Vaikų priklausomybė nuo telefono: požymiai, priežastys ir sprendimo būdai

Sparčiai tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, mobilieji telefonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Šiuolaikinis telefonas gali būti naudojamas kaip susisiekimo, mokymosi, informacijos paieškos priemonė, taip pat gali atlikti knygos, susitikimų kalendoriaus, žadintuvo, skaičiuotuvo, žemėlapio, žaidimų įrenginio bei įvairias kitas funkcijas. Išmanusis telefonas yra galingas ir naudingas prietaisas palengvinantis mūsų kasdienybę, tačiau nuolatinis šio įrenginio naudojimas gali turėti ir neigiamų pasekmių. Vaikų per didelis ekranų naudojimas nėra vien tik blogas įprotis. Iš mokslinės perspektyvos jis turi daug bendrų bruožų su elgesio priklausomybėmis. Nors klasikinės priklausomybės dažniausiai siejamos su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, šiandien aišku, kad tokios veiklos kaip interneto naudojimas ar kompiuteriniai žaidimai taip pat gali aktyvuoti smegenų atlygio sistemas.

Apie tai tv3.lt portalui kalba psichologas-psichoterapeutas dr. Julius Burkauskas bei Vilniaus universiteto (VU) Vaikų universiteto projektų vadovė, „EdTech Lithuania“ asociacijos Valdybos narė Akvilė Alauskaitė.

Priklausomybės nuo telefono požymiai

Priklausomybė nuo mobiliojo telefono - tai nenugalimas noras naudotis šiuo įrenginiu, negalėjimas nuo jo atsitraukti bei abstinencijos simptomų pasireiškimas ilgesnį laiką juo nepasinaudojus. Tad kaip atpažinti, kad vaikas yra per daug priklausomas nuo ekranų?

• Nevaldomas ekrano laiko ilgėjimas. Vienas iš pirmųjų ženklų, kad vaikas gali tapti priklausomas nuo ekranų, yra laiko, praleidžiamo prie jų, padidėjimas. Jei pradžioje ekrano laikas buvo ribotas, tačiau laikui bėgant vaikas pradeda praleisti valandas prie kompiuterio ar telefono, tai gali būti raudona vėliava. Ypač jei ekranų naudojimas peržengia sveiką pusiausvyrą ir pradeda trukdyti kasdieniams užsiėmimams, tokiems kaip miegas, namų darbai ar fizinis aktyvumas.
• Sunku nutraukti naudojimąsi ekranais. Kitas ženklas - kai vaikas tampa irzlus, neramus ar net agresyvus, kai jam liepiama atsitraukti nuo ekranų. Tai gali būti aiškus priklausomybės požymis, kai ekranai tampa pagrindine emocinio pasitenkinimo šaltiniu, ir vaikas negali atsitraukti nuo jų be priešiškos reakcijos. Jei jis nuolat ieško būdų, kaip paslėpti savo įpročius arba vengia kalbėti apie ekranų naudojimą, tai gali būti signalas, kad jis jau prarado kontrolę.
• Atotrūkis nuo realaus pasaulio. Vaikas, kuris pradeda rodyti mažesnį susidomėjimą veiklomis, kurios nebūtinai susijusios su ekranais - tokiomis kaip žaidimai lauke, bendravimas su draugais ar net šeimos laiko praleidimas - gali rodyti priklausomybės požymius. Tokie vaikai gali tapti vis labiau izoliuoti nuo realaus pasaulio, o socialiniai santykiai ir fizinis aktyvumas tampa vis mažiau svarbūs.
• Prasta emocinė ir fizinė būklė. Priklausomybė nuo ekranų gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fizinių pasekmių. Vaikai gali skųstis galvos skausmais, akių nuovargiu, nesugebėjimu susikaupti ar prasta nuotaika, ypač kai praleidžia ilgą laiką prie ekranų. Jei pastebite, kad vaikas yra dažnai pavargęs, suirzęs ir neturi noro daryti dalykų, kurie anksčiau jam patiko, gali būti, kad ekranai daro neigiamą poveikį jo emocinei ir fizinei sveikatai.
• Nedomina kitos veiklos ar interesai. Jei vaikas visiškai atsisako įsitraukti į veiklas, kurios nebūtų susijusios su ekranais - pavyzdžiui, knygų skaitymas, menas, muzika ar sportas - tai gali būti ženklas, kad jis pradeda prarasti pusiausvyrą tarp skirtingų veiklų. Priklausomybė nuo ekranų dažnai pasireiškia tuo, kad vaikas pradeda ignoruoti kitus interesus ir susitelkia tik į technologijas.
• Poveikis miegui. Priklausomybė nuo ekranų gali labai paveikti miego kokybę. Vaikai, kurie praleidžia daug laiko prie ekranų vakare, dažnai susiduria su miego sutrikimais, nes mėlyna šviesa iš ekranų slopina melatonino - hormono, atsakingo už miego ciklus - gamybą. Jei vaikas ilgai žiūri į ekraną prieš miegą, jis gali sunkiai užmigti arba miegoti mažiau kokybiškai.
• Neigiamas poveikis mokymosi rezultatams. Jei ekranų naudojimas pradeda trukdyti mokslams - vaikas nesugeba susikaupti, dažnai pamiršta atlikti namų darbus arba susiduria su blogais pažymiais, tai gali būti signalas, kad jis praleidžia per daug laiko ekranuose. Priklausomybė nuo technologijų gali sutrukdyti vaikui sutelkti dėmesį ir efektyviai mokytis, todėl labai svarbu stebėti, kaip ekrano laikas veikia jo akademinius pasiekimus.
• Tęstinis naudojimas nepaisant neigiamų pasekmių. Kai vaikas toliau naudojasi ekranais, nors jau mato neigiamas pasekmes (pvz., prastesnė nuotaika, pablogėjęs fizinis ar emocinis sveikata), tai gali būti aiškus priklausomybės požymis. Priklausomybė nuo ekranų dažnai pasireiškia tuo, kad vaikas praranda gebėjimą kontroliuoti savo įpročius ir dažnai pereina į neigiamą naudojimosi technologijomis ciklą.

Psichologas Julius Burkauskas pastebi, jog per ilgo naudojimosi ekranais problema Lietuvoje auga: „Vis jaunesni vaikai pradeda naudotis išmaniaisiais įrenginiais, o vyresni dažnai praleidžia prie jų daugiau laiko nei rekomenduojama.“ A. Alauskaitė pabrėžia, kad šeimos ir švietimo bendruomenė stipriai jaučia problemos mastą: „Tėvai dažnai pastebi, kad vaikai būna pavargę, mažiau motyvuoti ar sunkiau susikoncentruoja po ilgo buvimo prie ekranų. Mokytojai mini, kad mokiniai sunkiau išlaiko dėmesį klasėje.“

Kada susirūpinti?

„Pirmieji probleminio naudojimo požymiai dažniausiai pasireiškia tuo, kad vaikas vis dažniau renkasi ekraną vietoje kitų veiklų, tampa irzlus, kai naudojimąsi bandoma riboti. Prasideda miego problemos, nuovargis, mažėja fizinis aktyvumas. Jei ekranai pradeda trukdyti mokymuisi, bendravimui ar pomėgiams, tai jau aiškus signalas, kad reikia susirūpinti“, - apie pirmuosius požymius, padėsiančius atpažinti potencialią priklausomybę nuo ekranų, pasakoja Julius Burkauskas.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Anot specialisto, tobula laiko riba prie ekranų priklauso nuo vaiko amžiaus ir rutinos. Vaikams iki dvejų metų ekranai nerekomenduojami, išskyrus vaizdo skambučius su artimaisiais. Ikimokyklinukams patariama prie ekranų praleisti iki 1 valandos per dieną, pradinukams - iki 2 valandų. Paaugliams jau galima leisti prie išmaniųjų įrenginių praleisti iki 3 valandų per dieną, tačiau tik tuo atveju, jeigu tai netrukdo miegui, judėjimui, mokymuisi ir bendravimui gyvai.

Akvilė Alauskaitė priduria, jog jaunesni vaikai technologijas dažniausiai vartoja kaip pramogą, o paaugliai - kaip socialinę erdvę. „Jiems tai bendravimo, savęs pristatymo ir identiteto kūrimo platforma, tad paaugliams ypač svarbus kritinis mąstymas: kaip jie kuria savo įvaizdį, ką dalinasi, ar supranta, kad virtuali realybė ne visada atitinka tikrąją“, - sako ji.

Priklausomybės nuo telefono priežastys

Yra daug priežasčių, kodėl vaikai gali tapti priklausomi nuo telefono. Štai keletas iš jų:

1. Dopamino sistema ir atlygio mechanizmas. Telefonų programėlės (ypač socialiniai tinklai) sukurti taip, kad nuolat stimuliuotų smegenų atlygio centrą. Kiekvienas pranešimas, „like“, žinutė ar notifikacija išskiria dopaminą - „malonumo hormoną“. Tai sukuria ciklą: gavau - jaučiu malonumą - noriu dar.
2. Vengimas ir emocijų reguliavimas. Daugelis žmonių griebiasi telefono kaip priemonės nejausti - nuobodulio, nerimo, liūdesio, vienatvės. Telefonas tampa „emociniu skausmą malšinančiu vaistu“, padedančiu išvengti nemalonių minčių ar situacijų.
3. Žema savivertė ir tapatumo paieškos. Paaugliai ar suaugusieji, turintys žemesnę savivertę, dažniau įsitraukia į socialinius tinklus ieškodami patvirtinimo („patinka“), dėmesio ar identiteto. Virtuali erdvė tampa vieta, kurioje lengviau būti „geresne versija savęs“.
4. FOMO (Fear of Missing Out - baimė kažką praleisti). Baimė nebūti informuotam, praleisti svarbią žinutę, renginį ar socialinį momentą verčia žmones nuolat tikrinti telefoną. Tai ypač pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems.
5. Socialinė norma ir spaudimas būti „prisijungus“. Nuolatinis pasiekiamumas šiuolaikinėje kultūroje laikomas norma. Jeigu greitai neatsakai į žinutes ar nesi aktyvus internete - gali būti laikomas asocialiu ar nedraugišku. Tai ypač aktualu paaugliams.
6. Technologijų dizainas (skaitmeninis „priklausomybės dizainas“). Telefonai ir programėlės kuriamos taip, kad maksimaliai išlaikytų dėmesį: begalinės naujienų srauto juostos, spalvų schemos, pranešimų garsai. Vartotojas lieka ilgiau nei planavo - nes sistema sąmoningai tai skatina.
7. Pandemijos poveikis ir skaitmeninė priklausomybė. COVID-19 pandemijos metu išaugęs nuotolinis bendravimas ir mokymasis paskatino daugelį žmonių dar labiau priklausyti nuo ekranų. Po pandemijos įpročiai dažnai liko, net kai grįžta gyvas bendravimas.

Priklausomybės nuo telefono pasekmės

Priklausomybė nuo telefono gali turėti įvairių neigiamų pasekmių:

• Nerimas. Nuolatinis telefono tikrinimas, notifikacijų laukimas ar nebuvimas prie įrenginio gali sukelti psichologinį diskomfortą, nerimą, dirglumą. Ypač ryškus reiškinys - nomofobija (baimė likti be telefono).
• Depresija. Ilgalaikis socialinių tinklų naudojimas, ypač kai jis susijęs su socialiniu palyginimu, gali sumažinti savivertę ir padidinti depresijos riziką. Be to, priklausomybė nuo telefono dažnai susijusi su pasyvumu ir savirefleksijos stoka.
• Socialinė izoliacija. Nors telefonas naudojamas ryšiui, dažnas virtualus bendravimas gali pakeisti tikrą emocinį kontaktą. Dėl to asmuo jaučiasi vienišas, praranda socialinius įgūdžius, vengia gyvo bendravimo.
• Fizinės pasekmės:
  • Miego sutrikimai. Mėlynoji ekrano šviesa slopina melatonino gamybą, trikdo paros ritmą ir apsunkina užmigimą. Be to, intensyvus informacijos srautas stimuliuoja smegenų veiklą, neleidžia nusiraminti prieš miegą.
  • Akies nuovargis (angl. digital eye strain). Ilgas žiūrėjimas į ekraną be pertraukų sukelia akių sausumą, deginimą, neryškų matymą ir galvos skausmus - ypač tarp paauglių ir biuro darbuotojų.
  • Sumažėjęs darbingumas ir produktyvumas. Nuolatinis dėmesio blaškymas ir impulsas tikrinti telefoną trukdo giluminiam darbui (angl. deep work). Tyrimai rodo, kad net ir trumpas telefono naudojimas vidury darbo užduoties reikšmingai pablogina našumą.
  • Vaikų ir paauglių raidos sulėtėjimas. Ilgas ekranų naudojimo laikas siejamas su prastesniu kalbos vystymusi, dėmesio reguliavimu ir socialiniais įgūdžiais. Tai ypač svarbu ankstyvoje vaikystėje (iki 5 metų).
  • Padidėjusi traumų rizika. Ėjimas ar važiavimas dviračiu su telefonu rankoje padidina eismo įvykių, suklupimų ar net kritimų riziką. Yra net terminas - „distracted walking“.
• Finansinis nuostolis. Priklausomybė nuo pirkimo programėlių ar socialinių tinklų reklamos gali skatinti impulsyvų vartojimą, perteklines išlaidas ir net skolas.
• Santykių konfliktai ir emocinis atsitraukimas. Partneriai dažnai patiria susvetimėjimą, jei vienas iš jų skiria daugiau dėmesio telefonui nei gyvam pokalbiui ar buvimui kartu.
• Savęs tapatumo susilpnėjimas (ypač paauglystėje). Nuolatinis savęs stebėjimas per socialinius tinklus, filtrų naudojimas ir „patiktukų” siekis gali lemti, kad žmogus ima vertinti save per kitų pritarimo prizmę, susilpnėja autentiškas savęs suvokimas.

Kaip padėti vaikui?

Jei pastebėjote šiuos požymius, svarbu pradėti spręsti šią problemą kuo greičiau.

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

• Tėvai - pavyzdys numeris vienas. „Vaikai mokosi stebėdami artimiausią aplinką, todėl jei tėvai daug laiko praleidžia prie telefono, vaikai linkę elgtis taip pat“, - apie tai, jog tėvai daro didžiulę įtaką vaikų ekranų įpročiams, aiškina J. Burkauskas. „Pastebima, kad vaikų ekranų laikas glaudžiai siejasi su tuo, kiek ir kaip technologijas naudoja jų tėvai. Jei suaugusieji nuolat „prikibę“ prie ekranų, mažėja bendravimo akis į akį, silpnėja ryšys šeimoje, o ekranai tampa įprasta kasdienio gyvenimo dalimi“, - dalijasi specialistas. Pasak psichologo, yra labai svarbu, kad tėvai patys rodytų pavyzdį - tik tada ribos taps logiškos vaikams. VU Vaikų universiteto projektų vadovė antrina psichologui: „Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos. O svarbiausia, turi patys rodyti pavyzdį. Jei vaikas mato, kad tėvai nuolat telefone, jo neįtikins jokie ribojimai.“
• Nustatyti ekrano laiką (screen time). Naudokite programėles arba telefono nustatymus, kad stebėtumėte, kiek laiko praleidžiate telefone ir kokiose programėlėse. Tai daryti Jums gali padėti:
  • iOS: Screen Time
  • Android: Digital Wellbeing
  • Naudingos programėlės: Forest, Freedom, StayFocusd, Moment
• Įsivardinti naudojimo tikslą. Paklauskite savęs: Kodėl dabar paėmiau telefoną? Ką noriu pasiekti? Skatinkite sąmoningą naudojimą, o ne automatinį tikrinimą be priežasties. Naudinga technika: „Pauzė + intencija“ prieš atrakindamas telefoną.
• Atjungti nereikalingus pranešimus. Išjunkite „push“ pranešimus socialiniams tinklams, naujienoms, žaidimams. Kuo mažiau trukdžių - tuo mažiau pagundų. Palik tik svarbius (pvz., skambučiai, kalendorius).
• Naudoti „grayscale“ (pilką ekraną) režimą. Spalvos ekranuose stimuliuoja smegenis. Perjungus ekraną į juodai baltą režimą - telefonas tampa mažiau patrauklus. Tai mažina emocinį prisirišimą ir norą vėl tikrinti.
• Fiziniai atstumai - taisyklė: „iš akių, iš proto“. Laikykite telefoną ne šalia lovos, darbo stalo ar pietų metu. Geriau naudokite laikrodį vietoje telefono. Taip pat prieš miegą padėkite telefoną į kitą kambarį arba įjunkite „Flight Mode“ rėžimą.
• Įtraukti telefonų laisvas valandas arba zonas. Sukurkite ritualus: be telefono pirmą valandą ryte ir paskutinę valandą vakare.
• Ką daryti, jei draudimai neveikia? Anot J. Burkausko, dažniausios tėvų, bandančių valdyti vaikų prie ekranų praleidžiamą laiką, klaidos kyla iš nenuoseklumo ir perteklinio griežtumo. „Kartais tėvai taiko griežtus draudimus, bet patys tuo metu naudojasi telefonu, taip siųsdami prieštaringą signalą“, - apie pirmąją klaidą pasakoja specialistas. Psichologas atkreipia dėmesį ir į tai, jog tėvai dažnai problema ima rūpintis per vėlai: „Ribos nustatomos tik tada, kai problema jau įsisenėjusi, o ne iš anksto, formuojant sveikus įpročius. Dalis tėvų riboja tik laiką, bet visiškai nekreipia dėmesio į turinį, nors žalingas poveikis dažnai susijęs būtent su tuo, ką vaikas žiūri ar žaidžia.“
• Svarbu turinio kokybė. A. Alauskaitė akcentuoja, kad net ribojant laiką prie ekranų verta atkreipti dėmesį į turinio kokybę: „Mažesniems vaikams reikalinga pagalba atrinkti kokybišką turinį, o vyresniems - pagalba formuojant sveiką santykį su savimi skaitmeninėje erdvėje.“ Psichologas J. Burkauskas sako, jog yra klaidinga manyti, kad vien draudimas išspręs problemą - jis siūlo pateikti alternatyvių veiklų, skatinti bendrą laiką be ekranų ir paaiškinti vaikui ribų prasmę. Jam pritaria ir Akvilė Alauskaitė: „Tyrimai rodo, kad net 78 proc. vaikų viršija rekomenduojamą 2 valandų ekranų laiką per dieną - tai daro įtaką jų emocinei sveikatai ir mokymosi rezultatams. Bet ribojimas neturi būti tik „laikrodis“: reikia kalbėtis, ką jie ten veikia. Ar tai yra turinys, kuris lavina, įkvepia, ar tik mechaniškas scrollinimas. Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos. Nustatytos aiškios taisyklės taip pat gali padėti valdyti šeimos ekranų laiką, pasakoja J. Burkauskas: „Pavyzdžiui, ekranai nevartojami valgant, prieš miegą ar bendro laiko metu. Patartina nustatyti aiškią trukmę pagal vaiko amžių, kartu aptarti, ką galima žiūrėti ar žaisti, ir padėti rinktis kokybišką turinį.“

Skaitmeninė higiena ir švietimas

Julius Burkauskas primena ir apie Skaitmeninės etikos centro ir „Paramos vaikams centro“ sukurtą „Šeimos susitarimą“, kuris, anot jo, galėtų tapti puikia pradžia pokalbiui apie ekranus. A. Alauskaitė primena ir apie švietimo erdvėse diegiamą sveiką santykį su technologijomis ir sako, jog kalbama vis daugiau, bet dar nepakankamai: „Mūsų tyrimai ir tarptautinė praktika rodo, kad būtina ne tik perspėti apie rizikas, bet ir ugdyti įgūdžius: kaip atsirinkti informaciją, kaip nepaskęsti turinio sraute, kaip atsakingai naudoti socialinius tinklus. Jei mokyklos kalba apie sveiką mitybą ar fizinį aktyvumą, tai ir „skaitmeninė higiena“ turėtų tapti tokia pat įprasta ugdymo dalimi.“

Kaip derinti naudą ir rizikas?

Technologijos gali būti naudingos mokymuisi, kūrybai ir net socialinių įgūdžių lavinimui, tačiau viskas priklauso nuo konteksto ir proporcijų. „Skaitmeninės priemonės, tinkamai integruotos į vaiko kasdienę rutiną, gali veikti kaip kognityvinių funkcijų stimuliatoriai - jos suteikia prieigą prie edukacinių išteklių, lavina probleminio sprendimo įgūdžius. Tačiau šie efektai išryškėja tik tada, kai technologijų naudojimas yra struktūruotas, laike apribotas ir atitinka raidos etapą“, - tikina J. Burkauskas. Pasak specialisto, technologijų naudojimą rekomenduojama derinti su fiziniu aktyvumu, bendravimu ir žaidimu, kad jos liktų tik pagalbine, o ne dominuojančia gyvenimo veiklų dalimi.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

tags: #vaiko #priklausomybe #nuo #telefono