Gimtoji šeima, kaip pirmoji социаinė aplinka, kurioje vaikas patiria savo pirmąjį kontaktą su pasauliu, turi nepaprastai svarbų vaidmenį formuojantis asmenybei. Deja, ne visoms šeimoms pavyksta sukurti emociškai šiltą ir saugią terpę asmenybei vystytis. Šiame straipsnyje gilinamės į savigarba ir pagarbos kito nuomonei svarbą vaikams, nagrinėdami, kaip šeimos aplinka, drausminimo metodai ir bendravimo stilius veikia vaiko savivertę ir gebėjimą гармониškаi bendrauti su aplinkiniais.
Disfunkcinė Šeima ir Jos Įtaka Vaikui
Disfunkcinių šeimų bruožai apibūdina šeimos dinamiką ir tarpusavio santykius. Jos turimi bruožai gali paveikti ne tik suaugusius šeimos narius, bet ir vaiko asmenybės formavimuisi gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios ir suaugus gali atsiliepti tarpusavio santykiams, jų sėkmingam kūrimui, darbiniams pasiekimams, bendrai gyvenimo kokybei. Disfunkcinės šeimos bruožai gali pasireikšti įvairiai ir skirtingu intensyvumu, tačiau, pastebėję juos, žmonės gali ieškoti pagalbos ir stengtis pakeisti savo šeimos dinamiką.
Svarbu suprasti, kad ir kokią patirtį žmogus turėjo vaikystėje, ji padėjo jam tapti tuo, kuo jis yra šiandien, ir kiekviena asmeninė savybė visada turi ir naudingą jam pusę. Pavyzdžiui, dėl tobulumo siekio žmogus gali nuolat kritikuoti save, tačiau turėdamas šį bruožą gali būti labai patikimas ir geidžiamas specialistas.
Kai kurie iš minėtų bruožų gali būti tiesiog iššūkiai, kuriuos šeima įveikia, jei į juos reaguojama, o kiti, pvz., alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, gali būti gilesnių problemų ženklas. Suaugusieji, kurie augo šeimoje, turinčioje disfunkcinės šeimos bruožų, dažnai gali pasižymėti elgesiu ar turėti tam tikrų savybių, kurios yra tiesiogiai susijusios su jų ankstyvąja patirtimi. Tai gali būti santykių sunkumai (sunkumas kurti ir palaikyti sveikus tarpasmeninius santykius, artumo ir pažeidžiamumo baimė), emocingas (ne)reagavimas, žemos savivertės jausmas, asmens tapatybės sunkumai, perfekcionizmas, dideli lūkesčiai, per didelis savikritiškumas, baimė priimti sprendimus, poreikis viską kontroliuoti arba priešingai, konfliktų vengimas arba agresija, sunkumai spręsti konfliktines situacijas, kurie gali lemti arba agresyvų elgesį, arba visišką konfliktų vengimą, polinkis į priklausomybę ar kopriklausomybę.
Svarbu pažymėti, kad šie bruožai nėra nei visiškai universalūs, nei nepakeičiami. Kiekvienas žmogus yra unikalus, ir kiekvienos šeimos patirtis gali paveikti skirtingai net ir toje pačioje šeimoje augusius vaikus. Suaugusieji, susiduriantys su minėtais sunkumais, gali daryti didelę pažangą augdami ir vystydamiesi, ypač jei jie ieško pagalbos ir deda pastangas suprasti ir pakeisti vaikystėje susiformavusias schemas.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui įveikti stresą
Savigarba ir Jos Formavimasis Vaikystėje
Savigarba - tai jausmas, kad esi vertingas, gerbiamas ir priimtas toks, koks esi. Ji yra būtina гармониškos asmenybės vystymuisi ir teigiamų santykių kūrimui. Vaikystėje susiformavusi savigarba daro didelę įtaką žmogaus elgesiui, sprendimams ir gyvenimo kokybei.
Tėvai ir globėjai atlieka svarbiausią vaidmenį ugdant vaiko savigarbą. Meilė, palaikymas, priėmimas ir nuoširdus dėmesys vaiko jausmams ir poreikiams yra pagrindiniai elementai, padedantys vaikui jaustis vertingu ir svarbiu. Taip pat svarbu skatinti vaiko savarankiškumą, leisti jam priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Pagarba Kito Nuomonei: Socialinio Intelekto Ugdymas
Pagarba kito nuomonei - tai gebėjimas išklausyti, suprasti ir priimti kitų žmonių požiūrius, net jei jie skiriasi nuo mūsų pačių. Šis įgūdis yra būtinas гармониškam bendravimui, konfliktų sprendimui ir bendradarbiavimui.
Vaikai mokosi pagarbos kito nuomonei stebėdami suaugusiųjų elgesį. Jei tėvai ir globėjai rodo pagarbą vienas kitam ir kitiems žmonėms, vaikai perima šį elgesio modelį. Taip pat svarbu skatinti vaikus reikšti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo kitų, ir mokyti juos аргументиuоtаi pagrįsti savo požiūrį.
Pozityvus Drausminimas: Savigarbos Ugdymas
Drausminimo metodai, naudojami auklėjant vaikus, turi didelę įtaką jų savigarbai. Pozityvus drausminimas, kuris grindžiamas pagarba, supratimu ir konstruktyvia kritika, padeda vaikams išsiugdyti savikontrolę, atsakomybę ir pagarbą kitiems.
Taip pat skaitykite: Vaikų glicinas: vartojimas ir poveikis
Štai keletas pozityvaus drausminimo metodų, kurie padeda ugdyti vaiko savigarbą:
- Parodykite, kad žinote ir suprantate, ko vaikas nori. Taip patvirtinate vaiko troškimų teisėtumą ir parodote, kad jį suprantate. Vaikas suvokia, kad suaugęs žmogus yra išmintingesnis, nebijantis būti lyderiu ir kartais jo prioritetai yra kitokie nei jo.
- Paaiškinkite, kodėl jo norai negali būti įgyvendinti. Tai leidžia vaikui suvokti, kad kiti žmonės irgi turi poreikių, moko pažvelgti iš kitos pusės ir gali padėti išsiugdyti sugebėjimą įsijausti į kito žmogaus situaciją. Toks drausminimas padės užsitarnauti vaiko pagarbą, nes parodys jam, kad esate sąžiningas. Be to, vaikas pasijus saugesnis, nes supras, kad mokate valdyti situaciją.
- Pasiūlykite sprendimą. Taip išmokysite vaiką palaukti, kol bus patenkinti jo poreikiai ir padėsite suvokti neilgo laiko prasmę.
- Kuo dažniau pasakykite kažką tokio, iš ko vaikas suprastų, kad tikite jo gebėjimu ir noru mokytis. Taip parodysite vaikui, kad juo tikite; neabejojate, jog jis augs ir tobulės; manote, jog jo ketinimai yra geri.
- Kai kuriose situacijose, griežtai pasakę, kaip nereikia daryti, galite pademonstruoti, kaip tai padaryti kitaip, geriau. Taip nustatysite tvirtas ribas, tačiau parodysite vaikui, kad esate komanda, o ne priešai.
- Kaip nukreipti mažo vaiko dėmesį? Pasiūlykite jam kažką panašaus, bet nedraudžiamo. Tai suteikia vaikui galimybę pasirinkti, ką daryti, tačiau moko, kad ir aplinkiniai turi poreikių bei teisių.
- Venkite kaltinti. Net su kūdikiais kalbėkite pagarbiu tonu ir žodžiais. Taip nesumenkinsite vaiko asmenybės ir paskatinsite jį bendradarbiauti.
- Kaskart, pasakę “ne”, pasiūlykite dvi alternatyvas. Tai ugdo vaiko nepriklausomybę ir sprendimų priėmimo įgūdžius, tačiau nubrėžia ribas. Niekada neleiskite vaikams mušti kitų vaikų. Tai kenkia ir mušančio, ir mušamo vaiko nuomonei apie save.
- Jei vaikai jau neblogai šneka, padėkite jiems išreikšti savo jausmus, tarp jų ir pyktį bei troškimus. Kartu paieškokite alternatyvų ir problemų sprendimo būdų. Suaugusieji niekuomet neturėtų bijoti vaikų pykčio. Taip ugdome tam tikras savybes, pavyzdžiui, charakterio tvirtumą ir sugebėjimą suvokti savo jausmus. Be to, mokome spręsti problemas, išvengiant nemalonių scenų.
- Nustatykite griežtas ribas ir standartus. Iki tol, kol vaikui sukanka pusantrų ar dveji metukai, tėvai yra atsakingi už vaiko saugumą, gerbūvį ir gerą elgesį skatinančias sąlygas. Vėliau, nors vis dar būdami atsakingi už vaikų saugumą, suaugusieji turi po truputį mokyti vaikus prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Tėvai ima tikėtis, kad vaikas taps atidesnis aplinkinių jausmams ir pradės suprasti priežasties/rezultato santykį (su sąlyga, kad jie padės vaikui šiame mąstymo procese). Tai - savidrausmės pradmenų mokymas.
- Kad kalbėdami su mažyliais išvengtumėte neaiškumų, jūsų nurodymai turi būti aiškūs ir paprasti, o balsas - tvirtas ir draugiškas. Taip būsite tikri, kad vaiko neišgąsdino nesuprantamų žodžių lavina ir jis supranta, ko reikalaujate.
- Nepamirškite, kad 1-2 metukų vaikų darbas yra ragauti, liesti, uostyti, spausti, nešti, žnaibyti, pilstyti, tyrinėti ir bandyti. Kartais mažyliai būna godūs ir nemėgsta dalintis; tam, kad išmoktų tai daryti, jie turi patirti, ką reiškia “turėti”. Jie turi išmokti save įtikinti (“ne”, “negalima”, “padarysiu pats”). Jie turi tam tikra prasme atsiskirti nuo tėvų, suvokti save kaip individus. Vienas būdų - pasakyti sau “ne” ir nesielgti, kaip negalima, kitas - daryti tai, ko nesinori. Jei tėvai supras šio amžiaus vaikus, jie juos auklės taip, kad skatintų jų vystymąsi. Savęs drausminimo geriausiai išmokoma ne baudžiant, bet aiškinant. Geriausias požiūris - ne “aš prieš tave”, o “mes esame komanda, aš esu lyderis, o mano darbas yra padėti tau užaugti”.
Pagarba Vaikui: Kaip Tai Reiškiasi Praktikoje
Pagarba vaikui - tai ne tik mandagūs žodžiai ar gestai, bet ir nuoširdus domėjimasis jo mintimis, jausmais ir poreikiais. Tai reiškia:
- Klausytis vaiko. Skirkite laiko išklausyti vaiką, net jei jo pasakojimas atrodo neįdomus ar nesvarbus. Parodykite susidomėjimą ir užduokite klausimus, kad geriau suprastumėte jo požiūrį.
- Gerbti vaiko nuomonę. Leiskite vaikui reikšti savo nuomonę ir аргументиuоtаi ją pagrįsti. Net jei nesutinkate su jo požiūriu, gerbkite jo teisę turėti savo nuomonę.
- Priimti vaiko jausmus. Leiskite vaikui jausti visus jausmus, net ir neigiamus. Nepraneškite jam, kad jis neturėtų jaustis liūdnas, piktas ar išsigandęs. Vietoj to, padėkite jam suprasti ir išreikšti savo jausmus.
- Gerbti vaiko privatumą. Kiekvienas žmogus turi savo privatumą, kurį būtina gerbti, net jei tas žmogus - jūsų vaikas. Pirmiausia ši pagarba susijusi su asmeninės erdvės - jei ne kambario, tai bent savo spintelės, stalčiaus, lentynos - turėjimu. Toje erdvėje šeimininkauti turėtų tik vaikas.
- Atsižvelgti į vaiko skonį ir norus. Neverskite valgyti to, ko jis nemėgsta. Nepamirškite į šeimos valgiaraščio, ypač savaitgalinio, planavimą įtraukti visų šeimos narių ir stenkitės, kad į visų nuomones būtų atsižvelgiama - jei ne iškart, tai paeiliui. Gerbkite vaiko svajones.
Bendrystės Jaismas ir Pagalba Vaikui
Vaikams svarbu jaustis bendruomenės dalimi, todėl reikėtų sudaryti sąlygas jiems dalyvauti juos vienijančiose kūrybinėse veiklose ir diskusijose. Pavyzdžiui, galima kartu piešti, kai piešiniai vis papildomi kitų dalyvių, arba visiems kartu pavaizduoti visą klasę ir save bendrame piešinyje. Taip pat verta organizuoti įvairius užsiėmimus, kurių metu kuriami klasių herbai, siekiant išmokti bendradarbiauti ir stiprinti bendrystės jausmą.
Savigarba ir Pagarba Socialinėje Medijoje
Pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjus socialinei medijai, mūsų gyvenimai pasidalino į dvi dimensijas - realiąją bei virtualiąją. Pradėta domėtis, kaip ši naujoji dimensija yra susijusi su žmogaus psichologiniu funkcionavimu, kaip ši „naujoji realybė“ mus veikia.
Vaizdinėse socialinės žiniasklaidos platformose vyrauja paaugliai, o paauglės „Instagram“ ir „Snapchat“ tinkluose lenkia vaikinus dviženkliais skaičiais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nuolatinis savęs lyginimas su kitais socialinėje medijoje gali neigiamai paveikti vaiko savivertę ir sukelti nepasitikėjimą savimi. Todėl būtina mokyti vaikus kritiškai vertinti socialinės medijos turinį ir ugdyti jų gebėjimą atskirti realybę nuo virtualios iliuzijos.
Taip pat skaitykite: Kaip įvertinti vaikų stresą
Kaip Padėti Suaugusiam, Užaugusiam Disfunkcinėje Šeimoje?
Suaugusieji, susiduriantys su sunkumais dėl patirties disfunkcinėje šeimoje, gali daryti didelę pažangą augdami ir vystydamiesi. Štai keletas žingsnių, kurie gali padėti:
- Sąmoningumo kelias. Pripažinti savo patirtį ir sąmoningai analizuoti, kaip ji paveikė Jūsų įsitikinimus ir elgesį. Stengtis suprasti, kokie konkretūs iššūkiai iškilo dėl patirties gimtojoje šeimos ir kaip jie galėjo paveikti Jūsų požiūrį į pasaulį. Svarbu suvokti, kad ne Jūsų atsakomybė už tai, kas nutiko vaikystėje, bet galite prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą dabar.
- Fizinis aktyvumas. Aktyvus gyvenimo būdas gali padėti ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Net ir nedidelis fizinis aktyvumas gali būti naudingas ir padedantis atsitraukti nuo minčių, sumažinti emocinę įtampą.
- Savigarba ir savęs pripažinimas. Mokytis save vertinti ir gerbti. Įsivardinti savo stiprybes ir pasiekimus, nepaisant praeities iššūkių. Keliaukite savo asmeninių tikslų link ir stebėkite savo pažangą.
- Savo poreikių pažinimas. Suprasti tiek savo fizinius (alkis, miegas, poilsis), tiek emocinius poreikius.
- Laiko valdymas ir gyvenimo pusiausvyra. Išmokite efektyviai valdyti laiką ir skirkite laiko ne tik darbui, bet ir savo asmeniniams poreikiams.
- Aiški komunikacija. Tobulinti savo komunikacijos įgūdžius, nes tai gali pagerinti tarpusavio santykius.
- Kūrybiškumas ir saviraiška. Ieškokite kūrybinių būdų išreikšti save, pavyzdžiui, meniniais projektais, rašymu ar kitomis malonumą teikiančiomis veiklomis (be žalos sveikatai).
- Kurti stiprius ryšius su kitais. Ieškoti draugų, artimųjų arba bendruomenių palaikymo. Kurti saugius ir pagarba grįstus santykius su jais. Susirasti aplinką, kuri rodo supratimą, palaikymą, pvz., savitarpio pagalbos grupės, viena iš jų - Suaugę alkoholikų ir disfunkciją patyrusių šeimų vaikai.
- Profesionali pagalba. Svarbu nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą, jeigu reikia ir į psichiatrą. Kvalifikuotas specialistas gali padėti išanalizuoti praeities patirtį, įveikti traumas ir ugdyti Jums palankius įpročius.
Išvados
Savigarba ir pagarba kito nuomonei yra pagrindiniai гармониškos asmenybės vystymosi elementai. Šeima, kaip pirmoji социаinė aplinka, turi didelę įtaką vaiko savivertės ir gebėjimo bendrauti su aplinkiniais formavimuisi. Pozityvus drausminimas, pagarba vaikui ir bendrystės jausmo ugdymas yra svarbiausi veiksniai, padedantys vaikams išsiugdyti savigarbą ir pagarbą kito nuomonei.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, ir tai, kas padeda vienam, gali būti neveiksminga kitam. Todėl būtina ieškoti individualaus požiūrio į kiekvieną vaiką ir atsižvelgti į jo poreikius ir galimybes.