Įvadas
Nerimo sutrikimai vaikystėje yra rimta problema, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius nerimo sutrikimus, kurie gali pasireikšti vaikams, jų simptomus, galimas priežastis ir gydymo būdus. Svarbu atpažinti šiuos sutrikimus anksti, kad būtų galima suteikti vaikui reikiamą pagalbą ir paramą.
Fobijos Vaikystėje
Fobijos yra iracionali specifinių objektų, veiklos, situacijų baimė ir jų vengimas. Jei tokių situacijų nepavyksta išvengti, kyla ūminis nerimas. Vaikams dažniausiai pasireiškia socialinė fobija ir specifinės fobijos.
Socialinė Fobija
Pacientas, kuriam yra socialinė fobija, bijo būti viešai pažemintas, viešai kalbėti, valgyti restorane, kavinėje, šlapintis viešame tualete. Ši baimė gali trukdyti vaikui dalyvauti socialinėse veiklose ir turėti įtakos jo savivertei.
Agorafobija
Agorafobija yra baimė pajusti ūminį nerimą bent keliose vietose, iš kurių gali būti sunku išeiti. Dažniausiai kenčiantys nuo agorafobijos bijo atvirų vietų, išeiti iš namų, būti ten, kur daug žmonių. Du trečdalius pacientų, kuriems yra panikos atakų ar panikos sutrikimas, vargina ir agorafobija.
Specifinės Fobijos
Specifinė fobija yra nereali baimė įvairių dirgiklių, pvz.: vorų, gyvačių, gyvūnų, aukščio, audros, ligos, sužeidimo, būti vienam, mirties, užsikrėsti ir kt. Fobijų kartais gali būti apsinuodijus psichostimuliatoriais ar haliucinogenais ir, retai, sergant organinėmis ligomis, pvz., smegenų naviku ar cerebrovaskuline liga.
Taip pat skaitykite: Trauma vaikystėje: pasekmės
Klaustrofobija
Klaustrofobija yra uždarų erdvių baimė. Patekęs į uždaras patalpas, pacientas tuojau pat pradeda nerimauti, nors supranta, kad baimė nepagrista, tačiau tai nepadeda jos atsikratyti. Susiformavęs uždarų patalpų vengimas labai sutrikdo pacientų funkcijas. Nerimas, patekus į uždarą patalpą, gali pasireikšti panika, prakaitavimu, širdies plakimu, dusuliu. Klaustrofobija yra specifinė fobija, dažniausiai pasireiškianti apie 30-sius gyvenimo metus, kartu gali būti panikos sutrikimas ir agorafobija. Ją reikia diferencijuoti nuo potrauminio streso sutrikimo ir obsesinio-kompulsinio sutrikimo.
Paprastosios fobijos yra labai paplitusios (per 6 mėnesius nustatoma 5-12 % žmonių), dažniau būna moterims negu vyrams.
Panikos Sutrikimas ir Agorafobija
Pacientai, pasakodami apie savo ligą, prisimena buvę vaikystėje drovūs, išgyvendavę atsiskyrimo nerimą (atsiskyrimą nuo žmonių, prie kurių jie buvo prisirišę), mokyklos baimę, taip pat prisimena, kad tarp šeimos narių buvo asmenų, kentėjusių nerimą, paniką, fobijas. Dauguma pacientų nurodo lūkesčio nerimą, žinodami, kad susidurs su vengiama vieta, pvz., apmąsto, eiti ar neiti į restoraną ar kitą viešąją vietą. Atsidūrus šiose vietose, stiprėja nerimas, vėliau galintis peraugti į paniką. Pacientai dažniausiai kreipiasi į ligoninės priėmimo skyrių ar ambulatorijos gydytoją tada, kai jau ištinka panikos ataka, o ne tada, kai yra vien baimė. Agorafobijos apimtus pacientus hospitalizuoti tenka retai, nors šis sutrikimas labai juos išvargina. Jei panika ir agorafobija negydomos, dažnai prisideda depresija, padidėja savižudybės rizika. Tuomet simptomai gali būti panašūs į ribinio asmenybės sutrikimo simptomus - pykčio proveržiai, savęs izoliacijos jausmas, ketinimas žudytis, manipuliavimas. Gali būti kartu ribinis asmenybės sutrikimas ir agorafobija, todėl svarbu nustatyti abu sutrikimas.
Elektyvusis Mutizmas
Šiame straipsnyje aprašau įdomų vaikų sutrikimą - elektyvųjį mutizmą (lot. mutus - nebylys, electivus - pasirinktas). Kartais šis sutrikimas dar vadinamas selektyviuoju mutizmu; abu terminai apibrėžia tą patį sutrikimą ir galimi vartoti. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gana paprastas, atvejai labai įsimintini, tačiau sutrikimo gydymas sudėtingas. Kiekvienas atvejis individualus, reikalingas daug kantrybės ir supratimo, sistemingo ugdytojų, gydytojų, kitų specialistų ir tėvų bendradarbiavimo.
Kas Yra Elektyvusis Mutizmas?
Elektyvusis mutizmas - vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Kitose situacijose, pavyzdžiui, namuose ar su artimais draugais, vaikas kalba ir bendrauja sklandžiai.
Taip pat skaitykite: Socializacijos svarba vaikams
Sutrikimui patvirtinti būtina įvertinti šiuos aspektus:
- a) ar normalus arba beveik normalus kalbos supratimo lygis;
- b) ar socialiniam bendravimui pakankamas kalbos raiškos lygis;
- c) ar vaikas gali kalbėti ir kalba normaliai arba beveik normaliai kai kuriose situacijose.
Siekiant objektyviai įvertinti vaiko kalbą ir kalbėjimą labai svarbūs vaizdo ir garso įrašai, padaryti tose situacijose, kuriose vaikas kalba.
Istorija ir Klasifikacija
Elektyvusis mutizmas pirmą kartą buvo įvardytas XIX amžiuje, kai vokiečių gydytojas Adolfas Kusmaulis (Adolf Kussmaul, 1822-1902) 1877 metais aprašė atvejus, kai žmonės tam tikromis situacijomis tyčia nekalba, ir pavadino šį sutrikimą aphasia voluntaria (valingu nekalbėjimu) [1]. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje (1934 m.) šveicarų psichiatras Moricas Trameris (Moritz Tramer, 1882-1963) pasiūlė terminą elektyvusis mutizmas (lot. electivus - pasirinktas), taip pabrėždamas, kad vaikas nebendrauja su tam tikrais, pasirinktais, asmenimis [2]. Iki šiol daug diskutuojama, bet vis dar išlieka neaiškumų, kuriai diagnostinei grupei reiktų priskirti šį sutrikimą, su kokiais kitais psichikos ir elgesio sutrikimais selektyvusis mutizmas reiškiasi dažniausiai ir pan. 1994 m. išleistame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadove“ (ketvirtas leidimas) sutrikimas buvo priskirtas vaikystėje ir paauglystėje atsirandančių sutrikimų grupei, o terminas elektyvusis pakeistas į selektyvusis, pabrėžiant, kad vaikas negali kalbėti tik tam tikrose, aplinkos nulemtose situacijose, t. y. priešingai, nei anksčiau teigta, kad vaikas nekalba tyčia. Paskutiniame, penktame „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovo“ leidime selektyvusis mutizmas priskiriamas nerimo sukeltų sutrikimų grupei [3]. Lietuvoje taikoma TLK-10 klasifikacija šį sutrikimą apibrėžia kaip elektyvųjį mutizmą, priskiriamą elgesio ir emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje ir paauglystėje, skyriui, socialinio bendravimo sutrikimų grupei.
Sutrikimo Eiga
Elektyvusis mutizmas dažniausiai prasideda 3-6 metų amžiuje, o daugiausiai diagnozuojamas 5-8 metų vaikams. Sutrikimas dažniausiai atpažįstamas ir nustatomas vaikams, jau pradėjusiems lankyti mokyklą. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mergaitėms šis sutrikimas šiek tiek dažnesnis negu berniukams, bet ne visi autoriai teigia esant skirtumą tarp lyčių ar rasių [3]. Pažymima, kad elektyvusis mutizmas gali trukti keletą mėnesių arba keletą metų. Nustatyta, kad dauguma šį sutrikimą turinčių vaikų jį tiesiog „išauga“ dėl nežinomų priežasčių. Vis dėlto jie dažnai ir vyresnio amžiaus būdami išlieka mažakalbiai, be to, yra didesnė tikimybė, kad ateityje jiems pasireikš socialinė fobija ar kiti nerimo sutrikimai [1]. Kai kuriems vaikams šis sutrikimas gali tęstis mėnesiais ar net metais, o vaikams, vyresniems negu 10 metų, jis itin sunkiai išgydomas. Todėl vaikai, kuriems simptomai reiškiasi ilgiau kaip 6 mėnesius, turėtų būti ištirti ir jiems skiriamas gydymas [4]. Kalbėjimo ir nekalbėjimo, bendravimo ar nebendravimo socialinėse situacijose padalijimas dažnai būna tiesiogiai susijęs su tam tikrais besiformuojančios vaiko asmenybės požymiais, socialiniu nerimu, atsiribojimu, jautrumu, pasipriešinimu ir išryškėja pirmaisiais priešmokyklinės grupės ar mokyklos lankymo metais. Nepažįstamose situacijose tokie vaikai dažnai būna drovūs, vengia akių kontakto, ir uždavus net ir paprastą klausimą - tyli. Kai kurie vaikai gali bendrauti neverbaline kalba (aplinkiniams reikėtų ramiai palaikyti ir skatinti tokį bendravimą su vaiku, nespaudžiant ir primygtinai nelaukiant tariamų žodžių, šnekėjimo). Kai kurie iš jų gali laisvai šnekėti telefonu. Namų aplinkoje jie dažniausiai bendrauja laisvai, kartais namiškių net gali būti apibūdinami kaip šnekučiai [3]. Smagu ir įdomu stebėti, kaip atsipalaidavę, užsižaidę tokie vaikai „prašneka“ situacijose, kuriose anksčiau nekalbėdavo, ir kartais patys tą pastebėję juokingai vėl mėgina nutilti. Tai pirmieji džiugūs ženklai, kad vaikas socialinėse situacijose kalbės vis daugiau ir aktyviau. Ugdymo įstaigoje selektyvųjį mutizmą turintys vaikai po kurio laiko pradeda pamažu kalbėti su bendraamžiais, o dar po kelių mėnesių - ir su suaugusiaisiais. Pasitaiko atvejų, kai jau būdamas mokykloje vaikas net keletą metų su mokytojais ir vaikais bendrauja tik raštu, tačiau atlieka užduotis, gerai mokosi.
Galimos Priežastys (Etiologija)
Elektyviojo mutizmo priežastys iki šiol nėra aiškios, manoma, kad sutrikimui atsirasti įtakos turi tiek genetiniai, tiek psichologiniai ir aplinkos veiksniai [1, 2, 5]. Pastaraisiais dešimtmečiais daugėja tyrimų, pagrindžiančių selektyvųjį mutizmą kaip nerimo sutrikimą vaikystėje [5-7]. Kartu nustatyta, kad šį sutrikimą turintiems vaikams apskritai būdinga didesnė įvairių raidos sutrikimų rizika. Psichologinio pobūdžio etiologiniai veiksniai ilgą laiką buvo bandomi paaiškinti labai įvairiomis ir skirtingomis teorijomis [3]. Iš pradžių selektyviojo mutizmo simptomai buvo aiškinami kaip atsakas į „šeimos neurozę“, dažniausiai kylančią dėl pernelyg rūpestingos ir valdingos motinos ir griežto arba atitolusio tėvo sąjungos. Psichodinaminiu požiūriu šis sutrikimas buvo vertinamas kaip neišspręsto vidinio konflikto išraiška; dar kiti autoriai vaiko selektyvųjį mutizmą vertino kaip atsaką į psichologinę traumą (pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą, grubią fizinę agresiją ar gydymą ligoninėje ankstyvame amžiuje). Buvo manoma, kad simptomų atsiradimui turi įtakos ir artimųjų mirtis arba dažnas gyvenamosios vietos keitimas. Arba simptomai buvo aiškinami ir mėginami pateikti kaip socialinio bendravimo, arba socialinio funkcionavimo sutrikimai [7]. Buvo atkreiptas dėmesys į vaikų selektyviojo mutizmo panašumus su suaugusių socialine fobija ir kitais nerimo sutrikimais. Kartu buvo pastebėti tam tikri dėsningumai šeimoje: tėvai statistiškai patikimai dažniau turėjo socialinę fobiją, vengiančio tipo asmenybės sutrikimą, arba socialinę fobiją ar selektyvųjį mutizmą vaikystėje [8]. Žodžiu, paaiškinimai labai įvairūs. Kiekvienas selektyvųjį mutizmą turintis vaikas labai savitas ir skiriasi nuo kito šį sutrikimą turinčio vaiko. Pastebėta, kad dalis mutizmą turinčių vaikų kartu atrodo ir nekalbantys, ir labai pikti, jie lyg užsidarę nekalbėjimu ir pyksta ant visų aplinkinių. Neretai paaiškėja, kad tokie vaikai kartu su mutizmo simptomais stokoja ir intuityvaus socialinio bendravimo pajautimo. O kiti mutizmą turintys vaikai labiau panašūs į nekalbančius ir nedrąsius, baikščius, liūdnokus, socialinio bendravimo vengiančius vaikus. Tokiems vaikams būdingas didelis nerimas, kartu pasireiškantys somatiniai kūno simptomai (skauda galvą, pilvą, jie išblyškę, prakaituoja ir kt.)
Taip pat skaitykite: Pagalba vaikams su emociniais sunkumais
Gydymo Būdai
Kadangi selektyviojo mutizmo priežasčių supratimas ilgainiui smarkiai keitėsi, atsirasdavo naujų požiūrių, todėl ir gydymo metodų, ir principų būta labai įvairių. Tai individuali psichoterapija (psichoanalizė, psichoanalitiškai orientuota meno terapija ir žaidimo terapija, taip pat elgesio ir kognityvinė elgesio psichoterapija), grupinė terapija (vaikams ir tėvams), šeimos konsultavimas ir terapija, farmakoterapija (dažniausiai nerimą mažinančiais antidepresantų grupės vaistais) ir individualus ugdymo planas. Taikomų metodų ir intervencijų parinkimas yra individualus ir priklauso nuo vaiko amžiaus, jo sutrikimo sudėtingumo, nuo terapijoje galinčių dalyvauti asmenų [3, 9]. Mokytojų, ugdytojų bendradarbiavimas ir individualaus plano sudarymas yra vienas iš sudedamųjų šio sutrikimo gydymo komponentų, nes problema dažniausiai ir yra didžiausia būtent darželyje ar mokykloje (9, 10). JAV kalbos ir klausos asociacija rekomenduoja mokyklose taikyti darbą komandose, sudarytose iš psichologo, klasės mokytojo ir logopedo [10]. Dirbant komandoje keliami tikslai nuosekliai sudėtingėja, o užduotys vaikui pateikiamos atsižvelgiant į individualias jo savybes, pavyzdžiui, nuo bendravimo raštu arba naudojant korteles su užrašytomis frazėmis, arba neverbalinę (nežodinę) komunikaciją ir gestus. Klasės mokytojo užduotis, be akademinių gebėjimų ugdymo, yra ir skatinti vaiką integruotis į kolektyvą, mažinti socialinę atskirtį, dalyvauti klasės veikloje ir ugdymo procese. Klasės draugų reakcija į pasirinktinai nebylų bendraklasį taip pat gali būti skirtinga: nuo spaudimo, provokavimo prabilti iki atvirkštinio prisitaikymo ir tapimo „nebyliais“, šitaip net ir paskatinant vaiko nekalbėjimą. Todėl bendra ne tik specialistų, bet ir kolektyvo nuostata yra labai svarbi šių vaikų geresnei adaptacijai.
Depresija Vaikystėje
Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis. Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Simptomai
Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“). Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus. Kaltės ir bevertiškumo idėjos. Niūrus ateities įsivaizdavimas. Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi. Energijos stoka, silpnumas ( ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas. Miego sutrikimai ( būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai).
Gydymas
- Medikamentinis (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
- Psichoterapinis ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
- Instrumentinis - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.
Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
tags: #vaikysteje #pasireiskiantis #nerimo #sutrikimas