Depresija - sunki liga, kuri tampa nuolatiniu daugelio žmonių palydovu. Tinkamai parinkti vaistai gali padėti spręsti šią problemą. Tačiau net ir patyrę medikai pripažįsta, kad nustatyti tinkamiausius antidepresantus konkrečiam žmogui yra be galo sudėtingas procesas. Naujausios technologijos gali padėti medikams - technologijų pagalba vaistai skiriami remiantis ne spėlionėmis, o konkretaus asmens DNR tyrimais. Kol kas Lietuvos medikai tokių galimybių neturi, tuo tarpu pasaulyje antidepresantai ir kiti vaistai, nuo kurių teisingo parinkimo kartais priklauso ir ligonio gyvybė, skiriami pirmiausia ištyrus žmogaus DNR ir nustačius, kuris konkrečiai vaistas yra tinkamas ligoniui ir koks veikliosios medžiagos kiekis turėtų būti naudojamas. Vienas pažangiausių Lietuvoje psichinės sveikatos specialistų, Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius Arūnas Germanavičius, pirmasis Lietuvoje savo pacientų labui išbandė naujųjų technologijų galimybes - jis į Ameriką išsiuntė kelių savo pacientų DNR mėginius ištyrimams ir, remdamasis gautais atsakymais, skyrė savalaikį gydymą.
Individualizuotas gydymas - kelias į efektyvesnę pagalbą sergantiesiems depresija
Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti individualų gydymo planą kiekvienam pacientui, pritaikant gydymą atsižvelgiant į paciento amžių, specialius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga, ir kokiais kitais vaistais gydomas. Svarbu atsižvelgti taip pat į gydymo konkretų etapą, reabilitacijos poreikius, taip pat įvertinti įvairių vaistų tarpusavio sąveiką ir šalutinių reiškinių riziką. Efektyvus individualaus gydymo plano sudarymas, remiantis paciento DNR tyrimais, galėtų ženkliai padidinti pilnai nuo depresijos išgydytų žmonių skaičių Lietuvoje. Deja, remiantis dabartiniais mūsų šalies duomenimis, net ir iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikytos visos Lietuvoje prieinamos gydymo priemonės, tik dviems trečdaliams pacientų gydymas buvo efektyvus, tuo tarpu trečdaliui pacientų pradžioje priešdepresinis gydymas neduoda laukiamų rezultatų, dėl ko labai išauga savižudybių rizika ir prastėja žmogaus psichosomatinė būklė. Laboratorinius paciento DNR tyrimus derėtų atlikti ne tik siekiant efektyviai skirti antidepresantus, bet ir parenkant neuroleptikus bei kitus psichotropinius vaistus. Vaistų parinkimas remiantis DNR metodu ypatingai svarbus psichikos ligoniams su lydinčiais somatiniais sutrikimais bei žmonėms, kuriems dėl sunkios depresijos kyla didelė savižudybės rizika. Lietuvoje yra labai didelis antidepresantų iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo pasirinkimas. Jis ženkliai blogesnis tik skiriant gydymą pošizofreninės ar organinės depresijos atveju. Dažnai antidepresantai skiriami kompleksiškai - po kelis vaistus iš karto ar deriniuose su neuroleptikais. Žmonės taip pat neretai serga kitomis, ne su psichika susijusiomis ligomis, nuo kurių taip pat gauna gydymą įvairiais vaistais. Nuspėti, kaip tarpusavyje sąveikaus visi konkrečiam žmogui paskirti vaistai, - labai sudėtinga. Juk kiekvienas vaistas turi specifinį poveikį bei galimus šalutinius poveikius. Taigi parinkti efektyvų gydymą sudėtinga tiek gydytojui psichiatrui, tiek ir psichikos sutrikimų bei kitų ligų kamuojamą ligonį gydančiam bendrosios praktikos gydytojui. Minėtas DNR tyrimas eliminuotų abiejų specialistų problemas ir pagelbėtų pacientui, nes jis nustato, kaip vaistai metabolizuojami konkretaus žmogaus organizme, ar gydymas tam tikrais vaistais bus veiksmingais ir gerai toleruojamas, kokia būtų konkrečių vaistų tarpusavio sąveika.
DNR tyrimai - tikslesnis vaistų parinkimas
Profesorius Arūnas Germanavičius DNR tyrimus siunčia į Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią laboratoriją. Rezultatus gauna pakankamai greitai, maždaug per savaitę. Gydymas, skirtas remiantis molekulinių DNR tyrimų rezultatais, ženkliai skiriasi nuo anksčiau pacientams taikyto gydymo. Vienu atveju pacientė du mėnesius buvo nesėkmingai gydoma nuo sunkios depresijos, tačiau taip ir nerastas jai galintis padėti gydymas. Tuo tarpu pakoregavus gydymą, remiantis gautais DNR tyrimų atsakymais, pacientė greitai pasijuto kur kas geriau. Šis tyrimas leido labai tiksliai identifikuoti konkretiems pacientams tinkančius vaistus. Jis taip pat parodė, kokių vaistų pacientams skirti nevalia bei įvardijo skirtinų vaistų sąveikos su kitais, ne psichikos ligoms gydyti skiriamais vaistais, pobūdį. Moksliniai tyrimai rodo, kad pacientai, sergantys nerimo ar depresiniais sutrikimais, dažniau serga ir širdies ligomis. Viena pacientė, kurios mėginį siuntė ištirti DNR tyrimais, taip pat gretutinai sirgo kardiologinėmis ligomis, o tyrimų atsakymai įvardijo šiai pacientei skirtinų vaistų bei kardiologo skiriamų vaistų sąveikos ypatumus, kuriais remiantis galėjome taikyti tiek efektyvų psichikos ligų, tiek ir kardiologinį gydymą. Pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis, taip pat būna reikalingas gydymas psichotropiniais vaistais. Tačiau sąveika tarp onkologinių ir psichotropinių vaistų gali būti ypatingai toksiška. Paciento mėginio DNR tyrimas šiuo atveju leistų tiksliai nustatyti, kokia minėtų vaistų kombinacija yra toksiška, o kokia - veiksminga.
DNR tyrimai Lietuvoje - geresnės gydymo perspektyvos
Jei turėtume galimybę atlikti DNR tyrimus Lietuvoje, jie ženkliai pagerintų psichikos ligomis sergančių žmonių gydymo perspektyvas bei išgydymo galimybes. Atitinkamai galėtų sumažinti savižudybių riziką. Galima įvardyti kelis pacientų tipus, kuriems gydymas turėtų būti taikomas tik remiantis jų DNR ištyrimu. Tai labai aktualu pacientams, kai yra didelė savižudybės rizika dėl sunkios unipolinės ar dvipolinės depresijos. Pasaulio Sveikatos Organizacijos bei Pasaulio Psichiatrų Asociacijos ekspertai net pateikė rekomendacijas, pagal kurias, gydant pacientą nuo sunkios depresijos ir esant didelei savižudybės rizikai, jei per pirmąsias dvi savaites gydymas neduoda rezultatų, būtina atlikti paciento DNR tyrimą ir pagal jį koreguoti gydymą. Deja, kol kas mes Lietuvoje neturime galimybės suteikti išties efektyvią pagalbą, nors esame vadinami savižudžių tauta, o savižudybių skaičius yra beveik didžiausiais pasaulyje. Remtis konkrečiais DNR tyrimais turėtume ir skirdami gydymą dėl somatinių sutrikimų, kai taikoma polifarmakoterapija ir pacientas vienu metu vartoja kelis psichotropinius vaistus. Šis tyrimas yra būtinas ir visiems vyresniems nei 65 m. pacientams, turintiems psichikos sutrikimų, nes vyresnio amžiaus žmonės blogiau toleruoja bei blogiau metabolizuoja vaistus. Tendencijos, vis ryškėjančios iš paskutinių metų duomenų, yra tokios, kad mūsų šalyje ženkliai didėja vyresnio amžiaus žmonių, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius. Tad pacientų, kuriems DNR tyrimas ženkliai palengvintų gydymą ir pagerintų gyvenimo kokybę, skaičius su laiku vis augs.
Depresija Lietuvoje - skaudi statistika
Kasdien Lietuvoje diagnozę depresija išgirsta po du naujus pacientus. Pernai Lietuvoje depresija nustatyta beveik septyniems šimtams lietuvių, pakartotina - aštuoniems šimtams. Oficialiai šiandien Lietuvoje depresija serga tiek žmonių, kiek gyvena visame Druskininkų mieste. Tačiau neabejojama - reali statistika yra kur kas liūdnesnė. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje nusižudė beveik 13 tūkstančių žmonių. Tai reiškia, kad per dešimtmetį dėl savižudybių Lietuva prarado tokio dydžio miestą, kaip Joniškis ar Kelmė. Dažniausiai žmonės į medikus kreipiasi pavėluotai, kai dėl depresijos gyvenimas tampa panašus į egzistavimą. Apskaičiuota, kad depresija žmogus gali sirgti net 30 proc. savo gyvenimo laiko. Pasak specialistų, dažniausiai žmogus kreipiasi į psichiatrą ar psichologą tada, kai depresija jau būna įsisenėjusi. Negydoma depresija gali baigtis labai blogai - žmogus ima visiškai neadekvačiai vertinti aplinką ir gali priimti absoliučiai neracionalius, pražūtingus sprendimus. Net ir po sėkmingai pagydyto pirminio depresijos epizodo (gydymas trunka nuo 6 iki 9 mėnesių), išlieka galimybė, kad žmogus patirs antrąjį depresijos epizodą. Taip nutinka maždaug kas trečiam pacientui. Jei antrą depresijos epizodą gydytojai sėkmingai pagydo, rizika trečiajam būna dar didesnė. Deja, depresijos pasikartojimo mechanizmas užsiveda jau nuo pirmojo epizodo. Nemažai daliai pacientų antidepresantai tampa palydovu visam likusiam gyvenimui. Todėl ypatingai svarbu šiuos vaistus parinkti kuo tinkamiau.
Taip pat skaitykite: Psichologinis tyrimas: depresijos diagnostika
Antidepresantai „iš nuojautos“ - nepriimtina praktika
Gydytojai mūsų šalyje dar ir šiame technologijų amžiuje antidepresantus skiria vadovaudamiesi teoretiniais aprašais, statistika ir empiriškai, remiantis gydytojo patirtimi bei stebint vaisto poveikį. Kitaip tariant - bandymų keliu. Žmogus - ne robotas ar kompiuteris. Gyvam organizmui ir sudėtingoms smegenims nepritaikysi vienos universalios programos. Kaip iš gausybės vaistų parinkti tinkamiausią konkrečiam žmogui? Medikams taikant senovinius standartizuotus medikamentų parinkimo būdus, pacientai tampa tarsi bandomaisiais triušiais - tiks antidepresantai ar ne? Tačiau pasaulis juda į priekį, o modernioji psichiatrija jau negali išsiversti be kolegų genetikų, kurie dar spartesniais žingsniai žengia pirmyn ir padeda parinkti individualų vaistą konkrečiam pacientui pagal tai, kaip jo organizmas pasirengęs priimti vaistą.
Individualizuota medicina - jau realybė
Šiais laikais galima tiksliai nustatyti, kuris vaistas bus veiksmingesnis kitų vaistų atžvilgiu. Šis procesas vadinamas individualizuota medicina. Visame pasaulyje ši mokslo sritis vis labau vystoma. Remiantis naujausiais tyrimais, galima gan efektyviai paskirti vaistą net ir tiems žmonėms, kurie anksčiau buvo nejatrūs gydymui ar į jį reaguodavo per daug stipriai. Dažniausiai tiriama žmogaus DNR (iš žmogaus kraujo ir seilių). Genetinėje laboratorijoje ištiriamas reikiamas fragmentas ir duodamas atsakymas gydytojui. Visų pirma DNR metodas prigijo onkologijoje, tačiau pamačius, kad daug veiksmingiau yra skirti vaistą remiantis DNR tyrimais, o ne vien tik gydytojo patirtimi ar tais metodais, kurie buvo taikomi anksčiau, DNR tyrimai imti atlikinėti ir siekiant tinkamai parinkti medikamentą depresijos bei kitoms ligoms gydymui. Jei naujausios technologijos, jau plačiai naudojamas pasaulyje ir gebančios pritaikyti psichikos ligų pacientams asmeniškai tinkantį gydymą, būtų prieinamos mūsų šalyje, galbūt būtume išvengę ne vienos skaudžios netekties.
Depresijos kalba: kaip atpažinti ligą iš kalbos ypatumų
Susirgus depresija, gyvenimas pasikeičia - žmogus juda ir miega kitaip, jis kitaip bendrauja su kitais žmonėmis. Depresiją netgi galima nustatyti pagal tai, kaip žmogus rašo. Kartais tokia „depresijos kalba“ gali paveikti ir kitus. Mokslininkai ilgai mėgino atrasti ryšį tarp depresijos ir kalbos, o tam padeda technologijos. Šį tyrimą padėjo atlikti programa, kuri analizuoja tūkstančius žodžių per kelias minutes. Šiam tyrimui atlikti pasitarnavo ne tik C.Cobainas ar kiti žinomi žmonės, bet ir asmeniniai mažiau žinomų žmonių dienoraščiai ar esė. Kalbos analizę galima išskirti į dvi dalis: turinį ir stilių. Turinys susijęs su tuo, ką mes savo kalba norime išreikšti, tai yra mūsų teiginių reikšmę. Dar įdomesnis yra įvardžių naudojimas. Depresija sergantys žmonės dažniau kalba pirmuoju asmeniu „aš“, „man“, „mane“, ir žymiai rečiau antruoju ar trečiuoju asmeniu „ji“, „jie“, „juos“. O štai kalbos stilius rodo, kaip mes išreiškiame save. Mokslininkai ištyrė 64 psichinės sveikatos forumus bei 6400 šių forumų narių. Mokslininkai prieš tyrimą iškėlė hipotezę, kad tokie žmonės viską mato pilkai ir baltai, o tai turėtų atsispindėti jų kalboje. Tyrimo metu taip pat buvo apžvelgiami ir forumai, kuriuose diskutuoja žmonės, atsigavę po depresijos. Šie žmonės dažniau rašė pozityvius dalykus apie gydymą bei atsigavimą. Tokiose bendruomenėse negatyvių žodžių vartojimas savo gausa neišsiskyrė iš įprastų forumų, o teigiamų žodžių buvo 70 procentų daugiau. Svarbu yra tai, kad nuo depresijos kentėję žmonės turi didesnę tikimybę vėl susirgti depresija. Sugebėjimas suprasti depresija sergančių žmonių kalbą yra svarbus suprantant, ką tokie žmonės mąsto. Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad šiuo metu nuo depresijos kenčia net 300 milijonų žmonių visame pasaulyje, o tai yra 18 procentų daugiau nei 2005 metais.
Kalbos turinys ir stilius - svarbūs depresijos rodikliai
Depresija turi įtakos daugybei gyvenimo sričių - nuo to, kaip žmogus miega ar juda, iki to, kaip bendrauja su aplinkiniais. Tai neaplenkia kalbėsenos ir rašymo. Vadinamoji depresijos kalba gali stipriai paveikti ir ją girdinčius žmones. Mokslininkai ilgai bandė įminti ryšį tarp depresijos ir žmogaus kalbėsenos. Dabar šį tikslą pasiekti padeda ir tam pritaikytos technologijos. Naujas tyrimas rodo, kad sergantiems depresija būdingi tam tikri žodžiai ar jų grupės. Paprastai tyrimus, nagrinėjančius kalbą, atlieka lingvistai. Tačiau šiomis dienomis didelės apimties sakytinės ir rašytinės medžiagos analizė vykdoma kompiuterinėmis programomis. Tai padeda išvengti klaidų - žodžiai, jų grupės, gramatiniai modeliai ir leksinė įvairovė apskaičiuojama tiksliau nei bet kada anksčiau. Tokiems tyrimams labai naudingi asmenų, sergančių depresija, užrašai, dienoraščiai, net tinklaraščių pranešimai. Apžvelgus pakankamai medžiagos, akivaizdu, kad yra kalbinių skirtumų tarp sergančių depresija ir sveikų žmonių. Vartojama kalba susideda iš dviejų komponentų - turinio ir stiliaus. Turinys yra tai, kas išreiškiama pasakymu, jo prasmė. Nestebina, kad depresijos simptomus kalbant išduoda negatyvias emocijas reiškiantys būdvardžiai ir prieveiksmiai - „vienišas“, „liūdnas“, „tai apgailėtina“. Įdomesnis yra įvardžių vartojimas. Sergantieji depresija vartoja itin daug pirmojo asmens įvardžių - „aš, mano, manęs“, bet labai mažai antrojo ir trečiojo asmens įvardžių - „jie, jos, ji“. Tai rodo žmonių susikoncentravimą į save ir menką savęs siejimą su kitais. Būtent įvardžiai apie emocinę būklę pasako daugiau nei negatyvieji žodžiai. Ši išvada kelia naujų klausimų. Ar depresija priverčia žmogų labiau susitelkti į save ir negalvoti apie kitus? O gal galvojimas tik apie save išprovokuoja depresijos simptomus? Asmeninis kalbėjimo stilius apie žmogų pasako netgi daugiau nei turinys. Aptariamas tyrimas išnagrinėjo 64 skirtingų diskusijų forumus, kuriuose apie psichikos sveikatą kalba daugiau nei 6400 narių. Pastebėta, kad šiose diskusijose vyrauja „absoliutiniai žodžiai“, pateikiantys abstrakčias sąvokas, - „visada“, „niekada“, „visiškai“. Galima suprasti, kad depresija sergantys žmonės mato pasaulį, nutapytą vien juodomis ar vien baltomis spalvomis, tai jie išreiškia ir savo kalba. Nustatyta, kad, kartą patyrus depresijos simptomus, išlieka tikimybė jų sulaukti ir vėl. Todėl net tada, kai ligos simptomų sumažėja ar apskritai išnyksta, polinkis kalbėti absoliutinėmis frazėmis išlieka.
Svarbu ne tik tai, ką kalbame, bet ir kaip jaučiamės
Žinoma, gali būti ir taip, kad negatyvius žodžius, pirmojo asmens įvardžius ar absoliutines frazes vartoja asmenys, neturintys jokių psichikos sveikatos sutrikimų. Galiausiai, visuomet svarbiau, kaip žmogus jaučiasi, o ne tai, kaip jis kalba. Visgi Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad daugiau nei 300 mln. žmonių pasaulyje kenčia nuo depresijos. Nuo 2005 m. šis skaičius padidėjo net 18 proc. Todėl kuo daugiau prieigų prie depresijos randama, tuo labiau tikėtina, kad bus išvengta nelaimingų atsitikimų.
Taip pat skaitykite: Kodėl vaikai slepia tiesą nuo tėvų?
Stigmatizacija - kliūtis gydymui ir atvirumui
Psichikos ligomis sergantiems žmonėms iš karto klijuojamos etiketės „psichas“, „šizofrenikas“, „alkoholikas“. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones vis dar yra vienas prastesnių. Paprastai šie dalykai siejami su tuo, kiek žmogus turi žinių šioje srityje ir yra susidūręs su psichikos ligomis artimoje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, slaugytojų požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones yra geresnis, kai didesnis jų darbo stažas. Psichologas, dirbdamas su klientais, ieško sveikųjų asmenybės dalių ir stiprybės. Pastiprindamas jas, stengiasi padėti klientui. Klientai ateina patyrę negatyvų požiūrį ir jau pradėję patys save stigmatizuoti. Tokiais atvejais jie turi mažiau šansų per tas sveikąsias dalis pasiekti pokyčių. Ligą priima kaip stigmą, jaučiasi mažiau verti ir patys save nuvertina. Tada psichologas ar psichiatras mažiau gali padėti. Tai ne tik iš išorės patiriamas požiūris, kartais gal ir niekinimas, nuvertinimas, bet kur kas blogiau, kai pats ligonis visa tai asimiliuoja. Visuomenė labiausiai bijo žmonių, sergančių šizofrenija, nes yra labai daug mitų, kokie tie žmonės pavojingi. Tačiau pavojus yra perdėtas. Yra šizofrenija sergančių žmonių, kurie daro karjerą, jiems puikiai pritaikytas gydymas. Neabejojama, kad tokių yra ir tarp žinomų žmonių. Sunkiau tiems, kurie nepriima gydymo, juos labiau ir pastebime. Visiems turbūt girdėta, o ir specialistai tarp savęs kalba apie F kodą. Šiuo kodu yra žymimos lengvesnės psichikos ligos: lengvos neurozių formos, reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimai, pavyzdžiui, kultūrinis šokas. Kai gydytojas pacientui pasako diagnozę, kurios kodas F, visai nesvarbu, kokie skaičiukai bus šalia F, bet tas pacientas jau jaučiasi stigmatizuojamas.
Stigmatizacijos įtaka paciento savijautai
Sirgdami psichikos liga, žmonės labiau linkę tai laikyti paslaptyje. Kai kurių profesijų atstovams tokia diagnozė gali kenkti. Pirmiausia į tai reikėtų žiūrėti ne kaip į kenkimą, o kaip į apsaugojimą nuo galbūt tikrai sudėtingų situacijų. Tačiau jei pats gydytojas pasiūlo rašyti kitą diagnozę, pacientui kyla minčių, kad ta tikroji diagnozė yra kažkuo pavojinga. Trūksta informacijos, kad psichikos ligoniai ne tokie pavojingi. Taip, yra būklių, kai žmogus neadekvačiai vertina savo veiksmus, jam reikia pagalbos stacionare, tačiau tokie ligoniai labiau linkę save sužaloti, o ne kitus. Visuomenės baimė, sakyčiau, yra labiau dėl nepažinimo. Mes į kiekvieną kitokį, nei patys, žmogų žiūrime kitaip. Lengviau priimti žmogų, kuris elgiasi taip, kaip mes, ir yra lengvai prognozuojamas. Ar mes į jį tik žiūrime, ar kažkaip ribojame tą žmogų? Tarkime, nusikalstamumo lygis ir tarp nesergančių psichikos ligomis žmonių yra gana aukštas. Palyginkime, kiek žmonių nukenčia per avarijas ir kiek nukenčia nuo psichikos liga sergančio žmogaus - per avarijas nukentėjusiųjų skaičius būtų žymiai didesnis. Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas. Realiai kiekvienas turi sveikųjų adaptyviųjų dalių. Kai kažkuri organizmo dalis serga, kad ir psichikos, tai neretai sveikosios psichikos dalys perima ir kompensuoja tos sergančios veiklą. Žmonių, sergančių depresija, mes nebijome. Apie depresiją daug rašoma ir net vaistai reklamuojami. Nemačiau, kad būtų reklamuojami vaistai nuo šizofrenijos. Tad ir baugina tai, ko nežinome. Reakcija natūrali, tačiau, kaip rodo tyrimai, ji susijusi ir su išsilavinimu, ir su pažinimu.
Atvirumas ir švietimas - kelias į pokyčius
Požiūris į depresiją labai pasikeitė, kai žymūs žmonės ir kiti ligoniai ėmė atvirai pasakoti apie šią ligą. Būtų daugiau žinių, daugiau švietimo, atvirų pokalbių šia tema, tai pamažu ir šydas nuo šizofrenijos pradėtų kristi, panašiai kaip nuo depresijos. Yra ne tik šizofrenija, yra ir kitų psichikos ligų, apie kurias mes nenumanome, o kai nežinome, kas su tuo žmogumi vyksta, kaip jis gali veikti aplinkinius, tai ir vengiame tokių. Yra ir iš kartos į kartą persiduodančių dalykų. Jei tėvai kaimyną vadina šiziku, vaikai jau auga turėdami tam tikrą nuostatą. Kaip ir bet kurį kitą sergantį žmogų, turėtume priimti tokį, koks jis yra. Gal reikėtų padėti jam ieškoti pagalbos, jei neišgali pats. Paprastai dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių yra bendraujantys ir gebantys priimti sprendimus. Todėl reikia įvertinti, kiek jam mūsų pagalba reikalinga. Nes yra psichologinis momentas, tarkime, judėjimo negalią turintys žmonės ne visada džiaugiasi pagalba, reikia jų atsiklausti, ar jiems reikia padėti, nes gal jie jaučiasi galintys savimi pasirūpinti. Tokį norą reikia gerbti. Taip ir psichikos ligoniai. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje požiūris į psichikos ligonius vis dar prastas. Daugelis psichikos ligų yra sėkmingai gydomos. Farmakologija pažengusi ir pagalba yra. Taip, kai liga paūmėja, žmogus elgiasi kitaip, bet jis ne toks pavojingas, kiek yra skurta mitų. Pirmiausia jis gali būti pavojingas sau. Žinoma, gali išsilieti ir ant aplinkinių, bet tai pavieniai atvejai.
Naujų stigmos formų atsiradimas
Dabar labai populiarūs apibūdinimai: toksiškas žmogus, toksiški santykiai. Tai iš anglų kalbos atėjęs vertinys, tačiau populiariosios psichologijos. Kodėl tai blogai? Mes stebime naujos stigmos gimimą. Įvardijama, kad žmogus, kuris realiai daro įtaką jo gyvenimui, yra toksiškas, tačiau pasakyti, kas su juo yra negerai, negali. Lyg savaime viskas, kas susiję su tuo žmogumi, yra blogai - toksiška. Priklijuojama tarsi etiketė. Sakydami, kad tas žmogus yra toksiškas, ar su juo toksiški santykiai, mes tarsi nusikratome atsakomybės. Tai neskatina nei brandos, nei atsakomybės. Etiketės niekada nebuvo naudingos, jos nieko neduoda nei stigmatizuojamam, nei stigmatizuojančiam žmogui.
Kalbėjimas ir nutylėjimas apie psichikos sutrikimą: prieštaringa patirtis
Tyrimai rodo, kad sprendimą atskleisti informaciją apie savo psichikos sutrikimą skatina siekis tokiu būdu padėti sau pasijausti geriau, poreikis pasiteisinti ir noras savo pasidalinimu šviesti kitus. Kita vertus, nutylėjimą skatina noras išvengti stigmatizuojančios reakcijos ir nemalonių jausmų sukėlimo kitiems. Išryškėjo tendencija selektyviai pasirinkti, kam ir kokią informaciją atskleisti, o laikui bėgant atsiverti daugiau. Galiausiai, tyrimo dalyviai nurodė teigiamą tiek kalbėjimo, tiek nutylėjimo apie savo psichikos sutrikimą reikšmę. Psichikos sutrikimas - tai mąstymo, elgsenos, jausmų arba nuotaikos sutrikimas, sukeliantis distresą ir visapusiškai paveikiantis asmens funkcionavimą kasdieniame gyvenime. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2019 m. bent 1 iš 8 žmonių (arba 970 milijonų pasaulyje) patyrė tam tikros formos psichikos sutrikimą (dažniausiai nerimą ir depresiją). 2020 m. PSO duomenimis, žmonių, patiriančių psichikos sutrikimus, skaičius padidėjo dėl COVID-19 pandemijos. Nepaisant didėjančio žmonių, gyvenančių su psichikos sutrikimais, skaičiaus, psichikos sutrikimų priežastys literatūroje nėra aiškiai įvardytos, o psichologijos teorijos pateikia įvairių tokių sutrikimų paaiškinimų, kurie apima tiek biologinius, tiek socialinius veiksnius. Siekiant visapusiškai įvertinti asmens psichikos sveikatos būklę, svarbu atkreipti dėmesį ir į platesnį gyvenimo kontekstą, t. y. kultūrinius, religinius bei socialinius veiksnius. Tai ypač svarbu dėl diskriminacijos ir stigmos, kurias neretai patiria žmonės, turintys psichikos sutrikimų.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žiaurų elgesį su gyvūnais
Diagnozės poveikis žmogaus gyvenimui
Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas yra svarbus įvykis žmogaus gyvenime. Asmenys, kuriems nustatomas psichikos sutrikimas, savo diagnozei priskiria unikalią emocinę ir socialinę reikšmę, kuriai įtaką daro tiek asmeninė, tiek visuomeninė ekosistema. Tyrimai rodo, kad psichiatrinė diagnozė gali paveikti žmogaus savęs suvokimą ir socialinę tapatybę. Svarbu suprasti, kad diagnozės išgyvenimas yra subjektyvi ir individuali patirtis, kuri gali pasireikšti įvairiai, nes žmonės turi nevienodą santykį su savo ligos diagnoze. Diagnozė gali būti naudinga, kai nustatoma kartu su psichikos sveikatos sutrikimo gydymu, kuris gerina savijautą. Tokiu atveju diagnozė gali suteikti daugiau aiškumo apie būklę, įgalinti ir suteikti vilties dėl gydymo. Dar vienas teigiamas diagnozės poveikis yra situacijos „normalizavimo“ jausmas, pasireiškiantis patiriamų simptomų patvirtinimu, kuris leidžia geriau suprasti savo būseną. Diagnozė gali turėti teigiamą poveikį ir savęs vaizdui, nes įteisina ir sušvelnina kaltę dėl emocinių ir elgesio sutrikimų, diagnozė taip pat gali padidinti tarpasmeninę toleranciją. Kita vertus, kai kuriems asmenims diagnozės sužinojimas gali turėti neigiamą reikšmę. Diagnozės nustatymas gali būti suvoktas kaip „etiketės užklijavimas“, kuri sukelia stigmą, galinčią lemti diskriminaciją. Psichikos sutrikimo diagnozė gali būti suvokiama kaip grėsmė savęs sampratai, kelti savasties praradimo pojūtį, o tai gali sumažinti savivertės jausmą ir lemti didelę emocinę įtampą. Taigi reakcija į savo psichikos ligos diagnozę yra sudėtinga ir nevienoda.
#