Sužinokite pagrindines elgesio ir emocinių sutrikimų priežastis: teorijos, kurios keičia požiūrį

Įvadas

Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimai yra opi problema, aktuali tiek tėvams, tiek pedagogams ir specialistams. Šie sutrikimai gali pasireikšti įvairiais būdais - nuo agresyvaus elgesio iki uždarumo ir baimių. Norint veiksmingai padėti vaikams, būtina suprasti šių sutrikimų priežastis, kurios yra kompleksinės ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines elgesio ir emocinių sutrikimų priežastis, remiantis įvairiomis teorijomis ir perspektyvomis.

Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimų paplitimas ir supratimas

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje. Stipriausiai elgesio sutrikimai pasireiškia paauglystės laikotarpiu. Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos. Atsiranda, kai vaikas patiria stresą, kai jam pernelyg sunku įveikti iškilusius sunkumus. Dažnai matoma problema yra elgesys, nematoma - emocijos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnes problemas rodantis simptomas.

Traumų įtaka vaikų elgesiui ir emocijoms

Svarbu suprasti, kas yra traumų įtaka vaikų elgesiui ir emocijoms. Traumatiniai įvykiai gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko psichikai, sukelti elgesio ir emocijų sutrikimus. Vaikai, patyrę traumas, gali būti nerimastingi, agresyvūs, turėti miego sutrikimų ir sunkumų bendraujant su kitais.

Elgesio ir emocijų sutrikimai mokslinėje literatūroje: paplitimas

Mokslinėje literatūroje elgesio ir emocijų sutrikimai apibrėžiami kaip nuolatiniai elgesio ir emocijų modeliai, kurie trukdo vaiko socialinei, akademinei ir emocinei raidai. Šių sutrikimų paplitimas yra gana didelis, todėl svarbu atkreipti dėmesį į ankstyvą diagnostiką ir intervenciją.

Psichologijos pagrindai

Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritikai teigia, kad psichologija yra spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos siekia pirmųjų filosofų darbus, pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurtus 4 temperamento tipus. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas atsirado 1879 m., kai Leipcige (Vokietija) V. Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.

Taip pat skaitykite: Kas sudaro asmenybės teoriją?

Psichologija nuolat plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių, todėl atsirado daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Jos skirstomos pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Svarbiausios iš jų:

Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, žmogų grupėje.
Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu, o kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio, kuris ateina iš atitinkamos psichologijos mokyklos ar pakraipos, susiformavusios psichologijos raidos eigoje.

Elgesio problemų priežastys

Vaikų elgesio problemų priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko aš, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė.

Šeimos veiksniai

Šeimos aplinka turi didžiulį poveikį vaiko elgesiui. Netinkami šeimos santykiai, smurtas, priklausomybės ir kitos problemos gali sukelti elgesio ir emocijų sutrikimus.

Fizinis smurtas prieš vaiką: Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
Agresyvaus elgesio modeliavimas: Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: Nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.

Socialiniai veiksniai

Socialinė aplinka, įskaitant bendraamžius ir mokyklą, taip pat gali turėti įtakos vaiko elgesiui. Patyčios, atskirtis ir kitos socialinės problemos gali sukelti elgesio ir emocijų sutrikimus.

Taip pat skaitykite: Grupės elgesio teorijų palyginimas

Suvokimo klaidos: Prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas.
Sutrikusi moralinių normų raida: Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui.
Draugų įtaka: Bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę.

Kitos priežastys

Medicininės procedūros: (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).

Socialinės rizikos šeima

Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima formuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius ir polinkius. Tinkamai atlikdama savo funkcijas, šeima užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę ir būtiniausius poreikius. A. H. Tačiau įvairios problemos gali paveikti šeimą ir neleisti jai tinkamai atlikti savo funkcijų, neužtikrinant svarbiausių šeimos narių poreikių. Tai gali būti finansiniai sunkumai, gana dažnos skyrybos, didėjantis tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir kt. Šeimos, kurios dėl tam tikrų priežasčių negali tinkamai pasirūpinti vaiku, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Literatūroje galima rasti ir kitus terminus, tokius kaip disfunkcinės, asocialios, probleminės ar nedarnios šeimos. Tačiau visais atvejais kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo poreikių.

Socialinės rizikos šeimai būdingi tam tikri požymiai: girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas. Reikėtų paminėti, kad 2009 metais tėvų globos neteko 2175 vaikai. Iš jų tik apie 10 proc. neteko globos dėl objektyvių priežasčių (tėvų mirtis, liga), o pagrindinėmis priežastimis išlieka tėvų nepriežiūra, smurto naudojimas ir netinkamas auklėjimas (64 proc.). Panašios yra socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.) ir socialinių įgūdžių stoka (33 proc.).

Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, o bendravimo stoka tokiose šeimose apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Dėl ydingų sąlygų šeimoje jie labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį ir asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei.

Socialinės rizikos šeimos apibrėžimo problemos

Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibrėžimai skiriasi. 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai pasirūpinti vaikais, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Dėl šių priežasčių kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba).

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2004 m.) socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje neužtikrinami vaiko poreikiai. Lietuvos Respublikos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.

Taip pat skaitykite: Kognityviniai nusikaltimų paaiškinimai

Apžvelgus norminius dokumentus, pastebima, kad skirtingi įstatymai išskiria skirtingas socialinės rizikos šeimos apibrėžtis. Tačiau bendras bruožas yra tas, kad tokiose šeimose yra problemų, susijusių su tėvų elgesiu, priklausomybėmis, socialinių įgūdžių stoka ir smurtu.

Teorijos, aiškinančios elgesio sutrikimus

Norint suprasti vaikų elgesio sutrikimus socialinės rizikos šeimose, svarbu remtis įvairiomis teorijomis:

Biheviorizmo modelis (Watson, 2006): Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
Ekologinių sistemų teorija (Payne, 1991): Šios teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė sprendžiant problemas. Socialinės rizikos šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
Humanistinė poreikių teorija remiasi A. H. Maslow poreikių hierarchija (Maslow, 2006): Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Tai ypač aktualu socialinės rizikos šeimose.

Psichodinaminė teorija

Šiai krypčiai atstovauja autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą, ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika, t.y. Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Vienos gydytojas Zigmantas Froidas (1856 - 1939) buvo pirmasis ir žymiausias psichodinaminės asmenybės teorijos autorius. Jam darė įtaką Darwino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai iir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai. Elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis. Ilgą laiką dirbęs gydytoju ir tyręs isterinių sutrikimų turinčius pacientus, Froidas paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Froido nuomone, potraukis - tai dinamiškas procesas, kurį sudaro postūmis, o šio šaltinis yra lokalizuotas somatinis dirginimas. Šis postūmis atitinkamai mobilizuoja tiek psichiką, tiek motoriką, ir pasirenkamas toks elgesys, kuris, remiantis konstantiškumo principu garantuotų esančios įtampos iškrovą t.y. psichikos sistema siekia išlaikyti kuo žemesnį arba bent jau pastovų dirginimo intensyvumą. Ši iškrova sudaro potraukio tikslą; ją realizuoti padeda tam tikras objektas. Pavyzdžiui, libidinis burnos gleivinės dirginimas žindomą kūdikį verčia (postūmis) ieškoti krūties, arba, kai jos nėra, savo piršto (objektas), kad čiulpdamas sumažintų šį dirginimą (tikslas). Froidas teigė, kad vaikai patiria seksualinius malonumus ir fantazuoja apie juos jau vaikystėje. Remiantis šia pirminio (vaikiško) seksualumo teorija, kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas.

Asmenybės struktūra pagal Froidą

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Froidas išskyrė tris asmenybės lygius:

Sąmonę: Tai psichikos dalis kurią žmogus gali kontroliuoti.
Priešsąmonę: Tai lyg tarpinė stotis tarp sąmonės ir pasąmonės.
Pasąmonę: Būtent pasąmonėje reiktų ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių. Žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio.

Froidas taip pat išskyrė tris asmenybės struktūras:

Id ( Оно ): seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, vandeniui, orui, giminės pratęsimui ir agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruoja aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido). Nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (Eros) ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, čia sukeldami vidinius konfliktus ir įtampą, arba netiesiogiai - sublimacijos būdu t.y.
Ego ( Я ): sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą „noriu“ su Superego principu „reikia“.
Superego ( Сверх-Я ): viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetomos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų, kai žmonės lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais (pavyzdžiui minioje). Vėlesnėse studijose Froidas nemažai rašė apie masių psichologiją, apie tai, kaip pakinta žmogaus elgesys minioje ir kaip tuo moka pasinaudoti įvairios diktatūros). Superego yra tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera ir bloga nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką, taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Ego idealas yra standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego priešinasi tiek Id, tiek Ego reikalavimams. Jis baudžia, apdovanoja, kelia reikalavimus. Superego vertina ne tik elgesį, bet ir Ego mintis. Pagal Superego, galvojimas yra taip pat blogai kaip ir darymas.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir aasmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Išgyventi asmenybei padeda pasąmonėje glūdintys gynybiniai mechanizmai, kuriais asmenybė nesąmoningai reaguoja į iškilusią grėsmingą situaciją. Iš jų būtų galima paminėti išstūmimą, projekciją, racionalizaciją, intelektualizaciją ir kitus. Taigi Froidas sukūrė žmogaus psichikoje vykstančių procesų modelį, siekdamas paaiškinti, kodėl žmogui kyla tarpusavyje konfliktuojančios mintys apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Asmenybė yyra vieninga visuma, o Id, Ego ir Superego yra trys asmenybės komponentai. Froidas pabrėžė, kad negalima vertinti jų kaip visiškai atskirų sričių, nes jie tarpusavyje glaudžiai susiję, pereina vienas į kitą. Šių trijų struktūrinių komponentų energija taip pat nėra rigidiškai aatskirta. Jeigu Id energija negali išsikrauti, ji gali būti panaudota Ego ir Superego reikmėms. Pavyzdžiui, seksualinė energija gali būti tranformuota į meninę veiklą, kūrybingą mokslinį mąstymą ar į pamaldumą. Įš esmės Ego neturi savo nuosavos energijos; visa energija gaunama iš Id. Šie trys asmenybės komponentai turi bendrą uždarą energetinę sistemą, kurioje tam tikras energijos kiekis paskirstomas į tris dalis. Vienas iš trijų komponentų, gavęs energijos, sustiprėja, bet kartu kiti du komponentai energijos gauna mažiau ir yra silpnesni. Ego yra lyg centras šių struktūrinių tarpusavio ryšių. Jis įtraukiamas į visus konfliktus tarp Id ir Superego, nes jie mėgina panaudoti Ego savo poreikiams patenkinti. Ego turi paklusti ir kkontroliuoti Id, Superego ir išorinę realybę, eidamas į įvairius kompromisus. Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje Id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu aarba objekto kateksiu. Energija Id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl Id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš Id. Kadangi Id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia Ego susiformavimą. Kadangi Ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš Id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai Ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai Ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš Id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes Superego ir Ego stengiasi tiek patenkinti Id poreikius, tiek juos uždrausti, o Ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei Id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.

tags: #teorijos #aiskinancios #elgesio #ir #emociniu #sutrikimu