Šiame straipsnyje remiamasi psichoterapeutės Daivos Morozovienės įžvalgomis apie gedėjimo procesą, nerimą ir psichologinę pagalbą. Aptariami netekties išgyvenimo ypatumai, visuomenės požiūris į mirtį, gedėjimo etapai, komplikuotas gedėjimas ir būdai, kaip padėti gedinčiam žmogui. Taip pat nagrinėjami nerimo sutrikimai, jų simptomai ir pagalbos galimybės.
Netektis ir Gedėjimas: Kelionė Per Skausmą
Išgirdus žodžius „netektis“ ar „gedėjimas“, dažnai įsivaizduojame atsisveikinimą su artimu mirusiu žmogumi, juodus gedulo drabužius ir kančios paženklintus veidus. Netektis atrodo kaip įsibrovėlė, aptemdanti laimingą gyvenimą ir atverianti vien tik skausmą. Dėl šios priežasties daugelis stengiasi nustumti mirtį į tolimiausią gyvenimo užkampį ir gyventi taip, tarsi niekada nemirsime. Tačiau netektis yra neišvengiama gyvenimo dalis, paliečianti kiekvieną iš mūsų.
Gedėjimas - Natūrali Reakcija Į Netektį
Gedėjimas yra procesas, sielvarto darbas, padedantis susitvarkyti su patirta netektimi. Tai visiškai normali reakcija netekus to, kas mums reikšminga. Gedime tik tų dalykų, kurie mums svarbūs. Dažniausiai ir skaudžiausiai patiriame netektį, kai miršta mums artimas žmogus. Ypač sunku, kai su mirusiuoju buvo siejama daug vilčių, tuomet prarandame dalį savo gyvenimo, planuoto, kurto ir statyto. Tačiau gedime ir dėl kitų dalykų: skyrybų, darbo, sveikatos praradimo. Netgi netekti savo svajonių, iliuzijų ir vilčių žmogui dažnai yra sunkiau negu kažko labai realaus.
Panašus į gedėjimą procesas išgyvenamas ir tuomet, kai žmogus supranta, kad tuoj neteks. Svarbu suvokti, kad netektis nėra kažkas išskirtinio - juk nėra žmogaus, kuris nebūtų to patyręs.
Gedėjimo Etapai: Nuo Šoko Iki Priėmimo
Nors psichologijoje bandoma įvardinti tam tikras gedėjimo fazes ar stadijas, kiekvienam gedėjimo procesas vyksta labai skirtingai. Vis dėlto, pirmoji reakcija į netektį dažniausiai būna sutrikimas ir nesuvokimas, kas įvyko. Taigi, iš pradžių patiriamas šokas, sukrėtimas. Po to dažniausiai seka neigimas. Gedėdamas žmogus turi nueiti kelią nuo mirties neigimo iki jos priėmimo. Manoma, kad priėmimo procesas, netekties įsisąmoninimas gali trukti iki pusės metų. Kol mirtis nesuvokta, nepriimta, žmogus pusiau tiki, pusiau netiki, kad jam brangus asmuo mirė.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo iššūkiai: Dovilės Varkalienės pagalba
Kai sąmonė nepriima netekties fakto, atrodo, kad netiesa, jog to žmogaus nebėra tarp gyvųjų. Vėliau, kai gedintis žmogus nueina kelią nuo nesupratimo iki artimojo mirties fakto priėmimo, jį aplanko sielvartas ir liūdesio, kartais kaltės jausmai. Dažnas išgyvena kaltės jausmą, kyla klausimai: „kodėl?“, „ką aš turėjau padaryti?“. Kai realiai supranti, kad jau nieko nepakeisi, ateina liūdesys, ir reikia jį išbūti. Labai dažnai žmonės nori, kad viskas būtų taip, kaip anksčiau, bet taip jau niekada nebus.
Visuomenės Požiūris Į Mirtį: Bandymas Išstumti Neišvengiamybę
Šiuolaikinėje visuomenėje darosi įprasta neigti visa, kas susiję su mirtimi. Mirties tarsi nėra, apie ją vis mažiau kalbama, į šermenis ar laidotuves stengiamasi nevesti vaikų. Anksčiau, dalyvavimas laidotuvėse buvo svarbi patirtis, kuri nuo vaikų nebuvo slepiama.
Dar vienas dalykas, iš ko atpažįstame bandymą išstumti mirtį iš mūsų gyvenimo - pats šermenų laiko sutrumpėjimas. Anksčiau šermenys trukdavo tris dienas, mirusysis būdavo pašarvotas tuose namuose, kur gyveno, o dabar viskas vyksta labai trumpai - dieną, rečiau dvi. Visi ritualai padėdavo priimti mirtį: ir atsisveikinimas, ir palaiminimai, ir raudos. Apskritai, anksčiau mirtis buvo mažiau neigiama: visi gimdavo, visi ir mirdavo. Žmonės ruošdavosi mirčiai iš anksto: dar mūsų močiutės turėdavo susiruošusios įkapes, parodydavo artimiesiems, kalbėdavosi apie tai, kaip jas laidos. Taip ne tik pats žmogus ruošdavosi mirčiai, bet kartu paruošdavo ir savo artimuosius.
Šiuo pandemijos laikotarpiu laidojimo papročiai dar labiau pasikeitė - šermenų metu matoma tik urna, lieka vos kelios valandos pamatyti mirusįjį prieš kremavimą. Tuomet net nespėji suvokti, kas įvyko. Mirusiojo artimieji, sužinoję apie netektį, patiria didelį šoką. O kas vyksta po to? Mirusiojo nebematai. Dabar šermenys dažniausiai atrodo taip: gražiai padėta urna, groja graži muzika, fone rodomos gražios nuotraukos iš velionio gyvenimo, kai jis buvo sveikas ir laimingas, visi šnekučiuojasi ir dalijasi gražiais prisiminimais… Visai kas kita, kai būni prie mirusiojo kūno, tai - sukrečianti patirtis: matai tau brangų žmogų, suvoki, kad jis jau yra miręs, kyla daugybė jausmų, žinoma, ir skausmas. Žvelgiant į urną, tokio santykio nėra, tik paskui žmogus staiga supranta, kad kažko neteko, atsiveria tuštuma.
Anksčiau buvo natūralu, jog gedintis žmogus dėvi juodus drabužius. Moterys per gedulo laikotarpį rengdavosi juodai, ryšėdavo juodą skarelę, o vyrai į švarko atlapą įsisegdavo juodą juostelę. Tai - žinia aplinkai: „dabar aš gedžiu, šiuo metu esu kitoks / kitokia negu jūs“. Netektims būdinga asinchronizacija (nesuderinamumas) tarp žmogaus išorės ir vidaus. Viduje žmogus kenčia, jam yra labai blogai, o aplinka yra kitokia: tuomet gedintis žmogus, su savo jausmais, su savo skausmu, pasijaučia visiškai vienišas. Dažnai, praėjus vos mėnesiui nuo artimo žmogaus laidotuvių, išgirsime sakant: „Ką tu čia vaidini, kodėl dėvi juodus drabužius? Džiaukis gyvenimu!“ Taip sakoma, nes gedintis žmogus yra nepatogus aplinkiniams. Jis - lyg tas įkapių drabužis, kabantis močiutės spintoje ir primenantis, kad jie mirs.
Taip pat skaitykite: Darnių santykių kūrimo principai
Gedėjimas - Ne Liga, O Nauja Patirtis
Svarbu įsivardinti, kad gedėjimas nėra liga. Tai normali reakcija į netektį, kai mūsų sąmonėje atliekamas tam tikras darbas, ir mes iš šio laikotarpio turėtume išeiti su nauja patirtimi ir nauja išmintimi. Gedėjimo laikas turi ir pliusų, ir minusų. Net yra sakoma, kad netektis - žiauri gyvenimo dovana. Viena vertus, jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau, niekada šalia nebebus to žmogaus, kuris tau buvo toks svarbus, kurį mylėjai, be kurio dabar taip sunku. Ta tuštuma lieka, ir niekas negali jos užpildyti, taip jau yra. Tačiau gedėjimo laikas drauge yra ir vaisingas: skausmas tave moko būti jautresnį kitam žmogui ir jo skausmui.
Komplikuotas Gedėjimas: Kai Skausmas Užsitęsia
Vaiko ar jauno žmogaus mirtis, savižudybė, smurtinė mirtis, atvejai, kai žmogus dingsta be žinios, - tai komplikuotos netektys. Pavyzdžiui, kai žmogus nusižudo, artimiesiems kyla daugybė jausmų. Jie dažnai išgyvena kaltę ir kaltina save, kad laiku nepamatė grėsmės, kad nepadėjo, neišsaugojo. Taip pat, savižudybės atveju, lydi ir gėdos jausmas: tabu pasakyti kitiems, kad tavo artimasis nusižudė, baisu, jog tave dėl to kaltins.
Vienas iš komplikuoto gedėjimo požymių - kai žmogus elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę, visais būdais mėgina išstumti mintį apie netektį, tačiau jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi. Tokiu atveju pastebima labai stipri asinchronizacija: tavo viduje chaosas, netekties skausmas niekur nedingęs, o išorėje, regis, viskas gerai, gyveni įprastą gyvenimą. Tuomet žmogus dažniausiai pats nesupranta, kas jam vyksta, dažnai suserga, pradeda vartoti alkoholį, patiria sunkumą būti visuomenėje. Komplikuotas gedėjimas gali pasireikšti liguistomis reakcijomis: savižudybės krizė, depresinis sutrikimas, panikos priepuoliai, hipochondrija.
Kaip Padėti Gedinčiam Žmogui?
Labai dažnai su gedinčiuoju bijoma kalbėti apie jo skausmą, sutrinkama, nežinoma, ką sakyti, kaip reaguoti, kaip paguosti ir užjausti. Pasakyti „užuojauta“, „užjaučiu“ yra labai svarbu. Juk išgyvenantį netektį tikrai užjauti taip, kaip sugebi. Be to, pagarbą galima išreikšti net drabužiu - apsirengus nekasdieniškai, ne bet kaip, atnešant gėlės žiedą.
Netektis atveria tam tikrą tuštumos jausmą, kartais net fiziškai jaučiamą ties krūtine. Dėl to per šermenis, laidotuves, reiškiant užuojautą, svarbus ir fizinis kontaktas, apkabinimas. Prisiglaudimas tarsi užpildo tą tuštumą. Apkabinimas neša žinią - „aš esu su tavimi“. Apkabinęs jauti, ar žmogus nori būti apkabintas, ir kiek laiko tas apkabinimas turi trukti.
Taip pat skaitykite: Laurinėnienės metodai
Be to, yra daugybė praktinių dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Žmogus, išgyvenantis stresą, gali nejausti alkio, miego trūkumo. Dėl to labai svarbu paklausti gedinčiojo: ar pavalgei? Ar tau nešalta? Gal atnešti šiltesnį drabužį? Be to, galima pasiūlyti pagalbą organizaciniais buitiniais klausimais: galbūt gėles pamerkti, kam nors kavos pasiūlyti ar namo parvežti.
Ne mažiau svarbus ir gedinčiojo palaikymas po laidotuvių. Paprastai kriziniai laikotarpiai būna po laidotuvių praėjus savaitei, mėnesiui ir pusei metų. Tuomet itin svarbu tuo metu paskambinti, pasidomėti gedinčiuoju. Svarbiausia turėti drąsos palaikyti kenčiantį žmogų. Nes dažnai, regis, nori padėti, o nežinai kaip, bijai, kad suklysi, pasakysi ką nors ne taip… Svarbu nesijaudinti dėl to, ar „pataikysi“, o prieiti ir pakalbinti, pasidomėti, išdrįsti parodyti, kad kitas tau rūpi. Drąsos reikia ir tam, kuris klausia, ir tam, kuris atsako.
Visuomenė spaudžia iš visų pusių: „viskas gerai, jau praėjo, užsimiršk…“, ir tikisi, kad išgirs atsakymą: „taip, viskas gerai, aš susitvarkiau“. Dėl to ir gedinčiajam reikia drąsos pasakyti, kad jam blogai, kad kyla sunkumų. Didžiausia klaida, kurią galime padaryti, tai - nustoti bandyti pagelbėti gedinčiajam. Taip, pasiūlius pagalbą, jis gali jos nepriimti, gali net apšaukti. Dažnai tokiais atvejais atsitraukiama ir nebebandoma padėti. Svarbu neišsigąsti tokių reakcijų, nesupratimo, nes šios emocijos nukreiptos ne į klausiantįjį, o kyla iš patiriamo skausmo. Dar viena klaida - kai bijoma klausti apie tai, kaip jaučiasi gedintysis, nes baisu ir vėl sukelti skausmą. Bet gedintis žmogus ir taip jaučia skausmą, nors galbūt to ir neparodo.
Norint padėti tam, kuris patyrė netektį, reikės laiko, energijos, drąsos. Dėl to daugeliui patogiau, kai kitas atrodo gerai, kai jam pagalbos nereikia. Taip, galima gedėti vienam, bet labai svarbu žinoti, kad yra kažkoks žmogus ar grupė, kur, jei reikėtų, gali kreiptis pagalbos. Svarbu pastebėti požymius, kurie reiškia, jog kyla grėsmė gedinčiojo sveikatai: kai žmogus nesirūpina savimi, ima piktnaudžiauti psichotropinėmis medžiagomis, atsiranda požymių, kad jis gali pakelti ranką prieš save, išdalina savo asmeninius daiktus, kalba apie mirtį… Svarbu pajausti, kada reikia imtis labai konkrečių veiksmų. Galima paklausti kito žmogaus, ar ir jam atrodo, kad reikia kažką daryti, ir jei taip, tuomet tikrai reikėtų imtis priemonių. Ką daryti, jei grėsmė sveikatai tikrai yra pakankamai didelė? Laikas, kai gedintis žmogus atsiduria „dugne“ ir pats pradeda tai suprasti, yra pats naudingiausias pasiūlyti pagalbą.
Dar vienas svarbus dalykas: besistengdami padėti neturime užimti Dievo vietos. Jei pasidomėjai, pasiūlei pagalbą, pamėginai nuvesti pas specialistą - padarei tai, ką gali. Nesi visagalis, kurio valioje pakeisti kito žmogaus gyvenimą, jausmus ar mintis.
Pasak ilgametę praktiką turinčio amerikiečių psichologo Johno R. Jordano, dirbančio su nusižudžiusių artimaisiais ir kitas traumines netektis patyrusiais klientais, yra dvi strategijos, kaip žmonės įveikinėja netektis. Viena iš jų - aktyvioji strategija, kai žmogus užsiima nauja veikla, pavyzdžiui, išbando šuolį parašiutu, eina į naują būrelį, nuolat yra kuo nors užsiėmęs. O kita - priešingai - atsitraukimo. Tuomet žmogus daugiausiai nori būti vienas savo liūdesyje, paskęsti apmąstymuose ir prisiminimuose. Vienu atveju svarbu išveikti, kitu - išjausti. Būna, jog iš pradžių žmogus labai visa išjaučia, o paskui ateina periodas, kai jam norisi veiklos, norisi užmiršti, nebegalvoti apie netektį. Dėl to mes, norintys padėti gedinčiajam, labai dažnai „nepataikome“ su pasiūlymais. Pavyzdžiui, žmogus nori liūdėti ir būti vienas, o mes sakom: „Eikim drauge į žygį!“ Arba atvirkščiai: siūlom pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais, o žmogui jau bloga nuo to kalbėjimo… Todėl svarbu klausti: „Kaip Tu nori? Normalus gedėjimas vyksta banguotai: atoslūgis ir vėl krizė, atoslūgis ir krizė… Lyg vandenyno bangos, kurios iš pradžių būna didelės, o paskui mažėja, retėja.
Tikėjimas Ir Gedėjimas: Ar Tikintiesiems Lengviau?
Kaip krikščionys, tikime, kad mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi, o mirdami pereiname į kitokią būseną, kurios dar nepažįstame. Tikintysis turi viltį, kad kada nors susitiks su savo mirusiais artimaisiais, kad čia jų kelionė nesibaigia, tik tęsiasi kitaip. Be to, per maldą, per Eucharistiją jis gali su tuo žmogumi bendrauti, savo malda gali padėti mirusiajam. Galima pastebėti, kad vykstant laidotuvėms, kur mirusiojo artimieji yra giliai tikintys, būna mažiau stipresnių reakcijų, daugiau ramybės - veikiausiai dėl to, kad žmogus, nors ir išgyvena skausmą, verkia, bet drauge turi viltį, kurią suteikia tikėjimas.
Kita vertus, jei netektis labai didelė, žiauri, žmogus gali patirti tikėjimo krizę, kylančią iš mąstymo: myliu Dievą, o Jis manęs - ne, nes atėmė artimą žmogų. Dažnai gedėjimo pradžioje kyla klausimas apie Dievo teisingumą. Vis dėlto dažniausiai šios krizės yra laikinos.
Svarbu nepamiršti, jog gedėjimas vyksta visuose lygmenyse: fiziniame, psichologiniame, socialiniame ir dvasiniame. Todėl nebus gerai, jei gedintysis susitelks tik ties dvasiniu ir ignoruos kitus. Netgi giliai tikintis žmogus, kuris tikrai tiki amžinuoju gyvenimu, negali ignoruoti to, kad yra vientisas - su savo dvasia ir psichika - ir neleisti sau išgyventi jausmų, verkti, kentėti ir liūdėti dėl netekties. Taip pat labai svarbu neprimesti savo pozicijos kitam, neiti prie gedinčiojo sakant: „Ko verki? Taigi, amžinybėj susitiksit. Bažnyčios, bendruomenės, kurioje tarpusavio ryšiai yra tamprūs ir žmonės rūpinasi vieni kitais, palaikymas yra labai reikalingas, ji gali suteikti gedinčiajam didžiulę pagalbą.
Pagalba Gedintiems: Netekties Grupės
Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje jau 8-erius metus veikia netektis patyrusių asmenų grupė. Ši grupė atsirado kariuomenės kapeliono kun. Remigijaus Butkevičiaus iniciatyva. Nuo pradžios grupę lydi psichologė Danutė Lapėnaitė ir psichiatrė psichoterapeutė Daiva Morozovienė. Iš pradžių grupė buvo skirta kariškiams ir jų artimiesiems, patyrusiems netektis, bet vėliau tapo atvira visiems norintiems.
Nerimas: Nuo Normalios Reakcijos Iki Sutrikimo
Nerimas - jausmas, kurį esame patyrę kiekvienas. Kai nerimas atsiranda mums svarbiose situacijose, tokiose kaip prieš egzaminą, prieš nemalonų pokalbį su viršininku ar startą varžybose, suprantame, jog tai normalus instinktyvus jausmas, leisiantis mums mobilizuoti savo jėgas įveikiant susidariusius sunkumus.
Statistika byloja, kad maždaug 4-13 procentų visų žmonių serga nerimo sutrikimais, tai yra jiems nerimas nepraeina kartu su jį sukėlusiu stresu, o tampa nemalonia, varginančia ir nuolatine būsena. Dažnai žmonėms, kuriuos vargina nerimas, gali būti daug simptomų, kurie panašūs į kitų ligų sukeliamus negalavimus. Sergantieji lankosi pas įvairių specialybių gydytojus paprastai net neįsivaizduodami, kad jiems gali būti reikalinga psichiatro konsultacija. Jei jus vargina nerimas arba jums kyla įtarimas, kad tai gal būt nerimas, nedelskite ir pasitarkite su psichiatru.
Daiva Morozovienė: Psichoterapeutės Kompetencijos
Daiva Morozovienė yra gydytoja psichiatrė (MPL-04277), dirbanti šiomis kryptimis: biologinė, psichoanalitinė, psichodinaminė, į klientą orientuota. Ji padeda klientams, kuriuos vargina:
- Depresija arba kiti nuotaikos sutrikimai
- Nerimas
- Miego sutrikimai
- Panikos priepuoliai
- Įvairios fobijos
- Potrauminio streso sutrikimas
- Krizinės situacijos
- Netekties išgyvenimas
- Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
- Psichosomatiniai sutrikimai
- Valgymo sutrikimai
- Tarpasmeninių santykių problemos
- Vidiniai konfliktai
- Sunkumai, susiję su asmenybinėmis savybėmis
Išsilavinimas:
- Psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programa (1995-1999 m.), Vilniaus universitetas.
- Gydytojo psichiatro diplomas (1994 m.), Kauno medicinos universitetas, psichiatrijos rezidentūra.
- Gydytojo diplomas (1992 m.).
tags: #psichoterapeute #daiva #morozoviene