Žmogus, būdamas socialine būtybe, nuolatiniame santykyje su kitais žmonėmis. Net ir tie, kurie save laiko vienišiais, vis tiek dalyvauja visuomenėje, nors ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, rūpinimasis apranga rodo netiesioginį ryšį su dizaineriais, medžiagų gamintojais, siuvėjais, pardavėjais ir kitais žmonėmis. Šis pavyzdys atskleidžia, kad mūsų gyvenimai yra glaudžiai susiję su kitų žmonių gyvenimais. Todėl gyvenant kartu neišvengiamai palaikomi ryšiai su aplinkiniais. Santykiai gali būti įvairūs - nuo formalių darbinių iki intymių asmeninių. Tėvai, draugai, partneriai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Siekiant, kad santykiai būtų kuo geresni, galima kreiptis į ekspertus, skaityti knygas ar žurnalus.
Tradicinės Bendruomenės ir Globalizacijos Įtaka
Šiuolaikiniame pasaulyje tarpasmeniniams santykiams didelę reikšmę turi globalizacijos procesas. Globalizacija - tai visame pasaulyje vykstantis reiškinys, kurio metu sparčiai besivystančių informacinių technologijų ir tobulėjančių transporto priemonių dėka intensyvėja skirtingų valstybių ir visuomenių tarpusavio ryšiai. Tradicines, uždaras bendruomenes keičia naujos, atviresnės visuomenės, o tradicinius tarpasmeninius santykius - naujo pobūdžio santykiai.
Pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia gyventi tradicinėje bendruomenėje. Lengviausiai įsivaizduojamas pavyzdys - gentis ar lietuviškas kaimas iki XIX a. pabaigos. Tarkime, kad mums lengviau įsivaizduoti, kaip gyveno mūsų protėviai pora šimtų metų atgal, negu Amazonės džiunglių gentis šiandien. Taigi, įsivaizduokime tradicinį lietuvišką kaimą, kurį sudaro apie 100-300 gyventojų. Kaimo gyventojai yra sėslūs ir gana izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio: viena vertus, niekur toli nenukeliausi, nes reikia užsiimti ūkio darbais, o pagrindinė transporto priemonė yra savos kojos arba arklio tempiamas vežimas, kita vertus, bene vienintelis būdas palaikyti ryšį per atstumą - laiškai, tačiau reikia turėti omeny, kad dauguma kaimo gyventojų iki XX amžiaus buvo neraštingi, o ir rašyti nelabai buvo kam. Nedidelis bendruomenės narių skaičius leidžia daryti prielaidą, kad visi visus pažįsta ir daugmaž viską apie visus žino, o labai ribotos judėjimo ir nuotolinio bendravimo galimybės atskleidžia, kad tarpasmeninis bendravimas apsiriboja konkrečios bendruomenės nariais. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad neretai dalis bendruomenės narių buvo susieti giminystės ryšiais. Giminystės ryšiais susaistyti žmonės turi tam tikras pareigas vieni kitų atžvilgiu, kurios turi būti vykdomos nepaisant asmeninio santykio kokybės.
Nedidelės kaimo bendruomenės narių tarpasmeninius santykius taip pat „reguliuodavo“ ir vyraujantis religinis pasaulėvaizdis, kuris suteikdavo moralinius ir praktinius individo asmeninio ir socialinio gyvenimo rėmus. Kadangi kalbame apie tradicinę bendruomenę, reikia paminėti ir pačios tradicijos svarbą. Tradiciją galime suprasti kaip nuolatinį veiksmo kartojimą iš įpročio, neklausiant, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Tradicinėse bendruomenės gyvenančių žmonių pažįstamų tinklą lemia socialinė padėtis, o pasirinkimo galimybės yra labai ribotos. „Draugais“ dažniausiai buvo vadinami visi „savi“ žmonės, akcentuojant ne tiek emocinį santykį, kiek priklausymą tai pačiai bendruomenei, ir „draugus“ priešpastatant pašaliečiams arba kitos socialinės grupės nariams, kurie buvo suvokiami kaip potencialūs priešai. Tuo tarpu žmonėms pradėjus keltis į didesnes gyvenvietes, miestus, keitėsi ir jų santykiai. Miestui būdingas didelis kiekis žmonių, todėl tampa nebeįmanoma tai, kas yra įmanoma mažose bendruomenėse - pažinoti visus žmones, su kuriais kasdien susiduriame. Vadinasi, žmonės, su kuriais užmezgamas asmeninis santykis yra pasirenkami iš daugelio potencialių žmonių, o tas potencialių žmonių ratas gali būti labai platus: draugus galime rinktis ne tik iš savo kiemo ar mokyklos, bet taip pat galime susirasti draugų internete arba keliaudami užsienyje. Kadangi potencialių žmonių yra labai daug, o visiems laiko nėra, neišvengiamai reikia atsirinkti su kuo bendrauti. Santykiams mieste būdinga ir tai, jog susipykus su žmogumi, įmanoma daugiau niekada jo nebematyti.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis bendruomenėje
Ankščiau išvardinti tradicinės bendruomenės ypatumai, viena vertus, apriboja individo galimybes rinktis, su kuo ji(s) nori ar nenori užmegzti ir vystyti santykius, tačiau, kita vertus, šie elementai užtikrina tam tikrą saugumo jausmą: tikimybė, kad pasikeis ar nutrūks egzistuojantys socialiniai santykiai, yra labai maža. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, didėjant potencialiai galimų užmegzti santykių skaičiui, mažėja užtikrintumas, kad užmegzti santykiai ilgainiui neišblės.
Grynieji Santykiai ir Vartotojiškumo Principai
Tarpasmeninius santykius, kurie pamažu pradeda vyrauti tokiomis sąlygomis, Giddensas vadina “grynaisiais santykiais”, o Baumanas - vartotojiškumo principais grindžiamais santykiais. Šiandien vis labiau įsivyraujančių grynųjų santykių pamatas yra pasitikėjimas, kuris kuriamas nebe išorinių kriterijų (giminystė, socialinė pareiga, tradicija ir pan.), bet tarpusavio atvirumo pagrindu. Grynasis santykis yra vadinamas „grynu“ todėl, kad jis egzistuoja dėl paties santykio, t.y. jo vertė nepriklauso nuo išorinių parametrų, ji turi būti kuriama abipusiai. Grynasis santykis yra savanoriškas įsipareigojimas kitam žmogui, užmezgant su juo tarpusavio pasitikėjimo ryšį. Tarpusavio pasitikėjimas neretai kuriamas intymumo pagalba: savo draugams mes pasakojame tokius dalykus, kurių nepasakojame tiems, kurių savo draugais nelaikome. Reikia pastebėti, kad intymumas yra neįmanomas be tam tikro kiekvieno santykyje esančio žmogaus privatumo: gali skambėti paradoksaliai, bet atvirumas galimas tik tada, kai galimas uždarumas. Jeigu mes viską žinome apie kitą žmogų, jam nereikia apie nieką atvirauti.
Grynaisiais santykiais grindžiama draugystė neatsiranda savaime - neišeina prieiti prie bet kurio žmogaus ir nuspręsti, kad dabar būsime draugais. Draugystė reikalauja pastangų - kartą tapę draugais nebūtinai liksite jais amžinai. Santykių, kurie palaikomi dėl paties santykio teikiamo emocinio ryšio, kūrimas reikalauja aktyvios pozicijos: tokių santykių kokybė ir ilgaamžiškumas neretai priklauso nuo abiejų pusių įdėtų pastangų ir santykiams palaikyti skirto laiko. Kadangi beveik nebelieka išorinių santykių garantų, tai šiuolaikiniai santykiai yra dinamiški, nuolatos kintantys, priklausantys nuo juose dalyvaujančių žmonių, ir todėl reikalauja nuolatinės refleksijos - nuolatinio savęs klausinėjimo, kaip konkrečiuose santykiuose jaučiasi abi pusės, ar tie santykiai yra tokie, kokių mes tikimės. Tokie santykiai gali, iš vienos pusės, teikti daug džiaugsmo, bet, iš kitos pusės, būti tikru galvos skausmu.
Baumanas teigia, kad santykiai šiuolaikiniame pasaulyje suvokiami kaip investicija. Investuodamas savo laiką, pastangas, dėmesį, tikiesi, kad ryšys su kitu žmogumi atneš džiaugsmo, malonumų, emocinę paramą ar saugumo jausmą. Tačiau santykio su kitu žmogumi prilyginimas investicijai suponuoja tai, kad reikia nuolat stebėti, ar tas santykis vis dar yra „pelningas“, juk investuoti nuostolingai yra „neracionalu“. Ir, priešingai nei akcijos, kurių kainą/pelningumą galima kiekvieną akimirką pasitikrinti internete arba kiekvieną rytą peržiūrint biržos informaciją, apie santykio būklę reikia spręsti pačiam ir stengtis būti budresniu už kitą pusę, kuri, nusprendusi, kad santykis nebepateisina lūkesčių, gali jį nutraukti. Taigi, anot Baumano, šiandien vartojame ne tik produktus ir paslaugas, bet ir santykius. Tačiau jeigu Baumanas šiandieninius žmonių santykius aprašo kaip nepatvarų tinklą ir vartotojiškumo apraiškas bei vertina tai kaip labiau neigiamą, nesaugumo jausmą kuriantį procesą, tai Giddensas linkęs akcentuoti grynųjų santykių skatinamą kūrybiškumą, atsivėrusią galimybę kurti tokius santykius, kokių kiekvienas norime. Nepavykus įgyvendinti savo lūkesčių gali būti labai skausminga, tačiau, kita vertus, tokie abipusiu pasitikėjimu ir atvirumu kuriami santykiai gali kelti daug džiaugsmo.
Individualumo ir Kolektyvizmo Balansas
Individo ir bendruomenės santykis nagrinėjamas šimtmečiais. Tai svarbu ir aktualu tiek individui, tiek bendruomenei, nes jie neatsiejami vienas nuo kito. Kaip ir visur gamtoje, taip ir tarp žmonių bei pačiame žmoguje vyrauja balanso dėsnis. „Kiekvienas reiškinys yra sudvejintas į poliarines priešingybes, kurios savo vienybėje suteikia šiam reiškiniui tam tikros sistemos pobūdį. Panašios sistemos funkcionuoja visur - gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos galutinai atsiskirti arba viena kitą sunaikinti esamos sistemos ribose. Prieštaravimas nėra dalyko ar reiškinio defektas. Atvirkščiai, jis yra jo gyvybingumo resursas. Priešingybių vienybė - tai ne išorinių polių mechaninis sujungimas, o vidinė objekto esmė. Kiek magnetą neskaldyk į skirtingas dalis, kiekvienoje jų vėlgi atsiras du priešingi poliai. Esmė - tai sudvejinta vienybė. Poliariškos priešingybės sudaro ne tik sistemos vienybinį branduolį, bet jos dar ir nuolat kovoja viena su kita. Šioje kovoje viena ar kita priešingybė nuolat nugali arba pralaimi, nuolat įtakoja viena į kitą, nuolat prasiskverbia viena į kitą ir vėl atsiskiria nauju pavidalu.“ (M.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Balansas komandiniame sporte - sudarant sąlygas individualiam talentui, tuo pačiu veikiant kaip komandai, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį. Balansas žmogaus kūne, kur kiekviena kūno dalis ir organas atlieka savo funkciją. Sutrikus kuriam nors iš jų, suserga visas organizmas. Balansas - kaip sąlyga gyvybės tęstinumui - vyras ir moteris. Balansas politikoje - pozicija ir opozicija (tikra). Balansas visuomenėje, kur kiekvienas narys turi savo teises ir pareigas, gali išskleisti savo talentus, išreikšti save, gyventi laimingą asmeninį gyvenimą, tuo pačiu sukurdamas gėrį (įvairiais pavidalais) kitiems visuomenės nariams. Tai sveikos visuomenės sveikų narių rezultatas. Susirgus vienam kuriam nariui (nusikaltimai), visuomenė reaguoja, ima jį gydyti (įstatymai, teisėsauga). Susirgus didelei daliai visuomenės narių (žalinga ideologija, judėjimai), atsiradus reikšmingam disbalansui politikoje (autoritarinis, totalitarinis režimas), visuomenė, tauta, valstybė karščiuoja, suserga (kartais labai sunkiai) ir tampa pavojinga ne tik savo nariams, bet ir aplinkinėms tautoms, valstybėms. Nes pažeistas balansas, pažeista matematinė formulė tarp visuomenės narių - pridėti ir atimti, dauginti ir dalinti, socialiai virstanti į duoti ir gauti. Pažeistas dvasinis dėsnis - davimo ir gavimo santykiai.
Skirtingose šalyse, skirtingose visuomenėse šis santykis gali gali stipriai skirtis, vienur labiau nukrypstantis į individualizmą, kitur - stipriau pabrėžiantis kolektyvizmą. Kolektyvizmas - socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad kolektyvas gali veikti nepriklausomai nuo individų ir kad egzistuoja tam tikri kolektyviniai interesai, nesietini su kolektyvui priklausančių individų asmeniniais interesais. Individualizmas - socialinių ir ekonominių reiškinių aiškinimo metodas, teigiantis, kad egzistuoja, mąsto, jaučia ir veikia tik individas. Pasak individualistų, visuomenė yra individų visuma, o ne savarankiškai veikiantis subjektas. Visuomenė veikia tik per individus. Individualizmas - moralinė laikysena, politinė filosofija, socialinis požiūris, pabrėžiantis individo nepriklausomybę. Individualizmas iškelia asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės, valstybės, bendruomenės, organizacijos tikslų ir vertybių. Ši ideologija oponuoja kolektyvizmui ir statizmui, kurie iškelia visų pirma visuomenės, valstybės gerovę. Akivaizdi paskutinių dešimtmečių tendencija - liberaliose visuomenėse aukštinamas individualizmas išlaisvino seniai ruoštas „pažangias“ ideologijas, įpakuotas į gražiai ir teisingai skambančią „saviraiškos laisvę“. Egocentrizmas ir egoizmas ima viršų ir laimi. Pasaulis sukasi aplink mane ir tik man. Draugai ir kiti žmonės reikalingi tik mano poreikiams atsakyti. Visuomenė man reikalinga tik tiek, kiek man naudinga. Kolektyvas man aktualus tik tiek, kiek duoda man naudos. Auditorija man reikalinga tik tiek, kiek patenkina mano ego.
Žmogus - socialinė būtybė. Žmogui reikalinga visuomenė, visuomenei reikia žmogaus - daug žmonių, kad taptų visuomene. Žmogus negali atsiskleisti vienas negyvenamoje saloje, negali realizuoti savęs be kitų žmonių. Tam reikalinga visuomenė, ir ne kaip scena ar auditorija pasirodymui, savo puikybės, ego demonstravimui, o kaip mokymo, ugdymo, pagalbos, socialinė aplinka, kaip žemė sėklai. Kad ir kokia nuostabi gėlė būtų užprogramuota sėklos DNR, jeigu ją paliksi ant palangės saulėkaitoje, ji tiesiog sudžius ir niekas nei pamatys, nei sužinos apie jos grožį. Sėklai reikia žemės, kad augalas, augtų, žydėtų ir klestėtų, kaip žemei reikia sėklų, kad nevirstų dykyne. Iš šio taško žiūrint, visuomenė, scena ir auditorija reikalinga būtent kaip vieta, kur dalinamos dovanos, talentai, sugebėjimai. Muzikantui reikia auditorijos, kad klausytų ir mėgautųsi jo sukurta/atliekama muzika, režisieriui reikalingas kino teatras, kad žiūrėtų jo filmą, sporto arena - kad stebėtų profesionalų varžybas, mokykla ir universitetas - kad skleistų žinias.
Balansas tarp individo ir visuomenės pasireiškia vienas kito supratimu, priėmimu, pagarba ir pagalba. Individas supranta, kad visuomenė jam reikalinga, jog jis galėtų realizuoti save, o visuomenė supranta, kad turi netrukdyti jam padėti atsiskleisti, nes iš to laimės abu. Individo sveikos (ne savanaudiškos) saviraiškos atveju visuomenė valgys jos vaisius ir atsidėkodama suteiks didesnes galimybes individui atsiskleisti dar labiau, kas atneš dar daugiau vaisių, kurie atvers dar didesnes galimybes, ir taip be pabaigos. Įsisuka davimo ir gavimo santykiai, abipusio pasitenkinimo ir laimės ratas. Utopija? Individas ir visuomenė reikalingi vienas kitam. Abu atskirai negali pilnavertiškai funkcionuoti. Kad ir kaip individas įrodinėtų priešingai, neigtų visuomenės svarbą jam, tai niekaip nepaneigtų pačio davimo-gavimo dėsnio, kuris duoda rezultatą abiem atvejais - jo laikymosi ir nesilaikymo. Ir antraip - komanda, atsisakiusi talentingo žaidėjo paslaugų, pralaimės daugiau, negu žaidėjas, kuris suras vietą kitur. Visuomenė, išvariusi iš savo šalies talentingą rašytoją, mąstytoją, pralaimės daugiau, negu rašytojas.
Hiustonai, dabar turime problemą - kaip iš asmens sukurti asmenybę. Žodis „sukurti“ nelabai tinkamas, nors kai kuriame kontekste jį pavartočiau. Asmenybe tampama. Taigi dilema - kaip nesutrukdyti asmeniui tapti asmenybe. Mes jau turėjome analogišką atvirkštinį variantą - kai asmenybės buvo paverčiamos tik asmenimis, kurių vienintelis išskirtinis bruožas - asmens kodas pase. Jeigu sistema (valstybė, santvarka, valdžia, mokymo įstaigos) arba artima aplinka (šeima, tėvai, giminės, draugai) jau nuo ankstyvos vaikystės laužo vaiko ego, kas yra jo širdis ir šerdis, labai abejotina, kad iš jo be problemų išaugs sveika asmenybė. Gali suniveliuoti „problemišką“ žmogų ir padaryti jį tokiu, „kaip visi“ - „vardan visuomenės gerovės“, bet iš tiesų tai apgaulė. Rezultate turėsime kompleksuotą, nelaimingą žmogų ir nežinomą praradimą tai pačiai visuomenei. Kaip ir kiek leisti ir neleisti?
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kaip žinoti, kokie leidimai ar draudimai kada reikalingi, kad užaugtų brandi asmenybė, o ne išlepintas „snaigutis“ be nuomonės, be stuburo ir be moralinių vertybių, tik su nesibaigiančiais lūkesčiais, pageidavimais, reikalavimais, įsižeidimais? Kaip išlaviruoti augant ir bręstant tarp stipraus pasitikėjimo savimi ir puikybės? Tarp vidinio nuolankumo ir nepilnavertiškumo? Kaip suderinti kuklumą ir drąsą? Kaip būti drąsiam, bet ne įžūliam? Sveikas protas, meilė, intuicija, protingas balansas, moralinės vertybės, išmintis iš aukštybių.
Emocinio Intelekto Svarba
Kalbant apie individo ir bendruomenės santykį, negalima nepaminėti emocinio intelekto svarbos. Kalbabant apie lyderystę ir ne tik, tradicinio intelekto svarbos niekas neneigia, tačiau norint tapti sėkmingu lyderiu, aplink save suburti puikų kolektyvą - vien aštraus proto ir žinių nepakaks. Asmenys, kurie turi aukštą emocinį intelektą, lengviau susidoroja su stresinėmis situacijomis, sugeba susivaldyti, mažiau linkę į kraštutinumą tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir profesinėje veikloje. Žmonės, kurių emocinis intelektas žemas, kur kas sunkiau susidoroja su sunkumais, bėdomis, iššūkiais. Kai žmogus sugeba atpažinti ir įvardinti savo emocijas, jis turi galimybę jas valdyti, nukreipti tinkama linkme. Taip pat kai žmogus sugeba atpažinti šalia esančiojo emocijas - jis mokės su juo kalbėtis, tinkamu metu pasakyti tinkamus žodžius. „Puikiai išsilavinę, aukšto intelekto asmenys gali stokoti emocinės brandos ir dėl to jiems gali nesisekti gyvenime. Ir atvirkščiai - išskirtiniais gebėjimais neapdovanoti žmonės gali būti labai sėkmingi, mėgstami ir laimingi. Kodėl? Vien dėl to, kad pasižymi aukštu emociniu intelektu. Tokie asmenys yra daug efektyvesni darbuotojai. Net ir labai kvalifikuotas žmogus bus nenaudingas organizacijai ar netgi pridarys daug žalos, jei nesugebės bendradarbiauti, bus negeranoriškas, nelankstus, nemokantis sutarti su kolegomis, vadovais, klientais. Aukšto EI asmenys greitai ir lengvai įsilieja į organizaciją, moka dirbti komandose, efektyviau bendrauja, dalijasi idėjomis, neįsijaučia į „viršininko“ vaidmenį, nepuola įsakinėti kitiems ir panašiai.
Individualumo ir Bendruomenės Dermė: Citatos ir Įžvalgos
Žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo santykio su savimi, kitais žmonėmis ir bendruomene. Individualybė atsiskleidžia tik bendruomenėje. Tačiau didis žmogus negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo - nebent tik prie draugo, nes tai vergiška. Individualios vertybės yra svarbios, tačiau vertinga tik tai, kas naudinga visuomenei, neišlaiko kritikos. Jis labai nuskurdintų žmogaus būtį vertybių požiūriu. Juk nesunku nurodyti ištisas sritis individualių vertybių. Anot Alfredo Adlerio, kalbant apie socialinį tikslingumą reikia nurodyti klaidą, kuriai psichoterapijos srityje pirmiausiai pasidavė individualioji psichologija, būtent klaidingą požiūrį, kad tik socialiai korektiškas žmogaus elgesys vertingas.
Vienas iš mūsų poreikių yra pati bendruomenė - jos kultūra, religija ir politika. Tik dėl šių trijų dalykų visi mūsų poreikiai tampa socialiai pripažįstamais poreikiais. Bendrystė tai retas žodis, bet graži sąvoka, kuri atstoja svetimybę kultūra. Jį naudoja vienuoliai. Jis graziai siejasi su veiksmazodziu bendrauti. Bendrystė yra aplinka palaikanti valios vykdymą. Rėmai mūsų nuostatom, remtis atskiriant buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria kūrybą ir meilę. Bendrystė yra darybos, kūrybos, sandūros galimybė, užtat išreiškiama kategorijų teorijos, išsakoma bendrybėmis. Sąvokos palaikančios skirtingas įsitraukimo sąlygas: paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą. Bendrystė susijusi su visuomeninėmis taisyklėmis, elgesio gairėmis. O jos yra tarpe, tai mūsų lūkesčiai. Taip pat mūsų įsitikinimai. Jie išreiškia tarpą, tai tarpo išraiška. Aleksandro deriniai, tai pavyzdys. Išsiaiškinimai, tai irgi pavyzdys. Bendros mokymosi sąlygos, aplinkybės, rėmai. Santykis tarp žmonių yra panašus į santykį tarp lokalaus kvanto ir globalaus kvanto. Jaunuomenė yra ta dalis bendruomenės dvasios, kuria labiau priima naujoves, tai dvasios dvasia.
Stipriausias dalykas, kuris mus laiko gyvenime, - tai tarpusavio ryšys. Tik tada žmonės pripažins vienas kitą kaip draugus, kai jie vienas kitam pasirodys verti draugystės ir pasitikėjimo. Didelį malonumą teikia ne tik sena užgrūdinta draugystė, bet ir naujos draugystės pradžia ar pasiruošimas jai. Meilė yra dovanos forma, kurią vertiname daugiau nei bet ką kitą gyvenime. Meilė, kaip pavasario gėlė, žydi mūsų širdyse, apšviečiant gyvenimą spalvinga šviesa. Gražūs žodžiai apie meilę neša savyje magiją, kuri sukuria nepakartojamą jausmų tapybą. Tai ne tik emocinis vėjas, bet ir skambantis širdies balsas, vedantis mus į nepažįstamų kelionių pasaulį. Mintys apie meilę yra kaip poezija, nupiešta švelniu keliu, kuris puošia mūsų dienas. Meilėje slypi, ko gero, daugiau nei vien mistika. Artimumas yra kosminis jausmas. Kartais draugystėje arba meilėje iš pradžių paimama per aukšta nata. Tai niekados neišeina į gera. Kuo artimiau žmogų pažįsti, tuo jis darosi gražesnis. Nors skirtingų lyčių žmones gali sieti draugystė, kurioje nėra nė šešėlio nešvarių ketinimų, vis dėlto moteris visada suvoks savo draugą kaip vyrą, lygiai taip jis suvoks ją kaip moterį.
Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika - tolerancija, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Be tolerancijos kartu su jais neišgyventume nė dienos.
Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotiniu gėriu ir gerove. Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, - kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Bet šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų - tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių. Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina homofobija. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“. Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata.
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir čia prieinu prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga - tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Šioje nihilistinėje visuomenėje šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį - ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus.
tags: #asmenybes #ir #bendruomenes #santykis