Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat ieškoma naujų būdų švietimo reformoms įgyvendinti. Šių reformų tikslas - ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, kuri turėtų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir motyvacija nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis.
Mokymosi motyvacija yra svarbus veiksnys, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuota asmenybe, kurią veikia vidiniai ir išoriniai motyvai. Tačiau šiuolaikinis moksleivis, gyvendamas sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria didelį spaudimą dėl aukštų reikalavimų ir atsiduria nepalankioje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių. Dėl to jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklos ir galiausiai visiškai pasitraukia iš švietimo sistemos. Tai apsunkina jų tolimesnį gyvenimą, kuriame šiuolaikinis pasaulis kelia žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius.
Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, kuris pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar net visišku pasitraukimu iš mokyklos. Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai dažniausiai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes ir nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus.
Motyvo ir Motyvacijos Apibrėžtys
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug įvairių motyvo ir motyvacijos apibrėžimų.
Motyvai - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia. L. Jovaiša motyvą apibūdina trumpai, bet labai tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė motyvą apibrėžia kiek detaliau: tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas. Motyvas - tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę. Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas - išorinis objektas, kuriame „kristalizuotas“ poreikis, ar vidinė paskata - poreikis - sudėtinga.
Taip pat skaitykite: Psichologinės paslaugos vadovams: Barvydienės ir kt. įžvalgos
Motyvai gali būti:
- vidiniai;
- išoriniai;
- vidinių ir išorinių šaltinių derinys.
Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. G.Butkienė ir A.Kepalaitė motyvaciją apibrėžia vaizdingai: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme.
Pedagoginėje psichologijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme. Mokymosi motyvai būna labai įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsmingai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą.
L.Jovaiša skiria pirminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti). Motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau aš sutinku su Arends, kuris teigia, jog motyvacija - tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių.
Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas).
Taip pat skaitykite: Raidos psichologijos santrauka
Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:
- neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykiai su mokykla ir pan.);
- trys teigiamo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi kliūtis).
Motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje paauglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu.
Požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasireikšti įvairiai: vienas mokinys, nors ir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapskaito mokytojo užduočių.
Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkiau sekasi mokytis; kuo sunkiau sekasi mokymasis, tuo silpnesnė motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
Motyvacijos Teorijos ir Jų Reikšmė Asmenybės Ugdymui
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes.
Taip pat skaitykite: Kas yra egoizmas?
Rupšienė pateikia tokį teorijų skirstymą:
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiu bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastinis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiama už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Daugelis mokytojų savo darbe vadovaujasi būtent šia teorija ir todėl galutiniame rezultate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos.
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės.
Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius.
Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis.
Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. Mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis.
Remiantis šia teorija, reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai.
Egzistuoja dar daugelis motyvacijos teorijų, ir tai rodo, koks sudėtingas reiškinys yra mokymosi motyvacija. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatuliai, iškyla žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi. Svarbu suprasti vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės.
Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo - mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio.
Taigi, mokymasis negali būti be motyvacijos: be poreikio, be jausmų, be noro, be siekimų, be sėkmės išgyvenimo, be teigiamų nuostatų. Kyla klausimas, kas yra mokymosi motyvacija? Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms. Mokymosi motyvaciją vadina vidinių mokymosi paskatų sistema ir jų vykimu. Mokymosi motyvaciją yra sunku apibrėžti, nes tai yra vidinių paauglio mokymosi paskatų sistema, šią sistemą sudaro įvairūs motyvai, kurie ir lemia mokinio mokymąsi. Vieni motyvai labiau skatina mokytis, kiti mažiau, vieni motyvai turi daugiau motyvacijos galių jaunesniajame mokykliniame amžiuje, kiti - viduriniame ar vyresniajame.
Apibendrinant galima teigti, jog mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus - turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).
Teigiamo Požiūrio į Mokymąsi Ugdymo ir Motyvacijos Kėlimo Akcentavimas Strateginiuose Švietimo Dokumentuose
Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu patvirtino Lietuvos švietimo plėtotės strategines nuostatas 2003-2012 m. Visi jie lygiavertiškai svarbūs, daugiau ar mažiau susiję su permanentinio mokymosi prestižu kelimu, motyvacijos skatinimu ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimu.
- sukuriama švietimo turinio nuolatinio atnaujinimo sistema. Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus.
- švietimo turinys siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu.
- sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis.
- visuose švietimo lygiuose sustiprinamas dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti.
- iš esmės atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose.
Todėl strateginiuose nuostatuose akcentuojamas dėmesys mokytojų rengimui ir darbo atnaujinimui: planuojama sukurti integralią mokytojų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą, orientuotą į kintantį mokytojo vaidmenį žinių visuomenėje ir šiuolaikiniam mokytojui būtinas naujas kompetencijas bei vertybines nuostatas. Kuriant žinių visuomenę, bus keičiamas pats mokytojo vaidmuo: mokytoją - žinių turėtoją ir perteikėją keičia mokytojas - mokymosi organizatorius, mokymosi galimybių kūrėjas, mokymosi patarėjas, partneris, tarpininkas tarp mokinio ir įvairių šiuolaikinių informacijos šaltinių.
Atnaujintose bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose motyvacijai paliekama svarbi vieta.
Taigi, mokymosi motyvacija susijusi ne tik su psichologiniais procesais ir nuostatomis; daugelis dalykų, kurie gali sustiprinti mokinio norą mokytis susiję su mokymosi aplinką. Būtina keisti pačią aplinką - sukurti sąlygas, atitinkančias asmenybės vystymo poreikius.
Mokymosi Motyvacijos Skatinimo Būdai
Pedagogai ir tėvai pastebi, kad dabartiniai mokiniai vis dažniau praranda norą mokytis, jiems trūksta mokymosi motyvacijos. Motyvacija yra labai svarbi sėkmingo mokymosi sąlyga. Motyvacijos stiprinimas yra svarbiausias veiksnys kokybiškam, prasmingam, saugiam mokymuisi, savijautai ir ryšiui su mokykla.
Šiandienos mokinys turi būti inovatyvus, kūrybiškas, bendraujantis ir bendradarbiaujantis, gebantis kritiškai mąstyti ir spręsti realiai iškilusias problemas, todėl, jiems reikia daugiau individualių, praktinių užduočių, daugiau mokslo sąsajų su realiu gyvenimu, aiškesnės mokymosi prasmės bei konkretesnių tikslų. Pedagogas turi pažinti mokinius, žinoti jų mokymosi stilius ir sudaryti sąlygas mokytis pagal priimtiną mokymosi stilių. Nuo parinktų ir taikomų metodų, būdų, priklauso mokinių sėkmingas mokymas(is).
Mokymo(si) procese būtina pasitelkti įvairius pojūčius: regos, klausos ir kt. Todėl mokymo(si) procese mokiniams reikia suteikti galimybę klausyti, stebėti, atlikti praktinius darbus ir kt. Demonstravimas ir veikla su priemonėmis turi vesti prie aukštesnio pažinimo lygio. Pedagogas, ruošiantis pamokai, turėtų apgalvoti, kaip pasiekti, kad pamokos pradžioje sužadintas dėmesys neišblėstų. Kai mokiniai kuo nors susidomės, jie noriai įsitrauks į veiklas, nors ir teks įdėti nemažai pastangų.
Noras mokytis stiprėja, kai mokykloje jauku ir malonu, kai mokinys nepervargsta ir visada yra darbingas, kai patiria sėkmės ir bendradarbiavimo jausmą, kai mokymosi medžiaga ir patrauklia mokymosi forma patenkinamas mokinio smalsumas.
Taip pat nurodomi keli mokymosi skatinimo būdai:
- mokymosi prasmės suvokimas: kam to reikia?;
- tikslo išsikėlimas ir planavimas, kaip žingsnis po žingsnio jis bus pasiektas (veiksmų eiga);
- pasitikėjimas savo jėgomis ir supratimas, kad rezultatai priklauso tik nuo manęs;
- atkaklumas, pasiryžimas pabaigti tai, ką pradėjai.
Būtina mokiniui parodyti, kad tai, ko jis mokosi, jam yra svarbu ir naudinga. Mokinio mokymosi motyvacijos stiprinimui taip pat didelės įtakos turi tėvų supratimas, palaikymas, pagalba. Tėvai turėtų dažniau bendradarbiauti su mokytojais, švietimo pagalbos specialistais kadangi visapusiškas motyvacijos skatinimas atneš efektyviausių rezultatų.
tags: #a #kepalaites #1996 #nuomone #mokymosi #motyvacija