Skaityti, domėtis, reflektuoti ir paskui rašyti apie silpnąsias žmogaus puses yra išties nelengva. Besiruošiant rašyti apie baimę, nerimą, gėdą, kančią, skyrybas, alkoholį ir kitus dalykus, neišvengiamai susiduri su savo paties silpnybėmis, pamatai tai, ko galbūt nelabai norėjai pamatyti. Patenki į tamsiausius savo užkaborius ir esi priverstas nors truputį „apsikuopti”. Šiame straipsnyje aptariami trys silpno žmogaus pavidalai, kuriuos pavyko atrasti besirengiant rašyti.
Komforto Zona: Rutinos Spąstai Ir Augimo Stoka
Pirmą kartą su komforto zonos terminu susidurta pratybų metu, kai reikėjo 15 metrų aukštyje pereiti nuo vieno medžio į kitą virvėmis. Pratybų vadovas paaiškino, kad žmogus visada egzistuoja vienoje iš trijų zonų: komforto, pasikeitimų ir panikos. Idealiausia, jei žmogus nuolat būtų pasikeitimų zonoje, nes būtent tada jis yra atviras pokyčiams, gali augti kaip asmenybė, keistis. Buvimas 15 metrų aukštyje turėjo padėti patekti į pasikeitimų zoną, ir tikėtis, kad ne į panikos zoną. Komforto zona užmigdo mus savo rutiniškumu - pirmadienis dažnai nieko iš esmės nesiskiria nuo antradienio, antradienis nuo trečiadienio. O panikos zona paralyžiuoja mūsų gyvenimą ir dažnai joje išvis negalime tikslingai veikti.
Antras rimtesnis susidūrimas su komforto zonos sąvoka buvo tada, kai klausėmės sėkmės mokytojo Anthony Robbinso garso įrašo. Čia buvo išgirstas puikus komforto zonos vaizdinys: tereikia įsivaizduoti apskritimą ir save, stovintį jo viduryje. Vidinis apskritimo laukas yra mano komforto zona: visos problemos, su kuriomis susiduriame tame lauke, yra įveikiamos ir nereikalauja pernelyg daug pastangų. Tikrasis iššūkis laukia susidūrus su problema, kuri yra už komforto zonos ribų. Pavyzdžiui, norint pradėti draugauti su mergina, tačiau niekad nesame užkalbinę nepažįstamos merginos ir labai bijome tai padaryti.
Tai, kaip asmuo įveikia gyvenimo sunkumus, daug apie jį pasako. Vienas nusispjaus ir toliau gyvens kaip gyvenęs, o kitas sukaups visą ryžtą ir užkalbins merginą. Psichologas Albertas Ellis, būdamas labai drovus, sukaupė visas savo jėgas ir Bronkso botanikos sode per vieną mėnesį pakalbėjo su 100 nepažįstamų merginų. Viena iš jų vėliau tapo jo žmona.
Visą šį pasakojimą apie komforto zonas galima apibendrinti akcentuojant kelis dalykus. Pirma, dvasiškai augame nuolat priimdami gyvenimo iššūkius ir įveikdami sunkumus, nes būtent tada plečiasi mūsų komforto zona. Antra, didėjant komforto zonai, auga ir mūsų galimybės, žmogiškasis potencialas, pasitikėjimas savimi, savigarba. Galiausiai, komforto zonos ribas labai gerai parodo baimės ir nerimo jausmai. Daug tiesos yra posakyje: ko labiausiai bijai, tą ir reikėtų tau daryti, nes jei nuolat imsies įprastos veiklos, apims nuobodulys ir įsivyraus rutina.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Disciplinos Stoka: Pažadai Be Veiksmų Ir Atidėliojimas
Antrasis pavidalas, apie kurį norėsiu plačiau pasamprotauti, yra disciplinos stoka. Esu susidūręs su labai geru posakiu: bet kokį darbą galima padaryti, bet ne dabar. Tai puikus išsisukimas iš padėties. Pažadame, kad padarysime darbą, ir nustumiame jį neribotam laikui į ateitį. Kitas pavyzdys: žinome, kad rūkyti yra negerai, tačiau dar truputį parūkysime ir jau paskui mesime. Tas „paskui” taip pat labai neapibrėžtas, dažniausiai aišku tik tiek, kad „paskui” reiškia „tikrai ne šiandien”. Visas šias tris silpnybes norėtųsi sujungti ir pavadinti terminu „disciplinos stoka”.
Jeigu jau prabilai žmonėms apie savo ketinimą mesti rūkyti (ar ką kita daryti), tai turėtum būti tvirtai apsisprendęs tą padaryti (pažadas), degti milžinišku noru trūks plyš tai įgyvendinti (vidinė motyvacija) ir pulti tai daryti nedelsiant (neatidėliojimas).
Kauno jaunuoliai tiems, kurie mėgsta pažadėti, bet nevykdo savo pažadų, sako maždaug taip: „A girdi, atsakyk už „bazarą”!” Galbūt šis pasakymas nėra vien kauniečių subkultūros fenomenas, tačiau pirmą kartą išgirdau Kaune. Galime tik pasidžiaugti, kad ir jaunimas (bent jau pasąmoningai) eina teisinga linkme ir užsiima kolegų disciplinuotumo gerinimu. Jei žmogus kažko nori, tačiau vis nesugeba to įgyvendinti, tai dažniausiai jis per mažai nori. Jei tu imiesi darbo nusiteikęs „kalnus nuversti”, tai tikrai padarysi daugiau negu tavo kolega, kurio nusiteikimas yra „pažiūrėsim, kaip čia seksis”. Tad, jei norite mesti rūkyti ir jums neišeina, gali būti, kad per mažai to norite. Ar tikrai nesugebėtumėte mesti rūkyti, jei pažadėčiau jums po mėnesio nerūkymo 10 000 Lt premiją? O jei 100 000 Lt? Be to, teko daug kur skaityti, kad suformuoti įprotį užtrunka tris savaites.
Savigarbos Stoka: Asmenybės Visumos Jausmo Trūkumas
Besirengiant rašyti šį straipsnį, perskaičiau gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko seną, tačiau nepasenusią knygą „Žmogaus silpnybių psichologija” (Vilnius, 1980). 55-ajame šios knygos puslapyje autorius kalba apie savigarbos stoką arba jos neturėjimą. Tai būtų trečiasis silpno žmogaus pavidalas. Knygoje išsakyti žodžiai taip stipriai paveikė, jog supratau, kad įtaigiai perpasakoti nesugebėsiu, dėl to cituoju: „Savigarba - tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms.” Ir toliau: „Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti labai daug gera. <…> Ar ne stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes?” Stokojantiems savigarbos A. Alekseičikas siūlo nuodugniau pažinti save, žinoti savo teigiamus bruožus, galimybes bei kartais sau pačiam visa tai priminti. Aleksandras Alekseičikas (tikroji pavardė Kirnovas), gimęs 1940 m. vasario 9 d. Minske, buvo Lietuvos gydytojas psichiatras ir psichoterapeutas. 1956-57 m. studijavo Kauno medicinos institute, 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1962-65 m. dirbo Utenos psichiatrinės ligoninės skyriaus vedėju, gydytoju neurologu ir neįgalumo ekspertu, 1967-2024 m. dirbo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. 1967-89 m. įsteigė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą, 1989 m. vietoj jo įsteigė pirmąjį Psichoterapijos skyrių, 2004 m. pervadintas Ribinių būsenų skyriumi (nuo 1989 m. vedėjas). 1967-69 m. dėstė Vilniaus universitete, 1970-90 m. - Vilniaus konservatorijoje. Stažavo Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Jo mokslinio darbo pagrindinės kryptys buvo intensyvus terapinis gyvenimas, egzistencinė ir įtikinamoji psichoterapija, hipnozė, nemedikamentinis gydymas. Jis vedė grupinius seminarus, psichoterapiją dėstė gydytojams ir psichologams. Sukūrė originalų psichoterapijos metodą. Buvo žurnalų Existentia: psichologija i psichoterapija (tarptautinis, leidžiamas Latvijoje; nuo 2008 m.) ir Ekzistencial′naja tradicija: filosofija, psichologija, psichoterapija (Rusija; nuo 2003 m.) redakcinės tarybos narys.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
tags: #zmogaus #silpnybiu #psichologija #nera #nuobodziu #dienu