Įvadas
Thomas Hobbes'as, XVII amžiaus anglų filosofas, yra vienas iš įtakingiausių politinės filosofijos mąstytojų. Jo darbai, ypač „Leviatanas“, nagrinėja žmogaus prigimtį, visuomenės struktūrą ir valstybės vaidmenį. Hobbes'o žmogaus motyvacijos teorija yra esminė jo filosofijos dalis, teigianti, kad žmonės pirmiausia yra motyvuoti savisaugos ir galios troškimo. Ši teorija turi didelės įtakos politinei filosofijai, nes ji formuoja Hobbes'o požiūrį į valstybės prigimtį ir būtinybę. Šiame straipsnyje išnagrinėsime Hobbes'o žmogaus motyvacijos teoriją, jos apraiškas, priežastis ir galimas pasekmes.
Hobbes'o žmogaus motyvacijos teorija
Hobbes'as teigė, kad žmogaus prigimtis yra iš esmės savanaudiška. Jis manė, kad žmonės pirmiausia yra motyvuoti savo pačių interesų, ypač savisaugos. Hobbes'as teigė, kad žmonės nuolat siekia galios, nes galia yra būtina savisaugai. Jis apibrėžė galią kaip dabartines priemones ateities gėriui pasiekti. Tai reiškia, kad žmonės nuolat siekia daugiau galios, kad užtikrintų savo ateitį.
Hobbes'as aprašė žmogaus gyvenimą be politinės valdžios kaip „visų karą prieš visus“. Šioje natūralioje būsenoje nėra moralės, teisingumo ar socialinės tvarkos. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje ir pavojuje, o jų gyvenimas yra „vienišas, vargšas, bjaurus, žiaurus ir trumpas“. Hobbes'as manė, kad vienintelis būdas išvengti šios būsenos yra sukurti politinę valdžią, kuri galėtų įvesti tvarką ir užtikrinti saugumą.
Žmogaus motyvacijos apraiškos
Hobbes'o žmogaus motyvacijos teorija pasireiškia įvairiais būdais. Žmonės nuolat siekia galios, kad apsaugotų save ir savo interesus. Jie konkuruoja dėl išteklių, statuso ir įtakos. Žmonės taip pat bijo vieni kitų, nes jie žino, kad kiti žmonės taip pat yra motyvuoti savanaudiškumo. Ši baimė veda prie nuolatinio nepasitikėjimo ir konflikto.
Hobbes'as manė, kad žmonės yra linkę į smurtą, jei nėra politinės valdžios, kuri galėtų juos suvaldyti. Jis teigė, kad žmonės natūraliai siekia dominuoti vieni kitus, o tai veda prie karo ir nestabilumo. Hobbes'as manė, kad vienintelis būdas išvengti šios būsenos yra sukurti valstybę, kuri turėtų absoliučią valdžią.
Taip pat skaitykite: Elgesio motyvacija pagal Hobbes'ą
Žmogaus motyvacijos priežastys
Hobbes'as manė, kad žmogaus motyvacijos priežastys slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Jis teigė, kad žmonės yra materialūs padarai, kuriuos valdo fiziniai dėsniai. Žmonės siekia malonumo ir vengia skausmo, o tai lemia jų elgesį. Hobbes'as manė, kad žmonės neturi jokios įgimtos moralės ar teisingumo jausmo. Jie vadovaujasi tik savo pačių interesais.
Hobbes'as taip pat pabrėžė patirties įtaką žmogaus motyvacijai. Jis manė, kad žmonės mokosi iš savo patirties ir prisitaiko prie aplinkos. Žmonės, kurie gyvena pavojingoje aplinkoje, bus labiau linkę į savisaugą ir smurtą. Žmonės, kurie gyvena saugioje aplinkoje, bus labiau linkę į bendradarbiavimą ir taiką.
Galimos pasekmės
Hobbes'o žmogaus motyvacijos teorija turi didelių pasekmių visuomenei. Jei žmonės iš tikrųjų yra motyvuoti tik savanaudiškumo, tuomet sunku sukurti stabilią ir teisingą visuomenę. Hobbes'as manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti yra sukurti valstybę, kuri turėtų absoliučią valdžią. Tačiau tai gali vesti prie tironijos ir priespaudos.
Hobbes'o teorija taip pat kelia klausimų apie moralės ir teisingumo galimybę. Jei žmonės neturi jokios įgimtos moralės jausmo, tuomet sunku pagrįsti moralinius principus. Hobbes'as manė, kad moralė yra tik socialinis konstruktas, sukurtas valstybės, kad įvestų tvarką. Tačiau tai reiškia, kad moralė yra reliatyvi ir gali skirtis priklausomai nuo valstybės.
Vienas iš galimų neigiamų padarinių yra intelektualinės veiklos monopolizavimas. Kai intelektualinė veikla patenka į vienos grupės rankas, ypač jei ta grupė yra didelė ir galinga, kyla pavojus, kad nebus ginčijamų prielaidų ir kategoriškų teiginių. Tokie teiginiai, nepatikrinami ir neįvertinami, gali užlieti informacijos priemones ir įsisukti į žmonių mąstyseną. Jei šios prielaidos yra subjektyvios ir kyla iš aklų įsitikinimų ar pasąmonės konfliktų, jų įtaka gali būti ypač žalinga. Vieninga negatyvi visuomenės kritika gali palaužti visuomenės moralę ir suformuoti ligotus įvaizdžius žmonių psichėse, trukdančius pažinti tikrąjį savo krašto ar visos žmonijos veidą.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Žmonės gali pradėti tikėti, kad visuomenė serga, nes raštija ir vaizdija nuolat aprašinėja tariamai sergančios visuomenės diagnozę ir siūlo receptus jai gydyti. Toks priešiškos kultūros sūkurin pagautas žmogus gali nebežinoti, kas iš tikrųjų serga: intelektualai ar visuomenė, gydytojas ar tariamasis ligonis. Nuolatinė negatyvi kritika gali suformuoti nepasitikėjimą savimi ir savo institucijomis, o tai gali sukelti desperaciją.
Jaunoji karta, nuolat maitinama negatyviais įvykiais ir individualinės laisvės paisymu, gali nebetikėti Vakarų demokratijų siekiais, jų įstatymais bei jų ateitimi. Jai gali atrodyti, kad Vakarų pasaulyje vyrauja plėšimas, lupikavimas, priespauda ir išnaudojimas. Nevilties pagauti kai kurie gali ryžtis tokią, jų nuomone, nepataisomą santvarką sunaikinti, kad iš griuvėsių pakiltų nauja žaliuojanti šalis. Tokiame dvasiniame klimate gali slypėti fanatiško anarchizmo šaknys.
Vienpusiška Vakarų gyvenimo kritika gali nustumti žmones į apatiją. Individo laisvę ir gerovę padarius demokratijos tikslu, nebedrįstama pabrėžti individo pareigų visuomenei, nei tramdyti jo savivalės. Kraštutiniškai individualistinė etika pamiršo žodį "privalu". Pasikeitė ir dorovės samprata. Modernioj etikoj dorybė nebėra įstatymų ar įsakymų papildymas, bet žmogaus troškimo išlaisvinimas nuo reikalavimų. Gi potroškius išlaisvinus, nebelieka vietos savitvardai ir atsakomybei. Už savo nepasisekimus, trūkumus ir klaidas žmogus ima kaltinti kitus: valdžią, sunkius laikus, gyvenamą aplinką ir t.t. Filosofija, kuri moko, kad žmogaus elgesys yra išorinių veiksnių išdava, kaip tik ir palengvina asmenines kaltes suversti ant kitų pečių. Gi vienašališkas savęs žiūrėjimas tai, kas yra tik privilegija, paverčia teise. Tokiame klimate bręsta chroniškai nepatenkinti ir frustruoti žmonės. Juk jokia žemiškoji aplinka negali patenkinti visų žmogaus poreikių, nors ir būtų tekalbama tik apie gerovę. Deja, visuomenės gerovė pasiekiama ne tik gėrybių, bet ir pareigų pasidalijimu. Troškimų išpildymo etika tesukelia nerealių vilčių žmonėse. O tų vilčių sudužimas veda į frustraciją ir nepasitenkinimą. Nuo čia tik vienas žingsnis į nusikaltimus. Nereikėtų tad ir stebėtis, kad nusikaltimų epidemija smarkiai plinta.
Sugriuvus Dievo šalies mitui, pradėjo byrėti ir herojų pjedestalai. Numitinta "naujoji istorija" didžiąsias asmenybes sukišo į vidurkio rėmus, pavertė jas žmonėmis, kaip ir visi kiti. Visa bėda, kad, pašalinus herojus, su jais drauge pasišalina ir tos vertybės, kurios žmogų pakelia ir sukilnina, kaip, sakysime, drąsa, ištikimybė, lojalumas ir t.t. Be herojų nebėra, kas formuotų visuomenės narių laikyseną ir elgesį, juos įkvėptų ir paskatintų. Iš tiesų, nūdienos žmonės skursta dėl autentiškų herojų trūkumo, nes nėra kas jiems primintų, kad jie gali peržengti savo biologinį žmogiškumą. Ne vien individas, bet ir visa technologinė civilizacija, nebūdama tikra savo vertybėmis, nebus pajėgi siekti didelių uždavinių.
Tačiau neabejojama, kad iškraipytais tikrovės įvaizdžiais maitinamose generacijose jau pasirodė tam tikri ženklai. Vieni metasi radikaliai gydyti visuomenę teroru ar revoliucijomis. Kiti įsitraukia į nusivylimo apatiją. Kiti izoliuojasi privačiuose malonumo rateliuose. Pagaliau dar kiti metasi į besaikį subjektyvizmą, grįžta atgal į savo vidaus pasaulį. Traukimasis į save yra rizikingas. Gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Nesusidūręs su neregima tikrove, žmogus pasilieka paviršutinišku pasipūtėliu. Tačiau ir psichės gelmėse slypi ne tik kuriančios, bet ir ardančios jėgos. Aplamai per didelė introspekcija susilpnina individo pajėgumą tvarkytis kasdienybėje.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Ne tik kultūros pavidaluose, bet jau ir vakariečių charakteryje šiandien pastebima introspekcinių bruožų. Kai kas tariasi jau galįs kalbėti apie į save atsisukusią generaciją, kuriai priklauso įvairaus amžiaus žmonės. Istorinėje dislokacijoje individas praranda gyvenimo ryšio pajautimą. Jis tampa tarsi momento belaisviu, netekusiu ryšio su ateitimi ir praeitimi. Gyvenimas atrodo atsitiktinių įvykių grandinė. Nei religijos, nei kultūrinės tradicijos simboliai jo dvasios jau nebemaitina.
Neturi jis nei vieningos ideologijos, nei pastovios gyvenimo krypties. Netiki jis nei į pastovias, visada galiojančias tiesas. Vakarietį šiandien apverčia įvairiom idėjom, gyvenimo stiliais, įsitikinimais, pažiūrom, religijom. Paprastai mes tas naujoves išsijojame turimos pasaulėžiūros rėčiu. Tai, kas tinka į mūsų pasaulėžiūrinės sistemos rėmus, priimame, o tai, kas prieštarauja, atmetame. Mūsų "vidinis" žmogus tokių rėmų neturi. Jo pasaulėžiūra, jei taip galime pavadinti, sudėta iš paskirų nuolat vietas keičiančių gabaliukų. Užtat jis negali naujovių sijoti, lieka atviras visiems impulsams ir priima tai, kas atitinka momento įspūdžius. Raktinis jo žodyne žodis yra ne tiesa, meilė ar gėris, bet patirtis ("experience"). Patirtis jam suteikia vertės pajautimą. Gal dėlto jis yra labai tolerantiškas skirtingiems įsitikinimams, nes jie jam leidžia sutikti naujas idėjas ir palyginti savąsias. Priešingi įsitikinimai jo nebaido. Jis pasirengęs visų išklausyti. Vadinasi, jo laikysena priklauso ne nuo pažiūrų (jis jų neturi), bet nuo to, ką jis patirs, kokius žmones sutiks. Kodėl gi nepatirti visko? Kodėl nebandyti visko, ko dar nebandei, nesvarbu, ar tai būtų gera ar bloga? Kam gi ribotis tik vienu egzistencijos būdu? Juo daugiau gyvenimo būdų, juo turtingesnis esąs žmogaus gyvenimas. Tačiau "jei žmogus mėgina laikyti atviras visas gyvenimo galimybes, jis nerealizuoja jokios. Jei jis angažuojasi viskam, jis nesiangažuoja niekam. Jei jis renkasi visą galimą gyvenimą, jis renkasi mirtį.
Jauniesiems pseudomistikams tėvų pasaulis yra visiškai svetimas. Tėvų problemos, aspiracijos ir rūpesčiai jiems atrodo lyg iš kito pasaulio. Išsivadavę iš tėvų kontrolės, jie pakliūva į bendraamžių grupės tironiją. Institucijas ir istorines tradicijas "vidininkai" pergyvena kaip autentiško žmogiškumo laužymą. Be ryšio su praeitimi, be žvilgsnio į ateitį, be ideologinių rėmų žmogus darosi panašus į strėlės lanką su nutrūkusiu temptuvu. Tokiu lanku strėlės į erdves nebepaleisi. Toks žmogus yra prislėgtas ir apatiškas. Jo elgesys darosi klajokliškas ir beplanis, lyg koks konvulsyvinis paralyžius. Atrasta savyje nauja tikrovė gali pagelbėti pasaulio pagerinimui. Tai įvyks tik tada, kai nebus nutraukti ryšiai su šalia žmogaus esančiomis vertybėmis.
tags: #t #hobsas #zmogaus #motyvacija