Žmogaus likimas - tai tema, kuri domino filosofus, teologus ir psichologus per visą istoriją. Vienas iš įtakingiausių XX amžiaus mąstytojų, Sigmundas Freudas, sukūrė sudėtingą asmenybės teoriją, kuri bandė paaiškinti, kaip mūsų pasąmonė, ankstyvosios patirtys ir įgimti instinktai formuoja mūsų charakterį ir likimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindines S. Freudo idėjas, susijusias su charakteriu ir likimu, ir aptarsime jų įtaką psichologijai ir kultūrai.
Kultūros įtaka ir ribų svarba
Kultūra vaidina svarbų vaidmenį formuojant individo psichiką. Riba yra viena iš svarbiausių kultūros kūrinių, kurių įvairovė beveik neribota. Klasikinė Vakarų tradicija, turinti įtaką iki dabarties, rėmėsi ribos - peras - principu.
S. Freudo biografija ir idėjų kontekstas
Sigmundas Freudas (1856-1939) buvo austrų psichiatras, neuropatologas ir psichoanalizės pradininkas. Jo darbai padarė didžiulę įtaką XX amžiaus psichologijai, medicinai, sociologijai ir kultūrai. S. Freudo tyrinėjimų laikotarpiu Europoje viešpatavo "dorybingas tylėjimas". Tai buvo laikas, kai atkakliai priešinamasi bet kokioms naujoms mintims ir idėjoms. Atkakliai neigiama būtinybė atskleisti psichines instinktų jėgas. Ir staiga toje tvirtai įsišaknijusių normų epochoje pasigirsta jauno gydytojo balsas. Tuo metu jis net negalvojo daryti kažkokį perversmą. Jis tik tyrinėja, ir remdamasis savo tyrinėjimais, pradeda kalbėti apie isterijų priežastis, instinktų sutrikimas ir pačią asmenybę. Nepaisydamas savo draugų geranoriškų patarimų patylėti, kad nenukentėtų jo akademinė karjera. Jaunas gydytojas to nepaiso, nes jam rūpi tai, kas jo gyvenime yra svarbiausia - atvirumas, nuoširdūs žodžiai bei jo tyrinėjimų rezultatai. Kažką suradęs, jis nesustoja, tyrinėja toliau, vis dar nepasitenkindamas savo atradimais.
S. Freudas savo karjerą pradeda kaip paprastas, neturtingas gydytojas. Visą gyvenimą jis taip ir nugyvens - kukliai, tyliai ir paprastai. Septyniasdešimt savo gyvenimo metų praleidęs tame pačiame mieste, keturiasdešimt - tame pačiame name, šešių vaikų tėvas. Jam visai nesvarbu buvo jo gyvenimo sąlygos, visiškai nereiklus savo poreikiams, visas savo gyvenimo dienas atiduoda savo profesijai ir savo pašaukimui. Kiekviena jo gyvenimo minutė skirta analizei, gydymui, studijoms bei jo mokslinei veiklai. Jis buvo griežtas ir reiklus tiek sau, tiek ir visiems kitiems. Gal niekada nebūtų tiek padaręs, jei neturėtų tokių savo asmenybės ypatybių. Baigė medicinos mokyklą, jau kurioje jis buvo pastebėtas kaip nepaprastai gabus mokinys. Vėliau imasi privačios praktikos, specializuojasi nervų sutrikimų srityje. Susiduria su įvairiausiais pacientais, kurių sutrikimus ne visada galima paaiškinti neurologiškai. Vėliau tampa neurologijos docentu. Tais laikais toks titulas neturtingam, vos 29 metų sulaukusiam gydytojui buvo didelė pažanga. Galėjo jis ties tokiu pasiekimu ir sustoti. Galėjo gydyti stropiai metodais, išmoktais iš senų vadovėlių, kaip tai darė daugelis garsių to metų medikų. Galėjo taip dirbti ir tapti profesoriumi. Bet jam tai nėra pabaiga. Kažkas jį skatina žengti tolyn, kol pripažįsta tai, ką visi neurologai baimingai nutyli kitiems - tai, kad visa psichologinių fenomenų nervų gydymo technika, kurios tais laikais buvo imamasi, yra visiškai neveiksminga ir atsidūrusi aklavietėje.
1886 metais docentas išvyksta į Paryžių, gavęs paramą ir stipendiją iš savo mokytojo. Čia jis patenka jau į šiek tiek kitokią aplinką, sutinka kitaip mąstančius žmones. Atvykęs į visai svetimą kraštą, nors ir neturtingas, gydytojas nelieka nepastebėtas. Šis laikas jam duoda daug naujų minčių ir siekių ir grįžta į Vieną jau su visai pasikeitusiu pasaulėvaizdžiu. Jis nebesutinka su tuo metu taikomais metodais, kad psichinius sutrikimus mėginama gydyti vaistais arba dirginant kūną. Bet dėl tokių savo pažiūrų jis tik susigadina savo ir kaip gydytojo, ir kaip akademiko karjerą, nebesulaukia pritarimo ir tenka jam jau eiti savo tyrinėjimų keliu visiškai vienam. Eidamas toliau savo tyrinėjimu keliu, jis netik analizuoja žmogaus asmenybę, ir jį gydo, bet kartu gydo iir visą doroviškai ligotą to meto epochą ir joje gyvenusią visuomenę. Taip Z.Froidas tampa vienu iš tų, kurie suabejojo žmogaus protingumu ir kultūringumo supratimu ir tapo vienu iš ryškiausių vertybių pervertinimo skelbėju.
Taip pat skaitykite: Pasąmonės gelmių atskleidimas
Psichoanalizės atsiradimas
Senoji, priešfroidinė psichologija buvo paremta smegenų viršenybės prieš kraują ideologija. Iš kiekvieno išsilavinusio, civilizuoto, kultūringo žmogaus reikalaujama protu užgniaužti savo instinktus. Z.Froidas meta iššūkį ir į tai atsako, kad instinktų užgniaužti negalima, galima tik paviršutiniškai tikėtis, kad užgniaužti jie išnyks. Geriausiu atveju galima iš sąmonės instinktus nustumti į pasąmonę. Bet taip jie gali susitvenkę iškrypti ir kurstydami nervinį jaudulį, sukelti įvairius sutrikimus ir ligas. Nes juk instinktai tai nesunaikinama žmogaus dalis, tai stiprus žmoguje esantis pradas. Taigi tai, ką tuo metu atrodė reikia slopinti, ir ko buvo reikalaujama, Z.Froidas laiko sveiku dalyku ir sako, kad tai slopinti yra pavojinga.
Z.Froido psichologinių idėjų sistema ir ja paremtos psichologinės, medicininės sociologinės ir kultūrologinės koncepcijos, psichikos struktūros dinamikos bei asmenybės teorija, su pagrįsta psichoterapijos sistema vadinama psichoanalizė. Pirmą kartą šis terminas buvo pavartotas 1896 metais. Psichoanalizės idėjos turėjo įtakos daugeliui meno, kultūros sričių, bei jų plėtotei. Vėliau Z.Froido mokiniai išplėtos ir perkurs froidistinę psichoanalizę. Tai tokie žinomi psichologai ir psichiatrai kaip šveicaras K.G.Jungas, austras A.Adleris. Tyrinėdamas psichoanalizę, K.G.Jungas pabrėžė psichoanalizėje moralines ir dvasines vertybes, rasės, asmenybės istoriją, kurdamas analitinę psichologiją. A.Adleriui analizuoja žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, menkavertiškumo komplekso įveikimą, kuriant individo psichologiją. Būtent ta trečioji prasme ir bus šiame mano darbe pati svarbiausia. Z.Froidas buvo pirmasis, kuris atskleidė individo svarbą, savitą kiekvieno žmogaus sielos vertę. Kiekvienas žmogus turi eiti savęs pažinimo keliu. noras - suvokti save patį, savąjį “Aš”. Dėl šio jo požiūrio ir jo atradimų, psichologija pradeda įveikti savo akademinį uždarumą ir vis labiau ima įsilieti į praktinį gyvenimą.
Pagrindinės S. Freudo asmenybės teorijos koncepcijos
S. Freudo asmenybės teorija remiasi keliais pagrindiniais principais:
- Pasąmonė: Didžioji dalis mūsų psichikos yra pasąmoninga, t. y. mes neturime tiesioginės prieigos prie ten esančių minčių, jausmų ir prisiminimų. Tačiau pasąmonė daro didelę įtaką mūsų elgesiui ir patirčiai.
- Instinktai: Žmogaus elgesį motyvuoja du pagrindiniai instinktai: gyvybės (erosas) ir mirties (tanatosas). Gyvybės instinktas apima seksualumą, savisaugą ir rūpinimąsi kitais. Mirties instinktas apima agresiją, destrukciją ir savęs žalojimą.
- Psichoseksualinė raida: Asmenybė vystosi per kelias psichoseksualines stadijas: oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę. Kiekvienoje stadijoje dėmesys sutelkiamas į tam tikrą kūno zoną, o neišspręsti konfliktai gali lemti fiksacijas ir asmenybės sutrikimus.
- Gynybiniai mechanizmai: Ego naudoja įvairius gynybinius mechanizmus, kad apsaugotų individą nuo nerimo ir streso. Tai apima represiją, projekciją, perkėlimą, racionalizaciją ir sublimaciją.
Asmenybės struktūra: Id, Ego ir Superego
Analizuodamas savo pacientus, jų išgyvenimus, nusiskundimus, Z.Froidas tyrinėja asmenybę, asmenybės raidą, jos formavimąsi. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Skiriasi mūsų elgesys, požiūriai, norai, jausmai, mūsų mąstymas, charakteris. Todėl ir apibūdinam žmones labai skirtingai. Vieni yra labai judrūs, kiti lėti, vieni greitai supyksta ir įsižeidžia, kiti atvirkščiai. Daugybės situacijų, kuriose kiekvienas iš mūsų pasielgtų visiškai skirtingai. Kartais patys klausiam savęs “kodėl man taip?”, ir nerandam atsakymo. Dažnai, kai kas nors atsitinka net nežinom kur ieškoti priežasčių, arba jų ieškom visai ne ten, kur reikėtų. Analizuodamas žmogų, Z.Froidas ir ieško atsakymų į šiuos klausimus.
Asmenybė, pasak psichiatro - tai žmogaus emocijos, siekiai, mintys, kurie kyla iš konflikto tarp agresyvių malonumo siekiančių impulsų ir socialinių ribojimų. Kiekvienas iš mūsų siekiame patirti malonumą, ir kartu mums svarbu, kad tai nesukeltų kaltės jausmo, baimės. Konfliktas apima tris sistemas, tarpusavy sąveikaujančias viena su kita, kurias Z.Froidas pavadina: Id, Ego ir Superego, atitinkančias pasąmonę, priešsąmonę ir sąmonę. Konstruodamas asmenybės modelį, Z.Freudas sako, asmenybė gyvena sąmonės ir pasąmonės sluoksniuose. Id, Ego ir Superego tai trys asmenybės struktūros dalys.
Taip pat skaitykite: Kaip neigimas veikia mūsų gyvenimus?
Id (lot. id - tai): tai pasąmonės dalis, kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu. Tai pats primityviausias asmenybės komponentas glūdintis giliausiame pasąmonės lygmenyje, neturintis vidinės struktūros. Id - chaotiškas, ir pagrįstas vien pasitenkinimo, malonumo principu. Tai visos psichikos užuomazga. Tai įgimti ir paveldėti psichikos bruožai, instinktų rezervuaras. Būtent čia kyla pirminiai impulsai - tiek lytiniai, tiek agresyvūs. Jie funkcionuoja pagal vidinius, nieko bendro su realybe neturinčius reikalavimus. Tie impulsai verčiasi į išorę ir norima juos patenkinti, negalvojant apie tai, kokios bus viso to pasekmės. Čia svarbu tik vieną - patenkinti poreikius ir patirtį norimą malonumą. Nesvarbu ir tai, ar tą tikslą galimą pasiekti, ar jis yra moraliai priimtinas. Paimkime pavyzdžiu mažą vaiką - Id valdomi jie verkia, reikalaudami patenkinti kažkokius tai jiems iškilusius poreikius. Ir jie visai neatsižvelgia nei į aplinkos sąlygas, nei į galimybes. Tuo metu jiems egzistuoja tik tas noras. Pasąmonėje glūdi toks energijos potencialas, kuris turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Nepaisant to Id yra laikomas reikšmingiausiu, nes būtent jame slypi individo gyvybingumą palaikantys impulsai, be kurių individas prarastų savo gyvastį.
Ego (lot. ego - aš): tai toks asmenybės struktūros darinys, kurio funkcija yra suvokti išorinį pasaulį ir patį save, koordinuoti motorines reakcijas, įsiminti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius impulsus. Ego atitinka priešsąmonę. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, ir tik tuomet jie gali patenki į sąmonę. Tai, kas yra chaotiška ( id ), turi įgauti tam tikrą struktūrą, instinktai turi prisitaikyti prie aplinkos, prie moralės, prie tuo metu egzistuojančių sąlygų. Tokiu būdu išmoksta derintis prie tikrovės, nebėra aklo malonumo, pasitenkinimo principo. Ego veikia pagal realybės principą. Ego galima būtų pavadinti mūsų asmenybės valdytoju, nes jis apima mūsų įsisavintas mintis, suvokimus, prisiminimus. Jis lemia mūsų elgesį. Koks gi būtų pasaulis, ir kokie būtų žmonės, jeigu neturėdami Ego, imtume reikšti savo seksualinius ar agresyvius jausmus, vos tik tai pajutę? Pagrindinis Ego tikslas - rasti sandėrį su Id, Superego ir išorine aplinka. Jeigu lygintume Id ir Ego, galime pamatyti, kad Id atstovauja aistroms, o Ego reprezentuoja tai, kas yra vadinama protingumu ir blaivumu. Santykyje su Id, Ego prilygsta raiteriui, kuris suvaldo už save stipresnį arklį ( t.y. Id ).
Superego (lot. superego - virš aš): pirminė mūsų moralinio gyvenimo raidos fazė. Čia dėmesys krypsta į tai, kaip man yra privalu elgtis, kaip man gyventi, kad mano veiksmai atitiktų šios dienos reikalavimus, kad poelgiai būtų žmogiški ir morališki. Jis susiformuoja tada, kai mes perimame tėvų ir kultūros nuostatas, vertybes, kai formuojasi idealo samprata, gėrio ir blogio prieštara ( "Ką daryti, ko nedaryti?", "Kaip reikia", "Kaip turi būti?" ). Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų poelgius. Jeigu superego labai stiprus, toks žmogus dažnai jaučia kaltę, visada gali būti doras. Kitas gi, kurio supreego labai silpnas, gali būti perdaug lengvabūdiškas, per daug nuolaidus sau, savo ydoms, silpnybėms. Superego prieštarauja Id reikalavimams, Ego tarsi jų tarpininkas. Svarbiausias superego uždavinys savikritika.
Psichoseksualinės raidos stadijos
Susidurdamas su įvairiais pacientais, Z.Froidas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Jis padaro išvadą, kad pacientų įvairiausių negalavimų simptomų ištakos - tai vaikystėje neišspręsti konfliktai, prieštaravimai. Vaiko ar suaugusiojo elgesys tam tikru momentu yra patirtų išgyvenimų pasekmė. Visas žmogaus elgesys priklauso nuo dviejų poreikių: gyvybės ( arba sekso ) ir agresijos ( arba mirties ). Vaikai bręsta ir pereina keletą psichoseksualinių stadijų. Z.Froidas parodė, kad neįmanoma įsivaizduoti, kad lytiniai instinktai atsirastų brandžiame amžiuje nei iš šio, nei iš to. Jie vystosi nuo pat gimimo, pereidami tam tikras stadijas, kurios turi įtakos asmenybės elgesiui ir emocinei būsenai.
- Oralinė stadija (0-18 mėn.): Dauguma kūdikio juslinių malonumų susiję su čiulpimu, kramtymu, kandžiojimu.
- Analinė stadija (18-36 mėn.): Malonumas daugiausia susijęs su tuštinimųsi ir šlapinimųsi. Šiai stadijai būdingas prieštaringumas - tuo pačiu metu norima prieštaringų dalykų, kas virsta priešprieša tarp turėjimo, davimo arba ėmimo, kas bus labai svarbu vėliau.
- Falinė stadija (3-6 metai): Malonumo zona persikelia į lytinius organus. Z.Froidas manė, kad šioje stadijoje berniukai trokšta lytinių organų dirginimo, jiems atsiranda seksualinis potraukis savo motinai. Berniuko krūvio nukreipimas į motiną prasideda labai anksti, nuo motinos krūties. Tuo pačiu metu pradeda formuotis priešiškumas savo tėvui, kuris suvokiamas kaip varžovas. Tas priešiškumas labai savotiškas, nes jis reiškia tarsi dvilypius santykius: meilę ir neapykantą tos pačios lyties vienam iš tėvų. Berniukai tarsi jaučia ir kaltę, tuo pačiu ir baimę, kad jų nenubaustų. Šiuos jausmus Z.Froidas pavadino Edipo kompleksu. Šiuo pavadinimu jis kaip metafora apibūdino anstyvius lytinius troškimus. Edipo kompleksu Z.Froidas pavadino pasiremdamas mitu apie graikų karalių Edipą, kuris pats to nežinodamas nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Vėliau Edipas išdūrė sau akis, taip save nubausdamas. kad ir kiek jis nuo to bėgo, bet negalėjo išvengto tokio savo likimo. Kalbėdamas apie Edipo kompleksą, Z.Froidas vaiką lygina su archaišku žmogumi, kurio elgesio atitikmenų reikėtų ieškoti primatų elgsenoje. Edipo kompleksas, kai berniukas nesąmoningai reiškia savo beribes pretenzijas motinai, tuo pačiu susidurdamas su tėvo priešiškumu. Priešiškumas tėvui atsiranda tada, kai vaikas nori užimti vietą šalia motinos, ir tėvas tuo metu yra tarsi kliūtis. Vaikui susidorojant su tokiais jausmais, tapatinantis ir perimant daugelį tėvų vertybių vaiko Superego tvirtėja. Formuojasi lytinis tapatumas - tai suvokimas, kad esi vyras arba moteris. Kraujomaišos draudimai sutaurina žmogų. Berniukas psichikoje suvyriškėja: save indentifikuoja su tėvu, bijo, gerbia jį, motinai lieka švelnūs jausmai. Kai kurie psichologai teigia, kad mergaitės tuo metu išgyvena "Elektros" kompleksą. Bet Z.Froidas tai paneigė, teigdamas, kad tai būdinga tik berniukams.
- Latentinė stadija (nuo 6 metų iki lytinio brendimo): Seksualumas šiuo metu yra slopinamas. Vaikas daugiausia žaidžia su savo lyties bendraamžiais.
- Genitalinė stadija (lytinio brendimo metu): Šioje stadijoje pradedami jausti seksualiniai jausmai kitiems žmonėms.
Bet kurios stadijos metu konfliktas gali užsklęsti arba sulaikyti malonumų siekimo energiją būtent ties ta stadija. Pavyzdžiui, gali būti, kad kažkam nepavyksta išspręsti analitinės stadijos konflikto tarp noro prireikus tuštintis ir reikalavimo mokytis naudotis tualetu. Vėliau tokie žmonės gali būti labai netvarkingi ( analitiškai nesusilaikantys ) arba perdėtai tvarkingi bei švarūs ( analitiškai susilaikantys ). Taip pat jeigu pavyzdžiui oralinės stadijos metu buvo perdaug piknaudžiaujama oraliniais poreikiais arba buvo per anksti atjunkyti, ir suaugę gali siekti orališkai pasitenkinti. Tokiu atveju suaugę dažnai …
Taip pat skaitykite: Psichoanalizės perspektyvos į oralinę stadiją
Gedulas ir melancholija
Knygoje „Gedulas ir melancholija“ publikuojami vėlyvieji autoriaus darbai „Gedulas ir melancholija“, „Anapus malonumo principo“, „Ego ir Id“, išreiškiantys galutinai susiformavusį autoriaus požiūrį į žmogaus psichikos struktūrą ir jos funkcionavimą. Autorius vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė sąmonės buvimą. S. Freudo teorijos turėjo didelės įtakos ne tik XX amžiaus psichologijai ir psichiatrijai, bet ir įvairioms kultūros bei meno sritimis.
Melancholijos sąvokos apibrėžimas nėra griežtas, ji reiškiasi įvariomis klinikinėmis formomis, nors kai kurios jų veikiau panašios į somatinius, o ne į psichikos sutrikimus. Gretinti melancholiją ir gedulą, regisi, leidžia bendrasis abiejų būklių paveikslas. Sutampa ir jų dingstys gyvenimo poveikių atžvilgiu - tais atvejais, kai jos apskritai esti įžvelgiamos. Kai kuriuos asmenis, kuriuos mes dėl to įtariame turėjus liguistą polinkį, esant tam pačiam poveikiui, vietoj gedulo apima melancholija. Įsidėmėtina, kad mums niekados neateina į galvą laikyti gedėjimą liguista būsena ir patikėti jį gydyti gydytojui, nors jis yra rimtas nukrypimas nuo normalios gyvenimo laikysenos. Psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs domesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijutos sumenkėjimas, kuris reikšdamasis priekaištais sau ir savęs plūdimu, sustiprėjęs virsta bausmės laukimo kliedesiu. Gedului būdingi tie patys bruožai, išskyrus vieną, savijutos sutrikimų gedint nebūna. Bet šiaip viskas klostosi taip pat. Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, domesio išoriniu pasauliu praradimu, - tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, - netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, - nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks „Aš“ susivaržymas ir apsiribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių. Pritarsime ir lyginimui, kuriuo gedulo nuotaika vadinama „skaudžia“. Tokio lyginimo pagrįstumas mums veikiausiai pasidarys suprantamas, jei įstengsime skausmą apibūdinti ekonominiu požiūriu.
Kokį tad darbą nuveikia gedulas? Realybės patirtis parodė, kad mylimasis objektas nebeegzistuoja, ir dabar reikalauja atitraukti visas libido galias iš ryšių su šiuo objektu. Dėl to kyla suprantamas priešinimasis - juk visuotinai pastebima, kad žmogus nelinkęs pasitraukti iš libido pozicijos net tada, kai tai pozicijai jau matoma pamaina. Šis priešinimasis gali būti toks intensyvus, kad imama nusigręžti nuo tikrovės ir kyla haliucinacinių iliuzijų psichozė, kai objekto vis tiek įsikibus laikomasi. Normaliu atveju nugali pagarba tikrovei. Jie realizuojami dalimis, sunaudojant tam daug laiko ir energijos, o tuo metu prarastojo objekto egzistencija pratęsiama psichikoje. Kiekvieno paskiro prisiminimo ir lūkesčio linija, kuria libido buvo susietas su objektu, yra įjungiama, tos linijos perdėtai apkraunamos ir jomis atliekama libido iškrova. Kodėl šis kompromisinis darbas, paskirai įgyvendinant realybės reikalavimą, yra toks nepaprastai skaudus, ekonominiu požiūriu ne taip lengva pagrįsti. Keista, kad mums šis skaudus nenoras regisi savaime suprantamas.
O dabar tai, ką patyrėme gedulo atveju, pritaikykime melancholijai. Tam tikrais atvejais akivaizdu, kad ir ji gali būti reakcija į mylimo objekto netektį; kitomis progomis galima įžvelgti, kad netektis yra labiau idealios prigimties. Objektas, sakysime, nėra miręs, bet prarastas kaip meilės objektas (pvz., paliktos nuotakos atvejis). Dar kitais atvejais manoma, kad reikia laikytis tokios netekties prielaidos, tačiau neįmanoma aiškiai įžvelgti, kas buvo prarasta, tad juo labiau galima tarti, kad ir ligonis neįstengia sąmoningai suvokti, ką jis prarado. Toks atvejis gali būti net ir tada, kai melancholiją paskatinusi netektis ligoniui yra žinoma, kai jis žino, kokio asmens neteko, bet nežino, ko neteko drauge su tuo asmeniu. Gedulo atveju negalėjimą nieko daryti ir nesidomėjimą niekuo mes laikome iki galo paaiškinamą gedėjimo darbu, visiškai absorbuojančio Ego. Matyt, ir melancholijos atveju nežinomoji netektis reikalauja panašaus vidinio darbo, kuris ir laikytinas melancholijai būdingo negalėjimo nieko daryti priežastimi. Melancholijos atveju mes pastebime ir dar vieną dalyką, nebūdingą gedului, - nepaprastą savojo Ego jausmo menkėjimą, didžiulį Ego nuskurdimą. Gedint pasaulis pasidaro skurdus ir tuščias, o melancholijos atveju - skurdus ir tuščias esti pats Ego. Pacientas savąjį Ego mums vaizduoja nieko vertą, neįstengiantį nieko nuveikti ir moraliniu atžvilgiu smerktiną, jis priekaištauja pats sau, plūsta save ir laukia atstūmimo ir bausmės. Toks pacientas žeminasi prieš kiekvieną kitą, gailisi visų saviškių, kad jie susiję su tokiu niekam tikusiu asmeniu. Jis neįžvelgia, kad būtų kaip nors pats pasikeitęs, savikritika jis aprėpia ir praeitį, - tvirtina niekados nebuvęs geresnis. Ir moksliniu, ir terapiniu požiūriu būtų vienodai nevaisinga prieštarauti pacientui, keliančiam savajam Ego šitokius kaltinimus. Matyt, jis kokiu nors atžvilgiu yra teisus ir pasako kažką, kas iš tikrųjų yra taip, kaip jam regisi. Juk kai kuriuos jo teiginius esame priversti išsyk be išlygų patvirtinti. Jis tikrai taip niekuo nesidomi, taip neįstengia mylėti ar ką nors nuveikti, kaip pats sako. Tačiau tai, kaip žinome, yra antrinis dalykas, - vidinio, mums nežinomo, su gedulu lygintino ir Ego alinančio darbo padarinys. Kai jis, vis labiau leisdamasis į savikritiką, vaizduoja save kaip smulkmenišką, egoistišką, nenuoširdų, nesavarankišką žmogų, kuris visuomet siekęs vien nuslėpti savo esybės silpnybes - jis gerokai priartėja prie savęs pažinimo. Kyla klausimas, kodėl norint, kad tokia tiesa pasidarytų prieinama, pirma privalu susirgti. Mat nėra jokios abejonės, kad žmogus, kuris pasiekė tokį savęs vertinimą ir apie jį kalba kitiems -serga, ar jis kalbėtų tiesą, ar būtų daugiau ar mažiau pats sau neteisingas. Anksčiau buvęs doras, stropus ir pareigingas moteris, apimtas melancholijos, apie save kalbės ne geriau nei tas, kuri iš tikrųjų niekam tikęs, - galbūt pirmasis melancholija gali susirgti net greičiau negu antrasis, apie kurį mes ir taip nieko gera nepasakytume. Galų gale, turi kristi į akis, kad melancholikas vis dėlto ir elgiasi ne visai taip, kaip atgailaujantis, pats sau priekaištaujantis ir dėl to didžiai susikrimtęs žmogus. Jam stinga drovos kitų akivaizdoje, itin būdingos antrajam atvejui, - ar bent tos drovos akivaizdžiai nematyti. Taigi nėra esminis dalykas, ar melancholikas uoliai save menkindamas yra teisus tuo požiūriu, kad ši kritika sutampa su kitų žmonių vertinimu. Svarbu čia turi būti veikiau tai, kad jis teisingai nusako savo psichologinę situaciją. Pacientas neteko savigarbos ir, matyt, turi tam rimtą pagrindą.
S. Freudo idėjų kritika ir įtaka
Nors S. Freudo teorijos padarė didžiulę įtaką psichologijai ir kultūrai, jos taip pat susilaukė kritikos dėl mokslinio pagrįstumo trūkumo, per didelio dėmesio seksualumui ir nepatikimumo. Nepaisant to, S. Freudo idėjos toliau įkvepia ir provokuoja diskusijas apie žmogaus prigimtį, psichikos raidą ir likimo formavimąsi.
tags: #s #freudas #charakteris #yra #likimas