Vaikų nerimo sutrikimas atsėlina tyliai ir dažnai įsėda visai nejučia. Jei laiku nepastebimas ir nesuteikiama pagalba, gali pasilikti ilgai, kartais net visam gyvenimui sukeldamas skaudžių pasekmių. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų nerimo ir baimių priežastis, kaip atpažinti pirmuosius požymius ir kokią pagalbą galime suteikti savo vaikams.
Nerimas Šiuolaikiniame Pasaulyje: Statistika ir Tendencijos
Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių. Ši statistika rodo, kad nerimas yra didėjanti problema, kuriai reikia skirti ypatingą dėmesį.
AGNĖ KARALIŪTĖ, klinikinės vaikų psichologijos magistrę baigė Kembridžo ARU universitete ir dirbusi Anglijoje specialiojoje mokykloje bei autizmo centre, teigia, kad nerimas yra natūraliai kylanti organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės. Garsi amerikiečių vaikų ir paauglių psichiatrė Mona Potter yra pasakiusi: „Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų, jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas paleidžiamas iš rankų ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys."
Kaip Atpažinti Vaikų Nerimo Sutrikimą?
Psichologė Agnė Karaliūtė teigia, kad dažniausi nerimo sutrikimo simptomai yra nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai). Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sudėtingose situacijose vaikas dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje.
Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą paveikia ir socialiniai tinklai. Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
Tėvų Rolė Atpažįstant Nerimą
„Dažnai tėvai neatpažįsta arba ignoruoja pirmuosius stipraus vaiko nerimavimo ženklus - jei jis nenori eiti į mokyklą, vadinasi, tiesiog tingi. Nesistengiama išsiaiškinti, o kodėl jis iš tikrųjų taip elgiasi - gal jam sunku mokytis, jis nesutaria su mokytojais ar vaikais, gal iš jo tyčiojamasi? Todėl itin svarbu su vaiku kalbėtis apie viską, ypač jei jis labai jautrus." - teigia A. Karaliūtė.
Švietimo Sistema ir Vaikų Nerimas
Visai neseniai tikru skandalu virto fiasko patyrę tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai. Jau keletą pastarųjų metų kalbama, kad kai kurių egzaminų užduotys yra per sunkios net geriausiai besimokantiems dvyliktokams. Diskutuojama, kad švietimo situaciją apsunkina per daug vienu metu vykdomų reformų. Ar nuolatinė suirutė švietimo sistemoje sukelia vaikams labai didelį stresą ir priverčia juos stipriai nerimauti?
„Varnų salos“ direktorė MARGARITA PILKAUSKAITĖ mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams.
Tėvai dažnai klausia: ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi baigdamas pirmąją klasę, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
„Kita bėda - kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokių jam klausimų kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausia jam reikėtų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su bendraklasiais, susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, - mintimis dalijasi M. Pilkauskaitė. Taip pat ji yra įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta pokarantininio nerimo šleifo.
Kaip Padėti Nerimaujančiam Vaikui?
Psichologė A. Karaliūtė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų. Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas.
Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi A. Karaliūtė.
Praktiniai Pratimai ir Taisyklės
- Kvėpavimo pratimas: Skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama.
- 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: Šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti.
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. „Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Pagalba Mokykloje
A. Karaliūtė sako, kad daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos vaiko gerovės komandos (tai keturi nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė). Tokiu atveju specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau pagal poreikį įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju.
„Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, - sako A. Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemų šeimoje, jis žino, kur yra vaiko gerovės komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, kad mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui.
Kai vaikai pyksta dėl įvairiausių situacijų (pavyzdžiui, neplanuoto kontrolinio), ima nerimauti ir bandydami susivaldyti gali piktintis, maištauti, bėgti iš pamokų. Tai blogas problemos sprendimo būdas. Pastebėjus, kad kartojasi panašūs vaiko elgesio epizodai, reikia pasiūlyti jam kreiptis pagalbos į specialistus. Psichologė sako, kad gerovės komanda kasdien artimai bendrauja su vaikais, kartu sprendžia jų problemas, žino ir seka, kas vyksta mokykloje. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje.
Tėvų Komunikacija ir Palaikymas
„Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį. Kalbu remdamasi praktika, nes matau, kaip tai veiksminga ir kaip keičiasi vaikai ir jų santykiai su tėvais“, - sako psichologė ir pataria tėvams kilus konfliktui su mokytoju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. Šis metodas ypač padeda vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, - įsitikinusi A. M. Pilkauskaitės nuomone, ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kai jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencines problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie.
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. „Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M. Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t. t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo. Pašnekovė mano, kad puikiai gyventi galima iš bet kokios profesijos - svarbu užsiimti mėgstama veikla. Todėl reikia išgirsti, ko vaikai nori, ir padėti eiti pasirinkta kryptimi. Taip bus pasiektas norimas rezultatas. Visame pasaulyje tai yra normali praktika.
„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę lemia atrasta veikla, pomėgiai, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori. Štai toks paprastas receptas“, - šypsosi M. Pilkauskaitė.
Atsiskyrimo Nerimas: Kūdikystės Ypatumai
Atsiskyrimo nerimas yra nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai šis žmogus yra mama arba tėtis. Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida. Kūdikis yra prieraišus. Kūdikis atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones, yra prisirišęs prie juo besirūpinančių artimųjų, suvokia, kad turi tik vieną mamą ir tėtį.
Kūdikis dar nesupranta daiktų ir žmonių pastovumo. Vaikas nesuvokia, kad iš akiračio dingę daiktai ar žmonės neprasmenga skradžiai žemės. Mamai nuėjus kūdikis sunerimsta, susijaudina, jam baisu, kad mama dingo amžiams. Kūdikiai sunkiai suvokia laiką. Kūdikiai nemoka „planuoti“ ateities įvykių, tad jiems svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Kūdikis nesuvokia, kad į tualetą nuėjusi mama grįš po kelių minučių, tad jam neramu. Paprastai šis nerimas pasiekia piką tarp 8-18 mėnesių.
Kaip Padėti Kūdikiui Įveikti Atsiskyrimo Nerimą?
- Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis - tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą.
- Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų.
- Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite - 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke. Pavyzdžiui, pasakykite, kad grįšite, kuomet reikės maudytis ir skaityti pasaką. Vaikas jausis ramiau ir jūsų lauks numatytu metu.
- Duokite vaikui Mylimuką. Trumpą atsisveikinimo ritualą galite papildyti Mylimuko davimu. Mylimukas - vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau.
- Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis“. Įsitikinkite, kad kūdikio aplinka saugi ir leiskite jam pabūti vienam bent keletą minučių, pavyzdžiui, palikite savarankiškai pažaisti savo kambaryje.
- Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami.
- Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis - tuomet jis supras, kad gera ir saugu ne tik su mama. Vėliau patikėkite kūdikį kartkartėmis prižiūrėti kam nors kitam.
- Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai.
- Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai - ties į jus rankutes, verks, galbūt pyks ne tik išsiskyrimo metu, bet net ir jums grįžus.
Atsiskyrimo nerimo tarpsnis tėvams gali būti kartu labai jaudinantis ir labai skausmingas. Iš vienos pusės, negalėsite tverti džiaugsmu jausdami, su kokia meile ir prisirišimu vaikutis puola į glėbį (nors kartais vaikas įsižeidžia ir nenori bendrauti su grįžusiais tėvais). Iš kitos pusės, mažylio ašaros išsiskiriant tiesiog drasko širdį. Taip pat galite jaustis psichologiškai išsekę, jei vaikas yra nuolat įsikibęs į skverną, o jūs neturite jokios galimybės pabūti dviese ar vienumoje.
Sunerimti reikėtų tik jeigu, vaiko atsiskyrimo nerimas labai išryškėja liekant su konkrečiu asmeniu, t.y. vaikas pakankamai normaliai reaguoja į pabuvimą su seneliais, tačiau laikosi įsikibęs, jeigu reikia likti su aukle. Reikėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su medikais, jeigu situacija atvirkštinė, t.y.
Nerimas Kaip Natūrali Emocija
Nerimas yra viena iš pagrindinių emocijų, su kuria susiduria žmonija. Tai psichologinė, fiziologinė ir elgesio būsena, kurią sukelia realiai galima grėsmė gerovei ir išgyvenimui. Jaučiant nerimą padidėja susijaudinimas, organizmas pasirengia veikti ir siekia nepalankios situacijos įveikos, o tai nulemia specifinius elgesio modelius (Steimer, 2022). Išgyvenamo nerimo intensyvumas ir pasireiškimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, asmeninių savybių (įgimtų), gyvenimo patirčių bei aplinkos. Cattel teigimu, mokslininkai tyrinėdami nerimą išskiria šimtus nerimo pasireiškimo požymių.
Dar 1621 metais R. Burtonas savo veikale Melancholijos anatomija aprašė socialiai nerimastingų žmonių nerimo sutrikimų simptomus bei teigė, jog ši baimė yra susijusi su daug neigiamų padarinių. Patologinis nerimas egzistuoja jau nuo seno, tad ar yra pagrindo manyti, kad kažkas pasikeitė šiomis dienomis? Vyrauja nuomonė, kad nerimas yra mūsų laikų bruožas, sutrikimų skaičius nuolat auga, o tai yra siejama su politiniais, socialiniais ir aplinkos pokyčiais. Pastaruoju metu pasaulyje kylantys įvairūs iššūkiai ir sunkumai lemia tai, jog svyruoja žmonių gerovės pamatas, o prastėjanti psichikos sveikata yra viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria visuomenė (Mooney, Clever, Van Willigen, 2020; Campbell, Bann, Pataly, 2021). Būtent nerimo sutrikimai yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Itin didelį susirūpinimą kelia vaikų bei paauglių emocinė sveikata (Lyons ir Bruns, 2019; cit. Newacheck ir Halfon, 2014).
Depresija ir nerimas yra viena iš dažniausių vaikų ir paauglių psichopatologijos formų, susijusių su reikšmingais funkciniais sutrikimais bei savižudybės rizika (Courtney, Watson, Szatmari, Baltaglia, Melsant, 2020). Dauguma žmonių mano, jog vaikystės laikotarpis yra kupinas nerūpestingų dienų ir be jokios atsakomybės. Tačiau mokslininkai patvirtina, jog nerimas yra pati didžiausia problema, su kuria vaikai susiduria skirtingais raidos periodais. Ir nors baimės ir fobijos yra gyvenimo dalis, susijusi su vaiko raida - pavyzdžiui, natūralu yra tai, jog kūdikiai jaučia atsiskyrimo baimę, vyresniame amžiuje baimės rūšys kinta - bijoma gyvūnų, tamsos, taip pat nerealių personažų, tokių kaip vaiduokliai ar monstrai, dar vėliau bijoma nepritapti ir t. t., tačiau labai svarbu yra stebėti, kaip stipriai tai vaikui kelia nerimą. Nerimo sutrikimai yra diagnozuojami vienam vaikui iš dešimties (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Dažnai nerimas yra ženklas, jog vaikas kenčia.
Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, susiduria su tokiomis problemomis, kaip žemas savęs vertinimas, ryški nesėkmės baimė, padidėjęs jautrumas kritikai ir vertinimui savo atžvilgiu, emocinis labilumas, bloga nuotaika, somatiniai nerimo pasireiškimai. Be to, jiems sunku kurti tarpasmeninius santykius, nes uždaras būdas, nepasitikėjimas savimi lemia tai, jog jie yra atstumiami kitų vaikų. Kalbant apie vaikų psichikos sveikatą, didžiausias dėmesys yra skiriamas problemoms, susijusioms su agresyviu elgesiu, dėmesio, valgymo sutrikimais, polinkiu į savižudybę. Vaikai, susiduriantys su nerimo problemomis, dažnai laiku negauna pagalbos, nes yra manoma, jog tai tėra vaiko asmenybės dalis, kad nieko negalima pakeisti ir kad profesionali pagalba nereikalinga (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022).
Laiku nesuteikus reikalingos pagalbos, padidėja tikimybė, kad vaikai taps nerimastingais suaugusiaisiais, susiduriama su dideliais gyvenimiškais sunkumais, tokiais kaip priklausomybės, neprisitaikymas, tarpasmeninių santykių ir sveikatos problemos, polinkis į depresiją ir suicidiškumą. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kiekvieno patiriamas nerimas taip pat yra individualus, tačiau yra tam tikri bendri nerimo modeliai, kurie yra specifiški. Vaikų nerimą galima suvaldyti, tačiau labai svarbu imtis veiksmų (Rapee, Wignail, Spence, Cobham, Lyneham, 2022). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNESCO) ir kitos organizacijos aktyviai skatina veiklą, kuri teigiamai veiktų vaikų ir jaunimo gerovę. Siekiant vaikų ir paauglių psichikos sveikatos gerinimo, labai svarbu kurti sveikatos stiprinimo strategijų bei prevencijos programas (Sieberer ir kt., 2022).
Vaikų Baimės Priežastys: Giliau Pažvelgus
Psichologiniai veiksniai:
Vienas esminių psichologinių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Prieraišumas skirstomas į saugų ir nesaugų. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.
Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, pvz. gerti arbatą iš žaislinio puodelio, kuriame nieko nėra. Tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.
Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.
Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.
Aplinkos poveikis:
Didelę įtaką gali daryti ir vaiko aplinka:
Tėvų elgesys: Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo tai parodo - man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t
Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.
Traumos bei skausmingos patirtys: Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė.
Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.
Aplinkos informacija: Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.