Įvadas
Straipsnyje nagrinėjami viduramžių pasaulio suvokimo bruožai, aprėpiant istorinį, kultūrinį ir literatūrinį kontekstą. Aptariama, kaip krikščionybė, antikos palikimas ir liaudies kūryba formavo to meto žmonių pasaulėžiūrą, taip pat nagrinėjami raštijos ir literatūros skirtumai bei Lietuvos raštijos ištakos.
Viduramžių Epochos Apžvalga
Viduramžiai - tai beveik tūkstantį metų trukusi istorinės raidos epocha Europoje, prasidėjusi V a., žlugus Vakarų Romos imperijai. Šiuo laikotarpiu įsigalėjo lotynų kalba Vakaruose ir graikų kalba Bizantijoje. Svarbiausias kultūrinės raidos procesas buvo krikščionybės plitimas.
Krikščionybės Įtaka
Krikščionybė, atsiradusi I a., susidūrė su opozicija Romos valstybėje, kol IV a. ją pripažino imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito tarp romanų, germanų ir slavų tautų. Krikščioniškojo Dievo kultas tapo svarbiausia Viduramžių idėja, o valdovų kultas taip pat buvo būdingas šiai epochai.
Raštija ir Literatūra
Sąvokos „raštija” ir „literatūra” skiriasi. Raštija apima rašytinį palikimą, kurio negalima priskirti grožinei literatūrai: aktus, laiškus, privilegijas, istoriografiją, publicistiką, teisės veikalus, religinio turinio tekstus. Literatūros terminas yra platesnis, apimantis ir raštiją, ir grožinę kūrybą.
Senoji Lietuvos literatūra (XIII-XVIII a.) skirstoma į keturis laikotarpius: Viduramžių, Renesanso, Baroko ir švietimo. Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai, daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.
Taip pat skaitykite: Apie viduramžių pasaulėžiūrą
Viduramžių Literatūra
Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis. Vakaruose ją sudarė žymių teologų, filosofų ir mokslininkų darbai, pavyzdžiui, šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio ir Šv. Alberto Didžiojo. Frankų imperatorius Karolis Didysis nusipelnė epochos mokslui. Be krikščionybės, Viduramžių literatūra patyrė antikinio pasaulio kultūrinio palikimo ir liaudies kūrybos poveikį.
Tautinės Kalbos ir Žanrai
Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Tokie yra herojinio epo šedevrai poemos - prancūzų „Rolando giesmė”, ispanų „Giesmė apie mano Sidą”, germanų „Nybelungų giesmė” ir kt. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra: skandinavų sagos (proziniai pasakojimai), mitologinio pobūdžio rinkiniai „Edos”, riteriniai-kurtuaziniai romanai.
Antikos Temos
Nemažai romanų parašyta Antikos temomis. Pirmasis Antikos pritaikymas kurtuaziniam, galantiškam skoniui yra „Aleksandro romanas” - kūrinys apie Aleksandrą Makedonietį. Vergilijaus „Eneida” sudaro prancūziško ir vokiško „Enėjo romano” turinio pagrindą. „Trojos romanas” plito Prancūzijoje, Anglijoje. Tų šalių kalbomis buvo rašomi romanai apie karalių Artūrą, dar vadinami Apvaliojo stalo romanais. Keltų kilmės romanas „Tristanas ir Izolda” sukurtas Prancūzijoje, juo buvo sekama daugelyje Europos šalių. Populiarią grupę sudarė ir romanai apie šv. Gralį. Vienas seniausių anglosaksų kūrinių buvo „Poema apie Beovulfą”. Beje, slaviškas „Aleksandro romano” variantas „Aleksandrija” plito Rusioje, buvo gerai žinomas LDK.
Kūrėjai ir Miestiečių Literatūra
Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų - skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.
Viduramžių Pasaulėžiūra Lietuvoje
Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo.
Taip pat skaitykite: Viduramžių visuomenės bruožai
Senameldžių Lietuvių Papročiai
Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus, bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami - nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų rūmuose.
Apytikriai galima restauruoti, kokiu būdu senameldžiai lietuviai tvirtindavo taikos sutartis: sutarties užrašymas, teksto antspaudavimas, žodinė priesaika ir tam tikra apeiga. Antspaudus Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo jau nuo Mindaugo laikų. Sutarčių tekstai buvo rašomi rusėnų, vokiečių ir lotynų kalbomis.
Priesaikos Ritualai
Kitataučiai krikščionys, sudarydami sutartis su lietuviais arba reikšdami jiems ištikimybę, bučiuodavo kryžių. Senameldžiai lietuviai, suprantama, to nedarė. Simbolinę reikšmę turėjo auksinio diržo dovanojimas. Ypatingą reikšmę turėjo rankos ir žodžio davimas.
Svarbiausiais atvejais taikos sudarymą lydėjo lietuvių atliekamas ritualas. Gedimino atstovai, sudarydami taikos sutartį su Livonijos ordinu, „pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą […] tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas”. XIV a. Vengrijos šaltinyje, Dubnicos kronikoje, aprašyta taikos sutartis, kurią Kęstutis sudarė su Vengrijos karaliumi Liudviku Didžiuoju. Priesaikos apeigoms atlikti prie Vengrijos karaliaus palapinės atvedamas žalas jautis ir pririšamas prie dviejų stulpų. Kęstutis jam peiliu prakirto vidurinę gyslą, pasitepė rankas ir veidą jaučio krauju, nupjovė jaučiui galvą ir tris kartus praėjo tarp jaučio galvos ir liemens, lietuviškai kartodami priesaikos žodžius: ROGACHINA ROZNENACHY GOSPANANY.
Dėl neabejotinų lietuviškos frazės perteikimo iškraipymų, ją iššifruoti galima tik hipotetiškai. Svarbiausia, kad turime tikrą lietuviškos taikos priesaikos ritualo aprašymą. Be to, žodis „rūgoki”, kuris, atrodo, teisingai išgirstas ir užrašytas, leidžia daryti prielaidą, kad kariai prisiekdavo Perkūno vardu.
Taip pat skaitykite: Viduramžių Lietuvos istorija
Viduramžių Literatūros Istorija
V a. žlugo Romos imperija, ir jos teritorijoje įsikūrė naujos karalystės. Kartu su Romos imperija žlugo ir senoji vergovinė santvarka ir pradėjo formuotis nauja, feodalinė, santvarka. V a. laikomas senųjų amžių pabaiga ir naujos istorinės epochos - viduramžių - pradžia. Viduramžiai tęsiasi ligi XVII a. vidurio.
Feodalinė Santvarka
Viduramžių istorija yra feodalinės santvarkos kilimo, išsivystymo ir smukimo istorija. Feodalinė santvarka buvo pažangesnė už vergovinę, tačiau ir feodalizmo laikotarpiu gamyba buvo dar labai menkai teišsivysčiusi. Viešpatavo natūralus ūkis, technika buvo atsilikusi. Tik vėlyvaisiais viduramžiais ėmė plisti amatai, prekyba, pradėjo sparčiau augti miestai.
Pagrindinės Klasės
Pagrindinės feodalinės visuomenės klasės - feodalai ir valstiečiai baudžiauninkai. Feodalai - išnaudotojų klasė - buvo stambūs žemės savininkai, kuriems priklausė ir valstiečiai. Valstiečiai baudžiauninkai - išnaudojamoji klasė-turėjo dirbti feodalų žemę, mokėti jiems prievoles produktais ir pinigais, neturėjo teisės nuo jų pasitraukti.
Socialinė Struktūra
Feodalų klasė nebuvo vienalytė. Smulkesnieji feodalai buvo priklausomi nuo stambesnių, šie dar nuo stambesnių, ir taip ligi paties stambiausio feodalo - karaliaus. Feodalas, kuris buvo priklausomas nuo kito, vadinosi vasalas, o jo globėjas - siuzerėnas.
Viduramžių Pasaulėžiūros Ypatumai
Laikas tradicinėje kultūroje įprasminamas dieviškuoju veiksmu. Tik Dievui pradėjus kurti, laikas įvardijamas: nuo pasaulio kūrimo pradžios. Viduramžių laikais atsirado sąvoka spatium imaginarum - įsivaizduojamoji erdvė, kurioje Dievas iš nieko kūrė pasaulį - creatio ex nihilo. Pasaulio pradžia tradicinėje kultūroje suvokiama kaip vienatinio Dievo buvimas laike ir erdvėje.
Lietuvių etiologinėse sakmėse Dievo kuriamas pasaulis dažnai apibrėžiamas savitu laiko matmeniu - akmenų augimu. Akmuo apibrėžiamas kaip prosenovės, egzistencijos simbolis, jam gali būti suteikiama ir Motinos Žemės kaulo reikšmė, Saulės, ugnies, griausmo simbolinės konotacijos.
Laiko Samprata
Pirmykščiais laikais tikras buvo tik dabarties laikas, kuriame telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba. Tai buvo tie laikai, kada dar Dievas vaikščiojo ant žemės, - pabrėžiama lietuvių etiologinėse sakmėse. Mitologinei laiko sampratai svarbi archajinio ir modernaus laiko distinkcija.
Laiko samprata lietuvių etiologinėse sakmėse nėra vienalytė. Kada Dievas sutvėrė pasaulį, tai tuo sykiu sutvėrė ir akmenis. Laikas, kaip ir pasaulis, pavaldus Dievo žodžiui. Lietuvių etiologinėse sakmėse jis įgauna tradiciniu tapusį matavimą; iki Kristaus ir po Kristaus.
Bažnyčios Įtaka ir Kritika
Katalikų bažnyčia pasiekė didžiulę galią ir ja remdamasi ėmė organizuoti Kryžiaus žygius. Katalikiškoje Europoje nepaliaujamai auga nepasitenkinimas popiežiaus kurija, kuri tapo didžiausių turtų savininkų ir toliau reikalavo iš tikinčiųjų „dešimtinės” ir „kryžiaus žygių” įmokų už bažnytines pareigas ir pinigų už popiežiaus agentų pardavinėjamas indulgencijas.
Popiežius net iškėlė save aukščiau už valdovus ir pasiskelbė esąs žemiškasis krikščionybės vadovas. Krikščionių tikėjimo, suvienijusio Europą priėmimas, matyt, yra svarbiausias viduramžių pasaulio požymis. Pereinant nuo pagonybės į krikščionybę, iš esmės pakinta viduramžių žmogaus erdvės struktūra, hierarchizuojama ir kosminė, ir socialinė, ir ideologinė erdvė.
Gyventojų Skaičius ir Maras
Nuo XI a. pradžios iki pat XIII a. pabaigos Vakarų Europos gyventojų skaičius laipsniškai augo. Toks įspūdingas demografinis sprogimas tęsėsi iki XIVa. pradžios, kai katastrofiškas badas, maras ir karai nusinešė milijonus. XIV a. viduryje Europą užklupo dar didesnė nelaimė už masinį badą - maras. „Juodoji mirtis”, 1347 m. iš Rytų šalių atkeliavusi į Europą, pamažu nuo Viduržemio jūros pakrantės pasiekė Prancūziją, Ispaniją, Angliją ir Vokietiją.
Kultūros Raida
Vakarų Europos viduramžių visuomenės kultūros raida dažniausiai dalijama į du pagrindinius laikotarpius: ankstyvąjį (IX - XII a.) ir vėlyvąjį (XII - XV a.). Ankstyvaisiais viduramžiais architektūroje, vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje susiformavo romaninis stilius. Nuo XII a. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje ir plito iki XVI a. daugelyje Europos šalių.
tags: #viduramziu #pasaulio #suvokimas