Įvadas
Psichologija, kaip mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus, siekia atsakyti į klausimus, kodėl žmonės elgiasi būtent taip. Šiame straipsnyje nagrinėsime vaikų elgesio formavimo pagrindus šeimoje, atsižvelgiant į įvairius psichologinius, socialinius ir biologinius aspektus. Siekiama apibrėžti socialinės rizikos šeimos sąvoką, aptarti veiksnius, turinčius įtakos vaiko elgesiui, bei teorinius modelius, padedančius suprasti šią problemą.
Psichologijos Pagrindai
Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritikai teigia, kad psichologija yra spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos siekia pirmųjų filosofų darbus, pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurtus 4 temperamento tipus. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas atsirado 1879 m., kai Leipcige (Vokietija) V. Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Psichologija nuolat plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių, todėl atsirado daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Jos skirstomos pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Svarbiausios iš jų:
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
- Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje.
- Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
- Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu, o kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio, kuris ateina iš atitinkamos psichologijos mokyklos ar pakraipos, susiformavusios psichologijos raidos eigoje.
Šeimos Įtaka Vaiko Elgesiui
Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima formuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius ir polinkius. Tinkamai atlikdama savo funkcijas, šeima užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę ir būtiniausius poreikius. Tačiau įvairios problemos gali paveikti šeimą ir neleisti jai tinkamai atlikti savo funkcijų, neužtikrinant svarbiausių šeimos narių poreikių. Tai gali būti finansiniai sunkumai, gana dažnos skyrybos, didėjantis tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir kt.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Socialinės Rizikos Šeima
Šeimos, kurios dėl tam tikrų priežasčių negali tinkamai pasirūpinti vaiku, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Literatūroje galima rasti ir kitus terminus, tokius kaip disfunkcinės, asocialios, probleminės ar nedarnios šeimos. Tačiau visais atvejais kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo poreikių.
Socialinės rizikos šeimai būdingi tam tikri požymiai: girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas. Reikėtų paminėti, kad 2009 metais tėvų globos neteko 2175 vaikai. Iš jų tik apie 10 proc. neteko globos dėl objektyvių priežasčių (tėvų mirtis, liga), o pagrindinėmis priežastimis išlieka tėvų nepriežiūra, smurto naudojimas ir netinkamas auklėjimas (64 proc.). Panašios yra socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.) ir socialinių įgūdžių stoka (33 proc.).
Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, o bendravimo stoka tokiose šeimose apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Dėl ydingų sąlygų šeimoje jie labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį ir asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei.
Socialinės Rizikos Šeimos Apibrėžimo Problemos
Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibrėžimai skiriasi.
- 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai pasirūpinti vaikais, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Dėl šių priežasčių kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
- Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2004 m.) socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje neužtikrinami vaiko poreikiai.
- Lietuvos Respublikos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.
Apžvelgus norminius dokumentus, pastebima, kad skirtingi įstatymai išskiria skirtingas socialinės rizikos šeimos apibrėžtis. Tačiau bendras bruožas yra tas, kad tokiose šeimose yra problemų, susijusių su tėvų elgesiu, priklausomybėmis, socialinių įgūdžių stoka ir smurtu.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Teorijos, Aiškinančios Elgesio Sutrikimus
Norint suprasti vaikų elgesio sutrikimus socialinės rizikos šeimose, svarbu remtis įvairiomis teorijomis:
- Biheviorizmo modelis (Watson, 2006). Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
- Ekologinių sistemų teorija (Payne, 1991). Šios teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė sprendžiant problemas. Socialinės rizikos šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
- Humanistinė poreikių teorija remiasi A. H. Maslow poreikių hierarchija (Maslow, 2006). Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Tai ypač aktualu socialinės rizikos šeimose.
Vaikų Elgesio Sutrikimų Priežastys
Vaikų elgesio sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios ir priklauso nuo daugelio veiksnių.
Emocinė Disreguliacija
Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų. Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.
Kas tai? Kas yra emocinė disreguliacija?
Tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio. Šis terminas apibūdina sunkumus reguliuojant ir organizuojant emocijas bei reaguojant į jas pagal situacijos kontekstą. Nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip nepriežiūra, netinkamas elgesys ar chroniškos negalios, gali reikšmingai sutrikdyti vaiko emocinę raidą. Aplinkos veiksniai, įskaitant tėvų psichologinį distresą, motinos prisirišimo problemas, šeimos stresą ir skurdą, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius. Neurobiologinės priežastys, tokios kaip genetinis polinkis, neuromediatorių disbalansas ir prefrontalinės žievės sutrikimai, taip pat prisideda prie emocinio reguliavimo sutrikimų rizikos.
Emocinės Disreguliacijos Pasireiškimas
Emocinės reguliacijos sutrikimai gali pasireikšti nepaklusnumu, socialiniu uždarumu ar agresyviu elgesiu. Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai. Šie sunkumai gali neigiamai paveikti santykius šeimoje ir mokymosi rezultatus. Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę. Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliaciją, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją. Siekiant skatinti sveiką socialinę ir emocinę raidą, svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas.
Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui. Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius. Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai dar labiau apsunkina situaciją, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio.
Emocinės Disreguliacijos Gydymas
Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės. Emocinės reguliacijos sutrikimai dažnai yra elgesio, socialinių ir psichikos sveikatos problemų pagrindas.
Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Ankstyva intervencija padeda spręsti problemas dar vaikystėje ir užkerta kelią rimtesniems emociniams bei elgesio sunkumams. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia įvairiose amžiaus grupėse: 11,26 % vaikų nuo 5 iki 8 metų, 9,40 % vaikų nuo 8 iki 12 metų ir 6,60 % vyresnių nei 12 metų. Nevaldomos emocijos daro neigiamą poveikį vaikų mokymosi rezultatams, santykiams su tėvais ir fizinei sveikatai.
Priežastys ir Neurobiologiniai Aspektai
Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimai dažnai kyla dėl ankstyvų nelaimių, tokių kaip smurtas ar nepriežiūra, kurios sutrikdo emocijų apdorojimo ir reguliavimo raidą. Aplinkos veiksniai, pvz., šeimos stresas, patyčios mokykloje ar per ilgas laikas prie ekranų, dar labiau apsunkina vaikų emocinę savijautą.
Sveika emocinė reguliacija apima emocijų atpažinimą, tinkamą išraišką ir ryšį su kūno pojūčiais. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška.
Vaikų emocinės disreguliacijos pagrindas slypi sudėtingoje neurobiologinėje sąveikoje. Prefrontalinė žievė (PFC) yra pagrindinė smegenų sritis, atsakinga už emocijų reguliavimą. Jos vystymasis gerina gebėjimą filtruoti nereikalingą informaciją ir stiprina kognityvinę kontrolę. Jutiminė disreguliacija, susijusi su ADHD, kyla iš dopamino sistemos ir centrinės nervų sistemos slopinimo sutrikimų.
Ankstyvos intervencijos yra būtinos siekiant skatinti sveiką emocinį vystymąsi ir sumažinti emocinės reguliacijos sutrikimų poveikį. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.
Emocinė Disreguliacija Suaugusiesiems
Taip, suaugusiesiems emocinė disreguliacija pasireiškia intensyviomis emocijomis, impulsyvumu ir nuotaikų kaita. Emocinė disreguliacija yra simptomas, o nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, yra specifinės diagnozės su aiškiais kriterijais. Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant medikamentus su elgesio terapija.
Tėvystės Stiliai ir Emocijų Valdymas
Tėvystės stiliai labai veikia vaikų emocinį reguliavimą. Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.