklę, kurią nusako Bayeso teorema (dėl jos svarbos probabilistinė epistemologija dar vadinama bejesizmu).
Internalizmas ir Eksternalizmas
Fundamentizmui, koherentizmui ir probabilizmui būdingas bendras internalistinis požiūris, kad pagrindimas turi būti pačiam pažinimo subjektui prieinamas veiksmas - priežastys arba pagrindai, leidžiantys įsitikinimą pripažinti pagrįstu, yra vidiniai. Priešingas, eksternalistinis, požiūris teigia, kad įsitikinimas gali būti pagrįstas nepaisant to, ar pats subjektas gali nurodyti jo pagrindus - pvz., įsitikinimas, kad stačiojo trikampio statinių ilgių kvadratų suma lygi įžambinės ilgio kvadratui, yra pagrįstas, net jei subjektas ir neprisimena šios teoremos įrodymo. Labiausiai išplėtota eksternalizmo forma yra reliabilizmas (A. I. Goldmanas, F. Dretske), teigiantis, kad įsitikinimas pagrįstas tada ir tik tada, jei jis yra patikimų (angl. reliable) kognityvinių procesų rezultatas. Pažinimo procesų ir šaltinių patikimumo nustatymas esąs epistemologijos pagrindinis uždavinys, kurį sprendžiant ji galinti užimti trečiojo asmens perspektyvą ir remtis specialiųjų mokslų (pvz., kognityvinės psichologijos) tyrinėjimų rezultatais. Internalizmo atstovai prieštarauja tokiai pozicijai nurodydami, kad kol teiginio pagrįstumas netampa prieinamas tyrinėtojui, t. y.
Aprašomoji Epistemologija
Aprašomajai epistemologijai atstovauja natūralizmas (W. V. O. Quine’as, S. Stichas, R. M. Rorty), žinojimo tyrinėjimus siejantis su mokslo istorija, mokslo ir žinių sociologija bei kognityvine psichologija. Savo tikslu natūralizmas laiko ne žinojimo sąvokos išryškinimą ar pažinimo apskritai normų nustatymą, o patarimų mokslininkui praktikui formulavimą. Epistemologija suvokiama kaip atskirų specialiųjų mokslų teorija.
tags: #psichologines #universalijos #zodynas