Įžanga: Meilės Svarba Vaikystėje
Garsus 14 a. poetas Dantė teigė: „Meilė - tai pasaulio varomoji jėga, ir jeigu mums nepavyksta patenkinti savo meilės poreikio, nukenčia viskas mūsų gyvenime“. Meilės poreikis būdingas kiekvienam žmogui nuo pat jo gimimo. Meilė yra gyvybiškai svarbi. Be jos silpsta fizinė žmogaus energija, valia, protiniai sugebėjimai, atsparumas. Netenka prasmės tai, ką veikiame, dėl ko gyvename. Nepasotintas meilės troškimas neduoda mums ramybės. Augantis žmogutis, pradedąs savarankiškai pažinti pasaulį, turi būtį įsitikinęs turintis tvirtą ramų mamos it tėčio užnugarį.
Meilė kaip Veiksmas, o ne Tiesiog Jausmas
Meilė - tai ne jausmas, kaip dažnai įprasta manyti. Meilė - tai visų pirma veiksmas, kilęs iš jausmo. Mylėti savo vaiką - reiškia tikėti juo. Kuo tikime - tą ir turėsime. Jei tėvai įsitikinę, kad jų vaikas iš prigimties turi teigiamas savybes, tai be didelių pastangų jie sugebės išugdyti atžaloje būtent tokias savybes. Vaikas, patyręs besąlygišką tėvų meilę, pats išmoksta mylėti ir priimti meilę iš kitų. Besąlygiškai mylėdami tėvai žūri į vaiką kaip į asmenybę. Jie ne tik leidžia jam turėti savo nuomonę, rinktis, bet ir nukreipia teisingu keliu, išmintingai parodo klaidas, kantriai ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą. Jie išmokina vaiką būti savarankišku.
Pasekmės, Kai Vaikystėje Trūksta Meilės
Žmogui, kurio vaikystėje nemylėjo tėvai, susiformuoja netikras poreikis „patikti visiems“. Šis poreikis tampa dominuojančiu bei nustumia į antrą planą tikruosius poreikius. Tuomet žmogus stengiasi bet kokia kaina nenuvilti ir patikti aplinkiniams, būti jų pagirtam ir priimtam. Mes instinktyviai jaučiame, kad vienintelis būdas patenkinti meilės, kurios negavome vaikystėje, poreikį yra patiems priimti ir mylėti save su visais privalumais ir trūkumais. Tačiau nepatyręs besąlygiškos meilės žmogus nežino kaip tai padaryti. Kad patiktų kitiems ir sau pačiam, jis sukuria idealų paties savęs modelį, nes neidealaus savęs nemoka mylėti, kaip nemylėjo ir jo tėvai. Atsiranda daugybė „aš privalau“: privalau turėti prestižinį darbą, gražuolę žmoną, du gabius vaikus, ilsėtis geriausiuose kurortuose… Patys siekiai yra geri, bet liūdnas rezultatas, jei nepavyksta jų įgyvendinti. Atsiranda nusivylimas savimi, nuoskauda, kartais neapykanta sau. Nemylimiems vaikams, kai jie suauga, gerai pažįstami tokie jausmai, kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, kai aplinkinių ne itin kruopščiai parinktas žodis sukelia skausmingus emocinius išgyvenimus. Būdingas nestabilus savęs vertinimas - kai žmogus laiko save tiek „geru“, kiek jam leidžia aplinkinių vertinimai, sėkmė bei nesėkmės. Gali susiformuoti nerimastingai įtarus charakterio tipas.
Meilės Trūkumas ir Vaikų Elgesys
Britų tyrėjai nustatė, kad šešiems iš dešimties vaikų trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Tokiam vaikui sunku psichologiškai subręsti: nori suaugti, bet negali. Jis kaip sėklelė, negavusi pakankamai maistingųjų medžiagų, neturi savyje jėgų prasikalti. Net paaugus jame pasireiškia mažylis, reikalaujantis meilės ir dėmesio. Padidėjęs irzlumas, kaprizai, isterija, tėvų prašymų ignoravimas, miego sutrikimai, sunki adaptacija vaikų kolektyve bei agresija - būdingas nemylimų vaikų elgesys. Išlepinti vaikai dažniausiai nėra gavę pakankamai tėvų meilės. Būna meilės trūkumo požymių, kurie atrodo neturi nieko bendro su psichika.
Taip pat skaitykite: Trauma vaikystėje: pasekmės
Streso Įtaka ir Meilės Svarba
Stresas - tai įtampos būsena, specifinė organizmo apsauga nuo bet ko, kas kelia fizinę ar psichologinę grėsmę. Geriau perneša stresą ir rečiau jį patiria vaikai, kurie rečiau susidurdavo su neigiamų emocijų įtampa, nes į jų poreikius greičiau atsiliepdavo mylinčios mamos. Tyrimais yra nustatyta, kad vaiko auklėjimas su meile padeda geriau išsivystyti hipokampui - smegenų sričiai, atsakingai už atmintį, mokymąsį ir reakciją į stresą.
Fizinis ir Emocinis Ryšys
Tyrimai rodo, kad kuo toliau tuo labiau silpnėja fizinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Neretai tėvų fizinė meilės išraiška (prisilietimai, apsikabinimai, bučiniai} labiau skirti mažyliams, kuriems prisilietimai yra gyvybiškai svarbu. Paaugęs vaikas to susilaukia rečiau. Kita vertus jis augdamas darosi mažiau priklausomas nuo tėvų, ir dažnai pats vengia fizinio švelnumo. Tai nereiškia, kad vaikas nenori būti apkabinamas, tik jam to reikia jau rečiau. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko ir tėvų charakterio bei elgesio ypatumų. Fizinis bei emocinis ryšys nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų - tai pamatas, ant kurio kuriama tikroji tėvų meilė. Jeigu ryšys tarp tėvų ir vaiko yra asmenybių lygyje, t.y. vaikas šeimoje suvokiamas kaip asmenybė - meilės tokiam vaikui netruks. Kaip jau minėjau, šeimos yra skirtingos, todėl ir skiriasi meilės išraiškos, intensyvumas. Pagal G. Chamman, R. Campbell meilę vaikams reiškiama penkiais pagrindiniais būdais. Tai fizinis prisilietimas, dovanos, žodinis palaikymas, kartu praleistas laikas, patarnavimas.
Kai vaikas gimsta, be šilumos ir maisto jam yra gyvybiškai reikalingas fizinis kontaktas su mama. Paglostymas skatina hormonų, kurie slopina agresiją ir turi nuskausminamąjį poveikį, gaminimasį organizme. Švelnūs fiziniai prisilietimai stimuliuoja mažylio smegenų mitybą bei aktyvuoja veiklą, nuima stresą. Mokslininkai teigia: kad žmogus jaustųsi laimingas, jis turi gauti minimaliai 8 apkabinimus per dieną. Vaikams reikia dar daugiau.
Jei vienas iš tėvų gyvena atskirai, dažnai jaučia kaltę, kad per mažai dėmesio ir meilės skiria vaikui, o tai kompensuoti bando dovanomis. Dovanos, kaip viena iš meilės apraiškų, yra teigiamas dalykas santykiuose su atskirai gyvenančiu gimdytoju. Bet tik tuo atveju, kai nebandoma meilės ir dėmesio stokos užglaistyti dovanomis.
Kaip Elgtis su Vaikais?
Būna ir taip, ir taip. Vieni žmonės elgiasi su savo vaikais taip, kaip vaikystėje buvo elgiamąsi su jais, nes neišmoksta mylėti. Kiti nesąmoningai stengiasi duoti savo atžaloms meilę, kurios jie patys negavo. Svarbu atleisti savo tėvams, kurie galbūt ir nemokėjo mylėti. Nebūtinai jiems sakyti „atleidžiu“. Atleidimą galima pajausti savo sieloje. Yra daug gerų knygų, straipsnių tėvų ir vaikų santykių tema. Visada suteiks pagalbą psichologas, kunigas. Tinka bendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, ieškančiais kelio iš vaikystės nuoskaudų. Bet pamilti pačiam save su visais trūkumais yra svarbiausias veiksmas. Vaikas suvokia ir perima iš tėvų ne tai, ką jie „auklėjimo momentais“ stengiasi jam įskiepyti, bet jų santykius su juo pačiu, su žmonėmis, jų pasąmoningas pažiūras. Jeigu mažylis šeimoje matys tėvų abipusę šilumą ir meilę, jam nebus sunku mylėti kitus.
Taip pat skaitykite: Socializacijos svarba vaikams
Ankstyvieji Psichikos Sutrikimai: Įgimti ar Įgyti?
Ne visada lengva išsiaiškinti problemų, dėl kurių tėvai kreipiasi į psichologus, kilmę. Atliekant ikimokyklinukų psichologinį tyrimą, tėvai labai dažnai pasakoja apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų sunkumus - nenumaldomą klyksmą, padidėjusį dirglumą, nemigą ir pan. Kartais tai gali būti siejama su problemomis nėštumo (pvz., infekcijos) ar gimdymo (pvz., skubi operacija - Cezario pjūvis) metu, ar vaikui gimus (pvz., deguonies trūkumu). Dažnai kūdikio savireguliacijos sunkumai paaiškinami nebrandžia nervų sistema (pvz., neišnešiotų naujagimių), įgimtu padidėjusiu jautrumu dėl mamos nėštumo metu patirto stipraus streso, ankstesnių praradimų (nutrūkę nėštumai) ar mažylio temperamento savybėmis - beje, neretai paveldėtomis. Tokiais atvejais kalbame apie biologines ar organines, siejamas su įgimtais kūdikio savireguliacijos sunkumais, psichikos sutrikimo priežastis. Paprastai biologinių priežasčių turi neuropsichologiniai sutrikimai (pvz., dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas, autizmas). Tėvų nerimas labai išauga, kai šios problemos yra didelės, dažnos, trunka labai ilgai arba tuo pačiu metu jų yra daugiau nei viena (pvz., ir nenumaldomas klyksmas, ir miego problemos). Dėl padidėjusio kūdikio dirglumo, staigių ir intensyvių reakcijų mamai ar tėčiui labai sunku atpažinti, ko iš tiesų jam reikia, sunku „skaityti“ kūdikio siunčiamus signalus (neaišku, ar jis pavargęs, ar alkanas, ar kt.) ir adekvačiai (jautriai ir nedelsiant) reaguoti į jo poreikius. Situaciją dar tik pablogina aplinkinių priekaištai ar „patarimai“, net ir linkint gero („va, ant mano rankų tai užmigo, daryk kaip aš…“). Taip jau yra, kad svetimus kūdikius lengviau nuraminti, o kai savas ima klykti, tėvai patys dažnai labai susijaudina ir patiria didžiulį stresą - t. y. „užsikrečia“ stipriomis neigiamomis emocijomis, labai įsitempia. Nepajėgdami išlikti ramūs, nebegali nuraminti vaiko. Mažyliai turi įgimtą gebėjimą iš veido išraiškos, balso tono ar kūno įtampos pajusti suaugusiojo nuotaikas ir įtampą - į tai intuityviai reaguoja stresu. O tada vaiko stresas vėl perduodamas tėvams… užburtas ratas užsidaro… Vaikas, pasižymintis įgimtu jautrumu ir pažeidžiamumu, negauna sveikai emocinei raidai būtinos tėvų paramos, kad galėtų reguliuoti savo stiprų sujaudinimą.
Vaiko psichikos sutrikimai nebūtinai turi organines priežastis, jos gali būti ir įgytos. Gali nutikti taip, kad mama ar tėtis dėl įvairių priežasčių nepatenkina emocinių vaiko poreikių arba elgesys su vaiku neadekvatus (pvz., suaugęs asmuo nesugeba įveikti savo pykčio), todėl mažylis patiria nuolatinį stresą. Prasideda rimtos tėvų ir vaikų sąveikų ir santykių problemos, buvimas kartu ne tik nebeteikia džiaugsmo, bet ir gali būti pavojingas - dėl to, kad vaikas gali patirti tėvų prievartą, ar dėl to, kad dėl chroniško streso (vadinamo toksiniu) poveikio vaiko organizme kinta (dažniausiai padidėja) kortizolio (streso hormono) lygis, atsiranda pokyčių vaiko biologinėse sistemose (smegenų struktūrose ir nervinėse jungtyse, imuninėje, endokrininėje ir kt. sistemose, taip pat chromosomų lygmeniu). Įsijungia vadinamieji epigenetiniai (t. y. „virš geno“ ar genams poveikį darantys) mechanizmai. Kuo didesni pakitimai organizme, tuo sunkiau ką nors pakeisti, formuojasi psichikos ar psichosomatiniai sutrikimai. Tos priežastys gali būti tėvų psichikos ligos, nepriklausomai nuo to, ar jos diagnozuotos, ar ne (beje, tai labai svarbus dalykas - nustačius ligą, tikimybė didelė, kad ją pavyks išgydyti, o tai pagalba ne tik suaugusiajam, bet ir jo vaikams). Pvz., kaip rodo moksliniai tyrimai ir klinikinė patirtis, vis dar dažnai lieka neatpažinta mamos depresija po gimdymo ar „lengvi“ ilgalaikės depresijos simptomai. Nors šie simptomai dažnai laikomi kliniškai nereikšmingais (t. y. gydymas neskiriamas), mamos emocinės būklės nestabilumas labai trukdo jai užmegzti ryšį su naujagimiu. Atsitinka taip, kad pačių tėvų vaikystėje patirta psichologinė trauma ar nepriežiūra, tėvų asmenybės ypatumai (menkas pasitikėjimas savo jėgomis, labai didelis nerimo lygis, impulsų kontrolės stoka ir kt.), nepakankami tėvystės įgūdžiai (nesusiformavę pirminėje šeimoje) trukdo intuityviai atpažinti, ko vaikui reikia, ir užmegzti ar išlaikyti su juo santykį. Chroniškos vaikystės traumos labai dažnai tampa suaugusiųjų psichopatologijos (pvz., ribinės asmenybes sutrikimo) priežastimi. Be to, skaudi tėvų vaikystės patirtis trukdo matyti kūdikį kaip unikalią savarankišką asmenybę. Mažyliui priskiriamos savybės ar ketinimai, kurių jis visiškai neturi ir tokiame amžiuje negali turėti, pvz., tyčinis elgesys. Kaip psichologinių traumų pasekmė susiformavusių vaikų psichikos sutrikimų simptomai gali būti tokie patys kaip ir įgimtų (t. y. Taigi, psichopatologijos tikimybė labai padidėja, kai įgimtos ir įgytos savybės susideda į vieną vietą. Taigi, ankstyvieji savireguliacijos, emocijų ir elgesio (apibendrintai - psichikos) sutrikimai pastebimi ir nustatomi būtent tėvų ir vaikų santykių kontekste (niekada izoliuotai!). Kokiu būdu šiame kontekste formuojasi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kalbėti reikėtų plačiau. Tik trumpai paminėsiu, kad greta gerai žinomo išmokimo, kai vaikas imituoja artimų žmonių elgesį, jausmus ir kalbą (o tokiu būdu ir mintis), vienas iš svarbiausių ir įdomiausių dalykų yra jau mano minėtas emocijų perdavimas jomis „užsikrečiant“. Artimais santykiais susiję žmonės bendraudami tarpusavyje atspindi vienas kito emocijas („žiūrėdamas į mane, save matai“…) - tiek geras, tiek blogas: aš šypsausi, atsakydamas šypsosi vaikas, aš susierzinu, vaikas irgi sudirgsta (ar atvirkščiai - aš perimu emocijas iš vaiko). Jei suaugęs žmogus gali (idealiu atveju) atsirinkti, kuri emocija yra jo, kurią junta kitame žmoguje ir gali atskirti ją nuo savo, tai mažyliai, kurių „aš“ dar tik formuojasi, neatskiria savęs nuo kito ir neišvengiamai „pasisavina“ emocijas, pvz., tėvų pyktį. Vėliau taip perimamos ir išmokstamos nuostatos, lūkesčiai ir, deja, panašiu principu psichologinės traumos iš savo artimiausios aplinkos.
Apžvelgus platesnį kontekstą, matyti, kad su mažų vaikų psichikos sutrikimais siejamos problemos ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Pirmuoju atveju tai įtempti tėvų tarpusavio santykiai, konfliktai tarp tėvų ir kitų vaikų šeimoje, kiekvienas chroniškas tėvų stresas (pvz., patiriamas tiek dėl nedarbo ar skurdo, tiek dėl labai didelio darbo krūvio ar sudėtingos emocinės situacijos darbe, - tai itin svarbi tema Lietuvoje) ir menkas gebėjimas susidoroti su juo, nepriežiūra, šiurkštus elgesys, o antruoju atveju - tai socialinė atskirtis, skurdas, pagalbos auginant vaikus stoka, nepakankamas medicininių ar psichosocialinių paslaugų tinklas ir t. t.
Jei tėvams pakanka jėgų ir gebėjimų įveikti pirmųjų mėnesių sunkumus arba jei tėvai sulaukia pagalbos (iš artimųjų arba - ir tai itin svarbu - iš specialistų), tai mažylio raida, labai tikėtina, bus palanki. Kūdikiui augant jo elgesį ima reguliuoti vėliau bręstančios smegenų sritys, gerėja jo gebėjimas nurimti, dirglumas sumažėja, reakcijos sušvelnėja; vaikas iš tiesų „išauga“ tokias problemas kaip klyksmas, nemiga ir pan.; pagaliau ir tėvai randa būdų, kaip nuraminti kūdikį. Sutrikimo prognozė blogesnė, kai problemos prasideda labai anksti, jų yra daug vienu metu, simptomai tokie patys skirtingose aplinkose (ir namuose, ir darželyje), ilgai tęsiasi ir dėl to sukelia didelį stresą tėvams. Smarkiai padidėja tikimybė, kad šie sunkumai „įsisenės“ ir taps psichikos raidos sutrikimais, lydinčiais ikimokykliniais ir mokykliniais metais. Jei tėvams kaip nors pavyko „ištverti“ pirmuosius metus be pagalbos, bet vaikų problemos ir su jomis susiję tėvų ir vaikų bendravimo sunkumai išliko, tai vėliau kyla grėsmė, kad prasidės negatyvus tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ciklas: vaikų savireguliacijos sunkumai sukelia tėvams beviltiškumo ir bejėgiškumo, pykčio ir kaltės jausmus, chronišką nuovargį, provokuoja netinkamą jų elgesį (ir neretai šiurkščias bausmes), o toks tėvų elgesys toliau savo ruožu pastiprina vaikų elgesio problemas. Dalis aprašytų problemų žymi ankstyvųjų psichiatrinių sindromų pradžią. Kai kurie sutrikimai išlieka jaunystėje ir visą gyvenimą, bet juos galima sušvelninti, jei bus atpažinti labai anksti!
Taigi, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių darna priklauso tiek nuo mažylio, tiek nuo suaugusiojo asmenybės ar elgesio ypatumų, tačiau ryšys tarp tėvų ir vaikų yra labai netolygus - asimetriškas. Kūdikis dėl savo nepakankamų savireguliacijos sugebėjimų tikrai nepalengvina tėvų dalios (tik jis nieko negali pakeisti), o suaugusieji yra sąmoningai atsakingi už šio unikalaus ryšio kūrimą. Tėvams niekas nežadėjo, kad gyvenimas su vaikais bus nenutrūkstama laimė ir džiaugsmas (tyrimai rodo, jog yra atvirkščiai - gimus kūdikiui poros patiria daugiau streso tiek tarpusavyje, tiek santykyje su vaiku): vaikas dažnai neatitinka tėvų lūkesčių ir įsivaizdavimo, vaikų auginimą lydi nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas ir kitos emocijos. Pagaliau problemų sumažėtų, jei sumažėtų ir tėvų, ir visos visuomenės gyvenimo tempas, - vaikai biologiškai nepasirengę tokiu greičiu reaguoti į pokyčius ar įvykius (lopšelis ir darželis: nori nenori - „nieko, pripras, taip turi būti“, darbas, kompiuteris, telefonas, daug darbo, pinigai, daug pinigų, „nelįsk, neturiu laiko“, nedarbas, skurdas, radikalūs gyvenamosios aplinkos pokyčiai ir t. t.). O pasodintas prie mobilaus ekrano, kuriame vaizdai keičiasi šimtus kartų per sekundę, mažylis neišmoks užaugti greičiau. Taigi, tėvų ir vaikų santykius norėtųsi apibūdinti terminu ekologija - aplinka (šeima) ekologiška tiek, kiek padeda kurti ir išlaikyti fizinę ir emocinę sveikatą. Nėra geresnio vaisto žmogui kaip kitas žmogus… O vaikui tai pirmiausia tėvai.
Taip pat skaitykite: Pagalba vaikams su emociniais sunkumais
Kas atsakingas už tai, kad laiku būtų pastebėta, kada ši ekologinė pusiausvyra sutrinka? Tam reikia daug žinių ir patirties, reikalingas labai išsamus tyrimas. Ar reikia šiame ankstyvame amžiuje nustatyti diagnozę? Psichologinis tyrimas - be galo įdomus ieškojimų procesas: tai išsamūs pokalbiai su tėvais, su auklėtojais (jei vaikas eina į darželį), testų rezultatų apžvalga, elgesio, žaidimo ir tarpusavio santykių stebėjimas ir savirefleksija. Apibendrinę šio proceso rezultatus, įgyjame gilų supratimą apie vaiko emocinę būklę, raidos ir elgesio ypatumus (pirmiausia stipriąsias puses), fizinę sveikatą, bendravimo sugebėjimus, santykių su tėvais (ir kt. santykių platesniame kontekste) kokybę ir atpažįstame psichosocialinį stresą sukeliančias aplinkybes. Yra pakankamai argumentų už ir prieš diagnozę. Pripažinimas, kad psichikos sutrikimai pasireiškia ir gali būti diagnozuojami jau tokiame ankstyvame amžiuje kaip kūdikystė ir ankstyva vaikystė, gali sukelti nereikalingo nerimo tėvams. Diagnozės nereikia. Galbūt ilgai trunkančio ir nemažai kainuojančio tyrimo proceso ir diagnozės kai kuriais atvejais būtų galima atsisakyti, jei šalyje būtų pakankamai patrauklių psichologinės pagalbos galimybių visoms šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Gal ir nereikia diagnozės, nes visai nesvarbu, kaip sutrikimą pavadinsi, esminis dalykas - padėti sukurti tokius tėvų ir vaikų santykius, kurie galėtų apsaugoti nuo rizikos ar ją kompensuoti. Tuomet dažniausios problemos, susijusios su vaiko priežiūra, auklėjimu, nesėkmėmis užmezgant ryšį ir bendraujant su vaiku, pastebėtos labai ankstyvame amžiuje, bus išsprendžiamos greitai ir nesunkiai, paprastai pakaks keleto konsultacijų ar apsilankymų namuose. Tokių programų, kai šeimas lanko specialiai paruoštos konsultantės (nors tam pakanka kelerių metų mokymų, bet būtinas asmeninis psichoterapinis patyrimas), yra nemažai (pvz., labai jaunoms mamoms[1]). Diagnozė būtina. Jau žinome, kad šiame amžiaus tarpsnyje psichikos problemų turi kas penktas ar kas ketvirtas vaikas, ir nėra pagrindo manyti, jog Lietuvoje jų yra mažiau. Labai svarbu atskirti, ar tai laikinos elgesio ar emocijų problemos, būdingos daugumai vaikų („normalios“ krizės - staigūs pokyčiai vaiko raidoje, kito vaiko gimimas šeimoje ir pan.), ar psichikos raidos sutrikimas. Pirmuoju atveju pakanka aptarti su tėvais bendras auklėjimo strategijas, o antruoju - reikia atpažinti, kas tinka konkrečiam vaikui ir jo šeimai. Juk netinkamas vaiko elgesys (sutrikimo simptomai) ir tėvų reakcijos į šiuos simptomus - tai didžiulė našta, trikdanti tolesnę vaiko raidą, tarpusavio santykius ir visos šeimos gyvenimą. Bet tėvams nerimauti nėra ko: mes, specialistai, diagnozuojame sutrikimą, t. y. Tik įvardijus sutrikimus, galima pagrįsti paslaugų vaikui ir šeimai būtinybę ir pareikalauti iš valstybės šias paslaugas finansuoti. Tėvų atsakomybė yra ieškoti pagalbos, kai nebesusitvarko patys, o valstybės - tą pagalbą padaryti prieinamą. Sveikatos sistemos tikslas - sumažinti šių sutrikimų pasekmes tolesnei vaiko raidai. Tik šis sprendimas būtų labai netoliaregiškas. Ekonominiai psichikos sutrikimų gydymo išlaidų apskaičiavimai rodo maždaug tokį santykį 1 : 10. Nusprendus, kad ankstyvas ištyrimas ir pagalba reikalingi, atsiranda naujų specialybių ir specializacijų poreikis, pvz., kūdikių ir mažų vaikų psichoterapija - dar labai nauja psichoterapinės pagalbos kryptis Lietuvoje. Šioje srityje dirba tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichiatrai (pvz., kai reikia gydyti tėvų psichikos ligas), tiek psichologai ir kt. Ir dar svarbu, kad Lietuvos psichologai turėtų ligonių kasų finansavimą savarankiškai psichologinei diagnostikai (kaip Austrijoje ir Vokietijoje) ir konsultavimui. Gera prisiminti patirtį Graco Vaikų klinikos psichosomatiniame skyriuje: jei kreipiasi mama su mažyliu dėl sunkaus miego sutrikimo (dažnai vaikas dar ir nenumaldomai klykia), tai abu - mama ir vaikas - guldomi į stacionarą, kur mama pirmiausia gali išsimiegoti, o vaiku pasirūpina skyriaus personalas; kitą dieną pradedama terapija. Na ir dar, susitarus dėl daugelio dalykų - pvz., kas konkrečioje kultūroje dar gali būti toleruojama kaip „norma“, kas jau yra vertinama kaip sutrikimas, - galimas žymiai geresnis įvairių profesijų atstovų, dirbančių šioje srityje, tarpusavio supratimas ir susikalbėjimas. Taip geriau sugebėsime paaiškinti vaiko psichikos raidos sutrikimo ypatumus ir simptomų reikšmę tėvams ir labai svarbu susitelkus įrodyti sprendimus priimantiems politikams ankstyvosios psichologinės (medicininės ir kitos) pagalbos būtinumą. Labai įdomus dalykas: kai pavyksta susikalbėti su tėvais, pedagogais ir kt., tai dažnai labai greitai išsisprendžia mažylio problemos ar bent jau jų sumažėja. Tai paprasčiausias kalbėjimas tarpusavyje (juk žmogui duota tokia išimtinė žodžio teisė) - stabtelėjus (reikia norėti ir mokėti sustoti) ir išklausius kitą galima labai laiku išspręsti bent jau pusę nereikalingai kylančių problemų: tėvams kalbantis su vaikais - nors mažyliai supranta nedaug turinio, bet supranta intonaciją ir emocijas, - suaugusiesiems tarpusavyje, specialistams kalbantis su tėvais, skirtingų sričių ar teorinių mokyklų specialistams (psichologams ir ne tik) kalbantis vieniems su kitais.
tags: #vaikysteje #meiles #stoka #gali #pasireiksti #autizmo