Įvadas
Elgesio ir emocijų sutrikimai, apimantys elgesio, emocijų bei aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, stipriai veikia vaiko prisitaikymą kasdienybėje. Nors emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių gyvenime, svarbu atskirti, kada simptomai atitinka sutrikimo apibrėžimą, kad būtų galima suteikti efektyvią pagalbą. Šiame straipsnyje aptariamas vaikų potrauminio streso sutrikimas (PTSS) ir jo įtaka savivertei, apžvelgiamos traumuojančios patirtys, jų pasekmės ir pagalbos galimybės.
Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimai
Elgesio sutrikimai pasireiškia pasikartojančiu ir nuolatiniu agresyviu, provokuojančiu, įžūliu elgesiu, kuris trunka ilgiau nei 6 mėnesius ir skiriasi nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų. Išskiriami prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys). Emociniai sutrikimai dažniausiai pasireiškia nerimu, nuolatine liūdna nuotaika, irzlumu, jautrumu, vienišumu, įprastos veiklos vengimu, susidomėjimo praradimu, įtampa, nuovargiu. Jie skirstomi į nerimo ir nuotaikos sutrikimus, tokius kaip generalizuoto nerimo sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos sutrikimas, specifinės fobijos, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, selektyvus mutizmas, socialinė fobija, potrauminio streso sindromas ir depresija. Aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimui būdingas padidėjęs aktyvumas, impulsyvumas ir dėmesio trūkumas, pasireiškiantis bent dviejose skirtingose aplinkose.
Kadangi emocijų ir elgesio sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje pakankamai skirtingi sutrikimai, tai ir jų priežastys ar rizikos veiksniai tarpusavyje gali skirtis. Dažniausiai įvardinama svarbiausia aktyvumo ir (ar) elgesio sutrikimų priežastis - neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Tuo tarpu, nors elgesio sutrikimai taip pat gali atsirasti dėl biologinio paveldimumo aspekto, tačiau rizikos veiksniais laikomi ir šeimos aplinka, priešiškas, šiukštus tėvų elgesys, smurtas, nepriežiūra, apleistumas, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas, tačiau taip pat ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai, konfliktai.
Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Gydymo galimybės apima psichoterapiją, elgesio terapiją ir vaistus. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti. Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnė savijautos. Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.
Potrauminio streso sutrikimas (PTSS)
Ar kada nors patyrėte ar matėte baisų įvykį, kuris paliko nemalonius prisiminimus, didelę baimę ar sukėlė siaubingus košmarus? Jei taip, tuomet galbūt jus kamuoja potrauminis streso sindromas (PSS) - psichikos sveikatos sutrikimas, kuris išsivysto kai kuriems žmonėms, patyrusiems ar mačiusiems šokiruojantį, baisų ar pavojingą įvykį. Potrauminis streso sindromas yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuris išsivysto po trauminio įvykio, kuriam būdingos įkyrios mintys apie incidentą, pasikartojanti baimė ar nerimas, prisiminimai ir panašių situacijų vengimas. Po trauminis stresas diagnozuojamas, kai šie simptomai trunka ilgiau nei mėnesį ir trukdo normaliai funkcionuoti socialinėje ir darbinėje aplinkose bei neigiamai veikia santykius. Kodėl išsivysto potrauminis streso sindromas iki šiol nėra aišku.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Bet koks įvykis, kurį žmogus laiko trauminiu, gali sukelti potrauminio streso sutrikimą. Tai gali būti, pvz., seksualinis ar fizinis užpuolimas, artimojo mirtis, nelaimingas atsitikimas, karas ar stichinė nelaimė. Ne visiems žmonėms, patyrusiems ar mačiusiems traumuojantį įvykį, išsivysto potrauminio streso sindromas. Kai kurie žmonės greičiau atsigauna, o kitiems simptomai gali tapti ilgalaikiais ir ypač sunkiais. Yra keletas veiksnių, kurie gali padidinti potrauminio streso riziką.
Potrauminio streso sutrikimo gydymas apima vaistus ir psichoterapiją, atskirai arba kartu. Vaistai, kurie naudojami potrauminio streso gydymui - antidepresantai, kurie padeda reguliuoti nuotaiką ir sumažinti nerimą, depresiją ir paniką. Dažniausiai skiriami selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Kartais gali būti skiriami ir kiti vaistai, kurie padeda sumažinti košmarus.
Psichoterapija yra gydymo forma, kurioje žmogus mokosi suprasti bei keisti savo mintis, jausmus ir elgesį, susijusius su trauma. Yra daug psichoterapijos tipų, kurie gali būti naudingi kai žmogų kamuoja potrauminis streso sindromas, bet kai kurie iš jų yra labiau pagrįsti moksliniais tyrimais ir yra labiau rekomenduojami. Kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri padeda žmogui atpažinti ir pakeisti neigiamas mintis ir elgesį, kurie trukdo normaliai gyventi. Gydymas palaikančiu požiūriu, kuris padeda žmogui sustiprinti savo stipriąsias puses, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą susidoroti su sunkumais. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir reaguoja į gydymą skirtingai. Todėl svarbu rasti tinkamą metodą ir specialistą, kuris atitinka žmogaus poreikius ir lūkesčius.
Be gydymo, potrauminis streso sindromas gali būti iš dalies įveikiamas pasitelkiant kitas priemones. Rūpinkitės savo fizine sveikata. Stenkitės sveikai maitintis, reguliariai mankštintis ir pakankamai miegoti. Raskite būdų atsipalaiduoti. Išmokite ir praktikuokite relaksacijos būdus, tokius kaip kvėpavimas, meditacija, joga ar masažas. Palaikykite ryšį su kitais. Bendraukite su savo šeima, draugais, bendruomene arba paramos grupe, kurie jums suteikia palaikymo, supratimo ir pagalbos. Nesidrovėkite pasidalinti savo jausmais ir patirtimi, bet ir klausykitės ir rūpinkitės kitais. Nevenkite savo baimių. Nors gali būti pagunda vengti visko, kas primena jums traumą, tai gali tik sustiprinti jūsų baimę ir neleisti jums atsigauti. Vietoj to, pabandykite palaipsniui susidurti su savo baimėmis ir suprasti tai, kad jūs galite jas įveikti. Ieškokite prasmės ir tikslų. Trauma gali suardyti jūsų pasaulėžiūrą ir jūsų vertybes bei palikti jums jausmą, kad jūsų gyvenimas neturi prasmės ar tikslų. Todėl svarbu rasti būdų kaip tai atkurti ir padaryti gyvenimą prasmingu bei vertingu. Jei jūs manote, kad jus kamuoja potrauminio streso sindromas arba jūsų simptomai trukdo gyventi pilnavertiškai ir laimingai, tuomet turėtumėte kreiptis į psichologą ar kitą kvalifikuotą specialistą.
Traumuojančios patirtys vaikystėje ir jų poveikis
Vaikystės traumos, ypač jei jos nebuvo atpažintos ir išgyventos, gali turėti stiprų poveikį suaugusiojo psichikos sveikatai. Dažniausiai stebimi emociniai iššūkiai: depresija, nerimo sutrikimai, potrauminio streso sindromas (PTSS), žema savivertė ir savikritika, santykių kūrimo ir išlaikymo sunkumai, priklausomybės ir elgesio sutrikimai. Neurobiologiniai tyrimai rodo, kad vaikystėje patirtas lėtinis stresas gali paveikti smegenų struktūras, atsakingas už emocijų reguliaciją, atmintį ir sprendimų priėmimą. Ypač jautrios šiuo atžvilgiu yra migdolinė liauka, hipokampas ir prefrontalinė žievė.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Emocinė prievarta apibrėžiama kaip pasikartojantis žalingas elgesys vaiko atžvilgiu: žeminimas, bauginimas, atstūmimas, nuolatinė kritika ar ignoravimas. Tai nėra vienkartiniai pykčio proveržiai, o sisteminis elgesys, kuris ilgainiui ardo vaiko savivertę ir formuoja iškreiptą savęs suvokimą. Aplaidumas, kai vaiko fiziniai ar emociniai poreikiai lieka be atsako, veikia vaiko gebėjimą formuoti saugų prisirišimą, sukelia emocinį atsiribojimą, sunkumus kuriant artimus santykius ir žemą savęs vertinimą. Per didelė tėvų apsauga riboja vaiko savarankiškumo vystymąsi, slopina gebėjimą priimti sprendimus ir ugdo priklausomybę nuo suaugusiųjų, didina nerimą, baimę klysti ir vengimą naujų patirčių.
Fizinis smurtas, patirtas emocinis apleistumas, traumuojantys išgyvenimai, fizinis smurtas - visa tai palieka ryškius pėdsakus ir gali daryti didelę įtaką jau suaugusiojo gyvenimui, būti net prastos gyvenimo kokybės ar net ankstyvos mirties priežastimi. Aktyvus smurtas - emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visi jo eufemizmai: „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“ „tik biškį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“) stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t. Nesirūpinimas (angl. neglect) - vaiko poreikių nepatenkinimas. Apleidimas (angl. abandonment) - kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų. Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių - fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. Tėvų žiaurybės - tai ne tik mušimas, bet ir - gal net svarbiau - draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino.
Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką. Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą, ir ribojant normalias socialines sąveikas.
Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą. Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.
Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti vaikams?
Svarbiausias žingsnis siekiant apsaugoti vaiką nuo emocinių traumų yra kurti saugią, palaikančią ir nuspėjamą aplinką. Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai. Tokiose šeimose vaikai patiria gėdos ir kaltės jausmus. Tikrai neretai vartojantys tėvai kaltina vaikus, kad dėl jų pradėjo vartoti alkoholį, narkotikus ar kitas medžiagas. Vaikai taip pat jaučia nerimą ir baimę, nes namuose būna konfliktų, nestabilumų, be to, tokios šeimos susiduria su vaikų teisių institucijomis, todėl kyla baimė būti paimtam iš šeimos. Susiduriama ir su stipriu liūdesiu, vienišumo jausmu, dažnai vaikai jaučiasi nemylimi, jie negauna pakankamai dėmesio iš savo tėvų. Taip pat kyla ir pykčio problemų, nes tokiose šeimose augantys vaikai yra linkę laikyti emocijas savyje, slėpti savo jausmus kitose socialinėse aplinkose.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Nuolatinis stresas ir emocinis nepriteklius gali sukelti depresiją, gali pasitaikyti ir traumuojančių įvykių, smurto, todėl gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Pasak psichologės, gali atsirasti elgesio sutrikimų, nes kai kurie vaikai savo emocijas išlieja maištaudami, reaguodami agresyviai ar visiškai uždarai. Psichologė pastebi, kad namuose vaikams kartais tenka perimti savo tėvų vaidmenį, t. y. rūpintis jaunesniais broliais ar seserimis, buitimi. Taip pat vaikai gali tapti labiau atsiriboję nuo šeimos, vengti pokalbių arba atvirkščiai - būti labai paklusnūs, vengti išprovokuoti konfliktus, pyktį, smurtą. Kai kurie vaikai gali elgtis destruktyviai ir už šeimos ribų, t. y. tampa agresyvūs ar linkę į smurtą, siekdami taip išlieti savo emocijas. Kai kurie gali pasidaryti per daug priklausomi nuo draugų, kitų bendraamžių ar palaikančių žmonių, ieškodami paramos už šeimos ribų. Taip pat vaikai gali pradėti elgtis rizikingai, t. y. įsitraukti į nusikalstamą veiklą, eksperimentuoti su psichotropinėmis medžiagomis, įsitraukti į nesaugų seksualinį elgesį ir t. Augant priklausomybių turinčioje šeimoje gali pasireikšti ir ilgalaikės pasekmės.
Kognityvinėje raidoje dažnai stebima, jog sutrinka atminties bei dėmesio funkcijos, sunkiau prisiminti informaciją, gebėti planuoti ateitį, sunkiau susikaupti bei apdoroti informaciją, todėl galimi jau minėti mokymosi sunkumai. Gali būti silpnesni gebėjimai planuoti, organizuoti veiklas, priimti sprendimus ir kontroliuoti impulsus. Taip pat ji pastebi, kad gali sutrikti kritinis mąstymas - sunkiau analizuoti situacijas, atskirti tiesą nuo manipuliacijų, priimti logiškus sprendimus. Psichologė įžvelgia pasekmių ir emocinėje raidoje: „Gali kilti emocijų reguliavimo sunkumų, sunku suprasti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Dėl nuolatinės įtampos gali atsirasti nerimo ar depresijos sutrikimų, beje, jie dažniau atsiranda priklausomų tėvų vaikams. Taip pat S. Cimbalistaitė akcentuoja priklausomybės riziką - yra tikimybė, jog vaikai patys rinksis vartoti psichoaktyvias medžiagas. Priklausomybė neretai atsispindi ir tarpasmeniniuose santykiuose, pavyzdžiui, kuriami destruktyvūs santykiai, pasirenkamas partneris, turintis priklausomybę psichoaktyvioms medžiagoms.
Jei priklausomybę turi tik vienas iš tėvų, kitam tenka didelė atsakomybė pasirūpinti vaiku, jam padėti. Pasak psichologės, pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikas laikytųsi kasdienės rutinos (maistas, higiena, mokykla), tai suteikia stabilumo jausmą. Kalbėtis su vaiku reikia atvirai, paaiškinti, kad priklausomybė yra liga, ir tai nėra vaiko kaltė. Reikia skatinti vaiką reikšti emocijas, atsakyti į jam kylančius klausimus nieko neslepiant, atsižvelgiant į jo amžių bei galimybę suprasti informaciją. Būtina rodyti vaikui meilę, palaikyti fizinį kontaktą, leisti laiką kartu, geriausia kitoje aplinkoje, kurioje nekyla suvaržymo jausmas. Jeigu nežinote, kaip padėti vaikui, galima kreiptis pagalbos į psichologą, o kreiptis reikėtų ne tik vaikui, tačiau ir nevartojančiam tėvui ar motinai, (kartais kreipiasi net visa šeima). Prireikus ramsčiu gali tapti ir kiti artimieji (seneliai, dėdės, tetos). Pasak S. Cimbalistaitės, jie gali suteikti saugią ir stabilią aplinką, pasiūlyti vaikui daugiau laiko praleist pas save, prisidėti prie kasdienės rutinos išlaikymo. Svarbu būti žmogumi, kuriuo vaikas gali pasitikėti ir atvirai kalbėtis. Pasiūlyti išklausyti be kritikos, leisti vaikui reikšti savo jausmus. Padėti su namų darbais, jei reikia, aprūpinti būtiniausiais daiktais.
Neuromedos“ specialistė aptaria ir keletą psichologinės pagalbos metodų, skirtų padėti vaikams, susiduriantiems su tėvų priklausomybėmis. Ji mini kognityvinę elgesio terapiją, kuri padeda atpažinti neigiamas mintis, keisti destruktyvius elgesio modelius. Psichologė siūlo nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapiją (EMDR): „Tai terapija, kuri gali padėti palengvinti emocinius išgyvenimus. Ji gali padėti susitaikyti su patirtimis, kurios darė neigiamą įtaką gyvenimui. Psichologės nuomone, taip pat naudingos įvairios emocinės paramos grupės, kuriose galima sutikti asmenų su panašia patirtimi priklausomose šeimose. Be to, tinka Mindfulness ir streso valdymo technikos - tai dėmesingo įsisąmoninimo pratimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikos, pavyzdžiui, progresyvus raumenų atpalaidavimas. Manau, kad ir knygų skaitymas priklausomybių tema yra naudinga savišvietos priemonė, leidžianti vaikui tyrinėti ligos mechanizmą, pasekmes, pagalbos būdus“, - sako S.
Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką. Vaiko amžius, genetinis pažeidžiamumas, elgesio ar emocinių problemų turėjimas didina riziką. Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas, jo pobūdis ir sunkumas, smurtautojo ir vaiko santykių artumas, specialistų intervencijos pobūdis taip pat turi įtakos. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes. Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą dėl psichologinio atsparumo, kuris gali kilti iš genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys, pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai taip pat svarbūs.
Pasekmės vaiko raidai ir funkcionavimui
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės -tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.
Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą (Hildyard & Wolf, 2002; Jordan & Sketchley, 2009;). Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį (Child Welfare Information Gateway, 2008). Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio (Goldman J., Salus M. S., Wlcott D., Kennedy Y. K, 2003).
Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“. Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs„ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kitiems žmonėms gali skaudėti. Vaikai augantys grėsmingose salygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt. (Corby, 2006; Merrick, Litrownik, Everson, & Cox, 2008). Prievarta ir nepriežiūra patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį (Wolfe, 1999). Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaiku grupėmis yra kur kas žemesni (Gilbert et al., 2009; Mills, 2004; Veltman & Browne, 2001).
Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti. Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudiška elgesį, ) jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti(Brodsky and Stanley, 2008). Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio (Gilbert et al., 2009; Maas et al., 2008).
tags: #vaiku #potrauminio #streso #sutrikimas #ir #saviverte