Šis straipsnis skirtas išnagrinėti žmogaus būdingą pasaulio ir savo buvimo jame suvokimą. Siekiama apibrėžti šį suvokimą remiantis filosofinės antropologijos įžvalgomis ir atskleisti, kaip žmogus suvokia savo vietą pasaulyje.
Įvadas
Klausimas „Kas yra žmogus ir kokia jo vieta būtyje?“ esmingai rūpėjo nuo pat filosofinės sąmonės pabudimo. Dabartiniais laikais žmogaus problematika pasiekė maksimumą, nes žmogus prisipažino, jog tvirtai nežino, kas jis esąs ir jo nebaugina jokia atsakymo į šį klausimą galimybė. Išsilavinusio europiečio, klausiamo, kaip jis supranta žodį "Žmogus", galvoje beveik visada įtemptai kyla trys visai tarpusavyje nesusiję idėjų sluoksniai: žydų - krikščionių tradicija, graikiškasis - antikinis minčių sluoksnis ir moderniojo gamtamokslio bei genetinės psichologijos minčių sluoksnis. Tarpusavyje šiems trims idėjų sluoksniams trūksta vientisumo. Taigi mes turime gamtamokslinę, filosofinę ir teologinę antropologiją, kurios nesirūpina vientisa žmogaus idėja, bet mes jos ir neturime.
Žmogaus sampratos dviprasmiškumas
Žodis ir sąvoka „žmogus“ pasižymi klastinga dviprasmybe, kurios neįžvelgus negalima suvokti žmogaus ypatingosios padėties klausimo. Žodis privalo nurodyti esminius požymius, kuriais morfologiškai tarp stuburinių ir žinduolių grupių pasižymi žmogus. Savaime aišku, kad žmogumi pavadinta būtybė ne tik lieka pavaldi gyvūno sąvokai, kaip atrodo visuomet šios sąvokų darybos rezultatas, bet veikiau žmogus užima santykiškai menką gyvūnijos karalystės vietą. Tas atvejis išlieka bei tada, kai žmones vadina “pirmaujančia stuburinių žinduolių greta” (kas konkrečiai ir sąvokiškai dažniausiai yra labai prieštaringa). Kadangi ši pirmaujanti greta kaip ir kiekvienas pirmaujantysis priklauso dalykui, kurio esminė pozicija yra ji pati. Visiškai nepriklausomai nuo tokios sąvokos žmogų apibūdina stati eisena, stuburo pokytis, kaukolės išlaikymas pusiausvyroje, smarkus žmogaus smegenų išsivystymas ir organų pokyčiai, kurių eiga turėjo pasekmių (kaip antai, čiupimas plaštaka priešpriešiais atkištu nykščiu, apatinis žandikaulis ir dantys). Tas pats žodis “žmogus” kasdienybėje ir beveik visose kultūringose tautose apibūdina visiškai ką kita, kad vargu ar žmonių kalbose randamas antrasis žodis, kuriuo nebūtų pateiktos analogiškos dvigubos reikšmės. Aišku, kad ši antroji“žmogaus” sąvoka privalo turėti visiškai kitą prasmę, visai kitokią kilmę nei pirmoji. Šią antrąją sąvoką galima pavadinti žmogaus esmės sąvoka, priešingai pirmajai gamtą sisteminančiai sąvokai.
Žmogaus vieta biopsichiniame pasaulyje
Žmogaus ypatingoji padėtis mums gali tapti aiškesnė, jeigu žvelgsime į visuminę biopsichinio pasaulio struktūrą. Egzistuoja faktas greta esminių objektyvių daiktų fenomenalių savybių, kurias mes vadiname “gyvomis”, kaip antai, savaiminis judėjimas, saviformavimasis, savaiminis skirtingumas, apsiribojimas laiko ir erdvės atžvilgiu, kad būtybės egzistuoja ne vien kaip objektai išoriniam stebėtojui, bet taip pat turi savo vidinę būtį (Für sich und Innesein), kurioje jos tampa imanentinės. Kaip iki pat šviesiųjų dvasinės veiklos tolių virstantis garas bei kaip grynųjų ir subtiliųjų mąstymo aktų šviesusis gerumas teikia veikliąją energiją, taip ir žemutinė psichiškumo pakopa suformuoja stokojantį pojūčių ir vaizdinių nesąmoningą“ jausmo proveržį”. Jame dar “jausmas” ir “instinktas”(kuris kaip toks jau turi specifinę kryptį ir tikslingumą kam nors, pvz. maistui, seksualiniam pasitenkinimui) nėra atskirti. Beobjektis noras ir beobjektis kentėjimas, tarkime, šviesai yra vienintelės būsenos. Šią pirmąją sielos tapsmo pakopą, kokia ji yra jausmo proveržyje, privalome priskirti augalams.
Nors augalų jausmo proveržis pavaldus augimo pagrindinėmis kryptimis “į viršų” ir “į apačią” link šviesos ir žemės terpei, bet vis dėlto augalų jausmo proveržis taip pat yra pavaldus šių tarpinių krypčių nespecifinei visumai: galimam pasipriešinimui ir esatims, svarbioms augalinio organizmo gyvenimui. Augalai reaguoja specifiškai į šviesos spindulių intensyvumą, nenukrypstantį nuo spalvų ir spindulių krypčių. Augalams negalima priskirti jokių specifinių krypčių, jokių jutimų, taip pat jokių menkų reflekso lauko ištakų, jokių asociacijų ir sąlyginių refleksų ir taip pat jokių “jutimo organų”. Judėjimo reiškiniai sukelti dirginimo bei buvo įrodyti anksčiau kaip augalų bendrojo augimo judesių sudėtinės dalys. Augalai neturi jokio pojūčio, jokios “atminties”, kuri priklausytų nuo jų gyvenimo būsenų visos proistorės, neturi jokio tiesioginio mokymosi sugebėjimo. Ką mes įvardijame kaip “instinktyvią” gyvūnų “gyvybę” augaluose reiškiasi tik kaip bendrasis “proveržis augti ir vešėti” paties jausmo proveržio. Nei augalas spontaniškai renkasi maistą, nei aktyviai apsivaisina, - jį pasyviai apvaisina vėjas, paukščiai ir vabzdžiai. Kadangi jis pats pasiruošia maisto, kurio jam reikia lygiai kaip žvėris keliaujantis į tam tikrą vietą iš neorganinės medžiagos, suprantama esančios visur susiranda maisto.
Taip pat skaitykite: Efektyvus priklausomybių gydymas
Augalai spontaniškiems gyvūnų judesiams neturi veikimo erdvės, kad jie neturi jokio specifinio jutimo, jokių specifinių instinktų, jokių asociacijų, jokių sąlyginių refleksų, neturi tiesioginės jėgos ir nervų sistemos. Augalai yra trūkumų visetas, iki galo vienaprasmiškai aiškiai suvokiamas iš augalo būties struktūros. Galima atskleisti, kad jei augalai turėtų bent vieną iš šių dalykų, tai jie privalėtų turėti ir visus kitus. Augalas neturi jutimų, kol nepradeda instinktyvių impulsų ir motorinių veiksmų, be to, jam taip pat trūksta jutimų sistemos, kadangi trūksta galios sistemos. Esminė gyvenimo, kurį apibūdina žodis “augalinis”, “vegetatyvus”, kryptis yra vis į išorę nukreiptas proveržis. Kadangi sąmonė pirmiau atsiranda primityvaus pojūčio reflekse, nors kyla ryšium su tuo kam yra priešinga. Visa sąmonė įsteigta kentėjime, ir visos sąmonės pakopos įsteigtos augančiame kartu su pirminiu spontanišku judėjimu kentėjime. Augalo gyvybinio “budrumo”, išaugančio iš apsauginės pojūčio funkcijos, pritrūksta kartu su sąmone, su pojūčiu. Visgi jau augalinėje būtyje randasi pirminis išraiškos fenomenas, aiški augalų vidinių būsenų forma, jausmo proveržio esatys kaip augalų gyvenimo vidinės būtys: silpnos, stiprios, vešlios, skurdžios. “Išraiška” būtent ir yra gyvenimo pirminis fenomenas.
Augalui visai trūksta saviraiškos funkcijų, kurias mes aptinkame visuose gyvūnuose. Saviraiškos funkcijos, kurios apibrėžia visą gyvūnų tarpusavio bendravimą ir kurios gyvūną daro aiškiai nepriklausomą nuo daiktų, gyvybiškai svarbių augalams, buvimo. Žmonėse pirmiau pasireiškia išraiškos ir saviraiškos funkcijos, pasirodančios vaizdavimo ir įvardijimo ženklais. Remiantis trūkstama augalinio gyvenimo centralizacija, ypač nervų sistemos stygiumi, augalo organų ir organų funkcijų priklausomybė vidujiškesnė nei gyvūno: kiekvienas sudirginimas iš pagrindų aukštesniu masteliu visam laikui keičia augalo audinių dirgliosios sistemos būklę. Tuo tarpu gyvūnui tai yra viso labo atvejis. Apskritai dėl to augalas yra sunkiau suvokiamas nei gyvūnas, - toks mechaninės gyvybės paaiškinimas. Be to, augalo individualizacijos, erdvės ir laiko vientisumo matas menkesnis nei gyvūno. Kadangi augalas nepajėgus aktyviai prisitaikyti prie negyvos ir gyvos aplinkos,- šis procesas yra galimas tik esant santykiams, kurie pasižymi neorganinės terpės, skirtos vabzdžiams ir paukščiams, sudėtimi tam, kad augalas metafizine prasme užtikrintų visų su juo susijusių vizualinių reiškinių gyvenimo visybę. Taip pat kad augalas laiduotų visų gyvenimo formų laipsniško tapsmo pobūdžio susidarymą aukštesniame lygmenyje nei gyvūnas.
Nėra jutimo, suvokimo, įsivaizdavimo, už kurių neslypėtų miglotas proveržis ir kurie miego ir budrumo valandomis pastoviai nesantykiautų. Net paprasčiausias jutimas niekuomet nebūna vien grynoji dirginimo pasekmė, bet visada yra instinktyvaus dėmesingumo funkcija. Tuo pat metu proveržis sutvarko visų žmogaus gausių afektų ir instinktų vientisumą. Žmonių jausmo proveržis yra ano pirminio pasipriešinimo išgyvenimo subjektas, kuris yra viso “tikrovės” vienio ir visų tikrovės įsivaizduojamų pažangių funkcijų įspūdžių ištaka. Maitinimo paskirstymą reguliuojanti vegetacinė nervų sistema, kaip sako pavadinimas, egzistuoja žmonėse, kuriuose dar yra augališkumo. Periodiškai atimama gyvūniška energija, išorinis reguliuojančios sistemos galios skirstymas vegetacinės sistemos naudai tikriausiai yra pamatinė miego ir budrumo būsenų ritmikos sąlyga. Šiuo požiūriu miegas yra kintanti žmogaus augalinė būsena. Visada būtybės “elgesys” yra išorinio stebėjimo ir galimo aprašymo objektas. Kiekvienas elgesys visada yra vidinių būsenų išraiška, nes nėra jokio vidujiško sieliškumo, kuris elgesyje nebūtų tiesiogiai arba netiesiogiai “išreikštas”. Dėl to gali ir privalo būti visada aiškinama dvejopai: psichologiškai ir kartu fiziologiškai; vienodai yra neteisinga pirmenybę teikti vienam arba antram, ir atvirkščiai. Šia prasme vadiname “instinktyvų” elgesį, pasižymintį sekančiais požymiais: pirmiausia jis turi būti prasmingas, t.y. skirtas gyvybės nešėjų visumai. Jo maitinimasis kaip ir vešėjimas yra skirtas kitų gyvybės nešėjų, reikalingų ar nereikalingų šiam tikslui, visumai. Antra, “instinktyvus” elgesys neatsiranda organuose, kurie yra pasitelkiami šiam elgesiui ir kuriuos galima pakeisti pašalinus šitą arba aną organą, - instinktyvus elgesys kyla iš nustatyto ritmo; “instinktyvus” elgesys taip pat kyla per pavienių judesių, kuriuos kada nors gali pakeisti gyvūniško kūno išeities situacijoje esant panašiai užduočiai ir pajėgumui, junginys.
Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajos
Naujausi gamtos mokslų, fizikos, kosmologijos, antropologijos ir kiti atradimai patvirtina, kas yra visko Kūrėjas. Mus materializmo išpažintojai mokė, kad medžiaga (materija) yra amžina, iš jos atsitiktinai išsivystė viskas, kas yra pasaulyje. Bet mokslas negali įrodyti, kad pasaulis praeityje buvo amžinas. Šių dienų reliatyvumo ir kvantinės fizikos teorijos pripažįsta, jog pasaulis laike turėjo pradžią, erdvė ir laikas atsirado prieš 13,7 mlrd. metų. „Pasaulis ne tik nėra begalinis erdvėje, bet jis ribotas laike“ (A. Einšteinas, M. Mūsų visata, teigia šiuolaikinis mokslas, atsirado įvykus Didžiajam sprogimui tuštumoje, „iš nieko“, iš be galo tankaus ir bematės grynos energijos kelių milimetrų singuliarinio taško, kai po to vystėsi spartaus plėtimosi fazė, radosi pirmapradžiai cheminiai elementai, elementariosios dalelės, atsirado keturios sąveikos jėgos ir paslaptingoji tamsioji medžiaga bei energija, iki šiol nulemiančios fizikos konstantų ir dėsnių dermę bei prasidėjusį erdvėlaikį -visa. Tai simboliškai patvirtina Šv. Raštas, kur sakoma: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). „Dievas, trijuose asmenyse vienas, sukūrė viską, kas tik yra. Kiekviena dvasinė ir kūniška būtybė Dievo iš nieko padaryta“ (Augustinas, De Gen. Mokslo pasaulis iki šiol neatsakė, kaip atsirado gyvybė, kodėl ir kaip vienintelėje iš saulės sistemos Žemės planetoje buvo sudarytos palankios sąlygos gyvybei užsimegzti, evoliucionuoti ir egzistuoti: iš kosmoso atkeliavo vanduo, saulės energija fotosintezės būdu sukūrė deguonį ir apsauginį ozono sluoksnį atmosferoje, Žemę pavertė žaliąja planeta, nesuvokiamu būdu atsirado genetinis kodas, kurio dėka primityvi gyvybė evoliucionavo į vis tobulesnes formas, vyko metafiziniai šuoliai ir radosi aukščiausia Kūrinijos gyvybės forma - žmogus, kuriam vieninteliam suteikta dvasinė proto šviesa (antropinis principas, gr.
Nepakanka teigti, kad gyvybė kilo iš negyvosios materijos savaime. S. Mileris, H. Urėjus (1953) rado, kaip iš neorganinių junginių susidaro aminorūgštys - ir tik tiek. Eksperimentuojant vienaląsčiuose mikroorganizmuose nepavyko sukurti save atkuriančios sistemos, sudėtingo genetinio kodo. Dabar įrodyta, kad tokios „gyvybės nešėjos“ yra „dieviškoji“ DNR ir RNR. Mokslininkai bandė teigti, kad DNR mutavo savarankiškai, be ląstelės, bet ji negali pati savęs kopijuoti. Šią savybę turi RNR, ji ne tik atsikuria, bet ir katalizuoja. Gal pirminė gyvybė buvo RNR pavidalo? Iškyla amžina dilema: „Kas pirmiau atsirado - višta ar kiaušinis?“ 2011 m. N. Lane, W. Martinas, o 2013 m. rusų palydovas „Bion M1“ patvirtino panspermijos gyvybės kilmės iš meteoritų hipotezę. Daugialąsčiai organizmai galėję atsirasti kažkokiu būdu, vienai ląstelei patekus į kitą ir susiformavus mitochondrijoms. Tačiau tai prieštarauja priimtai hipotezei, kad daugialąsčiai atsirado anksčiau, nei susiformavo mitochondrijos. N. Blacstone teigia, kad RNR galėjo stabilizuoti boro druskos ar molibdeno oksidas rastas Marso meteorituose. Tačiau iki šiol eksperimentuose jos padvigubėjimo (rekombinacijos), vadinasi, genetinio kodo, sukurti nepavyko. Kaip DNR ir RNR, būdamos sudėtingų baltymų dariniais, galėjo susidaryti be baltyminės terpės? Ar įmanomas ląstelės tobulėjimas be genetinio kodo? Jei laboratorijose ateityje iš negyvo būtų išvesta gyva, tai tik patvirtintų Kūrėjo nustatytus dėsnius, pagal kuriuos negyvoji medžiaga prie tam tikrų sąlygų gali persiformuoti į gyvą ląstelę, sugebančią maitintis, vystytis ir daugintis. Žymus genomo tyrinėtojas F. C. Kolinsas sako: „Sudėtingo genetinio kodo ląstelėje savaiminis atsiradimas yra neįtikėtinas. Šį veiksmą galėjo atlikti tiktai antgamtinė, anapus erdvės ir laiko esanti jėga“ (Dievo kalba, 2008).
Taip pat skaitykite: Žmogus ir internetas: psichologinė perspektyva
Bažnyčia nemato prieštaravimo tarp sukūrimo ir evoliucijos; evoliucija yra jau sukurtos, egzistuojančios būtybės pakeitimas. 1996 m. popiežius Jonas Paulius II sakė: „Naujausi mokslo duomenys mus skatina pripažinti evoliuciją esant daugiau nei hipotezę“. Šv. „Ištisos rūšių grupės atsirado staiga“ (Č. R. Darvinas). Evoliucija skatina gyvų organizmų įvairovės vystymąsi tik tos pačios rūšies viduje; dauginimasis vyksta tik tarp savo rūšies individų (mikroevoliucija). Rūšis jos viduje keičiasi veikiama natūralios gamtos sąlygų, bet aplinka nepadeda naujiems rūšių tipams atsirasti, nėra pereinamųjų, jungiančių formų, kuriose randasi nauja juos išskirianti genetinė medžiaga (makroevoliucija). Žmogus sudarytas iš materialiojo kūno ir dvasinio elemento - sielos. Dievo įsikišimas ten pasireiškė arba evoliucijos tvarkymu, arba tiesiogiai sielos apgyvendinimu žmogaus kūne. Žmogaus kūną gauname iš savo tėvų, o dvasią Dievas duoda atskirai. Po mirties kūnas suyra, o dvasinė siela lieka amžina, nemirtinga. Pirmiausia Dievas tarė: „Padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir panašumą“ (Per 1, 26). „Paskui iš žemės Jis padarė žmogaus kūną ir įkvėpė į jį gyvybės dvasią“ (Per 1, 27). Kūrėjo įkvėpimu sugyvinta žemės statula šiandien neįsigilinusiems į Bibliją oponentams sukelia šypseną. Dievas nesukūrė iš nieko žmogaus kūno, o panaudojo „žemę“, tai yra anksčiau sukurtą ir egzistavusią materiją (Lellote, 1990). Nesudėtingų, eiliniam žmogui suprantamų, simbolinių teiginių Biblijoje yra nemaža. Tačiau Šv. Raštas turi tikslą žmogui parodyti ne iš „ko ir kaip“ sukurtas pasaulis, bet „kodėl“ sukurtas pasaulis. Bažnyčia neneigia evoliucijos mokslo ir neprieštarauja tyrinėjimams, ar žmogaus kūnas atsirado iš anksčiau egzistavusios materijos. Ji taip pat nėra paneigusi nuomonės, kad žmogaus kūnas parengtas evoliucijos eigoje ir pasiekęs tobulumą gavo Dievo duotą dvasinę sielą - tapo protinguoju žmogumi. „Žmogaus kūnas galbūt ir atsirado iš anksčiau egzistavusios gyvosios medžiagos, tačiau dvasinę jo esybę tiesiogiai sukuria Dievas“ (Pijus XII enciklika „Humani generis“, 1950). Dvasinė siela nėra nei materijos evoliucijos vaisius, nei tėvo ir motinos genetinis padarinys. Žmogus yra jungtis tarp regimojo (kūnas) ir neregimojo (siela) pasaulio. Bažnyčia nepalaiko nuomonės, kad žmogus esąs žmogbeždžionių palikuonis ir kartu su siela išsivystęs iš nežinomo tarpininko tarp žmogaus ir gyvūno. Iki šiol toks evoliucionuojantis tarpininkas neįrodytas, nepaisant to, kad protingojo žmogaus (Homo sapiens) ir žmogbeždžionių (Hominides) genomai DNR lygmeniu yra panašūs (99,9 % ir 96%). Palyginti su žmogbeždžione, Dievo sukurtasis protingasis žmogus morfogenetiniu požiūriu skiriasi, yra tobulesnis: ūgiu, odos spalva, skeleto, kaukolės forma ir talpa, smegenų žievės storiu ir jos didesniu plotu. Žmogaus DNR branduolyje yra 23 poros chromosomų, artimiausios šimpanzės - 24 poros. Skirtingai nuo šimpanzės, antroji protingojo žmogaus chromosoma yra dviguba, atrastas kalbos genas FOXP2 (F. C. Evoliucijos teorija negali įrodyti, kad vien gamta sukūrė žmogų, gebantį logiškai mąstyti, kalbėti, pažinti ir pritaikyti žinias, mylėti, susivaldyti, būti atsakingam, altruistiškai rūpintis kitais. Tik žmogus vadovaujasi gėrio ir blogio suvokimu, deramos elgsenos ir sąžinės principu (Prigimtinis arba Moralės įstatymas), tikėjimo ilgesiu ir troškimu jį įgyvendinti. F. Kolinso (2008) nuomone, visa tai nepaaiškinama tiesiogine kultūros plėtros (evoliucijos) išraiška, tai sukurtojo žmogaus prigimties dalykas. Žmogus savo dieviškąja prigimtimi yra išskirtinis tarp gyvųjų būtybių. Žmogui suteiktas protas ir laisva valia - galia pačiam pasirinkti gėrį arba blogį. Žmogus sukurtas bendrystei, dialogui su Dievu ir žmonėmis, su pačiu savimi. Tai metafizinis nukreiptumas į kitą. Gyvūnams suteikta tik instinktyvi „aparatinė“ išmintis, kartais mus stulbinanti įgimtais ar įgytais instinktais. Tačiau beždžionė evoliucijos eigoje ir išliko beždžione. Aukščiausiojo Proto dalyvavimas kuriant materialųjį žmogaus kūną, ypač smegenis - akivaizdus. Žmogaus smegenys - pati sudėtingiausia, nuostabiausia ir paslaptingiausia struktūra žemėje. Ji yra svarbus mokslo tyrinėjimo objektas. Jokiai šiuolaikinei technologijai neįmanoma pagaminti „superkompiuterį“, kuris kaip žmogaus smegenys kiekvieną sekundę priimtų 100 mln. vienetų informacijos, kuri tilptų į apie 20 mln. tomų bibliotekas ir veiktų tūkstančius kartų greičiau už greičiausią kompiuterį, niekada neilsėtųsi, o apkrautos tik tobulėtų. Argi ne nuostabi žmogaus akis, kurios tinklainės jautrumas yra 10 mln. kartų didesnis nei iki šiol sukurtos jautriausios fotografinės plėvelės. Ji atlieka 10 mlrd. skaičiavimų per sekundę, prieš suformuodama smegenyse vaizdą. Naujausiam superkompiuteriui reikėtų 100 metų, kad sukurtų vaizdą, kurį akis sukuria daug kartų kiekvieną sekundę (J. Grigas, 2011). Smegenyse viskas analizuojama, įsimenama, atpažįstama, lyginama, sintetinama ir sinchronizuojama su klausos analizatoriaus duomenimis. Žmogaus smegenys - dvasinės sielos (sąmonės) saugykla. Sąmonė - aukščiausia psichikos (sielos) forma, būdinga tik žmogui - tai pasaulio ir savo būties jame suvokimas, mąstymas ir intelektas (protas). Sąmonė yra dieviškos prigimties, nemateriali. Šv. Augustinas dvasią apibūdina taip: „Prote glūdi dieviškosios dvasios šviesa“ (2009). Krikščionybė patvirtina, kad šiuolaikinis mokslas labai išplečia pasaulio žinojimą ir kartais atranda žmogaus protui nesuvokiamų reiškinių (A. Peškaitis, 2011).
Naujasis amžius ir ezoterinės interpretacijos
Kvantinė fizika du pastaruosius dešimtmečius aktyviai tyrinėja anapus laiko ir erdvės esančią visatos dalį, kuri yra nemateriali, dvasinė, ir siejasi su sąmone. Randama vis naujų elementariųjų dalelių, kurios atsiranda „iš niekur“ ir yra nepaaiškinamos. Daugėja įvairių interpretacijų, plečiasi įvairūs judėjimai: ezoterikos, Naujojo amžiaus, Gajos filosofijos, kosminės energijos arba sąmonės ir kiti, kurie suplaka keleto religijų ar dvasinių mokymų žinias savo filosofijai patvirtinti. Jie suprantami kaip įvairialypė „pakeltųjų“, ieškotojų, religinių ir dvasinių mokytojų bei gydytojų visuma, siekianti individualizuoti savo tikėjimą, Dievą suprantant kaip aukštesnę sąmonę žmogaus viduje, kaip gamtos, visatos dėsnį, visa apimančią esybę ir energiją. Naujausius mokslo, kvantinės fizikos atradimus vertina vadovaujantis ne racionalumu ir moksliniu protu, o intuityviai, jausmo ir emocijų genami. Naujasis amžius, skatindamas žmogaus mąstymo laisvę, turi nemaža pasekėjų tarp mokslininkų ir eilinių žmonių. Mokslo žmones patraukia noras išreikšti save originaliau, kitaip. Akademikas A. J. Akimovas, G. I. Šipovas (1993, 2012) pateikia torsinių laukų teoriją. Šalia keturių - kietosios, skystosios, dujinės ir plazminės - materijos formų esančios dar trys. Tai - fizinis vakuumas (bangų pavidalo antidalelės), torsiniai sukio laukai (dvasinė siela, sąmonė) ir galingasis Protas - Absoliutas. Visata esanti procesorius, o Absoliutas (Dievas Tėvas) superkompiuteris, kuris sukuria informacinį lauką (Šventoji Dvasia), jų sąveikos rezultatas - atsiranda Dievo sūnus - eteris. Mokslo kalba, sako autoriai, tai - fizinis vakuumas. E. Laszlas (2012) pasiūlė visuotinio kvantinio ryšio hipotezę. Jis teigia, kad mūsų protas ir sąmonė, sąveikaudami su kvantiniu vakuumu, sujungia visų gyvų būtybių protus, taip pat - biosferą. Čia įkrautos dalelės sukuriančios fiziškai aktyvią informaciją, ji išsaugoma, atsiranda grįžtamasis ryšis - koherentiškumas, sąsaja. Autorių nuomone, įgyvendinamas dieviškasis kūrybinis sumanymas, pasiekiama sąsaja su Dievo sąmone. Pateikia pavyzdžių, kaip protų koherentiškumas vyksta per maldą, masinį norą padėti nukentėjusiems, mintys per atstumą gali paveikti tikrovę ir suformuoti atitinkamą kolektyvinę sąmonę. Daro prielaidą, kad materija ir protas (sąmonė) yra susiję daugiau nei anksčiau buvo manoma. Vystomas energijos informatikos mokslas, nagrinėjantis kosmoso energijos poveikį žmogaus sielai. Pasak M. Newtono (2009), siela į moters įsčias įsikūnijanti nuo ketvirto nėštumo mėnesio. Gajos filosofija (J. Lovelockas, L. Margulis) sako, kad Žemė esanti gyvas save reguliuojantis organizmas, kuris skleidžia gyvybinę jėgą, dvasingumą, valdantis klimatą Žemėje ir kitus reiškinius.
Reikia pabrėžti, kad paminėti judėjimai supainioja krikščioniškojo mokymo esmę, kuriame tikime artimu, pasiekiamu, mylinčiu mus Dievu. Ezoterinis mąstymas yra nepriimtinas jau vien dėl teigimo, kad visos religijos esančios vienodos. Sako, žmogus turėtų pasirinkti, kas jam tinka, keisti savo įsitikinimus, tobulinti savo paties dieviškumą. Naujausi mokslo atradimai esą įrodo, kad amžinoje visatoje veikia „dieviška energija“, kosminė sąmonė. Žmogus esantis tos energijos dalis, jis esąs visko Dievas, savo gyvenimo valdovas, todėl privaląs dvasinės saviraiškos kelyje didinti savo energiją. Žmogus gyvenąs ne vieną kartą, persikūnijantis (reinkarnacija) daug kartų ir tobulėjantis. Kosmosas esanti organinė visuma, jis gaivinamas Energijos, kuri prilygsta Dievo sielai ir dvasiai. „Dievas ir pasaulis, siela ir kūnas, protas ir jausmas, dangus ir žemė yra viena neaprėpiama energijos vibracija“ (Bažnyčios žinios, 2003, Nr.3,4,5). Mokydami Rytų misticizmo, metafizikos ir fizinių technikų, tokių, kaip kvėpavimo pratimai, monotoniškas dainavimas, mušimas būgnais, meditacijos - skatina vystyti pakitusią sąmonę ir asmens dieviškumą. Tikima dvasinėmis būtybėmis, ezoteriniais mokymais, paranormaliais reiškiniais, kaip angelais, dvasiomis, demonais, fėjomis, vaiduokliais, ateiviais ir kitomis gamtos būtybėmis, supančiomis žmogų. Nors Naujojo amžiaus neat…
Žmogus filosofijos centre
Pasaulis, žmogus ir Dievas - šios problemos visais amžiais stovėdavo filosofijos centre. Kiekviena epocha šias problemas spręsdavo ir net saviškai prie jų prieidavo, kelias į pasaulį, į žmogų ir į Dievą būdavo kitoks žmogaus minties istorijoje.
#
Taip pat skaitykite: "Pavasario balsų" analizė