Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichikos ypatumus įvairiais amžiaus tarpsniais, remiantis psichologijos mokslo įžvalgomis. Straipsnyje nagrinėjami psichikos sutrikimai, asmenybės teorijos, socialinis suvokimas ir kiti svarbūs aspektai, siekiant pateikti išsamią informaciją, pritaikytą skirtingiems auditorijos lygiams.
Įvadas į Psichologiją
Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų vidinį pasaulį, jo atsiradimo priežastis ir psichinės veiklos dėsningumus. Pagrindiniai psichologijos tikslai yra aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos bei elgesio ypatybes, tobulinti žmogaus veiklą, nagrinėti žmogaus elgesį ekstremaliose situacijose ir tobulinti žmogaus ir mašinos sąveiką. Šiuolaikinėje psichologijoje skiriasi taikomoji ir fundamentalioji/teorinė psichologija. Amžiaus tarpsnių / raidos psichologija tiria žmogaus psichikos dinamiką įvairiais amžiaus tarpsniais. Sveikatos psichologija tyrinėja sveikos gyvensenos, sveikos elgsenos, įgūdžių ugdymo psichologinius aspektus. Taip pat yra: vadovavimo psichologija, sporto, organizacinė reklamos, teisės, ekologinė, karinė, juoko, kūrybos ir daug kitų šakų.
Psichikos Struktūra ir Sutrikimai
Psichika - gyvo organizmo savybė atspindėti aplinką. Ją sudaro psichiniai procesai (pažinimo, jausmų ir valios), būsenos (darbinga nuotaika, depresija) ir savybės (charakteris, temperamentas, sugebėjimai). Psichikos reiškiniai gali būti įsisąmoninti ir neįsisąmoninti.
Psichikos sutrikimai gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Mąstymo Sutrikimai: Pradžioje pasireiškia keistomis mintimis, idėjomis, įsitikinimais bei interpretacijomis, vėliau virsta kliedesiais.
- Emocijų Sutrikimai: Pasireiškia jų nuskurdimu ar iškrypimu.
- Valios Sutrikimai: Pasireiškia palaipsnišku jos silpnėjimu, nuo hipobulijos iki abujijos, visiškos valios nebuvimo.
- Autizmas: Būdinga bendravimo sutrikimai, pakitę socialiniai kontaktai, stereotipiniai judesiai, žodžiai, sakiniai.
Streso Diatezės Teorija: Asmuo paveldi polinkį sirgti, o papildomi nepalankūs aplinkos ir psichologiniai faktoriai nulemia jos išsivystymą. Turi reikšmės paveldimumas, rizika sirgti monozigotiniam ligonio dvyniui yra 47%. Neretai sergantys turi šizofrenija ar šizotipiniais asmenybės sutrikimais sergančių giminaičių šoninėse genealoginio medžio šakose.
Taip pat skaitykite: Amžiaus ir streso sąsajos tyrimas
Alkoholizmas ir Abstinencija:
- Pradinė Stadija: Atsiranda nenugalimas potraukis gerti ir išlieka visose 3 stadijose.
- Abstinencijos Būklė: Pasireiškia po ilgo alkoholio vartojimo nutraukus ar sumažinus išgeriamo alkoholio kiekį.
Potrauminio Streso Sutrikimas (PTSS):
- Kriterijus B: Nuolat pasikartojantis trauminio įvykio išgyvenimas, „panirimas“. Pasikartojantys, įkyrūs, jaudinantys įvykio prisiminimai (mažiems vaikams būdingi pasikartojantys žaidimai, kuriuose atsispindi traumavęs įvykis).
- Kriterijus D: Padidėjusio fiziologinio dirglumo simptomai, nestebėti iki trauminio įvykio. Sunku užmigti ir išsimiegoti.
Savimonė ir Savęs Vaizdas
Savimonė - visos mintys ir jausmai apie save atsakant į klausimus 'kas aš esu' ir 'ko aš noriu'. Savęs vaizdas (nervingumas kalbant su svarbiais asmenimis) -> Elgesys (mikčiojimas, raudonavimas) -> Kitų atsakas (nepasitenkinimas, pyktis) -> Įvykių suvokimas („pasirodžiau prastai“) -> Patvirtinamas buvęs savęs vaizdas.
„Sveikas“ savęs vaizdas yra kintantis. Žmogus, jo savybė, būdas, kūnas, išmintis keičiasi. Dažniausiai neįmanoma pasakyt, kad „aš visada esu drovus“, teisingiau būtų sakyti, kad „aš kartais esu drovus“. Neturima omeny, kad keičiamės radikaliai kiekvieną dieną, pokyčiams reikia ilgesnio laiko tarpo, tačiau pasikeisti tikrai įmanoma.
Savęs vaizdas priešinasi pokyčiams, ypač jei tas vaidmuo buvo labai reikšmingas ir davė tau daug naudos. Neigiami dalykai kyla tada, kai senas savęs vaizdas užkerta kelią naujiems iššūkiams ir teigiamiems dalykams gyvenime.
Žmonės su teigiama ir aukšta saviverte gerai galvoja apie kitus, tikisi, kad kiti juos priims, vertina savo pasirodymą geriau nei žmonės su žema saviverte, gerai pasirodo vertinamose situacijoje (kai yra stebimi), dirba daugiau, jei yra aukšti reikalavimai, jaučiasi gerai net ir ,,aukštesnių, svarbesnių'' žmonių, moka apsiginti nuo kritikos savo atžvilgiu.
Kaip ugdyti sveiką savęs vaizdą:
- Turėk realistinius lūkesčius. Tam tikra nepasitenkinimo savimi dalis ateina iš to, kad reikalauji iš savęs per daug (pvz. visada gauti 10). Ir jei kiti atrodo daug šaunesni ir kad jiems pavyksta visur viską tobulai atlikti, tai suprask, kad jie tik dar labiau kenčia nuo reikalavimų sau pačiam. Geriausia apskritai eiti savo keliu ir per daug nesilyginti su kitais.
Jutimo Sistemos ir Skausmo Kontrolė
Jutimų sistemos apima jutimų rūšis ir bendrus dėsningumus. Individualūs jutimų skirtumai.
Taip pat skaitykite: Stresas: įtaka sveikatai
Skausmo kontrolės priemonės: Vaistai, chirurgija, akupunktūra, dirginimas elektra, masažas, mankšta, hipnozė, minčių nukreipimas, atsipalaidavimo pratimai.
Suvokimas ir Dėmesys
Suvokimo dėsningumai bei rūšys, iliuzijos, suvokimo individualūs skirtumai ir sutrikimai. Dėmesio rūšys bei savybės. Individualūs skirtumai. Dėmesingumas ir išsiblaškymas.
Geštaltinės psichologijos atstovai teigė, kad suvokiantis žmogus keletą savo jutimų geba susieti į geštaltą (vok. visuma, forma). Nustatė tam tikrus dėsnius, pagal kuriuos paskiri jutimai virsta suvokimu.
Skiriasi haliucinacijos - vaizdiniai, susidarę be atitinkamos išorinės stimuliacijos, bet savo ryškumu tolygūs suvokimams. Jų kilmė patologinė. Reikia prisiversti dirbti ramiai, nesiblaškant; imtis naujo darbo tik baigus ankstesnį; stengtis organizuoti savo darbus taip, kad šie būtų atliekami normaliu greičiu, neverstų panikuoti, jog nespėsi ar pritruks jėgų. Pratintis dirbti įvairiose sąlygose, kad išsiugdyti atsparumą išorės poveikiams.
Atmintis ir Mąstymas
Pagrindiniai atminties procesai: įsiminimas, saugojimas, atkūrimas (prisiminimas, atpažinimas, atgaminimas) ir užmiršimas. Atmintyje saugoma informacija nėra tiksli patirties kopija- ateinanti informacija yra apdorojama. Užkoduota jutiminėje atmintyje, keliauja į trumpalaikę. Ilgalaikė veikia ryšių pagrindu. Asociacijomis - vadinami susidarę ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų. Nuo Aristotelio laikų žinomos gretimumo, panašumo ir kontrasto asociacijų rūšys. Ilgalaikė pagal saugojamos informacijos turinį skirstoma: procedūrinė, semantinė, epizodinė. Interferencija - trukdymas (retroaktyvioji -naujai atėjusi informacija išstumia ankstesnę; priešinga - proaktyvioji). Didėja kai įsimenama medžiaga panaši. Žmonės skiriasi savo atmintimi. Skirtumai gali būti:
Taip pat skaitykite: XX amžiaus motyvacijos apžvalga
Kaip pagerinti atmintį:
- Mokykitės kartotinai, kad galėtumėt daugiau prisiminti.
- Norėdami įsiminti nežinomus dalykus, naudokitės mnemoninėmis priemonėmis.
- Prisiminkite įvykius kol jie dar neišblėsę, ir kol nesusidūrėte su galima klaidinančia informacija.
Mąstymas:
- Lankstumu - gebėjimu generuoti įvairias idėjas neapibrėžtoje situacijoje, kur nėra jokių orientyrų šioms idėjoms; gebėjimu matyti objektą nauju aspektu, aptikti jo naujas panaudojimo galimybes; pakeisti objekto suvokimą tokiu būdu, kad būtų galima pamatyti jo naujas puses.
- Originalumu - gebėjimu generuoti neįprastas, nestandartines idėjas.
- Tikslumu ir / ar išsamumu - gebėjimu mąstymo produktams suteikti užbaigtą pavidalą ir padaryti juos sudėtingesnius.
- Kalbėjimas (vidinis ir išorinis: sakytinis ir rašytinis).
Intelektas ir Emocijos
Pirmasis intelekto testas, sukurtas A.Bine. Emocijų samprata: Emocinių išgyvenimų įvairovė. Emocinės būsenos. Emocijų funkcijos. Emocijų sferos sutrikimai.
Asmenybė ir Raida
Asmenybė samprata. Asmenybės (psichodinaminės, bruožų, humanistinės) teorijos. Asmenybės struktūra. Charakteris, temperamentas. Tipologijos. Patologiniai asmenybės bruožai. Žmogaus raidos samprata. Raidos psichologijos objektas ir tikslai. Pagrindinės raidos psichologijos problemos. Žmogaus raidos sritys. Raidos tyrimo metodai. Žmogaus raidos periodizavimas. Pagrindinės raidos teorijos. Psichoanalitinis požiūris. Kognityvinis požiūris. Etologinė prieraišumo teorija.
Socialinis Suvokimas ir Klaidos
Kas yra socialinis suvokimas, kuo jis skiriasi nuo fizinio pasaulio suvokimo?
Dažniausiai pasitaikančios socialinio suvokimo klaidos:
- Išankstinė nuomonė: Informacija apie žmogų, kurią turime dar prieš susitikimą su juo, galima stipriai paveikti mūsų suvokimą.
- Save išpildančios pranašystės: Tai reiškinys, kai žmogus savo elgesiu nesąmoningai išprovokuoja tokius aplinkinių poelgius, kokių iš anksto tikėjosi (Pigmaliono efektas).
- Stereotipai: Stereotipinis mąstymas, suvokimas, vertinimas kliudo reiškinius suvokti tokius, kokie jie yra iš tiesų, nuskurdina bendravimą.
- Atribucijos klaidos: Aiškindami elgesio priežastis, žmonės linkę sėkmę priskirti sau, nesėkmę-išorinėms aplinkybėms, kiti linkę visą atsakomybę prisiimti sau, arba priešingai-priskirti aplinkiniams. Tai priklauso nuo asmenybės savybių, savęs vertinimo lygio.
- Pasaulio teisingumo iliuzija: Nesąmoningai daroma prielaida, kad pasaulyje yra teisingumas. Ja remdamiesi manome, kad visi gauna tai, ko užsitarnavo, sėkmė lydi tuos, kurie jos verti, o nelaimės atsitinka jų nusipelniusiems.
- Pradmės efektas: Informacija, kurią suvokiame pirmiausiai, daro įtaką vėlesnės informacijos suvokimui, taip pat pradinė informacija geriau išsaugoma atmintyje. Todėl tokią didelę įtaką bendravimui daro pirmas įspūdis, vėliau pakeisti nuomonę gali būti labai sunku.
- Baigmės efektas: Kaip ir pirminė suvokta informacija, taip ir paskutinė geriau išlieka atmintyje ir daro didesnį poveikį sprendimo priėmimui negu vidurinė. Pastebėta kad baigmės efektas didesnę įtaką mūsų sprendimams daro bendraujant su pažįstamais žmonėmis, o pradmės efektas-su nepažįstamais.
- Aureolės efektas: Tai vienpusiškas sprendimas apie žmogų: susiformavus teigiamam santykiui, gerosios savybės pastiprina, blogos nuneigiamos, "neigiamos aureolės" atveju-į teigiamas savybes nekreipiama dėmesio, suabsoliutinamos neigiamos. "Aureolės efektas"-tai nediferencijuotas kito žmogaus vertinimas, juodas ar baltas (netoleruojama informacija, kad žmogus gali būti piktas, bet doras; šiurkštus, bet sąžiningas; būti geras ir nemėgti mūsų….).
- Pritarimo iliuzija: Tai polinkis manyti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučiasi taip pat, kaip ir mes. Ypatingai savo mintis ir jausmus mes linkę projektuoti į tuos asmenis, kurie mažai atsiskleidžia, yra tylūs.
- Vieningumo iliuzija: Pasireiškia, kai mes nepagrįstai tikimės, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus, neprieštaringas, kad pan. situacijomis jis visada elgsis taip pat.
Tarpasmeninė Atrakcija
Tarpasmeninę atrakciją didinantys veiksniai:
- Apdovanojimo teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja, kai santykiai su jais yra apdovanojantys (pritaria, padeda mums, patenkina mūsų poreikius, parodo simpatiją… - patenkina įvairius mūsų poreikius, padeda geriau pasijusti).
- Pastiprinimo - jausmų teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja arba mažėja priklausomai nuo to, kokias emocijas kartu patiriame. Jeigu buvimas kartu siejamas su teigiamomis emocijomis, malonumu, pasitenkinimu, tai jaučiamas didesnis palankumas tiems žmonėms, kurie tuo metu yra su mumis.
- Balanso teorija: Patrauklumas siejamas su tuo, kiek subalansuoti mūsų santykiai su tuo žmogumi. Balansą sąlygoja panašūs interesai, požiūriai, nuomonių panašumas.
Kiti veiksniai, galintys turėti įtakos patrauklumui:
- Fizinis atstumas: Buvimas arti vienas kito sudaro galimybę dažniau sąveikauti, o tai leidžia geriau pažinti tuos žmones ir labiau pamėgti.
- Dažnesnio pasirodymo efektas: Mums labiau patinka tai, ką mes dažniau matome ir geriau pažįstame.
- Panašumas: Nuostatų, įsitikinimų, interesų, asmenybės, kilmės, išsilavinimo, skonio, fizinės išvaizdos panašumas - stiprus patrauklumą skatinantis veiksnys.
- Papildymas: Žinomas posakis „priešybės traukia“. Kiti mus traukia, nes turi savybių, kurių mes neturime. Žmonės gali papildyti vienas kitą, patenkindami vienas kito poreikius. Pavyzdžiui, idealu, kai asmuo, turintis stiprų globos jausmą, bendrauja su asmeniu, kuris nori, kad juo rūpintųsi.
- Abipusiškumas: Mes mėgstame tuos, kurie mėgsta mus. Suvokimas, kad patinkame kitam asmeniui, didina to asmens patrauklumą. O taip pat, jeigu mums patinka kas nors, tai norime, kad ir tas asmuo mus mėgtų.
- Fizinis patrauklumas: Tyrimai rodo, kad fiziškai patrauklius asmenis įvairaus amžiaus, lyties, kultūros žmonės visais atžvilgiais vertina geriau nei nepatrauklius. Aureolės efektas - viena ryški savybė veikia bendrą asmens vertinimą. Tiems, kurie suvokiami kaip patrauklūs, priskiriamos įvairios teigiamos savybės - įdomumas, socialumas, švelnumas, gerumas, seksualumas, jų netinkami poelgiai dažniau laikomi atsitiktiniais ir netipiškais.
Ikimokyklinio Amžiaus Vaiko Psichikos Raidos Ypatumai
Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichika vystosi netolygiai, šuoliais. Tarp šių šuolių būna momentų, kurie vadinami krize. Nors šis žodis mums kelia begalę neigiamų asociacijų ir skamba labai bauginamai, psichinio vystymosi krizė neturėtų būti suprantama kaip kažkas labai baisaus.
Kaip vaikas elgiasi prieš krizę arba jos metu? Tėvelių akimis žiūrint, jis tampa neprognozuojamas: jeigu ankščiau mažylis buvo tylus ir nedrąsus, klusniai darė tai, kas jam liepta, buvo aišku, kaip su juo susitarti, ateina toks metas, kai viskas apvirsta aukštyn kojom: galima pamanyti, kad vaikas patyrė kokią nors psichologinę traumą, nes nebepadeda jokios bausmės, iki tol naudoti auklėjimo metodai pasirodo visiškai neveiksmingi, tai, į ką vaikutis anksčiau reagavo, jo nebeveikia.
Krizės požymiai: vaiko nebeveikia patikrintos auklėjimo priemonės, padaugėja konfliktų, skandalų, emocinių iškrovų (jeigu mažylis ekstravertas), arba atvirkščiai - pasineriama į save (jeigu intravertas). Mažam vaikui krizė gali trukti nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių, suaugusiajam - net ir kelerius metus, tačiau vaikams jos požymiai pasireiškia labiau.
Tėveliai vaiko krizines apraiškas dažnai bando užgniaužti, padaryti taip, kad sūnelis arba dukrytė elgtųsi taip, kaip anksčiau: vėl klausytų, nešauktų (trumpai tariant - vėl būtų toks, koks buvo). Galima slopinti simptomus, krizės apraiškas, bet tai bus tas pats, kas gydyti vaiką nuo slogos venas plečiančiais vaistais.
Krizinėje situacijoje atsidūręs vaikas turi „pertvarkyti“ savo santykius su tėvais ir žengti į naują gyvenimo etapą, tapti savarankiškesnis. Tai nereiškia, kad reikia suteikti visą laisvę ir savarankiškumą, kurio jis prašo, tačiau vertėtų su juo aptarti tai, kas jam bus leidžiama daugiau, o kas - mažiau. Visi pusantrų metų mažyliai nori patys iš pakelio įsipilti į puodelį sulčių, o mes iš anksto puikiai žinome, kuo viskas baigsis. Vaikas to nė nenumano, tačiau jam būtina įgyti šios patirties. Mums tai gali visiškai nepatikti: gal tai paskutinės sultys, gal mes virtuvėje negalime pakęsti netvarkos, o gal pamename, kad ir mums vaikystėje neleido nieko pilti, ir šis modelis vis dar veikia mūsų mąstymą.
Vaiko elgesys krizės metu smarkiai išsiskiria atkaklumu ir net užsispyrimu, jis greičiausiai nuolat reikalaus, kad patenkintum šį jo poreikį. Ne viską galima leisti, tačiau labai svarbu, kad vaikas pats kažko išmoktų ir įgytų patirties. Režimas turi išlikti - tą sprendžia tėvai. Daugelyje šalių egzistuoja tokia problema: tėvelis dirba iki vėlumos. Kartais, norėdami turėti daugiau teisių, vaikai ima gąsdinti ir grasinti. Napasiduok. Gali būti, kad kokiam nors reikalavimui teks „išleisti“ ir atitinkamą įstatymą. Pasitark su vyru. Kelios minutės, praleistos su tėčiu, gali būti aukso vertės, tačiau iš pradžių suaugusieji turi susitarti tarpusavyje ir vaikui paskelbti „verdiktą“: tarkim, jis gali palaukti tėčio, tačiau tegul ryte nesispyrioja ir keliasi gražiuoju.
O dabar pakalbėkime apie pietų miegą. Kiekviena šeima yra tarytum mažytė valstybė, kurioje galioja savos taisyklės ir įstatymai. Yra manoma, kad ikimokyklinukams (kartais net pirmokėliams ir antrokėliams) reikėtų dieną numigti, tačiau miega tikrai ne visi, ir tai normalu. Ir dar: tėvai turi pasirūpinti vaiko saugumu. Jeigu vaikas primygtinai prašo, kad leistum jam į įkaitintą keptuvę įdėti kotletą, paprašyk jo, kad priglaustų pirštą prie karšto puodelio, o po to pasakyk, kad keptuvėje daug karščiau, o tai reiškia, kad nusideginus labai skaudės. Paaiškinimai turi būti ištariami ramiu tonu ir suprantamai, o svarbiausia - tada, kai vaikas girdi. Suirzusio žmogaus vaikas nesiklauso. Jis girdi tik toną, ir tuoj pat suvokia, kad mama šiuo metu yra pikta. Kalbėjimo būdas gali visiškai užblokuoti turinį.
Kartais reikia ne tik kabėti, bet ir imtis veiksmų. Jeigu augini ne vieną vaiką, tikriausiai teko matyti, kaip vienas kitam meta į galvą mašinėlę ar kurį kitą žaisliuką… Pasakyk, kad jeigu tai pasikartos, mašinėlė keliaus į spintą. Jeigu nusprendei kalbėti ir paaiškinti, kodėl taip daryti negalima, nereiškia, kad tai suveiks iš karto. Gal reikės penkių kartų, o gal - šimto dvidešimt penkių. Jeigu kalbos neefektyvios, pagalvok, kodėl. Mėtymas ir žaidimai su lazda - tai vienas iš pagrindinių vaiko poreikių, tad gal reikėtų nupirkti žaisliuką, kurį galima mėtyti? Išmokyk vaiką emocijas reikšti žodžiais, o ne tik veiksmais.
Itin daug problemų kriziniu laikotarpiu būna tada, jeigu vaiką auklėja močiutė arba auklė. Priežastis paprasta: tėvai, matydami vaiko pasiekimus, nori suteikti jam daugiau laisvės, tuo tarpu auklės ir močiutės vis dar mano, kad mažylį reikia saugoti, kad jis pats dar nieko nesugeba.
Pedagoginė Psichologija
Pedagoginė psichologija, psichologijos šaka, tirianti psichinius reiškinius ir dėsnius, kurie susidaro mokymo, mokymosi ir ugdymo procese, taip pat mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų ugdymo bendruomenės subjektų elgesį, veiklą bei tarpusavio sąveiką. Pedagoginė psichologija susistemina turimą informaciją apie kokį nors mokymo(si) reiškinį (pavyzdžiui, mokymosi motyvaciją, intelektą, nerimą, pažangumą), tiria ryšius tarp įvairių psichologinių kintamųjų (pavyzdžiui, paauglio nerimo ir tėvų auklėjimo). Padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus, aiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymosi reiškinius (pavyzdžiui, mokiniai geriausiai įsimena pamokos pradžioje ir pabaigoje), ieško mokymo(si) būdų.
Pagal tyrimų objektą skiriama mokymo(si) ir ugdymo psichologija. Jos abi grindžiamos idėja, kad vaiko psichika formuojasi jam perimant socialinį patyrimą. Daugelis psichologų mokymąsi laiko specifine veikla, kuri padeda susidaryti vaizdiniams, sąvokoms, susiklostyti pažiūroms, perimti dorovės normas, įsisavinti praktinius veiksmus ir kita. Skiriami mokymosi veiksnių 3 tipai: orientaciniai, vykdomieji ir kontroliniai (arba vertinamieji), pagal juos - 3 mokymosi stadijos: orientacinė, vykdomoji ir kontrolinė. Svarbiausia yra orientacinė stadija (P. Galperinas, N. Talyzina, Rusija), nes čia susiformuoja mokymosi veiksmų pagrindas. Kiti autoriai (I. Iljasovas, N. Nepomniaščiaja, Rusija) mokymąsi laiko socialiai normuotu vaiko bendravimu su suaugusiuoju, kai individas perima tos veiklos normas ir įsitraukia į ją. Šiam procesui itin svarbi refleksija. Humanistinės psichologijos atstovai (C. R. Rogersas, Jungtinės Amerikos Valstijos) mokymąsi laiko saviaktualizacijos ir savirealizacijos proceso dalimi. Mokymąsi subjekto atžvilgiu išsamiau tyrė čekų psichologas J. Linhartas. Jis mokymąsi laikė nuolatiniu sprendimų priėmimo procesu, specifine veikla, kurioje išorinių veiksnių veikiamas subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesį. Vienas svarbiausių mokymosi psichologijos mokslinių tyrimų ir ugdymo praktikos objektų yra mokinių mokymosi motyvacija. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją.
Pedagoginės psichologijos viena pagrindinių problemų yra žmogaus psichikos raidos ir mokymosi santykis. Psichikos pokyčius mokymosi procese lemia mokinio psichofizinė būsena, jo individualios savybės, mokymosi socialinės aplinkybės. Pedagoginė psichologija plėtoja ir taiko žmogaus raidos teorijas ir jos dėsningumus aiškinant besimokančiojo (vaiko, paauglio, suaugusiojo ir pagyvenusio žmogaus) savybes, aprašo kognityvinius, emocinius, socialinius, dorinius ir kitus pokyčius įvairaus amžiaus tarpsniais. Psichikos raidos ir mokymosi santykį (išmokimą) tyrė Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir pedagogas J. S. Bruneris, rusų psichologas L. Vygotskis ir kiti. J. Piaget, remdamasis individo ir aplinkos pusiausvyros teorija, tyrinėjo vaikų pažintinę raidą, išskyrė vaiko pažinimo raidos 4 stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2-5 metų), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Psichikos raidą apibūdino asimiliacijos (naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų) ir akomodacijos (pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama sąvokomis). Vaikas turi prisitaikyti, tai yra adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pačiu metu. J. Bruneris tyrė vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai būtina sisteminga mokytojo ir mokinio sąveika, normaliai intelekto raidai nepakanka vien gimti kultūringoje aplinkoje.
Remiantis pedagoginės psichologijos dėsniais, teorijomis ir tyrimų duomenimis buvo suformuluoti ugdymo įvairių problemų praktinio sprendimo bendrieji principai: mokymosi procesai klasėje, klasės valdymas, pamokos planavimas, aktyvių mokymo metodų taikymas, mokytojų konsultavimo įgūdžių formavimas, palankios mokymuisi atmosferos kūrimas, tarpasmeninių konfliktų sprendimas, mokinio ir mokytojo santykiai klasėje. Labai svarbi mokytojo asmenybė, jo nuostatos, lūkesčiai, kompetencijos, profesinės raidos aspektai. Pedagoginė psichologija susijusi su žmogaus raidos psichologija, bendrąja psichologija, diferencine psichologija, pedagogika, biologija, sociologija ir filosofija, remiasi jų tyrimais ir teikia medžiagos jų plėtotei. Pedagoginė psichologija kaip savarankiškas mokslas iškilo 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje. Iki tol formavosi pedagogų ir filosofų (Demokrito, Kvintiliano, J. Locke’o, J.‑J. Rousseau, J. H. Pestalozzi ir kitų), bendrosios ir diferencinės psichologijos tyrimų pagrindu. Pirmieji svarbesni veikalai parašyti 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais (E. L. Thorndike’as, Jungtinės Amerikos Valstijos, E. F. W. Meumannas, Vokietija). Lietuvoje pedagoginės psichologijos pradininkai - M. Reinys, K. Raičinskis, J. Vabalas‑Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas. Pedagoginė psichologija itin intensyviai pradėjo plėtotis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.