Šiame straipsnyje remiamasi psichologės Linos Kalinauskienės įžvalgomis apie vaikų psichologiją, valgymo sutrikimus, pasiruošimą mokyklai ir atostogas su vaikais. Aptariami valgymo sutrikimų požymiai, jų atpažinimo sunkumai, patarimai tėvams ir pagalbos galimybės. Taip pat nagrinėjami vaiko pasiruošimo mokyklai aspektai, adaptacijos sunkumai ir tėvų vaidmuo. Galiausiai, pateikiami patarimai, kaip planuoti atostogas su vaikais, užtikrinant jų saugumą ir gerovę.
Valgymo sutrikimai: atpažinimas, priežastys ir pagalba
Valgymo sutrikimai - tai rimta problema, kuri gali paveikti bet kokio amžiaus žmones. Anksčiau manyta, kad valgymo sutrikimai būdingi tik paaugliams ir jauniems suaugusiesiems, tačiau pastaruoju metu pastebima, kad jie vis dažniau pasitaiko ir vyresniems žmonėms. Psichologė Lina Kalinauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad stiprią įtaką tam turi dietų kultūra ir vadinamojo sveiko gyvenimo būdo palaikymas, kuris verčia žmones jaustis kaltais, jei jie gyvena netobulai.
Kaip atpažinti valgymo sutrikimus?
Valgymo sutrikimus galima pastebėti iš tam tikrų elgesio ir išvaizdos pokyčių. Žmogus nuolat domėsis, kas yra maisto sudėtyje, neužsisakinės kavinėje arba užsisakys tik gėrimą, kuris dažnu atveju bus vanduo, nes neturi kalorijų. Daug kalbės apie maistą, pasakos, ką apie jį sužinojo. Sutrikimą turintis asmuo kalbės apie detoksikacijos būdus, daug komentuos savo kūną ir akcentuos trūkumus. Gali būti, kad jis intensyviai sportuos, kartais kelis kartus per dieną. Apibendrinant, visi pokalbiai suksis apie kūną, jo pokyčius, maistą ir sportą. Išvaizdos pokyčiai: slenkantys plaukai, lūžinėjantys nagai. Dar vienas ženklas - dažnas vaikščiojimas į tualetą.
Vaikams valgymo sutrikimai dažnai pradeda formuotis tuomet, kai ir tėvai turi ne visai sveiką santykį su maistu. Mitybos sutrikimus, kol atžalai nėra keturiolikos metų, yra gana lengva pastebėti, nes vaikai dažniausiai neslepia, tiesiog atsisako kažko valgyti. Pavyzdžiui, nenori mėsos arba cukraus, o kartais priešingai - ima persivalgyti. Jų svoris ima kisti: sparčiai krenta arba priešingai - auga. Galima rasti slepiamų pakuočių, saldainių popierėlių - stalčiuose, po lova. Vaikas valgo arba per mažai, arba per daug, daug kalba apie maistą. Žmonėms, kurie turi sutrikusį santykį su maistu, ši tema yra labai svarbi. Jie nuolat galvoja koks bus kitas patiekalas. Jeigu tai pastebime vaikų kalbose, tai jau gali būti ženklas.
Valgymo sutrikimų priežastys ir mitai
Psichologė pabrėžia, kad sunku atpažinti valgymo problemas, nes mes kreipiame dėmesį į rezultatą, bet ne į priemones. Pavyzdžiui, pagiriame draugę, kai ji numeta svorio, sveikai maitinasi. Apskritai visuomenėje įprasta garsiai komentuoti aplinkinių kūno pokyčius. Žmonės turi poreikį jaustis įvertinti, nesvarbu, jie yra paaugliai ar vyresnio amžiaus. Portaluose matome žmones, kurie per metus ar du numetė daug kilogramų ir susidarome iliuziją, kad pasekę jų pavyzdžių, susilaukę keletos komplimentų, pakeisime savo gyvenimą iš esmės.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Vyresni asmenys labai nori pagerinti savo sveikatą ir keičia mitybos režimą. Vadovaudamiesi mitais ir stereotipais, jie griebiasi drastiškų valgymo įpročių pokyčių, išbando įvairius mitybos būdus: protarpinį badavimą, veganizmą, žaliavalgystę ir t.t. Taip, žinoma, mityba gali padėti, tačiau ji sudaro tik dalį viso proceso. Jeigu keičiame tik savo mitybą, bet netvarkome psichologijos, nauda sveikatai bus tik laikina.
Ką daryti, jei pastebėjote valgymo sutrikimų požymių?
Jeigu pastebime, girdime, nujaučiame, kad draugas/draugė rodo valgymo sutrikimų ženklus, simptomus, reikia parodyti rūpestį, nerimą, pasidalinti pastebėjimais t.y. apie kalbėjimą maisto tema, ne meilę sau. Nesakyti, kad tai yra valgymo sutrikimas, tiesiog parodyti, kad tas žmogus yra matomas ir svarbus.
Svarbu suprasti, kad tai yra didelė investicija į save bei į geresnį, kokybiškesnį mokymąsi, geresnę darbo, santykių kokybę. Reikia priimti, kad tai yra pagalba, o ne įrodymas, kad kažkas su tavimi yra negerai. Kalbant apie valgymo sutrikimus, dirbantis ar besimokantis žmogus turi teisę į nemokamą psichologinę pagalbą. Yra valgymo sutrikimų centras, „kompleksinės paslaugos šeimai“ projektas, bet kuris psicho-sveikatos centras, poliklinikos. Taip pat yra galimybės gauti dešimt nemokamų konsultacijų.
Dažniausiai pasitaikantys valgymo sutrikimai
Plačiausiai žinomi yra anoreksija ir bulimija, daugiausiai apie juos kalbame, tačiau, pavyzdžiui, anoreksija turi dvi atmainas. Apie jas pradėta plačiai šnekėti paskutiniame dešimtmetyje. Tai ortoreksija ir bikoreksija. Nuo ortoreksijos kenčiančių žmonių tikslas nėra numesti svorio, jie siekia kuo sveikiau gyventi. Šie žmonės patenka į sveikos mitybos „kultą“, siekia atsisakyti „nesveiko“ maisto. Šokolado gabaliukas, neįeinantis į planą, akimirksniu sukels kaltės jausmą, lyg būtų padaręs didžiulę nuodėmę, gali pasišlykštėti savimi. Taip pat, atsiranda noras nuolat mokyti kitą žmogų. Pavyzdžiui, jeigu nustojo valgyti miltus, būtinai pradės mokyti kitus, kad jų reikėtų atsisakyti. Dažnai to nepastebime, nes patarinėti kitiems yra įprasta. Bikoreksija dažniau būdinga vyrams, tai galima apibūdinti kaip troškimą turėti labai raumeningą kūną. Šioje mityboje dominuoja baltyminis maistas, jie laikosi labai griežto mitybos režimo. Dažnai, tai laikome dideliu pasiekimu, nors tas žmogus kenčia nuolatinį stresą ir nerimą, dėl režimo ir raumeninės masės kiekio.
Patarimai tėvams
Tėvai turėtų skirti dėmesio tam, kaip jie patys kalba apie maistą. Visi suprantame, kad įvairius standartus formuoja žiniasklaida ar socialiniai tinklai, tačiau sutrikimų šaknys yra giliau. Tėvai dažnai „išmoko“ nepasitikėti siunčiamais signalais: neleidžia dėvėti rūbų, kuriuos nešioti norime. Valgyti taip pat privalome nustatytu laiku. Diena įstatyta į laiko ir taisyklių rėmus, nesivadovaujama intuityviais jausmais. Svarbu įsiklausyti į vaikų poreikius, savijautą. Jei sako, kad jiems šalta, karšta ar spaudžia batai, vadinasi taip ir yra. Žmogus subręsta, o pasitikėjimas kūno siunčiamais signalais lieka neišugdytas. Tada jis savarankiškai ieško, kas padės suprasti save. Jeigu nuo mažens patikėtume vaiku, jo pojūčiais ir mokytume klausytis kūno signalų, žiniasklaida bei socialiniai tinklai prarastų nemažą dalį įtakos.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Vaikas mokykloje: pasiruošimas ir adaptacija
Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas visiškai pakeičia aplinką, susiduria su naujais reikalavimais, apie kuriuos kalbėti turėtų ne tik mokytojai, tačiau ir tėvai. Pirmosiomis dienomis ar savaitėmis mokykloje pirmokai neabejotinai susiduria su stresu. Jie ateina į visai naują aplinką, kurioje - nauji vaikai, mokytoja, nauja erdvė, žaislų ten nėra. Taip pat vaikai susiduria su kitokia mokymo, užimtumo forma, reikalavimais. Darželyje buvo daug laiko žaidimams, galima rinktis, ką nori daryti, o mokykloje yra struktūruotas laikas, užduotis turi būti atlikta iki galo, reikia laikytis taisyklių. Dar vaikui nauja ir sunku yra tai, kad reikia sėdėti. Negali atsistoti, kada pabosta, pažaisti, atsiklaupti. Tokie dalykai kelia stresą, kaip, pavyzdžiui, suaugusiajam, pakeitusiam darbą.
Dar sunkiau yra tiems vaikams, kurie nelanko darželio, o kol tėvai dirba, auga su seneliais ar yra prižiūrimi auklių. Darželio parengiamosios grupės yra panašesnės į tai, kas bus mokykloje. Jei vaikas nėra lankęs darželio, parengiamosios grupės, vaikui viskas yra visai nauja.
Kaip padėti vaikui pasiruošti mokyklai?
Prieš pradedant lankyti mokyklą, pravartu tėvams į ją nusivesti vaikus, aprodyti kiemą, klasę, apsižvalgyti, kur valgykla, drabužinė, tualetas. Tuos dalykus žinodamas, vaikas jausis saugiau.
Pirmiausia, reikėtų vaikui papasakoti, kaip viskas bus mokykloje, kokios taisyklės joje galioja. Žinoma, kai kuriuos dalykus ir mokytoja pasako, tačiau iš anksto tam nusiteikti pravartu. Taip pat tėvai gali su vaikais nueiti į mokyklą, apeiti ją aplink, apžiūrėti kiemą. Viduje apsižvalgyti, kur ir kokia bus vaiko klasė, kur yra drabužinė, valgykla, tualetas. Tuos dalykus žinodamas, vaikas jausis saugiau.
Pirmomis dienomis mokykloje reikėtų stebėti vaiko būseną, paklausti, kaip sekėsi, ką vaikai veikė mokykloje, kas patiko. Tačiau pradžioje problemų daug nebūna, juk ir mokytojai žino, kad vaikams reikia laiko perprasti taisykles. Rugsėjo mėnesį į psichologus kreipiasi mažiausiai žmonių, tik prasidėjus mokslo metams tų įtampų tiek daug nėra. Dažniau į specialistus pradedama kreiptis nuo spalio.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Kada leisti vaiką į mokyklą: 6 ar 7 metų?
Laikas, kada vaikas bus pasirengęs eiti į mokyklą - individualus, tačiau septynerių metų riba nurodoma ne be pagrindo. Psichologas Jeanas Piaget yra išskyręs vaikų mąstymo stadijas, ir būtent ties septintais gyvenimo metais vaiko mąstymas persiverčia į kokybiškai naują etapą, jis ima mąstyti kitomis sąvokomis, kategorijomis. Tuomet vaikus yra labai imlus mokytis, ir todėl apie 7 metus rekomenduojama pradėti lankyti mokyklą. Tačiau tai yra labai individualu, pedagoginėse tarnybose vertinamas vaiko pasirengimas, ir kai kurie į mokyklą ima eiti šešerių.
Atostogos su vaikais: planavimas ir saugumas
Keliaujant su vaikais, svarbu atsižvelgti į jų poreikius ir pasirūpinti jų saugumu. Planuojant atostogas su vaikais, svarbu apgalvoti mitybos režimą ir maisto produktus, ypač jei keliaujate į užsienį. Maži vaikai mėgsta rutiną, įprastus dalykus - jiems tai suteikia saugumo. Todėl bus labai naudinga jei jau prieš vykdami atostogų papasakosite vaikui apie būsimus aplinkos, tame tarpe ir meniu, pasikeitimus. Dažniausiai vaikai vengia įmantrių ir jų racionui neįprastų patiekalų, pavyzdžiui, sočių, sunkių valgių iš daugybės įvairių tarpusavyje sumaišytų sudedamųjų dalių. Lėkštės turinys turi būti konkretus ir aiškus. Vis dėlto retas vaikas atsisakys įdomiai, kūrybingai pateiktų patiekalų, pvz., kuomet lėkštėje šypsosi iš maisto sudėliotas veidelis.
Į šeimų poilsį orientuotuose viešbučiuose dažniausiai rasite tradicinį vaikams skirto maisto stalą, kuris bus dar ir kiek žemesnis tam, kad vaiko nereikėtų kelti ir jis pats galėtų maistą ir apžiūrėti, ir jį pasiekti. Dažniausiai tai būna vaikams gerai pažįstamas, todėl ir gana lengvai įsiūlomas, maistas bei patiekalai: gruzdintos bulvytės, dešrelės, picos, makaronai ir pan. Kūdikiams ir alergiškiems vaikams būna ir garuose paruošto maisto.
Kaip užtikrinti vaiko saugumą atostogų metu?
Per atostogas svetur vaikas atsiduria nepažįstamoje aplinkoje. Net jei tai - tik viešbučio teritorija. Kad vaikas geriau įsimintų apie ką kalbėta, užduokite jam konkrečių klausimų, kaip antai: kokiam žmogui tu parodysi užrašą su mano telefono numeriu? Jei vaikas jau bent kiek didesnis, pamėginkite sutarti su juo konkrečią vietą, kur susitiksite jei šis pasimestų. Labiausiai tam tinka gerai matomas, iš visų pusių prieinamas objektas, pvz., vartai ar skulptūra, fontanas ar tiesiog viešbučio vestibiulis. L.Kalinauskienė pataria paprašyti vaiko pakartoti sutartą planą: „Kad vaikas geriau įsimintų apie ką kalbėta, užduokite jam konkrečių klausimų, kaip antai: kokiam žmogui tu parodysi užrašą su mano telefono numeriu? Jei vaikas didesnis, atostogas jau galima išnaudoti jo savarankiškumo, praktinių įgūdžių ugdymui. Taip jam nebereikia kiekvieną kartą prašyti pinigų ledams ar saldainiui.
Ekskursijos su vaikais: nuo kokio amžiaus?
Dažna į užsienį atostogų nuvykusi šeima, ypač - suaugusieji, tikisi ne tik pailsėti, bet ir pamatyti ką įdomaus - praplėsti akiratį ar parsivežti naujų patirčių. Žmogus pajėgus prisiminti įvykių fragmentus maždaug nuo 2 metų amžiaus. Tad šiuo atveju, ko gero, svarbiausia yra ne tai, kad vaikas atsimins kokią nors istorinę vietą, bet tai, kad patirs atradimo, pažinimo džiaugsmą ir smagiai pabus su tėvais. Todėl renkantis pažintines ekskursijas patariama pirmenybę teikti trumpesnėms išvykoms, kurių programoje numatytas laikas poilsiui, pavalgymui.
Planuojant atostogų veiklas, psichologė pataria bet kokiems užsiėmimams numatyti daugiau laiko nei paprastai. Mažam vaikui kitoje šalyje įdomu ir nauja atrodo viskas: akmenukai, vabzdžiai, šaligatvio plytelės, todėl jis gali norėti dažniau stabtelėti ir patyrinėti įvairius dalykus, kurie suaugusiajam gali pasirodyti neverti susidomėjimo ar laiko. Taip pat psichologė patarė pagalvoti, ar verta mėginti aplankyti per dieną ar kelionę kuo daugiau - vaikas gali pavargti ir nuo teigiamų įspūdžių.
Saviugda ir psichologinė pagalba
Psichologė Lina Kalinauskienė kritiškai vertina saviugdos knygų skaitymą. Jeigu žmogus perskaito šimtą tokių knygų, tai jam turbūt labiau pakenks, negu padės. Jeigu žmogus pasirinktų vieną, galbūt tuomet įmanoma padaryti kažkokį pozityvų pokytį. Dažnas perskaito knygą, bet nesivadovauja joje pateiktais patarimais, o tiesiog pereina prie kitos knygos. Jaučiame informacijos perteklių, nuolat ieškome kažko geresnio, lengvesnio, o kartais priešingai - norime atrasti sudėtingesnį kelią. Paieškos - užkeiktas ratas, kuriame galime pajausti neviltį, gėdą, manyti, kad nesugebame nieko padaryti, nors vienintelis dalykas, kurį darome - skaitome.
Psichologė rekomenduoja skaityti kuo daugiau grožinės literatūros kūrinių, ypač klasikos, nes ten yra daug daugiau išminties negu saviugdos knygose. Skaitydama grožinės literatūros knygą pasidarau tiek pat išnašų, kiek ir skaitydama psichologinę, kartais net ir daugiau. Grožinis kūrinys dvasinį pokytį duos greičiau, leis išgirsti savo vidinį balsą. Bet ką išgirdus, paskaičius, reikia savęs paklausti: „Ar tai tinka man?“ Net ir psichologo konsultacijos metu, derėtų kvestionuoti kiekvieną patarimą.
Rekomenduojamos knygos
- Susie Orbach knygas „Kūnai“ ir „Apie valgymą“ verta paskaityti, jei domitės valgymo sutrikimais.
- Morgan Scott Peck knyga „Nepramintuoju taku“- man labai brangi psichologinė knyga.
- Labai patiko Lauros Groff knyga „Moiros ir Furijos“. Tai grožinis kūrinys, tačiau itin padeda pažvelgti kitaip tiek į aplinkinius, tiek į save.
- Yves Dalpé „Neištikimybė nėra banali“- sudėtinga knyga, tačiau irgi mokė mane mylėti save.
- Visiems savo klientams, kurie paprašo psichologinės knygos rekomendacijos, visada siūlau David Hawkins „Paleidimas“. Ji padeda susivokti savo emociniame pasaulyje.
tags: #vaiku #psichologas #lina #kalinauskiene