Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) - lietuvių literatūros klasikas, kurio kūryba įsitvirtinusi tautinėje sąmonėje. Jis paliko ryškų pėdsaką ne tik literatūroje, bet ir visuomeninėje bei politinėje veikloje. Jo gyvenimas ir kūryba atspindi sudėtingą XX a. pradžios Lietuvos istoriją, tautos identiteto formavimąsi ir kultūrinį atgimimą.
Gimtojo Kaimelio Įkvėpimas
„Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu raistelių, terpu ežerėlių Subartonių kaimelis“ - šiais žodžiais Vincas Krėvė-Mickevičius aprašė savo gimtąjį kaimelį, kuris įkvėpė jo kūrybą ir padėjo pagrindus jo tautiniam identitetui. Šiandien šis kaimelis, kuriame stovi atnaujinta rašytojo sodyba-muziejus, yra svarbus ne tik Varėnos rajonui, bet ir visai Lietuvai.
Atnaujintas Muziejus - Dovana Rašytojui
Prieš 138 metus spalio 19-ąją gimęs Vincas Krėvė-Mickevičius neabejotinai didžiuotųsi savo atnaujinta sodyba-muziejumi. Atnaujinimo metu buvo išsaugota XIX a. antrojoje pusėje statyto namo autentika: suremontuoti ir restauruoti langai, langinės, durys, lubos, krosnys, kaminai, metaliniai vyriai ir rankenos, įėjimo prieangis, fasadai apkalti lentelėmis, pakeista elektros instaliacija, įrengtos gaisro ir saugos signalizacijos.
Muziejaus Atidarymo Renginys „Aitvaro Prisijaukinimas“
Rašytojo gimtojoje sodyboje į atnaujinto muziejaus atidarymo renginį „Aitvaro prisijaukinimas“ susirinkę svečiai turėjo galimybę pamatyti, kaip per pusantrų metų pasikeitė namo ir visos sodybos vaizdas. Renginio pavadinimas simbolizuoja viltį, kad muziejus sulauks rėmėjų ir taps dar žinomesnis.
Evelina Buržinskienė, Merkinės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, dvidešimt metų vadovavusi Subartonių muziejui, pasidžiaugė, kad muziejus gražiai atnaujintas. Renginio dalyviai turėjo progą pamatyti šimtamečiame sodybos kleve baltuojantį klevo lapo formos dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio aitvarą, skulptūrinę kompoziciją sukurtą skulptoriaus Margirio Buržinsko.
Taip pat skaitykite: Kupreliškio bendruomenės veikla
Vinco Krėvės Svarba Lietuvai
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, kad ši vieta labai svarbi ne tik dzūkams, bet ir Lietuvai: „Vincas Krėvė mums yra antrasis svarbus kraštietis po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, ir jį mes turime tinkamai įamžinti.“ Jis išreiškė viltį, kad atnaujinus muziejų padaugės vaikų ekskursijų, kurias sudomins to laikmečio buities daiktai ir inovatyvi ekspozicija.
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė sakė: „Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kuo Krėvė svarbus. Nacionalinio epo autorius turi skambėti labai plačiai, ne tik per literatūros pamokas. Mes turime galvoti, kokiu būdu jį garsinti plačiau, dažniau, įdomiau.“ Ji pasiūlė įsteigti Vinco Krėvės premiją, kuri taptų geru pretekstu kasmet prisiminti kūrėją.
Profesorė, filologijos mokslų daktarė Reda Pabarčienė pažymėjo, kad V. Krėvė neabejotinai įtvirtino dzūkų tapatybės pamatą. Ji pakvietė keliauti laiku ir pabandyti įsivaizduoti, kokius draugus V. Krėvė parsivežtų ir susodintų gimtoje gryčioje už stalo.
Muziejaus Darbuotojų Kūrybingumas ir Iniciatyvumas
Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas kalbėjo apie tai, kad muziejaus darbuotojai dirbo ir dirbs kūrybingai bei iniciatyviai, kad muziejus taptų dar didesniu traukos centru.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė sakė, kad šis muziejus yra labai ryškus kultūros židinys Dainavos žemėje.
Taip pat skaitykite: Kazys Binkis ir jo indėlis
Rašytojo Palaikų Perlaidojimas Subartonyse
Po renginio dalyviai keliavo į kaimo gale esančias kapinaites, kuriose perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos 1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos parvežti palaikai. Šalia - tėvelių ir kitų giminaičių kapai. Čia „Kukumbalio“ dainorėliai žymiojo kraštiečio garbei sugiedojo keletą jautrių giesmių. Ant kapo, kurį puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra „Dainavos šalies dainius“, buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.
Vinco Krėvės sesers Monikos anūkė Laimutė Raugevičienė, kalbėjusi giminaičių vardu, sakė: „Mes visi augome su Krėve, jį pažįstu nuo vaikystės. Jis visus apsakymus kūrė surinkęs po kruopelytę subartoniškių ir giminaičių pasakojimų. Visi branginam savo giminaičio atminimą.“
Vinco Krėvės Visuomeninė ir Politinė Veikla
Vincas Krėvė-Mickevičius reiškėsi ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Jis dalyvavo politinėje veikloje Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu (1920-1926), nors pats teigė, kad politika jam buvo svetima.
Nors rašytojas iš Baku grįžo 1920 m., tačiau į politinį, visuomeninį Lietuvos sūkurį įsijungė tik apie 1921 m. pabaigą. Jis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku.
Būdamas konsulu Baku, po Pirmojo pasaulinio karo padėjo tūkstančiams tautiečių, norėjusių grįžti į Lietuvą. Jis buvo ir marionetinės Vyriausybės ministras pirmininkas, bet supratęs, kad padarė klaidą, iš tos Vyriausybės atsistatydino.
Taip pat skaitykite: Hamleto interpretacijos
Vinco Krėvės Kūrybos Bruožai
Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras, 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria poetišką filosofinę parabolę, kreipiančią į būties slėpinių apmąstymus. Nuo studijų laikų visą gyvenimą rašo epinį veikalą Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį išleidžia gyvendamas Amerikoje.
Pasak Alberto Zalatoriaus, esminė rašytojo nuostata yra laisvė: „Maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių.“
Skerdžius Lapinas - Išskirtinis Apysakos Veikėjas
Apysakoje „Skerdžius Lapinas“ Krėvė sukūrė įsimintiną personažą - seną skerdžių, kuris buvo gerbiamas ir mylimas kaimo gyventojų. Lapinas buvo stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs ąžuolo kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių. Jis buvo didis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Jis mokėjo pasakoti vaikams ir suaugusiems apie praeitį.
Lapinas tikėjo gamtos galia, miško stebuklais. Jis manė, kad be miško niekur nėra gera, net jei ten ir Amerika būtų. Jam miškas tai skambi muzika, kurią skleidžia paukštukai ir siūbuojantys medžiai.
tags: #v #krevegyvenimas #isskirtine #asmenybe