Įvadas

Žmogus yra sudėtinga būtybė, paveikta daugybės vidinių ir išorinių veiksnių. Psichologija, kaip mokslas, siekia suprasti šiuos veiksnius, analizuojant elgesį, mintis ir jausmus. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip skirtingi psichologiniai aspektai, tokie kaip meilė, gerumas ir asmenybės skirtumai, veikia mūsų elgesį su kitais žmonėmis. Atsižvelgsime į tai, kaip įsimylėjimas, meilės dėsniai ir gerumo praktika gali paveikti mūsų santykius ir kaip individualios asmenybės savybės lemia unikalų požiūrį į kiekvieną žmogų.

Meilė: Hormonų Šokis ir Apsisprendimas

Įsimylėjimas yra vienas iš pagrindinių komponentų, sujungiančių du žmones. Ko gero, esame visi girdėję posakį "Meilė iš pirmo žvilgsnio". Žinoma, galima būtų diskutuoti, kiek tai iš tiesų yra Meilė, o kiek įsimylėjimas, bet visi žinome, kad tai jausmas užplūdęs mus, o tiksliau sakant, hormonų kiekis vienų metu užplūdęs mus netikėtai ir "darantis tvarką" mūsų galvose. Dopaminas sukelia susidomėjimą ir troškimą būti arti, adrenalinas sukelia fizinę reakciją, susijaudinimą. Oksitocinas, vadinamas meilės hormonu, sukelia artumo pojūtį, ryšį. Šis padidėjęs hormonų kiekis, kurį juntame įsimylėjimo periodu, ima mažėti po tam tikro laiko, kuris svyruoja nuo šešių mėnesių, o kartais net iki dvejų metų.

Tuomet galime kelti klausimą, o kas tuomet, kai hormonų kiekis mūsų organizme stabilizuojasi? Galimi keli scenarijai, vienas iš jų, kuomet staiga supranti, kad šis žmogus yra visiškai neįdomus, nepatrauklus ir asmuo, dar prieš keletą mėnesių jautęs visišką įsitraukimą į santykius, šiandien staiga nebejaučia visiškai nieko. Toks asmuo paprastai ir pats negali paaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Tokiu atveju dažniausiai santykiai ir baigiasi.

Kitas galimas scenarijus, kai mes pradedame matyti asmens minusus, mus pradeda erzinti tam tikri dalykai, tačiau mes esame linkę į tolimesnius santykius, mes jaučiame meilę, ne tokią aistringą ir beprotišką, kadangi mūsų įsimylėjimas perėjo į kitą meilės lygmenį. Mano manymų šiame lygmenyje, kuomet perdėtas hormonų antplūdis mūsų nebeveikia, mes apsisprendžiame ar mylėti toliau tą žmogų ar ne. Taigi, mylėti kitą asmenį tai apsisprendimas. Mes apsisprendžiame eiti su pasirinktu žmogumi toliau, net ir tuomet, kai mus pradeda erzinti tai, kad jis kramto nagus ar kartais neišplauna puodelio išgėręs kavos. Apsisprendimas būti kartu, reiškia mokytis kartu, ištverti kartu. Ne po vieną, tačiau kartu.

Duodami santuokos įžadus mes sakome ir laimėje ir nelaimėje, lyg sufleruojame, kad santykiai, šeima, tai nėra tik laimė ar tik nelaimė. Tardami įžadus, sutuoktuvių metu mes sakome "Myliu". Bet ko gero retas, kuris suvokiame, kad pasakyti myliu neužtenka. Mes galime dieną iš dienos savo mylimajam ar mylimajai kartoti "myliu", tačiau jis tokiu nesijaus. Taigi, mes galime sakyti žodžiais, kad mylime, tačiau nedaryti dėl to nieko. Noriu pasakyti, kad pasakymas "myliu" nieko nereiškia, kai nėra veiksmų. Meilė tai nėra tik žodžiai, meilė tai darbas. Erich Fromm savo knygoje "Menas mylėti" įvardijo: meilė yra menas. Iškeldamas prielaidą, kad meilė yra menas, autorius konstatuoja, kad tuomet tam reikia žinių ir pastangų. Meilė tai nėra tik jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, nors šiame amžiuje ko gero rasime begalę žmonių, kurie tiki, kad meilė tai tik jausmų rinkinys.

Taip pat skaitykite: Išsamus straipsnis apie neurotizmą

Kita įdomi detalė yra ta, kad daugelis žmonių meilės uždavinį suvokia pirmiausiai kaip tapti mylimu, o ne kaip tapti myličiu ar gebančiu mylėti. Tapti mylimais žmonės siekia įvairiais būdai, vieni stengiasi didinti savo sėkmę, valdžią, turtą. Pasak Fromm, tai dažniausiai bando daryti vyrai. O kiti siekia patrauklumo, rūpinasi savo kūnu, drabužiais, pasak Fromm, tai daro dažniau moterys. Mes jaučiasmės mylimi arba ne. Be abejonės yra svarbu jaustis mylimu, tačiau kur kas svarbiau išmokti mylėti savo artimą. Kai du žmonės išmoksta mylėti vienas kitą, tuomet abu ir jaučią tą "mane myli" jausmą. Štai tokia ta santykių ir meilės poroje paslaptis. Meilė tai apsisprendimas. Taigi, apsisprendimas mylėti reiškia, kad mums teks atsiraitoti rankoves ir šiek tiek padirbėti.

Mums neužteks tik pasakyti "myliu". Mums teks mokytis mylėti savo mylimąjį ne tik žodžiais, kas be abejo yra svarbu, tačiau ir veiksmais. Šiam straipsniui mane įkvėpė G. Chapman, psichologas rašytojas, kuris parašęs knygą "Penkios meilės kalbos" taip pat papildė mus visus žiniomis ir mintimis apie septynis meilės dėsnius. Aš įvardinčiau kaip komponentus, kurie yra neatsiejami nuo meilės. Chapman savo knygoje "Septyni meilės dėsniai" išskyrė tokius meilės komponentus, kuriuos jis pavadino net paslaptimi: Gerumas; Kantrybė; Atlaidumas; Nuolankumas; Mandagumas; Dosnumas; Sąžiningumas. Šiuos meilės dėsnius, jei ne pirmasis, tai vienas iš pirmųjų, išdėstė ir apaštalas Paulius Šventraštyje, kai sakė, kad meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.

Gerumas: Meilės Komponentas

Jei šis trumpas įvadas tave įkvėpė apsispręsti mylėti savo artimą, kaip save patį, tuomet sekanti šių mano užrašų dalis tau gali būti įdomi, joje aš trumpai aptarsiu, kaip gerumas veikia mūsų santykius, mūsų meilę kitiems.

Kas yra gerumas? Kaip jis veikia?

Gerumas tai tokia vertybė, kurios dėka mes elgiamės su žmonėmis pagarbiai, švelniai, jautriai, supratingai, užjaučiančiai. Būdami geraširdiški, mes esame rūpestingi, padedantys, pasidalinantys, besirūpinantys kitų gerove. Šie gerumo principai svarbūs tiek santykiuose su šeimos nariais, tiek su aplinkiniais. Gerumas gali pasireikšti nuo paprasčiausių, atrodytų nereikšmingų dalykų: pamaloninant kitą asmenį švelniu žodžiu ar šokolado gabalėliu ir baigiant didesniais darbais, galbūt savanorystės, labdaringos veiklos ir pan. Gerumas tai taip pat atleidimas, kantrybė, supratingumas, empatiškumas. Gerumas plinta. Gerumas skatina gerumą. Šeimoje gerumas yra vienas iš svarbiausių komponentų. Gerumas tai meilės komponentas.

Mes dažnai, šeimoje, su artimaisiais, vyru, žmona, vaikais ginčijamės dėl įvairių dalykų, nuo pačių smulkiausių, tokių kaip kas turėtų išplauti indus, iki šiek tiek stambesnių. Tuomet santykiai tampa įtempti. Juk taip, mes netyčia patys nejausdami pasirenkame gyventi įtampoje, nes pasirodo kovoti su savo sutuoktiniu yra lengviau, nei jį tiesiog mylėti. Juk konflikto metu ir po jo, dažnas iš mūsų pasirenkame tylą, nekalbadienius, smurtą, kai kurie psichologinį, kai kurie net fizinį, šauksmą, durų trankymą, taip sukeldami santykiuose įtampą. "Na jau dabar aš tikrai nenusileisiu!", "Ko jis čia susiraukęs? Aš nieko blogo nepadariau!?", "Ji pastoviai manęs negirdi, kiek galima kartot tą patį per tą patį, nesiruošiu daugiau to kartoti?!" Pažįstama? Ooooo kaip mums lengva reaguoti į ginčus, konfliktus su artimu žmogumi būtent taip! Bet ką mes tuomet jaučiame? Nerimą, pyktį, nepasitenkinimą, nelaimingumo jausmą. Tokiomis akimirkomis žmogaus galvoje pradeda suktis įvairios mintys. Taip pat tokiomis akimirkomis kai kurie gali net pradėti kurti skyrybų planus, meilužės, meilužio paieškos planai ir pan.

Taip pat skaitykite: Asmenybės teorijos ir migrena

Aš tuomet klausiu, o kur dingo mūsų meilė? Nes dar vakar sakėm ir girdėjom "Aš tave myliu". Ar toks elgesys yra meilė? Ir pamąstykime atvirčščiai, atkreipkite dėmesį, kaip yra sunku tiesiog būti gerais santykiuosi būtent tuomet, kai įvyksta konfliktinė situacija, būtėnt tuomet, kai sutuoktinis, partneris yra gal pyktelėjęs, gal liūdnas, o gal šiaip neteisingai į mus pažiūrėjo? Mums sunku tuomet išreikšti gerumą ir meilę. Bet vis tik, jei tai padarome, jei išreiškiam gerumą? Jei parodome meilę, būtent tuomet? Kaip jaučiamės? Greičiausiai, jaučiame pasitenkinimą, dar didesnę meilę, švelnumą. Šie jausmai apgaubia mus. Ateina supratingumas ir kantrybė. Staiga pastebimas įtampos sumažėjimas. Vėl apgaubia šiluma ir meilė.

Meilė tai nėra aš mylėsiu tave, jei mylėsi mane tu. Kaip ir minėjau, meilė tai nėra tik jausmas. Tai apsisprendimas. Apsisprendimas mylėti kitą kantriai, švelniai, rūpestingai, atlaidžiai, užjaučiančiai. Meilė tai darbas, menas, mokslas. Chapman patvirtina, kad meilė nėra emocija, kuri mus apima. Tačiau, taip pat meilė nėra sunkiai suvokiamas tikslas. Todėl, jei tavo namuose tvyro įtampa, manai, kad santykių kokybė prastėja, meilė blėsta ir nori kažką keisti, tuomet apsispręsk mylėti, apsispręsk mokytis mylėti ir dirbti ties tuo, net tuomet, kai atrodo misija neįmanoma. Parodyk gerumą savo sutuoktiniui, vaikui. Net jei giliai širdyje tiki, kad sutuoktinis, partneris yra kaltas, ir tik jo ar jos pasikeitimas gali kąžką pakeisti, tačiau vis tik nori mylėti, ir manai, kad esi vertas, kad mylėtų tave, tuomet kviečiu tave atlikti eksperimentą, nuspręsk būti geras dvi savaites. Nuoširdžiai tikiu, kad besikeisdami patys, mes keisime aplinką. Nors meilės komponentų yra ne vienas, tačiau gerumas, geraširdiškumas esti itin svarbus, todėl priėmęs šį iššūkį gali ir nustebti rezultatais :) "Pradėk keisti pasaulį nuo savęs" (Gandhi).

Gerumas pasireiškia kito žmogaus pastebėjimu, jo poreikių pastebėjimu, reiškia, tai, kad mes suprantame kiekvieno sutikto žmogaus vertę. Gėris gali būti itin paprasta, tačiau ypač galinga jėga, tiek santykiuose su žmonėmis, tiek šeimoje: santykiuose su sutuoktiniu, vaikais, tėvais. Įdomu tai, kad tuomet, kai gerumas tampa gyvenimo būdu, jis atneša džiaugsmo ne tik kitiems, tačiau ir mums patiems. Ar pastebėjote, kad dažną atvejį yra labai lengva rodyti gerumą tam, kuris yra geras mums? Vyras tampa malonus, kai žmona maloni, ir atvirkščiai, žmona maloni, kai vyras yra malonus. Atvirkštiniu atveju, kai antroji pusė su mumis elgiasi neteisingai, mus apima neteisybės jausmas, mes kylame į kovą. Būti gerais patyrus blogą elgesį, ar pajutus neteisybės jausmą yra gana sunku. Kaip ir minėjau anksčiau, dažniausia čia mes renkamės kovos kelią, kuris mums kelia neigiamas emocijas ir iš esmės neveda prie meilės. O kas, jei pasirinktumėme gerumo, ne kovos kelią? Gali pagalvoti, kad tai yra sunku ar net neįmanoma. Taip žinau. Tačiau, jei meilė tai apsisprendimas, kodėl nepabanžius ir neapsisprendus paeksperimentuoti?

Pirmiausia pradėkime nuo klausimo: Kaip manai, kaip jaustųsi tavo antroji pusė, kuri ką tik buvo šiurkšti, o tu vietoj šiurkštumo atgal, vietoj nekalbadienių atsakytum jam gerumu? Dažniausiai šis žmogaus jaučiasi kvailai, taip pat jis gali jausti kaltės jausmą. Taip, mums nebūtina pulti kaltinti kitą žmogų dėl jo netinkamo elgesio. Tuomet, kai jį mylime ir rodome jam gerumą, jis puikiai supranta savo klaidas savarankiškai. Nereikia pirštu baksnoti ir priekaištauti savo brangiam žmogui. Kaip žinia, juk mokomės iš savo, o ne kitų klaidų. O tam, kad mokytis iš savo klaidų, mes asmeniškai kiekvienas turime jas suprasti ir pamatyti. Tai, kad sutuoktinis mums jas įvardija, mes nereaguojame visiškai, mes sėkmingai naudojame savo gynybinius mechanizmus kiekvienam elgesiui pateisinti. Taigi, leiskime savo klaidas artimiesiems suprasti patiems. Ir čia nėra tikslo gerumu manipuliuoti žmonėmis, artimaisiais! Tikslas yra pastebėti, kad gerais poelgiais galime pakeisti žmogaus nuotaiką. Pavyzdžiui, pavargusią parduotuvės kasininkę priversti nusišypsoti arba sumažinti suirzusio, darbe pavargusio partnerio įtampą. Gerumas, kur kas labiau nei priešiškumas stiprina žmones ir jų santykius!

Įdomu tai, kad kuomet gerumas tampa lyg kasdienybė, lyg gyvenimo būdas, lyg savaime suprantamas dalykas, tuomet jis pradeda nešti džiaugsmo ne tik kitiems, tačiau ir mums patiems. Ir galiausiai, gerumo apibrėžimas mums tampa lyg džiaugsmas, kai santykiuose pirmiausia patenkiname kito, o ne savo pačių poreikius. Gerumas - tai džiaugsmas, kai santykiuose pirmiausia patenkiname kito, o ne savo pačių poreikius (Chapman).

Taip pat skaitykite: Masinių renginių saugumo atmintinė

Kaip galime išmokti gerumo?

Pastebėkite gerumą.

Vienas iš žingsnių mokantis gerumo, tai pirmiausia stebėti, kaip gerumas keičia aplinką, aplinkinių nuotaiką, elgesį. Šeimoje mes dažnai atliekame begalę gerų darbų, tačiau tie geri darbai lieka nepastebėti. Juk kažkas gamina valgį, kažkas nupjauna žolę, kažkas surenka skalbinius ir juos sulanksto, kažkas išsiurbia ir išvalo grindis, nuvalo dulkes. Kažkas nueina į parduotuvę ir apsiperka. Šie poelgiai laikui bėgant šeimoje tampa lyg savaime suprantamu dalyku, nors tie savaime suprantami dalykai tai yra būdas meilei parodyti! Pastebėkite šiuos mažus, tačiau labai svarbius gerumo poelgius! Užrašykite juos. Skirkite dieną šiam įgūdžiui lavinti. Stebėkite savo artimojo, o gal net nepažįstamojo gerus poelgius. Nustebsite, kiek gerų poelgių galite užfiksuoti. Dažną atvejį, gerų poelgių pastebėjimas didina mūsų troškimą elgtis taip pat. Pamenu, kai vieną itin šaltą žiemos rytą gramdžiau savo mašinos stiklą. Ir pamatęs kaimynas mano vargą, priėjo ir savo nuostabiu, stebuklingu purškikliu papurškė mano mašinos priekinį stiklą ir ledas dingo kaip nebuvę. O kadangi buvau su savo mažaja dukrele, ji gavo dovanų, mažą, karinį šuniuką. Dukra žinoma, nepamena to gero poelgio, tačiau kaip bebūtų keista, tas šuniukas dar šiandien ją lydi kartu beveik kasdien, o man tai padeda nepamiršti šio atrodytų menko, tačiau labai mielo geraširdiško poelgio. Keista, bet to kaimyno aš niekada anksčiau nemačiau, o šiandien aš net nepamenu, kaip jis atrodo, tačiau aš puikiai pamenu jo gerą darbą!

Apsispręskite būti gerais.

Būti geram, tai mūsų apsisprendimas. Tiek maži, tiek dideli darbai rodo troškimą mylėti, tarnauti kitiems. Supraskite teisingai, tarnystė tai - reikalingumo jausmas, tai vienas iš mūsų kasdienių poreikių, kuriuos mes turime - jaustis reikalingi. Jei suprantame gerumą, kaip troškimą parodyti, kad mylime, tuomet galime sakyti, kad mes negalime mylėti, jei iš tiesų to nenorime. Rodyti gerumą, tai toks pats apsisprendimas kaip ir mylėti. Ar galime įsivaizduoti, koks būtų pasaulis be gerumo? Pirmiausia, greičiausiai taptume vieniši. Šiandien, įsisukę į savo kasdienius rūpesčius, mes nebepastebime gerų poelgių, kurie mus supa kasdien, nebepastebime ir aplinkinių poreikių. Mes nebepastebime galimybės būti geriems, parodyti savo gerumo kasdieniame, paprastame gyvenime. O kartais vis tik pastebėję gerumo poreikį, mes pradedame ieškoti pasiteisinimų, kodėl negalime to padaryti: "neturiu laiko", "manau, kad tikrai atsiras kitas, kas galės tai padaryti". Bet galiausiai, dėl tos priežasties, kad turime poreikį būti reikalingiems (tarnauti) ir giliai viduje visi trokštame tarnauti artimui savo, nusprendžiame kompensuoti savo "neturiu laiko" ir, pavyzdžiui, tiesiog paaukoti pinigų į labdaros fondą, taip nuramindami savo sąžinę ir leisdami sau pasijusti lyg atlikę gerą poelgį.

Nesakau, kad aukoti pinigus yra blogai, kartais tai vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tačiau, kaip teigia Chapman, kasdieniais, asmeniškais gerumo poelgiais, mes galime pasiekti kur kas daugiau. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingų gebėjimų ir žinių, kurias galime pritaikyti ir panaudoti tam, kad patenkintume aplinkinių poreikius, kitaip tariant, atliktume gražų, malonų poelgį artimui savo. Kartais mes taip skubame gyvenimo keliu, ar esame įnikę į savo asmeninius išgyvenimus, kad ne tik nerandame laiko, tačiau ir noro padaryti gerą kažkam, pavyzdžiui, nusišypsoti ir paskatinti parduotuvės kasininkę, ar padėkoti laiptinės valytojai už jos atliekamą naudingą ir gerą darbą, juk jei ne ji, kaip atrodytų mūsų namo laiptinė? Kartais mes būname tokie užimti, kad net neapsisprendžiame ar skirti laiko šiems poelgiams, ar ne. Apsisprendimas būti gerais, tai lyg požiūrio keitimas, kai n…

Asmenybės Skirtumai: Individualumo Pasaulis

Žmogus, tai labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogumi domisi įvairūs mokslai; bilologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsisikirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Asmuo - tai protingos prigimties individuali būtybė. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią jausmus. Savitas asmens ppožymis yra jo tapatybė. Viskas aplink mus keičiasi, bet mes liekame tie patys. Asmuo ir vaikystėje, ir senatvėje lieka tas pats. Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir laimėjimasi. Asmenybė - yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Arba žmogus pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Pvz. pasa tik asmuo. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Savimonės atsiradimas - apie 2m. Atsakomybė už savo poelgius, ppvz, mokymąsi. Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį galime vadinti asmenybe. Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir individualybės. Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios dvasios žmonės.

Asmenybės Teorijos

Aktyvumo Teorija

L. išskiria 3 pagr. 1. 2. 3. Aktyvumas yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jis formuoja asmenybę. Jis yra įgimtas, tačiau kryptingą aktyvumą, sąlygojantį tam tikrą veiklą, sukelia procesai, kurie kyla organizmui praradus pusiausvyrą ssu aplinka. Deficito pertekliaus pojūtis, nepatogumo, nepasitenkinimo emocijos skatina organizmą veikti. Fiksuotos emocijos tampa poreikiais. Poreikiai įvertina, ko reikia, kad pusiauvyra būtų atstatyta. Aktyvumą gali sužadinti ir ko nors žinojimas ar nežinojimas. Aktyvumo šaltiniu gali būti ir valia. Ji padeda įgyvendinti tikslus, siekius. Šie veiksniai ir tampa veiklos ir elgesio motyvais. Motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Temperamentas reiškia veiklos kiekybinį būdą, o gabumas - kokybinę. Sąveikoje su aplinka temperamentas virsta charakteriu.

Mokslinis Asmenybės Tyrinėjimas

Mokslinis asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderinamumą, pasikartojimą. Asmenybės psichologija tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip jie tokiais tapo, kodėl jie taip elgiasi būtent taip, o ne kitaip, kodėl jie apskritai yra aktyvūs. Kas yra asmenybės varomoji jėga? Ar žmogaus elgesys yra nuoseklus? Kokia reikšmę reiktų skirti Aš koncepcijai? Asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas; tai instinktai ir socialinė aplinka. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė laikytis bendrų santykių taisyklių. Mirties (thanatos) apima agresiją. Asmenybės raidai svarbiausi pirmieji gyvenimo metai.

Psichoseksualinė Asmenybės Raidos Teorija (Freud)

Freud sukūrė psichoseksualinę asmenybės raidos teoriją, kuri remiasi, jog žmogaus lytinio potraukio kitimas, brendimas ir jo poveikis asmenybės raidai. Jis išskyrė šias stadijas pagal tai, kokio pobūdžio erotinė veikla vyrauja: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė.

• Oralinė (nuo gimimo iki 1m.) Malonumų zona - burna. Čiulpimas ir kandžiojimas.
• Analinė (1-3m.) Malonumų zona - išeinamoji anga.
• Falinė (3-5m.) Malonumų zona - genitalijos.
• Latentinė (5m.-12m.) Vyksta kokybiniai pokyčiai libido energijoje. Vystosi intelektas, vaiko energija nukreipiama naujų sugebėjimų vystymui.
• Genitalinė (paauglystė). Malonumų zona - lyties organai.

Id, Ego ir Superego (Freud)

Nuo pat gimimo žmogus turi id - primityviąją, biologinę asmenybės pusę. Joje yra gyvybės ir mirties instinktai ir kitos biologinės paskatos (valgymas, gėrimas ir kt.) Id suteikia energiją (libido) viseims žmogaus veiksmams. Ši asmenybės dalis yra nemorali, neatsižvelgianti į aplinkinių interesus ir aklai siekianti sumažinti įtampą, kylančią iš nepatenkintų biologinių poreikių. Id veikia pagal malonumo principą - nedelsiant gauti malonumą ir vengti nemalonumo/skausmo. Dėl išorinių aplinkybių ignoravimo id yra nustumiama į pasąmonę. Poreikių dažniausiai negalima patenkinti nedelsiant - reikia sulaukti tinkamos situacijos arba ją sukurti. Dėl tokių patirčių pradeda formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis ego. Id veikia pagal malonumo principą, o ego - pagal realybės principą - poreikių tenkinimas turi būti atidėtas, kol išorinė situacija leis patenkinti poreikius. Ego yra tarsi asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius id reikalavimus su išorės sąlygomis. Didžioji dalis yra sąmonėje. Ego - sąmoninga proto dalis, su tam tikrais superego, t.y. Kad visuomenė galėtų susikurti ir išlikti, ji turi kontroliuoti savo narių savanaudiškus biologiniu impulsus - id. Nuo mažų dienų žmogus yra kontroliuojamas per bausmes ir paskatinimus. Tokiu būdu žmoguje formuojamos normos, sampratos, kas yra „gerai” ir „blogai.” Toks vidinių nnormų rinkinys sudaro trečiąją asmenybės dalį - superego (pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra ir pasąmonėje, ir sąmonėje.

Froidas teigia, kad tarp dviejų iracionalių asmenybės dalių (id ir ego) vyksta pastovus, nors ir didžia dalimi pasąmoningas konfliktas. Kai ego pradeda nesisekti derinti šių jėgų reikalavimus, žmogus patiria nerimą. Froidas tai vadino neurotiniu nerimu. Siekiant susitvarkyti su neurotiniu ir mmoraliniu nerimu, ego naudoja gynybos mechanizmus. Neigimas - neigiamą nerimą kelianti informacija.

#

tags: #skirtingas #elgesis #su #kekvienu #zmogumi