Įvadas
Bendravimas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, turintis didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir socialinei integracijai. Šiame straipsnyje nagrinėjama bendravimo samprata, jo rūšys, komponentai ir ypatumai, ypač atkreipiant dėmesį į vaikų bendravimo sunkumus ir specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų tarpusavio santykius.
Bendravimo samprata ir komponentai
Bendravimas apibrėžiamas kaip informacijos perdavimo, priėmimo arba pasikeitimo aktas, idėjų raiškos menas. Tai procesas, kuris prasideda ir užsibaigia mumyse, kai mes perduodame savo idėjas, jausmus aplinkiniams, gauname atgalinį ryšį, suvokiame ir, remdamiesi savo patirtimi, interpretuojame tai, ką mums praneša kiti. Sėkmingo bendravimo komponentai yra supratimas, pasitikėjimas, autonomija ir lankstumas. Tinkamas bendravimas sudaro gero kooperavimosi ir bendradarbiavimo pagrindą.
Bendravimas apima:
- Kalbėjimą
- Klausymą
- Tarpusavio konfliktų sprendimą
- Problemų iškėlimą
Bendravimas kaip poreikis
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus socialinių poreikių. Šie poreikiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant įvairias visuomeninio gyvenimo normas - tai vadinama socializacijos procesu. A. Maslow ir H. Murray išskyrė keletą pagrindinių bendravimo poreikių:
- Bendrumo (priklausymo) poreikis: poreikis jausti, kad esi grupės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir tu esi reikalingas.
- Saugumo poreikis: poreikis jaustis saugiam ir užtikrintam, kad negresia nei fiziniam, nei psichologiniam saugumui.
- Savęs vertinimo poreikis: siekis rasti savo vietą visuomenėje (grupėje). Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis - siekis nebūti kitų žeminamam, niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
- Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis: noras kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.
- Pranašumo poreikis: jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti išskirtinę padėtį.
- Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis: realizuoti potencialias savo galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti.
- Afiliacijos poreikis: turėti artimus draugus, rūpintis kitais ir už tai susilaukti to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.
Bendravimą veikia vidinės aplinkybės, asmenybės bruožai, asmenybės savybės, taip pat jį veikia ir išorinės aplinkybės, tai vienaip ar kitaip susiklostę tarpusavio santykiai, vaidmenys, kuriuose atsiduriame.
Taip pat skaitykite: Raidos psichologija: visapusiškas žvilgsnis
Tarpasmeninis bendravimas
Išskiriami įvairūs tarpasmeninio bendravimo būdai:
- Konvencinis: optimalus bendravimas, mokėjimas palaikyti dialogą ir rasti tarpasmeninių problemų sprendimus.
- Primityvus: nuostata į bendravimą yra visiškai priešinga, į bendravimo partnerį žiūrima kaip į daiktą, kuris mums reikalingas arba kliudo.
- Standartizuotas: vadinamas „kaukių kontaktu“. „Užsidedama“ viena iš „kaukių“, kuri ir informuoja, kokio bendravimo norima.
- Manipuliacinis: į bendravimo partnerį žiūrima kaip į varžovą, kurį reikia nugalėti.
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai:
- Tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija): leidžia numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.
- Keitimasis informacija (komunikacija): naudojant kokią nors ženklų sistemą. Tik atsiradus ryšiui tarp dviejų ar daugiau žmonių prasideda komunikacijos procesas.
- Tarpusavio sąveika (socialinė interakcija): žmonės veikia vienas kitą jausmais, požiūriu, elgesiu.
Informacijos perdavimas ir komunikacija
Bendravimas pasireiškia komunikacija, kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais: žiniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis. Komunikacija apima ne tik rašytinę ar sakytinę kalbą, bet ir muziką, dailę, teatrą, baletą ir tiesiog žmogaus elgesio faktus.
Išskiriamos dvi pagrindinės komunikacijos rūšys:
- Verbalinė komunikacija: informacinis elgesys, kai žodžiai vartojami kaip simboliai mintims išreikšti.
- Neverbalinė komunikacija: apima visas kitas informacijos perdavimo formas - tiek biologinio, tiek socialinio lygmens. Tai kūno kalba, mimika, gestai, kūno laikysena, kurie atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius.
Taip pat išskiriamas paralingvistinis bendravimas - bendravimas su kalba nesusijusiais garsais (juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas, kalbos garsumas, tempas, aiškumas).
Taip pat skaitykite: Bendravimo psichologija: esminiai principai
Kiekvienas neverbalinis elementas bendravimo metu išreiškia tam tikrą asmenybės aspektą. Veido išraiška rodo teigiamas ir neigiamas emocijas, patrauklumą ir asocijuojasi su teigiamai vertinamu stereotipu; poza išreiškia nuostatas ir emocijas; gestai ir kiti kūno judesiai, jeigu jie yra suderinti su kalba, sustiprina išreikštas mintis, pasitikėjimą pateikta informacija.
Žmonių bendravimas, remiantis kalbos ženklų sistema, vadinamas kalbėjimu. Kad bendravimas būtų prasmingas, būtina mokėti kalbą.
Bendravimo sunkumai ir SUP turintys vaikai
Ugdant vaikus tarpusavio bendravimo skatinimas yra vienas svarbiausių uždavinių. Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Vaikų kontaktai su bendraamžiais yra svarbūs vaiko gyvenime. Pozityvūs santykiai su bendraamžiais daro įtaką gebėjimui interpretuoti taisykles, o ne tik aklai jomis sekti. Bendravimas su bendraamžiais suteikia vaikui galimybę išmokti konstruktyviai spręsti konfliktus, stiprinti tarpusavio ryšius, spręsti iškilusias tarpusavio santykių problemas.
Pasitaiko atvejų, kai nepastebimi ar nepripažįstami specialieji poreikiai. Vaikai, neturintys ryškių raidos sutrikimų, atsiduria tarpinėje situacijoje tarp „sveikųjų“ ir „neįgaliųjų“ pasaulių. Tokie vaikai dažnai jaučiasi nepilnateisiais nariais nei viename, nei kitame pasaulyje. Nedidelę negalią turintis vaikas gali sukelti didesnį stresą šeimoje nei vaikas, kurio didelės negalios. Šeimoje gali vyrauti stiprus netikrumo jausmas dėl nežinojimo, ar vaikas bendraamžių bus priimtas, ar atstumtas. Taigi, dėl bendravimo ypatumų, aplinkinių reakcijų, specialiųjų poreikių turintys vaikai gali būti socialiai izoliuoti.
Nurodoma, kad vaiko ugdymosi sunkumai dažniausiai (70%) pastebimi jaunesniajame mokykliniame amžiuje, o tik kas penktas respondentas nurodo, kad sunkumus pastebėjo jau ikimokykliniame amžiuje. Tylesni, drovesni vaikai gali jau ankstyvoje vaikystėje turėti specialiųjų poreikių ir dėl charakterio ar prastos bendravimo kompetencijos būti nepastebėti.
Taip pat skaitykite: G. Navaičio psichologinio konsultavimo metodai
Svarbu, kiek SUP įtakoja vaiko tarpusavio santykius ikimokykliname amžiuje. Galbūt, siekiant užkirsti kelią bendravimo sunkumams dėl SUP mokykloje, galima daryti įtaką dar ankstyvajame amžiuje. Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimui tirti palankiausi galėtų būti 4-6 metai, nes sudėtingesni elgesio modeliai pradedami ryškėti nuo 3 metų.
Vaikai, turintys SUP, susiduria su bendravimo sunkumais. Negebėdami užmegzti ir (ar) palaikyti tarpusavio ryšio su bendraamžiais, jie dažniausiai veikia vieni. Sėkmingą bendravimą lemia gebėjimas tinkamai užmegzti ryšį, veikti kartu, laikytis taisyklių.
tags: #ruibyte #l #2002 #bendravimo #psichologija