Įvadas
Viduramžiai - tai laikotarpis Europos istorijoje, kuris apima tūkstantmetį tarp Romos imperijos žlugimo ir Renesanso. Ši epocha dažnai suvokiama kaip smukimo laikotarpis, tačiau Bažnyčia vaidino itin svarbų vaidmenį, platindama krikščionybę ir formuodama žmonių pasaulėžiūrą. Viduramžių pasaulėžiūra buvo persmelkta gilaus tikėjimo, o Dievo ir velnio kova buvo vienas iš pagrindinių jos elementų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip ši kova atsispindėjo tradicinėje lietuvių kultūroje, tautosakoje ir religinėje dailėje.
Dievo ir Velnio Samprata Tradicinėje Lietuvių Kultūroje
Tradicinėje lietuvių pasaulėžiūroje angelai ir velniai atstovauja skirtingiems pasauliams: angelai - dangiškajai, dieviškajai, o velniai - požeminei, pragaro erdvei. Lietuvių mitologijoje velnias yra chtoninė būtybė, turinti dievybės bruožų. Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, jo vaizdinys sutapatintas su krikščioniškuoju šėtonu. Angelai, atrodytų, yra tik krikščioniškai mitologijai priklausanti būtybė.
Angelų ir Vėlinių Bendrumai ir Priešybės Tautosakoje
Straipsnyje nagrinėjamas tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje skirtingai vertinamų antgamtinių būtybių - angelų ir velnių - bendrumas ir priešybės. Remiantis sakytinės tautosakos kūriniais, apžvelgiama, kaip juose vaizduojami angelų ir velnių santykiai. Straipsnyje rūpi išsiaiškinti, kokios angelų ir velnių ypatybės tautosakoje atskleidžiamos, kai jie veikia tomis pačiomis aplinkybėmis. Iš tyrimo paaiškėja, kad tautosakoje angelų ir velnių bendrumas grįstas, visų pirma, jų pirmine angeliška prigimtimi, taip pat atliekamomis funkcijomis, kurios susijusios su veikla šalia žmogaus - lydėti pastarąjį visą jo gyvenimą bei po mirties gabenti jo sielą į anapusinį pasaulį. Vis dėlto angelų ir velnių veiksmų motyvacija skiriasi, nes jie paklūsta priešingoms pasaulį valdančioms jėgoms - Dievui arba Liuciferiui.
Angelų ir Velnių Sukūrimas Etiologinėse Sakmėse
Lietuvių etiologinėse sakmėse apie pasaulio ir jame esančių objektų, jų savybių kilmę taip pat vaizduojamas ir angelų sukūrimas bei puolusių angelų (velnių) atsiradimas. Sakmėse pasakojama, kad Liuciferis kūrė angelus paslapčiomis atkartodamas Dievo veiksmus arba jam leidus. Pažymėtina, kad dalyje kūrinių, B. Kerbelytės kataloge priskirtų legendoms, sakoma, jog Liuciferio sukurti angelai niekuo nesiskyrė nuo Dievo kurtųjų. Ši sakmės versija savita, kadangi įprastai tekstuose, kuriuose pasakojama apie Dievo veiksmus kartojantį Liuciferį, pastarasis turi triksteriui būdingų savybių, o jo tvariniai pasižymi kokiomis nors ydomis. Kituose sakmės variantuose Liuciferio sukurti angelai yra prastesni negu Dievo. Estams žinomose etiologinėse sakmėse teigiama, kad juodieji angelai atsirado iš kibirkščių, kilusių velniui daužant akmenis vienas į kitą. Jų skaičius netgi viršijo Dievo sukurtųjų angelų skaičių. Abiem teminėms grupėms priskirtuose kūriniuose angelai buvo išvyti iš dangaus dėl savo pačių ar savo kūrėjo Liu-.
Angelų ir Velnių Sąveika Mirties ir Pomirtinės Kelionės Kontekste
Religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus tekstuose angelų ir velnių sąveika aprašyta žmogaus mirties ir pomirtinės kelionės kontekste. Trumpame lietuvių ir prūsų religijos žodyne autorius atkreipė dėmesį į greta mirštančiojo patalo vykstančių angelų ir velnių grumtynių dėl vėlės siužetą ir teigė, kad „vėlę nusinešanti esybė, angelas ar velnias, gali būti įsivaizduojama ir kaip paukštis“. Angelų ir velnių vaizdavimo paukščiais idėja taip pat pristatyta straipsnyje „Angelas turi nagus. Apie dievų pasiuntinį baltiškoje religinėje tradicijoje“. Šiųdviejų antgamtinių būtybių vaidmuo žmogui mirštant ir per pomirtinę jo sielos kelionę išsamiau nagrinėtas G. Beresnevičiaus veikale Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.
Taip pat skaitykite: Viduramžių visuomenės bruožai
Angelų ir Velnių Vaizdavimas Religinėje Dailėje
Nagrinėjamai temai svarbūs Lietuvos religinei dailei skirti menotyros darbai, kuriuose analizuojami siužetai, susiję su arkangelu Mykolu. Skaidrė Urbonienė daugiau dėmesio skyrė šio šventojo vaizdavimui kryždirbystėje, o Raimonda Norkutė - bažnytinėje dailėje. R. Norkutė daktaro disertacijoje teigė, kad XVI-XVIII a. „Šv. Mykolo atvaizduose dažniausiai parodomas triumfuojančio kovoje su blogiu, maištu arkangelo įvaizdis. Tai barokinės kompozicijos, kuriose Dievo pasiuntinys vaizduojamas kontraposto arba ryžtingai žengiančio ir pamynusio po kojomis šėtoną poza“. Kaip vieną iš lietuvių liaudies skulptūrai būdingų trijų arkangelo Mykolo vaizdavimo siužetinių linijų S. Urbonienė išskyrė siužetą apie jo kovą su piktąja dvasia - velniu. Galima apibendrinti, kad Lietuvos religinėje dailėje - tiek profesionaliojoje, tiek neprofesionaliojoje - nebūta tokios siužetų gausos kaip žodinėje tradicijoje.
Krikščioniškos Pasaulėžiūros Įtaka
Krikščioniška pasaulėžiūra turėjo didelės įtakos viduramžių žmogaus mąstymui. Žmogus suvokiamas kaip nuodėmingas, linkęs į blogį, o pasaulis - kaip nuolatinės kovos tarp gėrio ir blogio arena. Bažnyčia mokė, kad tik per nuolankumą Dievui, atgailą ir gerus darbus galima išvengti pragaro ir pelnyti išganymą.
Valdžios Kilmė ir Dievo Valia
Katalikiška pasaulėžiūra aiškiai apibrėžia valdžios kilmę. Pagal Jėzaus žodžius Pilotui, valdžia duota iš aukštybių. Tačiau velnio galia pasauliui taip pat yra gauta iš tų pačių „aukštybių“. Vis dėlto Pilotas turi galią Jėzui, o velnias - ne. Mat velnias yra maištininkas, todėl, kaip ir kiekvienas maištininkas, jis pats iš savęs atima įgaliojimus. Todėl iš karto save pasmerkė neabejotinam galutiniam pralaimėjimui ir skaudžiam atpildui. Tironas ar demagogų suvedžiota liaudis iš tikrųjų pakartoja žemėje velnio maištą ir patys panaikina savo valdžios pagrindą. Sekdama Kainą, iškrypusi valdžia nusigręžia nuo Dievo ir stato savo miestą, kuris neišvengiamai atitenka velniui.
Pagoniškos Tradicijos Atgarsiai
Nors krikščionybė dominavo viduramžių pasaulėžiūroje, pagoniškos tradicijos išliko liaudies papročiuose ir tikėjimuose. Senovės lietuviai turėjo numatyti „atvirkštinio“ pasaulio galimybę. Archeologai tarp įkapių randa keistų daiktų, padėtų prie mirusiojo. Jie grynai ritualinės paskirties, gaminti specialiai dėti į kapą. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos sąsajos su oro stichija menkiau žymios, nors kartais mirusiųjų pavidalai nusakomi kaip “Vėjo dvelksmas“, rūkas, garas, jie permatomi „lyg voratinklis“. Minėtoje N. Vėliaus studijoje konstatuojama, kad velnias lietuvių tautosakoje taip pat siejamas su ugnimi, tiesa, rečiau nei su vandeniu.
Dievijos Schema
Senovės lietuvių religija, anot kai kurių tezių, buvo "Gamtos kūnų bei reiškinių gerbimas". Girdi, mūsieji senoliai dar nebuvo priėję antropomorfinių dievų. Jie dar neturėję iki pilnybės išaugusių dievų, išskyrus nebent tik vieną Perkūną. Asmeniškų dievų sampratą liudija ir aukų aukojimas: perprašant, permaldaujant, siekiant susitaikymo. Vadinasi, dievai gali įsižeisti, būti užpykinti, atleisti ar pasigailėti suvis kaip ir žmonės. Dievams aukodavo kaip asmenybėms, asmeniškoms prakilnybėms, o ne "gamtos objektams ar slėpiningiems reiškiniams". Mes vis dar pervertinam gamtos gerbimą ir menkinam dievus bei jų reikšmę. Tiesa, šiandien daugeliui miglota, kaip iš tikrųjų įsivaizdavo senovės lietuvis tą ar kitą dievybę. Bet argi pakankamai ryškūs šiandien mums istoriniai valdovai bei rikiai? Per 700 - 600 metų nuotolį apmiglėję netgi istoriniai viešpačiai. Amžiams besikeičiant, blunka viskas: net karaliai ir dievai. Betgi nei karaliai, nei juo labiau dievai neišnyko be palikimo: be įtakos veldinių, paminklų, pėdsakų. Tad užsiliko ir senovės lietuvių dievų pavidalai bei funkcijos: liaudies folklore, mitologinėse (ypač latvių) dainose, sakmėse, papročiuose ir prietaruose. Pagal N. Biezais, mitologinės dainos siekia praeitin apie du tūkstančius metų.
Taip pat skaitykite: Viduramžių Lietuvos istorija
Gerbimas ir Garbinimas
Gerbė ir garbino - šito neskiriama, šitai irgi painioja net Lietuvių Enciklopedija: "Senovės lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, gerbė ir garbino ugnį, žemę, kalnus ir akmenis,-vandenį, saulę, mėnulį, griaustinį, medžius (ypač ąžuolą) ir kai kuriuos gyvūnus (pvz. žalčius)". Taigi - "gerbė ir garbino". Mes irgi daug ką gerbiam, bet jų negarbinam, t. y. nedievinam. Ger-biam svečią, iškilų asmenį, numirusius, kryžių. Bet argi mes kryžių garbinam, ar jį Dievu laikome? Senovės lietuviai negarbino nei žalčių, nei rupūžių, nei kitų "kai kurių gyvūnų". Tiesa, senovės lietuviai laikė pirkiose žalčius. Bet ar XX a. lietuviai nelaiko šunų, kačių, papūgėlių, žuvelių? Prižiūrim, penim, gailim jų laidodami, bet argi garbinam, argi laikom dievais?
Vyriausias Dievas
Nors Perkūnas buvo laikomas didelėje pagarboje ir jo labai bijota, tačiau nėra davinių tvirtinti, kad jis būtų buvęs laikomas vyriausiu baltų dienu, kurio būtų priklausę visi kitie dievai, Atrodo, kad kokio vyriausio dievo baltai iš viso neturėjo, buvo sritinės dievybės, kurios veikė savarankiškai. Tai ar buvo už Perkūną galingesnis dievas? Mėnulis? Bet jį Perkūnas perkirtęs. Saulė buvo mylima, bet ji nebuvo galingesnė nei už Mėnulį, nei už Aušrinę. Tik Perkūnas teturi griausmą - tai vyriausiojo rūstus bylojimas įspėjant arba baudžiant. Tik vyriausias tegali turėti tokį balsą, kurs aidi per visas girias, drebindamas skliautą ir žemę. Pagal H. K. Usnerį, liaudies sampratoje Perkūnas esąs ne tik vyriausiasis, bet iš tikrųjų vienintelis tikrasis dievas. Ir H. Lullies teigia, kad baltai teturėję tiktai vieną vienintelį dievą, asmeniškąjį dievą - Perkūną.Ir Vyskupų Agenda 1530 m. jį prilygina Jupiteriui: Parcuns (Jupiter). Ir jėzuitų pranešime 1583 m.: "Jupiteris tai žaibinis, kaimiškai Perkūnas".
Viduramžių Kasdienybė
Viduramžių kasdienybė buvo sunki ir kupina iššūkių. Žmonės gyveno skurdžiai, trūko higienos, siautėjo ligos ir badas. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis žmonės stengėsi puoselėti dvasingumą ir tikėjimą. Bažnyčia buvo svarbus bendruomenės centras, teikiantis žmonėms paguodą ir viltį.
Miestai
Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilį, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto dideli kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kai ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą . Tada įtakingiausi miestelėnai - biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpus užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais.
Bažnyčios Valdžia
Žmonės viduramžių Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo bažnyčiose vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose . Melsdavosi įvairiems šventiesiems. Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau po mirties patekti į pragarą. Didikai ir pirkliai testamentais palikdavo pinigų kunigams, kad šie po mirties atlaikytų jiems mišias. Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas. Vienuoliai, vadinami infirmarais, prižiūrėdavo apylinkėse invalidus, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai.
Taip pat skaitykite: Apie viduramžių socialinę priklausomybę