Turbūt visi žinote, kad 1943 metais į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežtas vienas iš iškiliausių Lietuvos prozininkų Balys Sruoga. Taip, tai žino visi. Žino visi ir žymiausią jo knygą - „Dievų mišką“. Knygą, kurioje buvo pilna ironijos ir pasišaipymo iš lagerių tvarkos, elgesio su kaliniais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip B. Sruogos kūryba atspindi kalinių elgesį ir išgyvenimo strategijas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kokią reikšmę turėjo ironija ir humoras, bei kaip šis veikalas rezonuoja su šiandienos auditorija.
Koncentracijos stovyklų realybė XX a. viduryje
Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui, prasidėjo masiniai žmonių suėmimai, suklestėjo rasinė neapykanta, buvo pamintos žmogaus vertybės. Greitai Hitlerio valdžia išplito visoje Europoje. Norint išnaikinti valdžiai neįtinkančius žmones, buvo sukurtos koncentracijos stovyklos. Koncentracijos stovykla buvo laikino įkalinimo įstaiga, į kurią nacistinė valdžia siųsdavo žydus ir kitokius, jai neįtinkančius asmenis. Žmonėms buvo sakoma, kad ten jie vežami iki karo pabaigos, bet ten jie būdavo masiškai naikinami. Vienose jų žmonės būdavo suvaromi į dujų kameras ar kaip nors kitaip iš karto sunaikinami, o kitose jie buvo marinami po truputį. Tokia buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Čia žmonėms neduodavo normaliai išsimiegoti: tekdavo miegoti taip susispaudus, kad negalėdavai ant kito šono apsiversti, langai buvo išdužę, todėl tekdavo miegoti šaltyje, vykdavo įvairiausi naktiniai reidai, keltis tekdavo ketvirtą valandą ryte. Valgyti kaliniai gaudavo labai mažai - per dieną kelios riekės duonos, puodelis kavos ir lėkštė sriubos. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkų beprasmišką darbą, kaip kelmų rovimas ar rąstų tampymas. Šis darbas išvargindavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Be to, valdžia kiekviena proga mušdavo kalinius, o žaizdos gydavo labai lėtai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kalinys lageryje nebuvo laikomas žmogumi. Su juo buvo galima daryti ką nori. Galėjai likti visiškai nenubaustas už kalinio nužudymą, bet smarkiai atkentėti už bulvės ar morkos vagystę. Iš viso Štuthofo „pragarą“ patyrė apie šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, mirė du trečdaliai jų. Vidutiniškai kalinys ištverdavo tris - keturis mėnesius.
Štuthofo koncentracijos stovykla: istorinis kontekstas
Štuthofo koncentracijos stovykla, įkurta 1939 m. rudenį, buvo viena pirmųjų įkurtų nacių stovyklų. Kalinių sąlygos Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo žeminančios ir žiaurios.
„Dievų miškas“ kaip asmeninės patirties atspindys
Balys Sruoga savo memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ atsispindi rašytojo košmariški išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje praleido dvejus metus, nuo 1943 iki 1945 m. Knygą Sruoga parašė grįžęs į Lietuvą per kelis mėnesius, sanatorijoje laižydamas „sielos ir kūno žaizdas“.
Ironija ir juodas humoras kaip išgyvenimo strategija
Nėra nė menkiausios abejonės, kokių siaubingų, žiaurių ir traumuojančių psichiką įvykių matė poetas, tačiau jo kūrinyje žybsi sarkazmas drauge su stilizuotais liaudiškais palyginimais, jaučiama ironija ir pasišaipymas iš prižiūrėtojų elgesio su kaliniais, iš lagerių tvarkos ir visos situacijos. Anot literatūrologo Algio Kalėdos, sarkastiška ironija ir juodas humoras buvo vienintelis būdas, leidęs minimaliai atsitverti nuo racionalizuotos ir šaltai apgalvotos žmonių naikinimo sistemos. Sruoga knygoje ciniškai rašė net apie lavonų tampymą, kalinių mušimą. Jis tiesiog su pašaipa aprašė mirtį. Kūrinyje pastebima: „Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviese, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti - ir einame savo katorgininkiškas pareigas. Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu…“ Rodos, taip galėtų rašyti ilgai lavoninėje pradirbęs asmuo, bet ne intelektualus rašytojas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos kūrėjas. Knygoje tokių vaizdingų aprašymų nors vežimu vežk. Greičiausiai kūrinio genezę lėmė vos prieš kelis mėnesius dingęs mirties šešėlis, kuris ištisus dvejus metus kasdien poetui sekė už nugaros.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Kalinių elgesio įvairovė
Dauguma kalinių šiame lageryje išbūdavo labai neilgai ir nespėdavo perprasti jo mechanizmo ir vertybių, tačiau ir išsilaikę ilgiau į jo realybę reaguodavo skirtingai. Didžiausia kalinių, ilgiau išbuvusių lageryje, priimdavo lagerio vertybes. Tai daugiausia buvo žmonės, užėmę valdančias pareigas tarp kalinių. Žvėriškoje lagerio aplinkoje jie ir patys sužvėrėdavo, kalinių mušime ir korime pavaduodavo esesininkus, prasigerdavo, tapdavo atžagarūs. Pats geriausias to pavyzdys yra Vacelis Kazlovskis, kuriam malonumas būdavo uždėti žmogui kilpą ant kaklo. Didelė kalinių dalis į lagerio realybę stengdavosi žiūrėti su ironija. Taip jie susidorodavo su psichologine prievarta, gelbėdavosi nuo namų ilgesio. Tai buvo vienas iš nedaugelio būdų lageryje išlikti žmogumi, nesužvėrėti. Šis būdas padėjo ir Baliui Sruogai išyventi:„Aš taip dažnai ašaras slepiu su šypsena, ir juo man skaudžiau - juo beprasmiškiau kvatojuos“ (B.Sruogos laiškas M. Nemekšaitei 1946, birželio 30 d., LLTIR, f.53, b, 235). Dar buvo lageryje žmonių, kurie niekaip negalėjo susitaikyti su lagerio realybe, paklusti jo tvarkai. Tokie lageryje buvo gudai tevas ir sūnus, atkakliai gynę savo vertybes ir taip pasipriešinę lagerio tvarkai. Tačiau nėra aišku, ar jie išgyveno.
Esesininkų vaidmuo ir įvairovė
Ne ką mažiau įvairi buvo ir esesininkų padėtis lageryje. Pasak Balio Sruogos, esesininkus buvo galima suskirstyti į keturias rūšis. Tai vokiečiai savanoriai, vokiečiai šauktiniai, svetimšaliai savanoriai ir užsieniečiai šauktiniai, „likimo aukos, ne kartą visiški vargšeliai“(Balys Sruoga „Dievų miškas“). Tiktai savanoriai, sudarę mažumą, savo noru mušdavo kalinius ir vykdydavo kitas baisias egzekucijas. Dauguma sargybinių buvo tokie pat žmonės kaip kaliniai, tik atsidūrę kitoje barikadų pusėje, visai nepalaikę hitlerinės valdžios. Norėdami neatsidurti kalinių vietoje jie turėdavo vykdyti visus valdžios nurodymus. Lageryje jie tapdavo tarsi kitais žmonėmis. Tačiau išėjus iš lagerio tokie sargybiniai vėl būdavo paprasti žmonės, normaliai elgdavosi su kaliniais. Visa tai puikiai pamatė Balys Sruoga kai jam teko keliauti i Gdanską. Tada sargybinis su juo elgėsi kaip su draugu. Tokie esesininkai lageryje jausdavosi kaip kaliniai, kuriems tekdavo paminti savo vertybes, kad išgyventų.
Santykiai tarp kalinių
Santykiai tarp Štuthofo lagerio kalinių buvo daugmaž vienpusiški. Kiekvienas pirmiausia žiūrėdavo savęs. Gavęs geresnes pareigas kalinys darydavo viską, kad jose išsilaikytų. Pavyzdžiui, Sruogai virtuvėje pusbernio darbuotojo paprašius dubenėlio kavai, šis jį su šluota išvijo. Turėjo jaunuolis taisyklių laikytis. Taipogi Santykiai tarp kalinių dar buvo grindžiami prakticizmu. Lietuviai šelpė norvegus rūkalais, šie lietuvius - silkėmis. Lietuviai padėjo pirmomis dienomis lageryje danams, nes šie jiems vėliau gerai atsilygino iš gaunamų raudonojo kryžiaus siuntinių. Visgi retais atvejais lageryje pasireikšdavo ir žmogaus altruistiškumas. Pavyzdžiui lenkai, globoję lietuvius. Vienas, Kaminskis, cigaretėmis pavaišino, vandens nupirko, kitas, Švarcbartas, žiūrėjo, kad Kozlovskis neprimuštų. Lageryje ilgiau išgyvenę žmonės priimdavo jo vertybes. Tai žiaurumas, egoistiškumas.
Stilistinės kūrinio ypatybės
Balio Sruogos kūrinyje „Dievų miškas” išsiskiria unikalus stilistinis rašymo būdas. Autoriaus naudojama ironija ir juodasis humoras yra pagrindiniai stilistiniai elementai, leidžiantys skaitytojui naujai pažvelgti į tragiškus istorinius įvykius. Ironija ir juodasis humoras romane atskleidžia autoriaus norą sušvelninti sukrečiančius įvykius. Romane naudojamas vaizdavimo būdas yra gausus įvairiomis detalėmis, aprašomais objektais ir situacijomis, kurios padeda suvokti koncentracijos stovyklos realijas.
Simbolizmas ir meniniai atspindžiai
Balys Sruoga savo veikale „Dievų Miškas“ simbolius ir meninius atspindžius naudoja norėdamas perteikti koncentracijos stovyklų tamsą ir nusikaltimus žmoniškumui. Lavonų tampymo scenos veikale simbolizuoja ne tik fizinius žmonių išbandymus, bet ir jų asmenybės nykimą. Pavaizduoti numirėliai atspindi ne tik fizinę mirtį, bet ir gyvybės užgesimą stovyklos kalinėlių akyse. Sužvėrėjimas romane atsispindi per stovyklos įkaitų santykį su savo kankintojais, taip pat nurodant numanomas kankinimo priemones.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
„Dievų miško“ reikšmė ir palikimas
Balys Sruoga savo kūrinyje „Dievų miškas” atskleidžia koncentracijos stovyklos kasdienybę per ironijos ir grotesko prizmę. Šis veikalas svarbus ne tik kaip istorinis liudijimas, bet ir kaip įrodymas, kad žmogaus dvasia gali išlikti nepalūžusi net pačiomis tamsiausiomis akimirkomis. Balys Sruoga savo veikale „Dievų Miškas” vis dar atliepia aktualias šiandienos temas. Laisvės stoka, žmogiškojo dvasios atsparumo galias ir totalitarinių režimų žiaurumai - tai tik keletas temų, kurios, nepaisant praėjusių dešimtmečių, išlieka relevantiškas. Žmogaus darna su gamta - Sruoga moko skaitytoją, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis žmogaus ir gamtos santykis išlieka gyvybiškai svarbus. Totalitarizmo pasekmės apima ne tik istorines pamokas, bet ir pamąstymus apie šiandienos autoritarinius režimus. Svarbos šiandien nenuslempia ir ironijos bei satyros aspektai, demonstruojantys, kad menas gali būti ne tik grožio šaltinis, bet ir galingas kovos su represija įrankis.
Kūrinio recepcija ir adaptacijos
1985 m., remiantis Dievų Miško knyga, buvo sukurtas filmas, kurio režisierius yra Algimantas Puipa. Puipos darbas filmai tapo svarbiu kultūros veikiniu, praplečiant kūrinio suvokimą bei prieinamumą platesnei auditorijai. Filmas, išlaikantis Sruogos rašto žavesį bei gilumą, papildė lietuvių kinematografiją įžvalgia dramatizacija ir sugebėjo pritraukti įvairaus amžiaus žiūrovus.
„Dievų miškas“ švietimo sistemoje
„Dievų Miškas“ yra naudojamas mokymo įstaigose ne tik kaip literatūros, bet ir kaip istorijos bei etikos šaltinis. Kūrinio pasakotojas įtraukia skaitytojus į įvykių sūkurį, naudodamas esė stiliuje papasakotas gyvenimo koncentracijos stovykloje istorijas.
Kritikų įžvalgos
Algimantas Puipas, žinomas literatūros kritikas, „Dievų miško“ teksto analizėje akcentuoja autoriaus sugebėjimą išlaikyti aukštą meninę reikšmę netraumatiškai pasakojant apie koncentracijos stovyklos patirtis. Puipas išryškina dramos elementus, kurie atsiskleidžia pasitelkiant ironiją ir absurdišką situacijų vaizdavimą. Algis Kalėda, literatūros tyrinėtojas, savo darbuose teigia, kad „Dievų miškas“ yra kompleksinis dramas, suteikiantis istorinę ir kultūrinę vertę. Kalėda pabrėžia, kaip Sruoga, naudodamas išskirtinę kalbą ir stilistiką, atskleidžia žmogaus prigimties gelmes ekstremaliose situacijose.
Taip pat skaitykite: Gebėjimų Modelio Apžvalga
tags: #sruogos #elgesys #stuthofo #koncentracijos #stovykloje