Šis straipsnis skirtas nuodugniai apžvelgti Karlo Rodžerso asmenybės teoriją, kuri yra viena iš pagrindinių humanistinės psichologijos krypčių. Straipsnyje aptariama asmenybės struktūra, motyvacinės jėgos, raida ir pažinimo metodai, remiantis Rodžerso humanistiniu požiūriu į žmogų.
Įvadas
Kiekvienas žmogus yra unikalus individas, turintis savitus poreikius, norus ir patirtis. Žmogus nuolat stengiasi suprasti save, įsigilinti į savo vidų ir pažinti savo tikrąjį "Aš". Humanistinė psichologija, kurios vienas iš ryškiausių atstovų yra Karlas Rodžersas, pabrėžia savojo "Aš" suvokimo svarbą ir žmogaus prigimtinį polinkį tobulėti, panaudoti savo sugebėjimus ir praturtinti savo asmenybę.
Psichologija - mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos. Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui. Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti pilną žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.
Humanistinės psichologijos ištakos ir esmė
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip reakcija į vyravusią "griežtai mokslinę", mechanistinę psichologiją ir psichoanalizę, kuri žmogų matė kaip pasąmonės instinktų valdomą būtybę. Naujoji kryptis, vadinama "trečiąja jėga", priešpastatė save biheviorizmui ir psichoanalizei, sutelkdama dėmesį į sveikų žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes.
Humanistinės psichologijos pradininkais laikomi tokie žymūs psichologai kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus, Gardneris Merfis ir daugelis kitų. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Humanistai pabrėžė unikalios žmogiškosios prigimties, laisvės, kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo svarbą. Jų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Humanistinė psichologija nesudarinėja bendrų receptų, o labiausiai rūpinasi kasdiene žmogaus egzistencija ir jo formavimusi bei realizavimusi, kuris turi vykti neatsiejamai nuo aplinkos. Žmogus laikomas vientisu organizmu ir tyrinėjamas įvairiais metodais. Humanistinės krypties atstovams svarbu, kaip žmogus geba pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomas tik pasąmonės ir aplinkos jėgų.
Artimos humanistinei psichologijai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tokių psichologų kaip Viljamas Džeimsas, Vilhelmas Diltėjus, Eduardas Šprangeris. Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas. Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje ir turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai.
Karlo Rodžerso asmenybės teorija
Karlas Rodžersas (Carl Rogers) - JAV psichologas, sukūręs humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindinį asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį Rodžersas matė savirealizacijos poreikyje. Jis tvirtino, kad jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes ją visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga - tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų. Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso.
Pagrindiniai Rodžerso teorijos teiginiai
Rodžersas manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Nuoširdumas: žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs, atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.
- Palankumas: augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rodžersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta.
- Empatija: augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami jų vertinti.
Nuoširdumas, palankumas ir empatija yra tarsi vanduo, saulė ir maisto medžiagos, sudarančios sąlygas žmonėms augti. Rodžersas teigė, kad "palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą", o empatiškai išklausomi žmonės "išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę".
Savasties (Aš) samprata
Rodžersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą "Kas aš esu?". Jei mūsų Aš samprata teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama - jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų "idealaus Aš", tai, pasak Rodžerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.
Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties lauku. Neįmanoma iki galo pažinti kito žmogaus pasaulio suvokimo. Tik pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis.
Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis
Organizmas - tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis - palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo - aktualizacijos - kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir bręsti, kuris yra sąlygotas genetiškai. Organizmas bręsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtęs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima visus vystymosi aspektus - tiek fizinių organų diferenciaciją ir brandą, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystymą. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui - visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje.
Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai reikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausmą, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rodžerso manymu yra būdinga visiems gyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokymąsi ir patyrimą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Rodžersas manė, jog organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augimą ir brandą, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiamą vertę organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizaciją, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiamą vertę organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rodžersas mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrimą - arba tam tikra vertė, kurią organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojančią kliūtį, baimė - išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizmą taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi.
Patyrimų (fenomenų) laukas
Tai patyrimo prieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu - įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokimų lauke - jis reaguoja į objektyvią realybę taip, kaip ją suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinę stimuliaciją ar vidinius pokyčius kai tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apspręstas ne išorinių ar vidinių sąlygų tiesiogiai, kiek jo suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situaciją ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai.
Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvią realybę, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam.
Patyrimo laukas gali būti sąmoningu arba nesąmoningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauką, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami - išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda sąmonė. Rodžersas mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali b…
Brandi asmenybė pagal Rodžersą
Remiantis Rodžerso teorija, brandi asmenybė pasižymi tam tikrais bruožais, kurie leidžia jai gyventi pilnavertį ir autentišką gyvenimą.
Penki brandžios asmenybės bruožai pagal Karlą Rodžersą:
- Atvirumas išgyvenimams: tokie žmonės suvokia savo išgyvenimus nejausdami grėsmės. Jie yra atviri naujoms patirtims ir nebijojo priimti iššūkius.
- Organizuotas supratimas apie save ir savo santykius.
- Gebėjimas pasirinkti.
- Yra pasirengęs veikti.
- Optimali adaptacija, kitaip tariant - psichologinis prisitaikymas.
Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją”, kurią pristatė 1951 m. knygoje „Client-Centered”.
- Kiekvienas individas gyvena nuolat besikeičiančiame patirties pasaulyje, kurio centre jis pats yra.
- Organizmas reaguoja į šį patyrimo lauką taip, kaip jį patiria ir supranta.
- Šis patyrimo laukas yra „realybė“ individui.
- Organizmas turi vieną pagrindinę tendenciją ir siekį - aktualizuoti, palaikyti ir pagerinti save.
- Elgesys iš esmės yra organizmo tikslingai nukreiptas siekis patenkinti savo poreikius taip, kaip jis patiria lauką.
- Emocijos lydi ir paprastai palengvina tokį tikslingą elgesį. Emocijos intensyvumas yra susijęs su suvokiamu elgesio reikšmingumu organizmui išsaugoti ir pagerinti.
- Geriausias elgesio supratimo būdas yra individo paties požiūrio rėmas.
- Dalį viso patyrimo lauko individas diferencijuoja kaip save.
- Dėl sąveikos su aplinka, ypač dėl vertinamosios sąveikos su kitais, susiformuoja savasties struktūra - organizuotas, nuoseklus suvokimo modelis, susidedantis iš „aš“ arba „man“ suvokimų ir santykių tarp šių suvokimų bei vertybių, susijusių su šiais suvokimais.
- Vertybės, susijusios su patirtimi ir sudarančios savasties struktūrą, kai kuriais atvejais yra patiriamos tiesiogiai, o kai kuriais atvejais - perimamos arba introjekuojamos iš kitų, bet suvokiamos iškreiptai, tarsi būtų patirtos tiesiogiai.
- Elgesį geriausiai galima suprasti kaip savasties koncepcijos siekį išlaikyti nuoseklumą.
- Elgesį gali sukelti organiškas patyrimas, kuris neatitinka savasties struktūros. Toks elgesys gali būti nesuprantamas ir atrodyti neadekvatus.
- Kai kuriais atvejais elgesį gali sukelti organizmo patyrimas ir poreikiai, kurie nėra simbolizuojami.
- Psichologinis neprisitaikymas kyla, kai organizmas atsisako suvokti svarbiausius sensorinius ir visceralinius (intuityvius) patyrimus, kurie dėl to nėra simbolizuojami ir organizuojami į savasties struktūros geštaltą.
- Kai tokia situacija egzistuoja, atsiranda pagrindinė psichologinė įtampa.
- Savasties struktūrą galima atpalaiduoti tokiomis sąlygomis, kai neegzistuoja grėsmė.
- Kai individas suvokia ir priima į savo savasties struktūrą daugiau organiškų potyrių, jis pajunta, kad keičia savo turėtą vertybių sistemą - daugiausia pagrįstą introjekcijomis, kurios buvo iškreiptai simbolizuotos - nuolatiniu organizmo vertinamuoju procesu (p.
Pasak Rodžerso, geras gyvenimas - tai ne galutinis punktas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį.
Metodai asmenybės pažinimui pagal Rodžersą
Rodžersas sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama į klientą orientuota terapija. Ši terapija pabrėžia empatijos, besąlygiško priėmimo ir nuoširdumo svarbą terapeuto santykyje su klientu. Rodžersas tikėjo, kad sudarius tinkamas sąlygas, klientas pats gali atrasti savo problemas ir rasti būdus joms spręsti.
Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kuriose dalyvavę asmenys turėjo galimybę giliau pažinti save ir kitus.
Humanistinė asmenybės teorija apie mokymąsi
Humanistinės asmenybės teorijos pabrėžia besąlygišką kiekvieno žmogaus priėmimą ir gerbimą tokį, koks jis yra. Ši idėja taikoma įvairiose praktinės veiklos srityse, įskaitant psichoterapiją, vadybą, vaikų auklėjimą ir mokymą. Humanistinis ugdymas mokykloje siekia sudaryti sąlygas mokiniams giliau pažinti save, atskleisti savo kūrybines galimybes ir saviraiškos poreikius.
Pagrindinis humanistinių asmenybės teorijų tikslas - padėti žmogui tapti savimi, realizuoti savo potencialą ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Apibendrinimas
Rodžerso asmenybės teorija yra humanistinis požiūris į žmogaus prigimtį, pabrėžiantis savirealizacijos poreikį, savojo "Aš" suvokimo svarbą ir žmogaus prigimtinį polinkį tobulėti. Rodžerso teorija ir praktika turėjo didžiulį poveikį psichologijai ir visai vakarų kultūrai, skatindama žmones giliau pažinti save, priimti save tokius, kokie yra, ir siekti savo potencialo realizavimo.
Žmogus stengiasi save pateikti kitiems kaip išskirtinį bei individualų ,,produktą“ , kuris pasižymi savo unikalumu. Todėl, mes stangiamės save savirealizuoti.
Citatos
- "Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą." - Karlas Rodžersas
- "Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę." - Karlas Rodžersas
- "Geras gyvenimas - tai ne galutinis punktas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį." - Karlas Rodžersas