Žmogaus raida - tai sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, apimantis tiek fizinius, tiek emocinius, kognityvinius bei socialinius pokyčius nuo gimimo iki senatvės. Kiekvienas gyvenimo etapas pasižymi savitais iššūkiais, atradimais ir galimybėmis tobulėti. Specialistai pabrėžia, kad žmogaus raida yra nuolat kintanti - ją veikia genetika, aplinka, socialiniai ryšiai bei patirtys.
Ankstyvoji Vaikystė
Laikotarpis nuo gimimo iki maždaug šešerių metų, kai formuojasi pagrindiniai žmogaus gebėjimai ir asmenybės bruožai. Per pirmuosius gyvenimo metus vaikas išmoksta judėti, kalbėti, suvokti emocijas ir kurti ryšį su aplinkiniais. Specialistai teigia, kad šiuo laikotarpiu formuojasi saugumo jausmas, pasitikėjimas savimi bei empatijos pagrindai.
Vaikystė
Maždaug nuo 6 iki 12 metų, vaikas pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su nauju socialiniu pasauliu. Šiuo etapu itin svarbus yra pažintinis vystymasis: formuojasi loginis mąstymas, gebėjimas planuoti bei spręsti problemas. Be to, socialiniai ryšiai su bendraamžiais daro didelę įtaką emocinei raidai. Vaikas mokosi bendradarbiauti, konkuruoti, siekti tikslų ir suprasti kitų jausmus.
Paauglystė
Tai vienas intensyviausių raidos etapų, trunkantis maždaug nuo 12 iki 18 metų. Fizinis kūno pokytis, hormonų veikla ir emocijų pliūpsniai daro šį laikotarpį sudėtingu, tačiau itin svarbiu asmenybės formavimosi procese. Specialistai pabrėžia, kad šiuo etapu formuojasi tvirta savivertė ir vertybių sistema. Svarbu leisti paaugliui klysti, mokytis iš patirties ir jaustis išgirstam.
Suaugusio Žmogaus Raida
Svarbiausi tampa pasiekimai, santykiai ir gyvenimo stabilumas. Šiame etape žmogus dažnai siekia profesinės sėkmės, kuria šeimą, rūpinasi artimaisiais ir savo sveikata. Daugelis žmonių šiuo gyvenimo laikotarpiu ieško pusiausvyros tarp asmeninių poreikių ir socialinių įsipareigojimų. Savirealizacijos poreikis skatina kurti, siekti naujų tikslų ir tobulinti įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Brandus Amžius
Žmogus dažnai ima daugiau apmąstyti savo patirtį ir pasiekimus. Fiziniai pokyčiai tampa ryškesni, tačiau už tai atsiranda didesnis emocinis stabilumas ir gyvenimo išmintis.
Senatvė
Svarbu palaikyti aktyvų gyvenimo būdą, domėtis naujovėmis ir išsaugoti socialinius ryšius.
Asmeninės Pozicijos Formavimosi Teorijos
Gyvename postmodernistinėje visuomenėje, kuri pasižymi sparčia kaita, mažėja visuotinai priimtų tiesų bei aiškių orientacijų. Kartu ji skaidosi į atskirus visuomenės sluoksnius, kurie turi skirtingų vertybių prioritetą. Visiškai priešingi gyvenimo būdai, žinių modeliai, vertybinės nuostatos arba konfliktuoja, arba gyvena viena greta kitos. Vis sunkiau pasiekti visuotinio susitarimo. Kai tikrovė fragmentiška, žmogus nustoja mąstęs filosofiškai ir holistiškai. Pastebima tendencija priimti neapgalvotus sprendimus - juos diktuoja įsitikinimas, jog pasirinkimą lėmė tam tikra konkreti situacija ar įspūdis, kad pasielgta teisingai pagal aplinkybes. Tokie žmonių elgesio pavyzdžiai rodo silpną faktorių, kuris sąlygoja asmenybės veiklos, elgesio turinio ir pobūdžio pastovumą.
Šiuolaikinę sociokultūrinę revoliuciją Lietuvoje, V. Šlapkauskas nurodo šešis sociokultūrinių procesų bruožus: visuomenės fragmentacija, sociokultūrinių procesų greitis, staigių pokyčių kontekstas, agresyvi sociokultūrinių procesų galia, nuosmukio pojūtis, skurdo kultūra. Lietuvos piliečiai kelia vis mažiau bendrų tikslų ir juos įgyvendina, jų nesieja bendri projektai ir atsidavimas. Permanentinis gyvenimo tempo greitėjimas gimdo efemeriškumo pojūtį. Šis laikinumas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ieškojimo veiksmus: nuo pesimizmo, izoliacijos iki pilnutinio gyvenimo skonio pajautos imperatyvo. Tai rodo ir Baltijos šalių tyrimai 1993 - 1995 m.: praeitis vertinama labiau už ateitį. Staigių polyčių kontekstas liečia visuomenės priimtų vertybių, o kartu ir su jomis susieto ugdymo dimensijas. Sociokultūrinis jaunimo ugdymas turi išspręsti naujo, dar nepažinto lygmens socializacijos ir adaptacijos problemas. Visomenėje dar nenusistovėję socialiniai veiklos modeliai, nėra orientyrų, kurie nurodytų šių problemų sprendimo efektyviausius kelius. Čia ir atsiremiame į asmens pozicijos ugdymo būtinybę. Sociokultūriniai procesai pasižymi agresyvia potencine galia. Pavyzdžiui, masinės vakarietiškos kultūros invazija tapo galinga politine, ekonomine, kontrakultūrine jėga, įtakojančia visuomenės gyvemino pokyčius. Apie 50 proc. Lietuvos vaikų gyvena žemiau skurdo ribos, nuosmukio pojūtis įsivyrauja netgi ten, kur realiai nemažėja pajamos. Skurdo kultūroje nesąmoningu, neplanuotu būdu ugdosi tam tikra asmenybė, besiskirianti nuo kitoms kultūroms būdingų asmenybės tipų.
Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio statuso atradimo bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip pat verčia apsispręsti. Žmogaus, bendruomenės nario, ir sociokultūrinės evoliucijos sąveikoje vyksta žmogaus dvasios pokyčiai ir buriasi pilietinė visuomenė. Būtent į pilietinės visuomenės, o kartu ir ją kuriančio pilietinio ugdymo idėją orientuojasi Lietuvos pedagogų bendruomenė. Šios idėjos atgarsių yra spaudoje, daug pranešimų IV tarptautinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas” Vilniuje. Studijuojama Vakarų Europos ir kitų šalių poloetinio ugdymo patirtis, ypač Prancūzijos, Olandijos, JAV, Norvegijos, Australijos, kur poloetinis ugdymas suvokiamas kaip visaapimantis asmenybės ugdymo procesas. Čia lyg suteikiamas prioritetas pilietiniam ugdymui prieš kitas ugdymo sritis. Manoma, kad adekvačias ugdymo realybei proporcijas tarp pilietinio, dorinio, .estetinio, saviauklos ir kt. Individualistine filosofija besivadovaujantis žmogus plačioje orentacijų ir elgsenos erdvėje tikisi materialios naudos, greitai įsitvirtinti, sulaukti pripažinimo ir atlygio už savo darbą. Etnocentristinė orentacija, tautinės savimonės palaikymas nekuria žemiškų gėrybių. Beje, bendrosios kultūros vertybes reikia nuolat naujai suvokti ir pritaikyti. Bet gyvendamas socialinėje aplinkoje ir toks asmuo yra priverstas valdyti savo egocentriškas orentacijas, pripažinti ir susitaikyti su bendruomeninio gyvenimo būtinybe. Santykiai su kitais žmonėmis iš piliečio reikalauja tam tikros kokybės - vertybių ir nuostatų, t.y. asmeninės pozicijos. Reikalinga bendroji, visus piliečius vienijanti, jiems vieni kitus suprasti, priimti (per vertybes ir nuostatas), suderinti interesus ir komunikuoti leidžianti kultūra, be kurios neįsivaizduojama ir pilietinė visuomenė. Šio bendro susitarimo siekimas - sociopsichopedagoginė problema. Ją spręsti galima plėtojant pilietinį ugdymą, veikiant asmenybės moralinį vystymąsi, formuojant ugdytinio asmeninę poziciją, pagrįstą bendražmogiškomis vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Ugdymas vyksta žmonių, jų tarpusavio santykių bei objektyvių daiktų ir reiškinių aplinkoje. Pagal L. Jovaišą ši aplinka veikia ugdytinio asmenybės struktūras - biologinę, psichologinę, dvasinę. Kartu šie komponentai yra stipriai integruoti visubinėje asmenybėje, kad tarpusavyje nuolat sąveikauja, nors kiekvienas iš jų yra autonomiškas. Pedagoginiame procese ugdytojai orientuojasi į dvasinę ugdytinio asmenybės stuktūrą, kuri savo ruožtu veikia kitas. Žmonių bendruomenė ir objektyvi tikrovė sukuria daugybės santykių terpę, kurioje ugdytinis sąveikauja su aplinka. Kiekvienas sąveikos aktas lavina ne tik vaiko pažinimą ir sąmoningumą, bei ir įpareigoja apsispręsti, t.y. nustatyti savo santykį su čia ir dabar esančiu objektu. Pedagogikoje ir psichologijoje pozicija (lot. positio - padėtis) - tai „ugdytojų ir ugdytiniių požiūrių ir nuostatų sistema, sąlygojanti veiklos bei elgesio pastovų turinį ir būdą kurio nors objekto atžvilgiu; tai psichologinis asmenybės dispozicijų komponentas (dispozicija - visuma pastovių vidinių dorinių, reguliuojančių žmogaus mąstymo ir elgesio kryptį: nuostatos, interesai, vertybinės orientacijos)”. L. B. Bitinas asmeninės pozicijos sąvoką atskleidžia per socialinę tikrovę, su kuria santykiauja auklėtinis, akcentuoja patirties įtaką: „asmenybės pozicija yra ankstesnės individo patirties, jo galimybių, anksčiau susidariusių poreikių ir siekių pagrindu susiformavęs požiūris į tą objektyvią padėtį, kurią jos užima jam prieinamuose socialiniuose santykiuose ir kurią jis nori užimti”. V. Žemaitis teigia, kad „asmenybės gyvenimą ir veiklos kryptingumą” išreiškia dorovinė asmenybės pozicija, kuri „kaip integralinė savybė, laiduoja elgesio nuoseklumą bei patvarumą”. Kartu jai būdingas viso žmonaus dorovinio pasaulio vientisumas, minties ir veiklos vieningumas. Dorovinę poziciją lemia „dorovinis įsitikinimas, pažiūros, elgesio įpročiai, charakterio savybės”. Žemaitis dorovinę poziciją apibrėžia tomis pačiomis kategorijomis kaip L. Jovaiša ir B. Bitinas asmenybės poziciją, nurodo tuos pačius asmenybės pozicijos aktyvumo, patvarumo ir kryptingumo paramentrus kaip ir mįnėti autoriai. Pažymėtina, kad V. Žemaitis dorovinę asmenybės poziciją savitai traktuoja kaip sunkiai pasiekiamą dorovinę kokybę, būdingą subrendusiam žmogui, kuri gali ir neišsivystyti: „Ją žmogus sukuria mustatęs savo santykį su visuomeniniais interesais, giliai suvokęs savo paskirtį. (.) Žmogus, neišsiugdęs dorovinės pozicijos, neįgyja patvarios, nuoseklios elgesio linijos. Tokio žmogaus elgesys situacinis, nepatvarus, nepatikimas”.
Šiame darbe asmeninę poziciją laikysime integraliniu asmenybės veiksniu, egzistuojančiu nuo pirmųjų asmens sąmonės pasireiškimų, kuris veikia asmens elgesį ir yra sąlygiškai pastovus, Šis veiksnys kinta integruojant ankstesnius požiūrius ir nuostatas su naujai susidariusiais spręsmo procese. Taigi, asmeninė pozicija pasireiškia tuomet, kai asmuo (subjektas) yra santykyje su aaplinka (objektu). Jų sąveikos metu iš naujo apsisprendžiama ir nustatomas santykis su turimu objektu (kartais su pačiu savimi). Padarytas sprendimas sustiprina turimą asmeninę poziciją arba ją keičia. Apsisprendimo pagrindas - ankstesni sprendimai, patirtis, poreikiai, siekiai, jų pasekmėje ausidarę požiūriai, nuostatos, vertybinės orientacijos. Asmeninė pozicija veikia asmens elgesį, veiklą, sąlygoja jų apstovumą, kryptingumą, sąmoningumą. Kai asmens elgesyje, veikloje pasireiškia minėtos savybės, asmeni.nė pozicija ypač sutvirtėja ir gali pasiekti naują kokybę - užimama asmeninė pozicija aukščiausios vertybės ir savo būties atžvilgiu. Šiame darbe vartojame asmeninės pozicijos sąmoką, kuri kildinama iš asmens pozicijos. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje kartais dar įvardijama asmens ir aasmenenybės sąvokų atskyrimo problema. Pedagogikoje asmuo turi žmogaus kaip bendruomenės, grupės nario reikšmę. Ortologijoje asmuo suvokimas kaip žmogiškosios būties pagrindas, psichologinės savybės neliečia jo kaip asmens, bet kaip asmenybę. Pozicija pasireiškia kaip universali visų žmonių savybė. Trinarinėje asmenybės struktūroje (L. Jovaiša, 1997, 58 p.) asmeninė pozicija glūdi ne tik psichologinėje, bet ir dvasinėje plotmėje: dvasinė asmenybės struktūra dalyvauja transcendencinių vertybių interiorizacijoje, fformuojantis religinei asmens pozicijai. Asmeninės pozicijos formavimasis gali pereiti į būties problemų sprendimą, gyvenimo filosofijos kūrimą. Asmens ir socialinės aplinkos santykių išdava - dvasinėje asmenybės struktūroje susiformavusi asmeninė pozicija kaip tam tikras sąlygiškai nekintantis darinys. Ugdymui kaip auklėjimui ir akseologijai svarbu mustatyti, koks aasmeninės pozicijos susiformavimo lygmuo yra kokybiškai paknkamas, kad būtų galima konstauoti ugdytinio asmeninės pozicijos susiformvimo faktą. Norint pažinti ir apibūdinti ugdytinio asmeninę poziciją, reikia išskirti esminius jo pasireiškimo požymius (parametrus).
Pagrindinis asmeninės pozicijos parametras - asmenybės kryptingumas, nusakntis į kokią aukščiausiąją vertybę asmenybė yra orientuora. Vertybė, pagal L. Jovaišą (1995, 149 p.), - „asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes”. Ši aukščiausioji vertybė dalinai pasireškia visuose asmens santykiuose su aplinka. „Vertybė - vertybinė santykio su daiktu kokybė” (N. Hartman, 1926 // 189 p.), „sąmonei besireiškianti reikšmė, arba reiškinys” (S. Internalizuotos vertybės asmens sąmonėje klasifikuojamos, sisteminamos, nusistovi jų hierarchija. Asmeninėje pozicijoje vertybės pasireiškia kaip vertybinės nuostatos. S. Pocius, (1996, 257 p.) išskiria dvi vertybinių nuostatų rūšis: natūraliąją ir teorinę. „Šių dviejų nuostatų veikimas ir suteikia impulsus vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai: natūraliosios nuostatos veikiamas žmogus grindžia savo santykius su kitais kasdieninėmis, praktiškai orientuotomis, subjektybiomis vertybėmis; teorinės nuostatos realizavimasis apima objektyviosiomis vertybėmis pagrįstą tarpusavio santykių etiką” (S. Pocius, 1996, 257 p.). Natūraliosios vertybinės nuostatos susidaro kkai asmenį supati natūralioji aplinka vertinama kaip priemonė kasdieniškai naudingiems veiksmams realizuoti. Šių nuostatų sisidarymui būdingas subjektyvus vertinimas ir „vertybinių kontekstų išgyvenimas”, „subjektybių santykių su pasauliu patyrimas”, bet ne „racionalusis ir signifikacinis reiškinių suvokimas” (S.Pocius, 1996, 257 p.). Tikrovės reiškiniai šiame procese matuojami galimybės patenkinti asmens poreikius dydžiu. Sąmoningai susilaikius nuo išankstinių subjektyvių praktiškai orientuotų prielaidų ir sprendimų, išsilaisvina dvasinė asmenybės struktūra, pasireiškianti grynosios sąmonės lauku (E. Husserl). Šis laukas yra teorinių vertybinių nuostatų, kurios inspiruoja aukščiausiosios asmens vertybės, susidarymo vieta. Teorinės vertybės nuostatos formuojasi per objektyvius, nepraktinius asmens santykius su aplinka ieškant tiesos, gėrio, grožio, vienio. Jos asmenį supančiam pasauliui suteikia vienokią ar kitokią reikšmę. Tiek natūraliosios, tiek teorinės vertybinės nuostatos įeina į asmeninės pozicijos struktūrą. Su pirmosios žmogaus sąmonės apraiškomis vaikystėje ima reikštis asmens kaip subjekto vertinimo fenomenas. N. Hartman (1926 // 183 p.) teigia, kad vertybinės visko, apie ką sprendžiame, pobūdis glūdi pačioje žmogaus sąmonėje. Pirmasis kryptingas pamatinis sąmonės pasirinkimo aktas - gėrio ar blogio pasirinkimas. Ši dilema iškyla ir vėliau, priimant svarbiausius žmogaus gyvenimo sprendimus, vykstamt psichologinei ir dvasinei motyvų kovai. Būties teorija (ontologija) teigia, kad gėris yra nnatūralus būties siekimo objektas - sąmoningas ar nesąmoningas. (A. Plėšnys, 1996 // 211 p.). N. Hartman (1926 // 199 p.) pažymi, kad asmens kaip vertybių turėtojo potencija dorovinės vertybėms yra žmoguje glūdinti moralinė esmė dar šiapus bet kokio konkretaus gėrio ar blogio. Kalbant apie asmenį, susiduriame su antrąja gėrio samprata - moraliniu gėriu (B. Blanshard, E. Durkheim, R. Perry). Pagal analitinį B. Blanshard (1961 // 73 p.) aiškianimą, gėris - žmogaus prigimtinis veržimasis siekio link, atitinkantis jo tikslus, „dorovė, provokuojanti spontaniškus troškimus” (E. Diurkheim, 1925 // 140 p.). A. Maslow (1959 // 345 p.) šią žmoguje slypinčią tendenciją įvardija kaip „savęs aktualizavimą, psichinę sveikatą, subrendimą, atskirai imant, kaip augimą kiekvienu ir visais savęs aktualizavimo aspektais”. Savęs aktualizacija pasireiškia kaip spaudimas, verčiantis siekti asmenybės vientisumo, individualumo, tiesos pažinimo, kūrybiškumo, būti geru ir kt. Čia svarbios ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo, gerumo verybės (A. Maslow, 1959 // 345 p.). Visuomenine prasme gėris - „harmoningas interesų santykis”, asneninių interesų konfliktą paverčiantis pozityvia bendravimo harmonija (P. Perry, 1954 // 159, 169 p.). Tuomet visuomenės kultūros ir jos institucijų funkcija tampa „visuotinio savęs aktualizavimo puoselėjimas” (A. Maslow, 1959 // 348 p.). blogis - „galybė, ardanti natūraliąją tvarką ir kreipianti būtį nuo jos prigimtojo tikslo”, kuomet laisvai būnanti būtybė apsisprendžia „būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi” (P. B. Bitinas (1996, 107 p.) teigia, kad vertybės egzistuoja tik susijungusios sisteminiais hierarchiniais ryšiais. Asmenybės vertybių sistemą išreiškia aukščiausioji vertybė. Aksiologijoje ir ugdymo filosofijoje yra daug vertybių klasifikavimo sistemų. Asmeninei pizicijai svarbus aukščiausiosios vertybės kriterijus, pagal kurį vertybių sistemos skirstomos į transcendentines, sociocentrines ir antropocentrines. Taip vertybių sistemas skirsto ir B. Transcendentinėje vertybių sistemoje aukščiausios gėriom tiesos, grožio, vienio vertybės. Vertinamas žmogaus gyvenimo prasmingumas ir išskirtinumas, jis orientuojama…
Asmenybės Formavimąsi Lemianys Veiksniai
Asmenybės ir savęs suvokimo vystymąsį lemia daugelis veiksnių, kurie grupuojami į endogeninius (vidinės kilmės) ir egzogeninius (išorinės kilmės) veiksnius. Yra daugelis nuomonių, kas gi lemia asmenybės formavimąsi: aplinka ir auklėjimas, ar įgimtos savybės. Endogeniniai vystymosi veiksniai yra paveldimumas ir brendimas. Iš ankstesnių kartų paveldimos tam tikros savybės, turinčios įtakos ne tik biologiniam, bet ir psichologiniam vystymuisi. Brendimą skatina vidiniai augimo procesai, glaudžiai sąveikaujantys su aplinka. Egzogeniniai veiksniai - tai aplinkos poveikiai, į kuriuos individas reaguoja, vienus įsisavindamas, kitus atmesdamas. Išmokimas &- svarbus asmenybės vystymosi veiksnys. Juo įgyjama individuali patirtis, padedanti įsitvirtinti visuomenėje. Visi šie veiksniai formuoja paauglio ar jaunuolio savęs suvokimą ir asmenybę. Kalbant apie veiksnius, formuojančius tai, negalime nepaminėti protinių sugebėjimų ir pažinimo.
Pažinimas ir Protiniai Sugebėjimai
Pažintinių f-jų ir intelekto vystymasis turi 2 puses - kiekybinę ir kokybinę. Kiekybiniai pakitimai rodo išsivystymo lygį, kurį yra pasiekęs paauglys, o kokybiniai pakitimai apibūdina mąstymo proceso struktūros pakitimus: svarbiausia ne tai, kokius uždavinius žmogus sprendžia, bet kaip jis tai daro. Anot žinomo psichologo Ž.Puaže, 12 - 15 metų amžiuje paauglyje formuojasi dedukcinis - hipotezinis mąstymas, sugebėjimas abstrakčiai suvokti apkinką ir analizuoti įvykius. Paauglystės pabaigoje žmogus jau sugeba atskirti logines operacijas nuo tų objektų, su kuriais jos vykdomos ir klasifikuoti teiginius ne pagal jų turinį, bet pagal jų loginį tipą. Po problemų sprendimo ateina laikas, kai pradedami uždavinėti klausimai, o iškeliamos problemos pačios. Toliau vystomas intelektas, sugebėjimas apjungti problemas į jų grupes, paauglys jau gali nagrinėti ir blogai ar sunkiai suformuluotus klausimus. Tačiau jei ir manytumėm, kad visi paaugliai su vidutinėmis protinėmis galimybėmis turi dedukcinį - hipotezinį mąstymą, jie nevienodai naudoja šį sugebėjimą skirtingiems veiklos aspektams. Savo naujus protinius sugebėjimus paaugliai ir jaunuoliai naudoja pasirinkdami tas veiklos sritis, kurios jiems yra svarbiausios ir įdomiausios, apeidami kitas, ne tokias jiems svarbias. Todėl norint nustatyti asmenybės protinį išsivystymo lygį, reikėtų pasirinkti tą veiklos sritį, kurioje ta asmenybė pilnai pasireiškia ir atsiskleidžia.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Abstraktaus - loginio mąstymo atsiradimas reiškia ne tik naują intelekto savybę, bet ir iškelia atitinkamus reikalavimus. Jaunuoliai valandų valandas gali ginčytis apie dalykus, apie kuriuos nieko neišmano, bet kurie juos traukia. Šie svarstymai yra tokie pat svarbūs, kaip ir ikidarželinuko “kodėl?” Tai nauja intelekto vystymosi stadija, kai abstrakcija atrodo įdomiau ir svarbiau negu realybė, naujų taisyklių ir teorijų išradimas tampo mėgstamu protiniu žaidimu. Svajonėse jaunystė iškelia ir sugriauna visus įmanomus ateities variantus, kurių galimybės išsipildyti atrodo vienodos, Juk žinoma, kad norint suprasti paauglio ar jaunuolio vidinį pasaulį reikia paprašyti jį pasidalinti su jumis savo svajonėmis (.) Abstraktus mąstymas daugiau būdingas berniukams negu mergaitėms. Nors to paties amžiaus mergaitės mokosi geriau negu berniukai, bet jie geriau sprendžia abstrakčias problemas, kas sunkiau sekasi mergaitėms. Platus interesų ratas ankstyvoje jaunystėje susijęs su išsiblaškymu, sistemos ir metodų neturėjimu. Daugelis jaunuolių linkę perdėti savo žinių lygį ir ypač protinius sugebėjimus. Vien dėl to vyresnių klasių mokinių tarpe randame nemažai nuobodžiaujančių (.) Intelekto vystymasis glaudžiai susijęs su meniniais gabumais padedančiais ne tik įsisavinti informaciją bet ir skatinančiais protinę iniciatyvą ir kūrybą. Egzistuoja 3 būdai prie kūrybinių galių. Mokslininkai ištyrė, kad tam tikrų profesijų žmonės aktyviausią veiklą pradeda sulaukę tam tikro amžiaus; pvz.: matematikai - 23 m. , chemikai - 29 - 30 m. , astronomai - 40 - 44 m. ir t.t. Tai pirmasis būdas. Antrasis priėmimas yra asmeninis. Kūrybinių jaunuolių asmeninės savybės yra daug geresnės ir labiau teigiamos, nei jaunuolių, kurie neužsiiminėja jokia kūryba. Trečias būdas nustatyti kūrybinę asmenybę yra mąstymo procesų studijavimas, kurie atskiria kūrybinę mintį nuo nekūrybinės. Šie būdai papildo vienas kitą tiriant žmogaus meninius ir kūrybinius sugebėjimus. Asmenybei susiduriant su daugeliu naujų ir prieštaraujančių gyvenimiškų situacijų pereinamajame amžiuje yra stipriai stimuliuojama kūrybinė potencija. Pats svarbiausias kūrybos intelektualinis komponentas yra divergentinio mąstymo įsigijimas, kuris leidžia manyti, kad į tą patį klausimą gali būti daugelis teisingų ir neteisingų atsakymų. Tačiau kūrybinis asmenybės potencialas nesusiveda į jos intelekto kokybę. Kūrybinis jaunuolių aktyvumas iš vienos pusės parodo sugebėjimą išsivaduoti iš nustatytų draudimų ir kasdienybės normų, o iš kitos - išvystytą savikontrolę, organizuotumą, savidiscipliną. Jaunuolis, norėdamas tapti kūrybiškai produktyvus, turi turėti daugiau intelektualinės drausmės ir susikaupimo, negu jo impulsyvūs ir išsiblaškę bendraamžiai. Jam yra daug sunkiau negu, pvz. Suaugusiam žmogui. Protiniai vyresnių klasių mokinio sugebėjimai pasireiškia ne tiek žinių kaupime, sugebėjime keisti protines savybes, kiek individualios protinės veiklos stiliaus formavimesi. Jaunuolio mąstymo stilius priklauso nuo jo nervinės sistemos tipo. Ištyrus paaiškėjo, kad moksleiviai su inertine nervų sistema didelio apkrovimo sąlygomis mokosi blogiau, negu moksleiviai su judria nervų sistema, todėl, kad jie nespėja su greitu mokymo tempu.
Emocijos
Pereinamasis amžius - tai padidinto emocionalumo amžius, pasireiškia lengvu susijaudinimu, aistringumu, dažna nuotaikų kaita . Kai kurias pereinamojo amžiaus reakcijas galime paaiškinti harmoniniais ir fiziologiniais procesais, bet ne visas. Jos taip pat priklauso nuo socialinių faktorių ir auklėjimo. Brendimo sunkumai, vidinio “aš” prieštaravimai neretai priveda iki to, kad emocinė įtampa, būdinga paaugliui, persimeta ir į jaunystės metus. Emocinės jaunystės problemos turi įvairius šaltinius. Kai kurie ligų simptomai ir nerimas - dažnai ne tiek reakcija į paties amžiaus specifinius sunkumus, kiek ankstesnių psichinių traumų pasekmė ir baimė. Tačiau daugumai žmonių perėjimas iš paauglystės į jaunystę reiškia geresnį bendravimo sugebėjimą ir ir geresnę vidinę emocinę būseną. Emocijos, išgyvenimai yra svarbus asmenybės formavimosi veiksnys, padedantis geriau įsigilinti į save, suvokti, ko iš tiesų trokštame. Per emocijas suvokdami aplinką, jaunuoliai neretai praranda realybės suvokimą, tačiau žmogus be emocijų - ne žmogus. Pradėdami suvokti save kaip asmenybę, paaugliai ir jaunuoliai atranda nuostabų vidinį pasaulį, kuris stebina emocijų įvairove, pažinimo stoka, kurią galima užpildyti tobulinimusi ir žinių siekimu.
#
tags: #zmogaus #asmenybe #formuojasi #tobulejant