Asmenybės tyrinėjimai yra sudėtinga sritis, kuriai įtakos turi ne tik empiriniai duomenys, bet ir filosofinės įžvalgos. Carl Gustav Jungo analitinė psichoterapija - viena įdomiausių asmenybės teorijų, kuri nagrinėja žmogaus psichikos struktūrą ir vystymąsi. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius Jungo teorijos aspektus, pradedant nuo sąmonės sampratos ir baigiant individuacijos procesu.
Filosofiniai Asmenybės Teorijos Pagrindai
Prieš gilinantis į Jungo teoriją, svarbu suprasti, kad asmenybės teorijos remiasi pamatiniais filosofiniais klausimais apie žmogaus prigimtį. Šie klausimai dažnai išreiškiami dichotomijomis:
- Laisvė - determinizmas: Kiek žmogus laisvai kontroliuoja savo elgesį ir supranta jo motyvus, o kiek elgesys yra apspręstas veiksnių, kurių žmogus negali kontroliuoti ir nesuvokia?
- Įgimta - įgyta: Kiek asmenybės savybių yra įgimtos, o kiek susiformuoja dėl patirties ir aplinkos įtakos?
- Aktyvu - reaktyvu: Kiek žmogus veikia individualios iniciatyvos veikiamas, o kiek atreaguoja į tai, kas vyksta aplink?
- Unikalu - universalu: Kiek žmogus yra unikali būtybė, o kiek svarbos turi universalios savybės ar dėsningumai, būdingi visiems žmonėms?
Jungo teorija, kaip ir kitos asmenybės teorijos, tam tikra prasme nagrinėja šiuos klausimus, pateikdama savitą požiūrį į žmogaus prigimtį ir jos raidą.
Sąmonės Struktūra ir Funkcijos
Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis.
Ego ir Sąmonės Centras
Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos traktatai
Introversija ir Ekstraversija
Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį.
Pažinimo Kanalai: Mąstymas, Jausmai, Pojūčiai ir Intuicija
Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.
Pasąmonės Lygmenys: Asmeninė ir Kolektyvinė Pasąmonė
Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012).
Asmeninė Pasąmonė ir Kompleksai
Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas. Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.
Kolektyvinė Pasąmonė ir Archetipai
Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit.
Taip pat skaitykite: Asmenybės transformacija
Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991). Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes.
Pagrindiniai Archetipai
Jungo (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus. Toliau aptarsime keletą svarbiausių archetipų.
Persona: Socialinis Veidas
Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
Anima ir Animus: Vyriškumo ir Moteriškumo Archetipai
Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
Šešėlis: Tamsioji Asmenybės Pusė
Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis. (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
Taip pat skaitykite: Analitinės psichoterapijos principai
Savastis: Asmenybės Centras ir Tikslas
Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).
Asmenybės Raida: Individuacija
Jungo teorijoje asmenybės raida yra nuolatinis procesas, trunkantis visą gyvenimą. Svarbiausias asmenybės raidos tikslas yra individuacija - tapimas vientisa, unikalia asmenybe. Individuacija apima sąmonės, asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės integraciją, taip pat persona, šešėlio, anima ir animus archetipų subalansavimą.
Vaikystė ir Jaunystė
Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pvz.:, tėvai gali primesti savo asmenybę vaikui, norėdami. Kad jis būtų jų pratęsimu. Bet jie gali ir tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks nei jie tam, kad jis kompensuoti jų trūkumus. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla - mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje.
Vidutinis Amžius ir Senatvė
Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę - savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ - tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireiškimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Pati vėliausia vystymosi fazė - senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai.
Jungo Tipologija: Sąmonės Funkcijos ir Jų Orientacija
Žmonės nori kuo daugiau žinoti apie save ir kitus. Mes nuolat ieškome tapatumo ir jį konstruojame, priskirdami save kokiai nors grupei ar tipui. Analitinės psichoterapijos pradininkas C.G. Jung išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį. Jungas teigia, kad pojūčiai mums parodo, kad kažkas yra. Mąstymas padeda atskleisti, kas tai yra. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios (jomis remiantis informacija priimama turint tam tikrą nuostatą ją vienaip ar kitaip suvokti), dvi - iracionalios (priimančios informaciją be jokios išankstinės nuostatos jos suvokimui). Racionalios funkcijos - mąstymas ir jausmai. Jungas nepalaikė proto ir jausmų priešpriešos. Jis laikė jausmus racionaliu procesu. Jaučiant vyksta vertinimas ir objektui ar patirčiai priskiriama tam tikra vertė. Pojūčiai ir intuicija - iracionalios sąmonės funkcijos. Jų teikiamas pažinimas visybiškas; sunkiau nurodyti tikslų jo šaltinį. Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė arba intraversinė.
Ekstraversija ir Introversija: Energijos Kryptis
Dažnai aptinkamas žmonių skirstymas į ekstravertus ir intravertus, analitinės psichoterapijos šviesoje, yra pernelyg supaprastintas. Kiekvienas iš mūsų pasižymi ir ekstraversija, ir introversija. Šie dėmenys atspindi mūsų energijos kryptingumą: ekstraversija reiškia susidomėjimą išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekį turėti su jais tiesioginį santykį. Intaversija rodo tendenciją atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką, ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę. Ekstraversija orientuoja į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes iškeliant virš individualumo. Kaip jau minėta, kiekviena iš psichikos funkcijų gali turėti skirtingą kryptingumą. Visos šios funkcijos būdingos kiekvienam iš mūsų, tačiau jos labai skirtingai išvystytos. Kiekvieno mūsų sąmonė yra racionalių, ir iracionalių, ekstraversinių ir intraversinių procesų rezultatas.
Dominuojanti, Pagalbinė, Tretinė ir Nuslopinta Funkcijos
Viena iš sąmonės funkcijų yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą - pagalbinė - blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Intuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija. Tretinė funkcija yra antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma. Nuslopinta funkcija - mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu.
Sąmonės Tipo Nustatymas
Norėdami nusistatyti savo dominuojančią funkciją pabandykite prisiminti, koks buvote vaikystėje: kokiai veiklai teikdavote pirmenybę, o kokios vengdavote?.. ką atlikdavote pirmiausia, o ką atidėliodavote?.. Kas labiausiai patikdavo, kuo būdavote susidomėjęs?.. Kaip yra dabar?.. Ekstraversija ar intraversija atskleidžia tai, kaip mus veikia bendravimas: išvargina ar įkvepia?.. Dominuojančią funkciją padės aptikti ir atvirkštinis ėjimas - savo pažeidžiamumo pažinimas. Paklauskite savęs: kokia iš pagrindinių keturių funkcijų manyje silpniausia? Kur aš lėčiausias ir nepaslankiausias?.. M.L.Franz pabrėžia, kad nuslopintosios funkcijos reakcija dažniausiai yra vėluojanti. Dominuojanti funkcija veikia greitai, beveik automatiškai. Tuo tarpu norint įsiklausyti į nuslopintą funkciją, reikia laiko. Pvz., mąstymo tipo žmogui labai sudėtinga išreikšti savo jausmus ar netgi juos aptikti. Jam gali tekti ilgokai pabūti su savimi, kol galų gale jis sugebės atsakyti, ar jaučia ką nors ir ką būtent. Nuslopintoji funkcija - tai lyg trečiasis brolis kvailys, nemylimas ir nevertinamas. Tačiau būtent jam pavyksta gauti geriausią žmoną, pastatyti skraidantį laivą, išsaugoti auksinius obuolius, išgelbėti princesę ir gauti karalystę. Nuslopintoji funkcija - tai ir tiltas į pasąmonę. Todėl ji niekada negali būti iki galo integruota.
Jausmų Funkcija
Remiantis šia funkcija remiantis vyksta vertinimas nuolatinis reiškinių ir dalykų vertinimas. Ji yra atsakinga už vertybių atpažinimą, nustatymą, integraciją ir realizaciją. Jausmai, kaip ir kitos funkcijos, gali būti ekstraversiniai arba intraversiniai. Dominuojant jausmams, mąstymo funkcija yra blogiausiai išvystyta. Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso situacijose - pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti. Jausminį ekstravertą galima pažinti iš gebėjimo perprasti, priimti ir išreikšti grupės vertybes. Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Sukurdami jaukią, malonią atmosferą, jie plaukia pasroviui. Dėl savo gebėjimo objektyviai pajusti, kaip jaučiasi kiti, ektravertiniai jausmų žmonės dažnai aukojasi dėl kitų, skubiai ateina į pagarbą ir padeda kitiems. Jausminiai tipai tvirtai tiki savo vertinimais ir jų išvadomis bei tuo pagrindu nustatytu santykiu. Jausminiai žmonės nekeičia savo nuomonės: jie visada ištikimi savo draugams ir susitaiko su bet kokiu jų trūkumu, nes santykis jau nustatytas ir juo neabejojama. Paprastai šio tipo žmonės pasižymi geru skoniu rinkdamiesi draugus ir partnerius. Jie mažai rizikuoja, renkasi konvencinius, socialiai priimtinus modelius. Šis tipas nemėgsta mąstyti, nes mąstymas - jo nuslopintoji funkcija. Jiems ypač nepatrauklios abstrakčios, filosofinės temos ar prasmės klausimai. Abstraktūs pamąstymai ir svarstymai jį slegia. Jei šio sąmonės tipo žmogus jų imasi, dažnai iškyla negatyvios, vulgarios, ciniškos mintys -ypač apsvaigus, ar labai pavargus, kai nuslopintoji funkcija nebekontroliuojama. Mintis sunku fiksuoti, jos ateina ir praeina. Kartais tos mintys baugina, jų vengiama, neįsisąmoninama, prietaringai bijoma. Destruktyvios mintys gali būti nukreiptos ir prieš save: be jokio pagrindo iškyla idėjos, kad esu beviltiškas, gyvenimas bevertis. Intraversinis jausminis tipas viską matuoja vidinės vertybių sistemos matais. Šie žmonės turi puikiai išvystytą vidinę vertybių sistemą, kurios išoriškai nedemonstruoja, kitiems neprimeta, bet labai dažnai tampa moraliniais autoritetais ir pozityviai įtakoja aplinkinius, elgdamiesi ir liudydami aukštus dorovinius principus. Šie žmonės savo elgesiu formuoja grupės etinius pagrindus, pozityviai veikdami kitus: jų akivaizdoje neįmanoma blogai elgtis, jie įkvepia pagarbą ir orią laikyseną. Šio tipo žmonių mąstymas ekstraversinis, apimantis didelį faktų diapazoną. Be to, nuslopintas ekstraversinis mąstymas pasižymi monotonija. Šie žmonės linkę užstrigti - įsikibti vienos ar dviejų idėjų. Ekstraversinis mąstymas, kaip ir visos nuslopintos funkcijos, gali tapti itin tironišku, neadaptyviu.
Mąstymo Funkcija
Mąstymas ieško atsakymo į klausimą, „kas tai yra?“ Dominuojant mąstymo funkcijai, į pasaulį ir gyvenimą žiūrima iš proto ir logikos pozicijų. Ekstraversinio mąstymo tipo žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar teisininkais. Jie pasižymi enciklopediniu apsiskaitymu, jiems lengvai paklūsta įvairūs organizaciniai procesai. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti. Klausydami ginčų ir diskusijų šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes. Mąstantiesiems sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali vadovautis kitomis funkcijomis, nei logika. Jie nuolat kovoja su tamsumu, kilusiu dėl klampaus, tingaus ar riboto mąstymo, terminologinių netikslumų, įneša aiškias pozicijas ir vertinimus. Šie žmonės sutrinka, kai klausiama apie jų subjektyvią poziciją. Kartais šie žmonės laikomi šaltais, bejausmiais. Tačiau tai ne tiesa. Jie ištikimi, atsidavę ir prieraišūs, tačiau retai kada rodo jausmus. Šio tipo žmogus gali visą gyvenimą praleisti spręsdamas problemas: vesdamas sudėtingiausias bylas, kovodamas, reorganizuodamas ir pertvarkydamas, įnešdamas aiškumo į supainiotus reikalus. Atsipeikėti ir suvokti savo vienpusiškumą gali padėti tik krizė. Krizės metu savęs ir kitų klausima - ar čia - viskas?.. Dėl ko aš gyvenau?.. Tokiomis akimirkomis mąstytojai grimzta į savo nuslopintąja funkciją: pasineriama į melancholiją, abejojama savo darbo svarba, iškyla sentimentai. Krizė parodo, kad dominuojanti funkcija jau išsisėmė. Šių žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų išgryninimo. Jiems svarbiausia nustatyti, kokios idėjomis seksime, iš kur jos kilę. Moksle tokie žmonės stengiasi apsaugoti kitus nuo beprasmiškų eksperimentų, vietoj to grįžtant prie esminių koncepsijų. Intravertiški mąstytojai dažnai sudaro kritiškų, reiklių žmonių įspūdį, nes dažnai pasineria į save, atsitraukia nuo objekto, netgi siekia nuo jo atsiriboti.
#
tags: #analitine #psichoterapija #jungiskoji #kryptus