Žmogaus silpnybės - tai kompleksinė ir daugiabriaunė tema, reikalaujanti gilios savirefleksijos ir nuolatinio tobulėjimo. Skaityti, domėtis, reflektuoti ir paskui rašyti apie silpnąsias žmogaus puses yra sunku, nes tai neišvengiamai verčia susidurti su savo paties trūkumais ir silpnybėmis. Šiame straipsnyje apžvelgsime tris svarbius silpno žmogaus aspektus: komforto zoną, disciplinos stoką ir savigarbos trūkumą.
Komforto zonos įtaka asmenybės augimui
Komforto zona - tai psichologinė būsena, kurioje žmogus jaučiasi saugus, ramus ir kontroliuojantis situaciją. Nors buvimas komforto zonoje suteikia saugumo jausmą, ilgainiui jis gali tapti kliūtimi asmenybės augimui bei tobulėjimui. Pirmą kartą su šiuo terminu susiduriame pratybų metu, kai turime 15 metrų aukštyje pereiti nuo vieno medžio į kitą virvėmis. Pratybų vadovas paprastai paaiškina, kad žmogus visada egzistuoja vienoje iš trijų zonų: komforto, pasikeitimų ir panikos. Idealiausia, jei žmogus nuolat būtų pasikeitimų zonoje. Būtent tada jis yra atviras pokyčiams, gali augti kaip asmenybė, keistis. Komforto zona užmigdo mus savo rutiniškumu - pirmadienis dažnai nieko iš esmės nesiskiria nuo antradienio, antradienis nuo trečiadienio… O panikos zona paralyžiuoja mūsų gyvenimą ir dažnai joje išvis negalime tikslingai veikti.
Antras rimtesnis susidūrimas su komforto zonos sąvoka buvo tada, kai klausiau sėkmės mokytojo Anthony Robbinso garso įrašo. Išgirdau puikų komforto zonos vaizdinį: tereikia įsivaizduoti apskritimą ir save, stovintį jo viduryje. Vidinis apskritimo laukas yra mano komforto zona: visos problemos, su kuriomis susiduriu tame lauke, yra įveikiamos ir nereikalauja pernelyg daug pastangų. Tikrasis iššūkis manęs laukia susidūrus su kažkokia problema, kuri yra už komforto zonos ribų. Tai, kaip asmuo įveikia gyvenimo sunkumus, daug apie jį pasako. Vienas nusispjaus ir toliau gyvens kaip gyvenęs, o kitas sukaups visą ryžtą ir užkalbins merginą. Būtent taip savo būsimą žmoną sutiko psichologas Albertas Ellis. Būdamas labai drovus, jis sukaupė visas savo jėgas ir Bronkso botanikos sode per vieną mėnesį pakalbėjo su 100 nepažįstamų merginų. Viena iš jų paskui tapo jo žmona.
Norint išeiti iš komforto zonos, būtina priimti iššūkius ir įveikti baimes. Dvasinis augimas vyksta nuolat priimant gyvenimo iššūkius ir įveikiant sunkumus, nes būtent tada plečiasi komforto zona. Didėjant komforto zonai, auga ir mūsų galimybės, žmogiškasis potencialas, pasitikėjimas savimi, savigarba.
Baimės ir nerimo jausmai labai gerai parodo komforto zonos ribas. Greičiausiai, daug tiesos yra posakyje: ko labiausiai bijai, tą ir reikėtų tau daryti, nes jei nuolat imsies įprastos veiklos, apims nuobodulys ir įsivyraus rutina.
Taip pat skaitykite: Komforto zona ir disciplina
Disciplinos stoka ir jos pasekmės
Disciplinos stoka - tai dar viena svarbi žmogaus silpnybė, pasireiškianti nesugebėjimu laikytis duotų pažadų, atidėliojant svarbius darbus ir vengiant atsakomybės. Esu susidūręs su labai geru posakiu: bet kokį darbą galima padaryti, bet ne dabar. Labai puikus išsisukimas iš padėties. Pažadu, kad padarysiu darbą, ir nustumiu jį neribotam laikui į ateitį. Kitas pavyzdys, tinkantis kalbant šia tema: žinau, kad rūkyti yra negerai, tačiau dar truputį parūkysiu ir jau paskui mesiu. Tas „paskui” taip pat labai neapibrėžtas, dažniausiai aišku tik tiek, kad „paskui” reiškia „tikrai ne šiandien”.
Jeigu jau prabilai žmonėms apie savo ketinimą mesti rūkyti (ar ką kita daryti), tai turėtum būti tvirtai apsisprendęs tą padaryti (pažadas), degti milžinišku noru trūks plyš tai įgyvendinti (vidinė motyvacija) ir pulti tai daryti nedelsiant (neatidėliojimas). Kauno jaunuoliai tiems, kurie mėgsta pažadėti, bet nevykdo savo pažadų, sako maždaug taip: „A girdi, atsakyk už „bazarą”!” Galbūt šis pasakymas nėra vien kauniečių subkultūros fenomenas, tačiau aš jį pirmą kartą išgirdau Kaune. Galime tik pasidžiaugti, kad ir jaunimas (bent jau pasąmoningai) eina teisinga linkme ir užsiima kolegų disciplinuotumo gerinimu.
Jei žmogus kažko nori, tačiau vis nesugeba to įgyvendinti, tai dažniausiai jis per mažai nori… Gan keistoka mintis, tačiau esu linkęs jai pritarti. Jei tu imiesi darbo nusiteikęs „kalnus nuversti”, tai tikrai padarysi daugiau negu tavo kolega, kurio nusiteikimas yra „pažiūrėsim, kaip čia seksis”. Tad, jei norite mesti rūkyti ir jums neišeina, gali būti, kad per mažai to norite. Ar tikrai nesugebėtumėte mesti rūkyti, jei pažadėčiau jums po mėnesio nerūkymo 10 000 Lt premiją? O jei 100 000 Lt? Be to, teko daug kur skaityti, kad suformuoti įprotį užtrunka tris savaites.
Disciplinos stoka gali turėti neigiamų pasekmių įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant darbą, mokslą, santykius ir asmeninį tobulėjimą. Norint įveikti šią silpnybę, būtina ugdyti valią, nustatyti aiškius tikslus ir susikurti sistemą, padedančią laikytis disciplinos.
Savigarbos stoka ir jos įveikimas
Savigarba - tai teigiamas savo vertės suvokimas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Savigarbos stoka gali pasireikšti įvairiais būdais, įskaitant nepasitikėjimą savimi, baimę suklysti, perdėtą savikritiką ir nuolatinį poreikį įtikti kitiems.
Taip pat skaitykite: Disciplinos stoka: priežastys ir sprendimai
Besirengdamas rašyti šį straipsnį, perskaičiau gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko seną, tačiau nepasenusią knygą „Žmogaus silpnybių psichologija” (Vilnius, 1980). 55-ajame šios knygos puslapyje autorius kalba apie savigarbos stoką arba jos neturėjimą. Knygoje išsakyti žodžiai taip stipriai mane paveikė, jog supratau, kad įtaigiai perpasakoti nesugebėsiu, dėl to cituoju: „Savigarba - tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms.” Ir toliau: „Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti labai daug gera. <…> Ar ne stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes?” Stokojantiems savigarbos A. Alekseičikas rekomenduoja mokytis priimti save tokį, koks esi, pripažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, nusistatyti realius tikslus ir siekti jų įgyvendinimo.
Savigarbos ugdymas yra ilgalaikis ir nuoseklus procesas, reikalaujantis kantrybės ir atkaklumo. Svarbu atsisakyti neigiamų minčių apie save, susitelkti į savo stipriąsias puses, mokytis iš klaidų ir būti atviriems naujoms patirtims.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
tags: #zmogaus #silpnybiu #psichologija