Socialinės Pagalbos Psichologija: Egzamino Klausimai ir Atsakymai

Įvadas

Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti socialinės pagalbos psichologijos egzamino klausimus, remiantis pateikta informacija ir papildant ją esminėmis įžvalgomis. Siekiama, kad medžiaga būtų suprantama įvairaus lygio auditorijai, nuo moksleivių iki profesionalų. Straipsnyje aptariamos psichologijos sampratos, psichikos struktūros, tyrimo metodai, pagrindinės mokslo šakos, mokyklos, jutimo ir suvokimo procesai, atmintis, mąstymas, socialinis suvokimas, tarpasmeninė atrakcija, psichikos sutrikimai, savimonė ir savęs vaizdas, bei kitos svarbios psichologijos temos.

Psichologijos Samprata ir Tikslai

Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų vidinį pasaulį, jo atsiradimo priežastis ir psichinės veiklos dėsningumus.

Psichologijos mokslo tikslai:

1. Aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir žmogaus elgesio ypatybes.
2. Tobulinti žmogaus veiklą.
3. Tobulinti žmogus-mašina veiklą.
4. Nagrinėti žmogaus elgesį ekstremaliose situacijose.

Psichikos Samprata ir Struktūra

Psichika - gyvo organizmo savybė atspindėti aplinką. Psichiką sudaro psichiniai procesai, savybės ir būsenos.

• Psichikos procesai - dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms ar vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Jie apima pažinimo (pojūčiai, suvokimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė), jausmų (emocijos, nuotaikos, afektai) ir valios (motyvacija, sprendimų priėmimas, veiksmai) procesus.
• Psichinės būsenos - tai reiškiniai, pastovesni nei psichikos procesai. Jie susiję su psichosomatiniais pakitimais, palaikančiais sąlygiškai pastovų psichikos veiklos lygį (pvz., darbinga nuotaika, depresija, įkvėpimas kūryboje).
• Psichinės savybės - tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su aplinka ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jų santykinį pastovumą lemia įgimtos anatominės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat per patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai (pvz., charakteris, temperamentas, sugebėjimai).

Įsisąmoninti ir Neįsisąmoninti Psichikos Reiškiniai

Svarbu atskirti įsisąmonintus ir neįsisąmonintus psichikos reiškinius. Įsisąmoninti reiškiniai yra tie, kuriuos žmogus suvokia ir gali apie juos kalbėti, o neįsisąmoninti - tie, kurie vyksta už sąmonės ribų, bet vis tiek daro įtaką elgesiui ir jausmams. Sigmund Freud pabrėžė neįsisąmonintų procesų svarbą, teigdamas, kad jie lemia didelę dalį mūsų motyvacijos ir elgesio.

Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų

Psichologijos Tyrimo Metodai

Psichologijoje naudojami įvairūs tyrimo metodai, siekiant objektyviai ir patikimai tirti psichikos reiškinius.

1. Stebėjimas:
   • Introspekcija - savo paties vidinio gyvenimo stebėjimas.
   • Eksterospekcija - išorinis, kitų žmonių gyvenimo stebėjimas.
2. Eksperimentas:
   • Natūralusis - vyksta įprastinėje tiriamajam aplinkoje, kuris nežino, kad yra stebimas.
   • Laboratorinis - vyksta kontroliuojamoje aplinkoje, leidžiančioje tiksliau nustatyti priežastinius ryšius.
   • Pokalbis - naudojamas tiriant žmogaus interesus, poreikius.
   • Anketa - raštu sužinoma informacija.
   • Testas - standartizuotos užduotys, skirtos įvertinti tam tikras psichines savybes ar gebėjimus.

Psichologijos Mokslo Šakos

Psichologija yra platus mokslas, apimantis daug skirtingų šakų, kurios specializuojasi įvairiose psichikos veiklos srityse.

• Bendroji psichologija - teoriškai ir empiriškai tiria bendruosius psichikos reiškimosi dėsnius, įtvirtina svarbiausias psichologijos sąvokas, kuria jų sistemą, pagrindžia tyrimo principus ir metodus. Ji yra kitų psichologijos šakų sąvokų metodologinis pamatas ir plečia savo turinį, remdamasi jų duomenimis.
• Raidos psichologija - tiria žmogaus psichikos raidą nuo gimimo iki mirties.
• Pedagoginė psichologija - tiria psichikos reiškinius ir dėsnius, kurie pasireiškia žmogaus mokymosi ir auklėjimo procese, padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus.
• Amžiaus tarpsnių psichologija - tiria žmogaus psichikos raidą nuo gimimo iki mirties. Ji apima vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus ir senyvo žmogaus psichikos bei elgesio kitimus ir dėsningumus.
• Diferencinė psichologija - tiria individų ir jų grupių skirtumus, tų skirtumų priežastis ir padarinius.
• Darbo psichologija - tiria dirbančio žmogaus psichikos veiklos ypatumus.
• Organizacijų psichologija - nagrinėja personalo parinkimo, darbuotojų santykių derinimo, žmogaus veiklai optimalios darbo vietos įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kitus klausimus.
• Medicinos psichologija - žinias taiko medicinoje ligoms nustatyti, gydyti ir profilaktikai.
• Klinikinė psichologija - tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai ir terapijai.
• Socialinė psichologija - tiria psichikos reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant, sąveikaujant įvairiose neorganizuotose ir organizuotose grupėse.
• Juridinė psichologija - tiria tokios žmogaus psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus, kurie reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje.
• Specialioji psichologija - tiria dėl įgimtų ar įgytų nervų arba kūno sistemos trūkumų sutrikusios raidos žmones.
• Karo psichologija - nagrinėja įvairių karinės veiklos rūšių psichologinius ypatumus, kuriuos lemia visuomeninės istorinės sąlygos, karo technikos lygis, kareivio ir karių kolektyvo savybės, karinio rengimo metodai.

Psichologijos Mokyklos

Psichologijos istorijoje susiformavo įvairios mokyklos, kurios skirtingai aiškino psichikos reiškinius ir siūlė skirtingus tyrimo metodus.

• Biheviorizmas: Bihevioristai teigė, kad mokslas gali tirti tik tai, ką galima išmatuoti, užrašyti ir pakartoti eksperimentu. Psichologija gali tirti tik žmogaus elgesį, o ne jų vidinius pergyvenimus. Šios teorijos šalininkai ieško metodų, tinkamų reguliuoti žmogaus elgesiu. Pradininkas Votsonas teigė, kad įvairios emocijos atsiranda sąlyginių refleksų pagrindu. Skeneris teigė, kad žmogaus elgesį galima formuoti pastiprinant teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Tačiau ši teorija neapima asmenybės visumos. Jausmai, vidiniai pergyvenimai, gyvenimo tikslai, vertybės, prasmė, fantazijos, svajonės, sapnai - tai psichikos sferos, kurių biheviorizmas neaiškina.
• Froidizmas: Froidizmas žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o jų svarbiausiuoju - seksualinį potraukį (libido). Kaip teigė austrų psichiatras Froidas, šis potraukis su įvairiomis savo atmainomis, sudarančiomis pasąmonės turinį, stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žmogaus mąstysenai ir elgsenos normoms - vėl „išstumt“ į pasąmonę. Tačiau, negalėdami tiesiogiai prasiveržti į sąmonę, potraukiai stengiasi į ją patekti užmaskuota forma. Jie pasireiškia sapnų vaizdais, klaidingais veiksmais, kliniškais simptomais ir kitaip. Psichikos gelmėse glūdintys neįsisąmoninti potraukiai yra svarbiausias veiklos akstinas, jo kūrybos šaltinis ir motyvas. Froidizmas pradėjo plačiai tirti „giliuosius žmogaus psichikos sluoksnius“.
• Humanistinė psichologija: Pagrindinis tyrimo objektas - unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Remiasi nuostata, kad žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Nors kiekvienas atstovas sukūrė savo teoriją, bet bendri bruožai: 1) žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma; 2) kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau pateisinama, kaip ir statistiniai apibendrinimai; 3) žmogus yra atviras pasauliui; žmogaus išgyvenimas išoriniame ir vidiniame pasaulio ir savęs pasaulyje - pagrindinė psichinė realybė; 4) gyvenimas turi būti suprantamas kaip vientisas žmogaus brendimo ir būties procesas; 5) žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija; 6) žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkimas; 7) žmogus - aktyvi, intencionali ir kūrybiška esybė. Toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui.

Jutimas ir Suvokimas

Jutimo Samprata ir Rūšys

Jutimas - psichinis pažintinis procesas, kurio metu jutimo organai atspindi išorinio ar vidinio dirgiklio savybes.

Pojūčiai skirstomi:

Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika

1. Eksteroreceptoriai:
   • Kontaktiniai - jutimo (haptinis), skonio.
   • Distanciniai - regos, klausos, uoslės.
2. Interoreceptiniai - receptoriai išsidėstę kūno viduje ir praneša apie vidines būsenas (alkis, troškulys, sotumas).
3. Proprioreceptoriai (tarpiniai) - pojūčiai apie kūno padėtį ir judėjimą, sausgyslėse ir sanariuose.

Pagal receptorius: regos, klausos, uoslės, lietimo, skonio, temperatūros, vibracijos, pusiausvyros, skausmo.

Pojūčių Savybės

Pojūčiai pasižymi tam tikromis savybėmis:

1. Kokybė - kuo skiriasi vienas pojūtis nuo kito (pvz., aukštis, tembras klausos pojūčiuose).
2. Intensyvumas - priklauso nuo dirgiklio veikimo jėgos ir receptoriaus funkcinės būsenos.
3. Trukmė - kiek laiko trunka pojūtis.
4. Inercija - pojūtis neišnyksta iškart po dirginimo pabaigos.

Jautrumas ir Jo Matavimas

Jautrumas - žmogaus ir gyvūnų savybė turėti pojūčių. Kuo daugiau pojūčių - tuo žmogus jautresnis.

• Absoliutus apatinis (žemutinis) pojūčio slenkstis - minimalus dirgiklio intensyvumas, sukeliantis minimalų pojūtį.
• Absoliutus viršutinis slenkstis - maksimali dirgiklio jėga, kuri dar sukelia tam tikrą pojūtį.
• Skyrimo slenkstis - minimalus dirgiklio pakitimas, kuris iššaukia minimalų pojūčio pakitimą.
• Ikislenkstiniai dirgikliai - nesukelia pojūčio ir charakterizuoja analizatoriaus absoliutų jautrumą.

Adaptacija ir Sensibilizacija

• Adaptacija - jautrumo pakitimas, priklausantis nuo dirgiklio ir jo veikimo sąlygų pasikeitimo:
  1. Visiškas jautrumo išnykimas (nereaguoja į aplinką).
  2. Jautrumo susilpnėjimas.
  3. Jautrumo padidėjimas - sensibilizacija (iš šviesos į tamsą).
• Sensibilizacija - jautrumo padidėjimas veikiant vidinėms sąlygoms. Ji gali padidėti dėl bendrų fiziologinių pakitimų organizme.

Suvokimo Samprata ir Savybės

Suvokimas - psichinis pažintinis procesas, kurio metu žmogus atspindi daiktus ir reiškinius, tiesiogiai veikiančius jutimo organus. Kad atspindėtų kuo daugiau savybių, visi analizatoriai turi būti aktyvūs.

Suvokimo savybės:

Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje

1. Aperceptiškumas (prieš suvokimą) - patirties įtaka.
2. Įprasminimas - suvokiamus objektus įtraukiame į tam tikrą sistemą (gebėjimas priskirti daiktus tam tikroms grupėms).
3. Visybiškumas - kiekvieno suvokimo pabaigoje gauname visybinį daikto vaizdą, kuris susideda iš atskirais analizatoriais gautos informacijos.
4. Struktūriškumas - suvokimas nėra paprasta gautų pojūčių suma, tie pojūčiai yra apibendrinami ir struktūrinami.
5. Konstantiškumas - būtina savybė, kai suvokimo sąlygos kinta. Kitomis sąlygomis daiktai atrodo taip pat.

Suvokimo Rūšys

Yra įvairių suvokimo rūšių, priklausomai nuo to, kokie jutimo organai dalyvauja:

1. Regimasis
2. Girdimasis
3. Uodžiamasis
4. Skonio
5. Lietimo (haptinis)
6. Teksto suvokimo
7. Erdvės suvokimo
8. Muzikos suvokimo

Suvokimo Iliuzijos, Haliucinacijos ir Ekstrasensorinis Suvokimas

• Suvokimo iliuzija - iškreiptas suvokimas, atspindėjimas. Reikalingas išorinis dirginimas. Iliuzijų priežastys:
  1. Fizinis (pvz., lazda vandenyje).
  2. Fiziologinis (pvz., tinklainės veikla).
  3. Psichinis (pvz., mylimo žmogaus įvaizdis, vadizmas).
• Haliucinacijos - suvokimo patologija, kai objektai neveikia jutimo organų ar tų objektų nėra (skonio, regos ir klausos, uoslės, haptilinės, visceralinės, negatyvinės).
• Ekstrasensorinis suvokimas - viršjutiminis pažinimas:
  1. Telepatija - kito minčių suvokimas.
  2. Telestezija - aiškiaregystė.

Suvokimo Sutrikimai

Sergant psichinėmis ligomis gali pasireikšti įvairūs suvokimo sutrikimai:

1. Akcentuojamas vienas neesminis dalykas.
2. Neesminiai dalykai įgyja subjektyviai užkrečiamą reikšmę (pvz., rasizmas).
3. Įsitikinimas savo svarbumu (pvz., sadizmas, žvaigždžių liga).
4. Derealizacija - įsitikinimas, kad seka, linki bloga.
5. Depersonalizacija - svetimas pats sau.

Atmintis

Atminties Samprata ir Funkcijos

Atmintis - psichinis procesas, užtikrinantis individo patirties įsisavinimą, išsaugojimą ir nuoseklų atgaminimą. Tai žmogaus psichinė veikla, nesusidedanti iš atskirų, vienas nuo kito izoliuotų elementų, viskas susiję sudėtingais ryšiais.

Atminties Procesai (Fazės)

1. Įsiminimas - naujos medžiagos įtvirtinimas, siejant ją su ankstesne medžiaga. Įsisavinimas turi selektyvinį (atrenkamąjį) pobūdį. Jis priklauso nuo apercepcijos (patirties suvokimo), motyvų, nuostatų, tikslų. Sutrikimai: Korsakovo sindromas (neprisimena vakar, bet prisimena prieš daug metų), senatvinė sklerozė.
2. Išsaugojimas - jos metu informacija išlieka paslėptu pavidalu. Kai kada išsaugojimas trunka kelias sekundes, o kartais lieka visam gyvenimui.
3. Atgaminimas - aktualizuojasi anksčiau įgyta patirtis, iš psichikos gelmių ištraukiama tai, kas buvo įsiminta ir išsaugota. Būna automatinis atpažinimas ir sunkiai atgaminamas atgaminimo būdas. Atgaminimo rūšys:
   • Atpažinimas - objekto atgaminimas pakartotinio suvokimo metu. Yra įvairaus aiškumo laipsnių: atpažįstame žmogų, bet neprisimename, kada susipažinome.
   • Valingas ir nevalingas atgaminimas - kai žmogaus veiklos turinys nenukreiptas į atgaminimą - nevalingas atgaminimas, o kai žmogus sprendžia užduotį, iš karto medžiagos negali atgaminti ir ieško įvairių būdų, kaip tai padaryti - valingas atgaminimas (prisiminimas).
   • Atsiminimas - tai atgamintų praeities objektų ir įvykių priskyrimas konkrečiam laikui.
   • Užmiršimas - įsimintos medžiagos išblukimas iš atminties (Ebinhauzo užmiršimo kreivė).
   • Atkūrimas - kai informacija atkuriama nelabai tiksliai. Atkurdami informaciją, rekonstruojame menkiau įsimintus elementus, papildome logiškais samprotavimais ir ankstesnio patyrimo faktais.
4. Užmiršimas - dėl interferencijos blogai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ją užgožia pradinė informacija.

Atminties Rūšys

Atminties rūšys skirstomos pagal:

1. Įsimenamos medžiagos turinį (vaizdinė, žodinė-loginė, emocinė, motorinė (judesių)).
2. Tikslus (valinga atmintis, nevalinga (atmaina - reminiscencija - staiga nevalingai iškyla)).
3. Kiek laiko išsaugoma įsisavinta medžiaga (trumpalaikė-operatyvinė, ilgalaikė).
4. Įsimenamos medžiagos pobūdį (prasminė - ieškoma tam tikrų ryšių, mechaninė).
5. Įsimenamos medžiagos sudėtingumą (provaizdžiai, aidėtinai vaizdai - išsaugomi ilgą laiką be pakitimų, atminties vaizdiniai - sudėtingesni už aidėtinus, nes yra polimodaliniai, jungia savyje regos, klausos, uodimo elementus).

Užmiršimas - mūsų atmintis pati atsisako pasenusios informacijos. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją.

Atminties Sutrikimai

1. Hipoamnezija - atminties susilpnėjimas.
2. Amnezija - visiškas atminties išnykimas:
   • Afektogradinė - po streso.
   • Isterinė - nenori, negali.
   • Intoksikacinė - trauminė.

Mąstymas

Mąstymo Samprata ir Rūšys

Mąstymas - tai socialiai sąlygotas, susijęs su kalba psichinis procesas, kurio metu simbolių ir ženklų pagalba žmogus pertvarko perimamas žinias, surasdamas nauja, esminga.

Mąstymo rūšys:

1. Veiksminis mąstymas - daiktų savybes pažįstame atliekant praktinius veiksmus. Čia situaciją pertvarkome judesių pagalba (motorinė).
2. Vaizdinis mąstymas - daiktų, reiškinių ryšiai randami pertvarkant mintyse turimus vaizdinius.
3. Sąvokinis mąstymas - objektai ir reiškiniai pažįstami pertvarkant sąvokas.

ARBA:

1. Teorinis mąstymas - dėsnių, taisyklių pažinimas.
2. Praktinis mąstymas - dažniausiai vykdomas trūkstant laiko. Tai plano, projekto sudarymas.
3. Intuityvus mąstymas - remiasi intuicija - nuspėjame tam tikro dalyko esmę. Remiasi tam tikra patirtimi.
4. Analitinis mąstymas - užima ilgesnį laiką nei praktinis, aiškūs mąstymo etapai, logika, o rezultatas tas pats.
5. Realistinis mąstymas - nukreiptas į išorinį pasaulį, reguliuojamas logikos dėsnių.

Mąstymo Tipai

Mąstymo tipas - tam tikra mąstymo forma, būdinga tam tikram individui. Priklauso nuo to, kaip asmenyje yra susijusios mąstymo rūšys.

Mąstymo Operacijos

Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant mąstymo operacijas.

2 bendriausios:

1. Analizė - objekto skaidymas į dalis.
2. Sintezė - dalių jungimas į visumą. Jos būtinos bet kokiai mąstymo veiklai, yra tarpusavyje glaudžiai susiję, stebimas jų ryšys konkrečiame procese, palyginime. Lyginant nustatomas objekto panašumas arba skirtumas. Lyginami tik panašūs objektai (kriaušės-obuoliai).
3. Skyrimas - mąstymo operacija, padedanti surasti esminį objektų skirtumą.
4. Abstrahavimas - išskyrimas mintimis reikšmingo objekto požymio arba savybės. Kuo labiau abstrahuojame, tuo mąstymas gilesnis.
5. Apibendrinimas - mintimis daiktų ir reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę. Išskiriama kažko bendro (paukščiai). Bet koks apibendrinimas prasideda palyginimu.

Mąstymo Uždavinių Sprendimas

Būtinumas mąstyti atsiranda tada, kai žmogui seni būdai ir priemonės yra nebeveiksmingi. Tada būna probleminė situacija. Probleminė situacija - mąstymo uždavinys.

Sprendimo dalys:

1. Problemos iškėlimas - „kas yra". Svarbu teisingai iškelti problemą, suvokti tolesnę mąstymo kryptį.
2. Sprendimo ieškojimas
   • Mėginimo ir klaidų metodas.
   • Algoritminis metodas - mėginimų nereikia, vadovaujamasi iš anksto sudaryta schema-algoritmu. Dažnai būna teisingas (el. skaičiavimo mašina).
   • Euristinis metodas - šis būdas dažnai neteisingas. Dažniausiai pasirenkamas optimaliausiai atrodantis metodas. Jei jis pasirodo neteisingas, grįžtama prie kito.
3. Sprendimo sudarymas
   • Hipotėzė - moksliškai pagrįstas uždavinio sprendimo modelis (mėnulis - žemės palydovas). Patvirtintos hipotezės tampa mokslinėmis tiesomis.
   • Įžvelgimas (insaitas). Po ilgų apmąstymų atsiranda sprendimas - lyg nušvinta galvoje. Atsipalaidavus ateina pats.
4. Sprendimo patikrinimas - geriausia patikrinti naujų uždavinių sprendime.

Mąstymo Patologija

Sutrinka sugebėjimas apibendrinti, abstrahuotis. Sumažėja apibendrinimo lygis, fiksuojami tik konkretūs, akivaizdūs ryšiai. Žmogus negali pakilti nuo konkretumo.

Socialinis Suvokimas: Esminiai Aspektai ir Klaidos

Kas yra Socialinis Suvokimas?

Socialinis suvokimas - tai procesas, kurio metu žmonės supranta vieni kitus, formuoja įspūdžius ir daro išvadas apie kitų žmonių elgesį, ketinimus ir asmenybės bruožus. Tai yra sudėtingas procesas, apimantis informacijos rinkimą, interpretavimą ir integravimą. Skirtingai nuo fizinio pasaulio suvokimo, socialinis suvokimas susijęs su subjektyviais vertinimais, emocijomis ir nuostatomis.

Kuo skiriasi nuo fizinio pasaulio suvokimo?

Pagrindinis skirtumas tarp socialinio ir fizinio pasaulio suvokimo slypi tame, kad socialiniame suvokime dalyvauja žmonės, kurie yra aktyvūs, mąstantys ir jaučiantys subjektai. Fizinių objektų suvokimas yra tiesioginis ir objektyvus, tuo tarpu socialinis suvokimas yra netiesioginis ir subjektyvus. Mes interpretuojame žmonių elgesį remdamiesi savo patirtimi, įsitikinimais ir nuostatomis, o tai gali iškreipti mūsų suvokimą.

#

tags: #socialines #pagalbos #psichologija #egzamino #kalusimai