Karen Horney (1885-1952) - viena talentingiausių psichoanalizės kūrėjo Sigmundo Freudo sekėjų, XX a. psichologijos klasikė, psichoanalizės reformatorė neofroidistė, artima Ericho Frommo bičiulė. Ji pasiūlė savitą neurozės koncepciją, laikydama ją būdu žmogui „gyvenimą daryti sau pakenčiamą”. Šiame straipsnyje aptariama Karen Horney teorija apie sveiką asmenybę, jos požiūris į neurozę, asmenybės raidą ir savojo „aš“ sampratą.
Karen Horney biografija
Karen gimė 1885 m. rugsėjo 16 d. Vokietijos mieste Blankenesyje. Jos tėvas Berndt Wackels Danielson buvo norvegų kilmės laivo kapitonas, religingas ir autoritariškas žmogus. Mama Clotilde Danielson buvo antroji tėvo žmona, 19 metų jaunesnė už pastarąjį bei žymiai rafinuotesnė. Su antrąja žmona tėvas susilaukė dviejų vaikų - Karen ir jos brolio - Berndt.
Vaikystėje Karen buvo gana depresyvi. Savo tėvą ji apibūdino kaip labai griežtą, šaltą bei labiau mylintį jos brolį. Nuoskaudą dėl tėvo atstūmimo (kai kurie amžininkai pažymi, kad daugiau dėl įsivaizduoto) Karen jautė visą likusį gyvenimą. Tačiau ji buvo labai artima su mama, kuri palaikė jos ambicijas studijuoti mediciną. Pastarąją idėją Karen paskelbė jau būdama trylikos, kadangi Hamburge tuo metu nebuvo mergaičių gimnazijos, mama nedelsdama užrašė ją į Hanoverį. Apskritai, Karen buvo labai ambicinga bei žavi mergina, paauglystėje pareiškusi, kad, jei negalinti tapti labai patrauklia, tai būsianti labai protinga.
Karen tėvų santuoka nebuvo laiminga. 1906 m. prieš tėvų ir visos tuometinės visuomenės valią Karen įstojo į medicinos mokyklą. Studijų metais ji kaip tik ir susidomėjo psichoanalize, o po jų - 1913-1915 m., intensyviai ją studijavo bei lankė asmeninę analizę pas Karl Abraham. Tais pačiais studijų metais ji sutiko teisės studentą Oscar Horney, už kurio 1909 m. ištekėjo. Po metų susilaukė pirmos iš trijų dukterų - Brigitte. 1911 m. mirė jos mama. Ši netektis labai sukrėtė Karen, taip pat ne mažiau skaudesnė buvo ir brolio mirtis (1923 m.), po kurios Karen net svarstė apie savižudybę.
Kaip ir tėvų, pačios Karen santuoka nebuvo laiminga - vyras, už kurio ištekėjo, greitai pasirodė savo griežtumu ir autoritariškumu per daug panašus į tėvą, jų santykiai buvo pakankamai komplikuoti, be to, jam nelabai sekėsi verslas, o vėliau persirgęs meningitu jis visiškai palūžo, tai atlaikyti Karen darėsi labai sunku, todėl 1926 m. ji išsikraustė iš jo namų, o 1937 m. oficialiai išsiskyrė. Mergaites Karen auklėti taip pat sekėsi sunkiai, nors ji labai stengėsi ir taikė daug įvairių pedagoginių ir psichologinių metodų, tačiau, kaip vėliau netiesiogiai užsimena savo knygoje „Neurotiška mūsų laikų asmenybė“, tai greičiausiai buvusi klaida, kurią daro daugelis neurotiškų tėvų.
Taip pat skaitykite: Asmenybės psichikos sveikata
Kitaip nei asmeniniame gyvenime, profesinėse srityje Karen sekėsi puikiai - nuo 1919 m. iki 1932 m. ji dirbo Berlyno psichoanalizės klinikoje, o nuo 1920 m. pradėjo dėstyti naujai įkurtame Berlyno psichoanalizės institute. Vėliau Karen persikėlė į JAV ir 1932-1934 m. dirbo Čikagos psichoanalizės institute, o 1934-1941 m. dėstė Niujorko psichoanalizės institute bei apsigyveno Brukline, kuris dėl žydų pabėgėlių srautų iš Vokietijos buvo tikra intelektualų sostinė. Čia ji sutiko Erich Fromm ir Harry Stack Sullivan, su pastaruoju, kaip pažymima, kurį laiką juos siejo daugiau nei draugiški ryšiai.
1941 m. dėl nukrypimo nuo ortodoksinio froidizmo ji drauge su keliomis kolegomis buvo pašalinta iš Niujorko psichoanalizės instituto. Po to Karen įkūrė Psichoanalizės pažangos asociaciją bei jos mokymo centrą - Amerikos Psichoanalizės institutą, o 1941 m. pradėjo leisti Amerikos psichoanalizės žurnalą, tebeleidžiamą iki šiol. Ji rašė, praktikavo bei mokė psichoanalizės iki mirties - 1952 m.
Karen Horney darbai ir idėjos
Karen Horney atmetė S. Freud idėją, kad mergaitė jaučia penio pavydą bei priekaištauja motinai už tai, kad ją pagimdė be penio. Ji teigė, kad moters psichikos sutrikimų priežasčių reikia ieškoti pačioje vyrų dominuojamoje kultūroje, iš kurios gimė ir pati S. Freud teorija. Dėl patriarchalinės santvarkos moterys jaučiasi menkavertės, nes tai verčia jas būti priklausomas nuo vyrų, todėl siekdamos įgyti daugiau teisių jos nori būti panašios į vyrus, o ne dėl penio pavydo.
Didžiausias Karen indėlis į praktinę psichologiją yra jos išvystyta neurozės koncepcija, kuri naudojama iki šių dienų. Neurozę ji apibūdino kaip bandymą padaryti gyvenimą bent šiek tiek pakenčiamą. Neurozės pagrindą, pasak Karen, sudaro nerimas, kurio kaip vieno iš nemaloniausių jausmų žmogus bando išvengti susikurdamas įvairius draudimus, sąmoningai arba nesąmoningai žmogus tada nesugeba jausti arba galvoti apie dalykus, sukeliančius nerimą. Nerimo priežastis yra išstumtas priešiškumas, kurio pajautimas žmogui tam tikrose situacijose būtų nepakeliamas (pvz., mylimam žmogui dėl pavydo).
Kad išvengtų nerimo žmogus naudoja įvairias gynybos strategijas, kurias Karen vadina neurotiniais poreikiais:
Taip pat skaitykite: Kas lemia asmenybės augimą?
- Meilės ir pagyrimo.
- Vadovaujančio partnerio.
- Griežtų apribojimų (savo poreikių ribojimas, baimė reikalauti ir kt.).
- Valdžios.
- Kitų išnaudojimo.
- Visuomenės pripažinimo.
- Žavėjimosi savimi (savęs iš geros pusės pateikimas ir neigimas trūkumų).
- Pirmavimo.
- Nepriklausomybės (atsakomybės santykiuose vengimas, distancijos išlaikymas ir kt.).
- Tobulybės.
Šitie poreikiai yra būdingi visiems žmonės, tačiau sveiki žmonės gali laisvai juos keisti vieną kitu, jei to reikalauja situacija, o neurotiška asmenybė yra prisirišusi prie vieno iš šių poreikių, tampančio jos gyvenimo tikslu.
Karen taip pat daug nuveikė tyrinėdama asmenybės raidą. Ji sutiko su S. Freud, kad asmenybės vystymuisi yra labai svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė jo psichoseksualinius vystymosi dėsningumus. Karen idėjos apie žmogaus vystymąsi yra įdomios tuo, kad, pasak jos, kai kuriais atvejais smurtas ar net seksualinė prievarta prieš vaiką gali neturėti didelės įtakos problemoms vėlesniame gyvenime, jei vaikas šeimoje jautėsi norimas ir mylimas. Taigi, pagal Karen, pagrindinė kliūtis sveikos asmenybės vystymuisi yra tėvų abejingumas, šilumos ir meilės stoka vaikystėje. Minėta kliūtis gali reikštis tokiu tėvų elgesiu: pirmenybės teikimas vienam iš vaikų, ambivalentiškas elgesys su vaiku (vieną akimirką džiaugiasi vaiku, kitą - atstumia), pažadų nevykdymas, vaikų draugysčių ardymas, šaipymasis iš vaiko minčių ir kt. Tokį tėvų elgesį patiriantis vaikas atsiduria prieštaringoje situacijoje: iš vienos pusės, jis yra priklausomas nuo tėvų, iš kitos pusės - labai pyksta ant jų už tokį elgesį.
Kitas svarus Karen indėlis į psichologiją yra savojo „aš“ tyrinėjimai, leidę jai į neurozę pažvelgti kitu kampu. Savasis „aš“, pasak autorės, yra asmenybės šerdis, jos potencialas. Jei žmogus yra sveikas, tai jis teisingai suvokia tai, kas jis yra ir gali be trukdžių realizuoti savo potencialą. Tuo tarpu neurotiko savasis „aš“ yra suskilęs į idealųjį „aš“ ir niekinamąjį „aš“. Idealusis „aš“ susikuria jaučiant stoką tam tikroje gyvenimo srityje ir gyvenimui neatitinkant idealo. Neurotikas ir siekia to idealo, kuris nėra nei pozityvus, nei realistiškas ar įmanomas. Iš kitos pusės, niekinamasis „aš“ - tai pojūtis, kad esi visų nekenčiamas ir tą nekenčiamąjį neurotikas laiko savo tikruoju „aš“. Neurotikas yra įkalintas tarp šių dviejų polių: apsimetimo tobulu ir neapykantos sau.
Neurozės samprata pagal Karen Horney
Karen Horney teigė, kad kiekviena neurozė, kad ir koks būtų jos simptomų paveikslas, yra charakterio neurozė. Norėdami tirti šios problemos šaknis, turime grįžti prie to, ką galima būtų pavadinti pamatiniu nerimu. Freudas pirmasis nurodė, kad neurozės varomoji jėga - kompulsyvūs potraukiai (drives). Horney nuomone, kompulsyvūs potraukiai yra specifiškai neurotiški; jie randasi iš izoliacijos ir nevilties, baimės, iš priešiškumo jausmų ir atstovauja būdus, kuriais mėginama įveikti pasaulio iššūkius.
Neurotinis konfliktas gimsta iš nesuderinamų nuostatų, kurios ir sudaro neurozės šerdį. Neurotiniai polinkiai stiprina vienas kitą ir kuria konfliktus. Asmuo stulbinamai daug energijos sueikvoja siekdamas „išspręsti“ šiuos konfliktus.
Taip pat skaitykite: Kaip stresas veikia mūsų sveikatą
Pamatinį neurotinį konfliktą galima suvokti kaip prieštaringų požiūrių į kitus žmones konfliktą. Karen Horney išskyrė tris pagrindines neurotines tendencijas, kurios atspindi būdus, kaip neurotiškas žmogus bando susidoroti su pamatiniu nerimu:
- Judėjimas artyn prie žmonių: Ši tendencija pasireiškia noru būti priimtam, mylimam ir priklausyti. Žmogus tampa priklausomas nuo kitų, nuolankus ir siekia įtikti, bijodamas būti atstumtas.
- Judėjimas prieš žmones: Ši tendencija pasireiškia priešiškumu, agresyvumu ir noru dominuoti. Žmogus siekia valdžios, kontrolės ir pripažinimo, konkuruodamas su kitais ir nepasitikėdamas jais.
- Judėjimas tolyn nuo žmonių: Ši tendencija pasireiškia atsiribojimu, nepriklausomybe ir vengimu artimų santykių. Žmogus siekia būti savarankiškas, neįsitraukti į konfliktus ir išvengti bet kokių įsipareigojimų.
Sveikas žmogus gali lanksčiai naudoti visas tris tendencijas, priklausomai nuo situacijos. Tačiau neurotiškas žmogus yra įstrigęs vienoje tendencijoje ir negali prisitaikyti prie aplinkybių, todėl patiria nuolatinius vidinius konfliktus.
Sveikos asmenybės ugdymas vaikystėje
Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių.
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį - mokyklą.
Poreikių hierarchija ir motyvacija
Visi ankstesnieji svarstymai įkvepia mus iškelti hipotezę, jog pamatiniai poreikiai tam tikra prasme ir tam tikru įmanomu nustatyti lygiu yra konstitucinio arba paveldimo pobūdžio. Šios hipotezės šiandien negalima įrodyti tiesiogiai, kadangi stokojama reikalingų genetinių ar neurologinių metodų. Pagrindinis argumentas, kam reikalinga nauja hipotezė, yra ankstesnio aiškinimo žlugimas.
Pagrindinis žmogaus motyvacinio gyvenimo organizavimo principas yra pamatinių poreikių surikiavimas į hierarchiją pagal jų svarbumą arba intensyvumą. Pagrindinis šios organizacijos dinaminis principas, kuris ir įkvepia jai gyvybės, yra toks: patenkinus galingesnius sveiko žmogaus poreikius, iškyla kiti, ne tokie galingi poreikiai. Kai fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, jie užvaldo organizmą įsakmiai pajungdami visus jo gebėjimus jiems patenkinti ir organizuodami juos taip, kad šie efektyviausiai jiems padėtų. Sąlygiškas patenkinimas juos nuslopina ir sudaro sąlygas reikštis kitai, žemesnei pagal hierarchiją poreikių grupei, jiems įsivyrauti ir sutelkti asmenybę; tad, užuot jautęs alkį, individas dabar jaus obsesišką saugumo poreikį.
Individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis. Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas - tiek fiziologines, tiek psichines.
Konfliktai ir vertybės
Mums dažnai tenka pasirinkti tarp troškimų, kurie veda priešingomis kryptimis. Galų gale galime kentėti dėl vertybinių konfliktų. Tokių konfliktų rūšį, mąstą ir intensyvumą daugiausia nulemia civilizacija, kurioje gyvename. Dauguma žmonių tiesiog plaukia pasroviui ir leidžia tave valdyti atsitiktinumams. Jie nesupranta, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Daro kompromisus patys to nesuvokdami. Turime suvokti, ko norime ir, dar svarbiau - ką jaučiame.
Tai, kad konfliktuojame su aplinkiniais, tai dar nereiškia, kad esate neurotikai. Anksčiau ar vėliau dėl savo troškimų, interesų ar įsitikinimų būname pasmerkti susikirsti su šalia mūsų esančiais žmonėmis. Nors sąmoningas konfliktų išgyvenimas gali sukelti sielvartą, tokia patirtis gali būti neįkainojamas turtas. Kai konfliktai susiję su esminėmis mūsų gyvenimo problemomis, būna itin sunku su jais susigrumti ir juos išspręsti. Sunkumai būna neišmatuojamai didesni, kai žmogus yra neurotikas. Normaliuose asmenybės konfliktuose dominuojantys klausimai kur kas mažiau nesuderinami nei neurotinio konflikto atveju.