Asmenybės Antrajame pasauliniame kare: svarbiausi veikėjai ir įvykiai

Antrasis pasaulinis karas - vienas didžiausių ir tragiškiausių konfliktų žmonijos istorijoje, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių ir iš esmės pakeitęs pasaulio politinį žemėlapį. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką istorijoje.

Karo priežastys ir pradžia

1939 m. rugsėjo 1-oji moksleiviams greičiausiai nebuvo tokia ryški. Ne tik todėl, kad tai nebuvo šventinė diena, bet ir dėl to, jog tądien prasidėjo tai, ko europiečiai baimingai tikėjosi pastaruosius keletą metų - didelis karas. Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai atrišo rankas Vokietijai imtis agresijai ir rugsėjo 1-ąją Vermachtas įsiveržė į Lenkiją.

Antrąjį pasaulinį karą (1939-1945) sukėlė agresyvi Ašies valstybių (Vokietijos, Italijos ir Japonijos) politika. Po Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo Vokietija siekė revanšo ir įtakos Europoje. Adolfas Hitleris, atėjęs į valdžią 1933 m., pradėjo militarizuoti šalį ir vykdyti ekspansionistinę politiką. Italijos fašistų lyderis Benitas Musolinis siekė įsigalėti Balkanuose ir Afrikoje, o Japonija - Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne.

• Adolfas Hitleris (1889-1945) - nacistinės Vokietijos lyderis, inicijavęs Antrąjį pasaulinį karą ir vykdęs Holokaustą. Jo agresyvi politika ir rasistinė ideologija sukėlė didžiules kančias milijonams žmonių.
• Benitas Musolinis (1883-1945) - Italijos fašistų partijos lyderis, diktatorius, siekęs atkurti Romos imperijos didybę. Jo agresyvi politika Afrikoje ir Balkanuose prisidėjo prie karo įsiplieskimo.

Karo eiga ir pagrindiniai įvykiai

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Iki 1940 m. Vokietija užėmė didžiąją dalį Europos, įskaitant Prancūziją.

• Keistasis karas (1939-1940) - laikotarpis po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, tačiau aktyvių karo veiksmų nevykdė.
• Mūšis už Prancūziją (1940) - Vokietijos kariuomenės puolimas prieš Prancūziją, pasibaigęs Prancūzijos kapituliacija ir okupacija.
• Mūšis už Britaniją (1940) - Vokietijos oro pajėgų bandymas sunaikinti Didžiosios Britanijos oro pajėgas ir pasiruošti invazijai į šalį.
• Operacija „Barbarosa“ (1941) - Vokietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą, pradėjęs Rytų frontą - vieną kruviniausių Antrojo pasaulinio karo teatrų.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė Perl Harborą, JAV karinę bazę Havajuose. Šis įvykis įtraukė JAV į karą. Susiformavo antihitlerinė koalicija, kurią sudarė Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga, JAV ir kitos valstybės.

Taip pat skaitykite: Europos likimą nulėmusios asmenybės

• Perl Harboro užpuolimas (1941) - Japonijos netikėtas užpuolimas prieš JAV karinę bazę, paskatinęs JAV įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą.
• Atlanto chartija (1941) - JAV ir Didžiosios Britanijos deklaracija, kurioje išdėstyti karo tikslai ir pokario pasaulio vizija.

1942-1943 m. vyko svarbūs mūšiai Rytų fronte (Stalingrado mūšis) ir Šiaurės Afrikoje (El Alameino mūšis), kurie pakeitė karo eigą. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipino Normandijoje (Operacija „Overlord“), atidarydami Antrąjį frontą Europoje.

• Stalingrado mūšis (1942-1943) - vienas kruviniausių Antrojo pasaulinio karo mūšių, kuriame Sovietų Sąjunga nugalėjo Vokietijos kariuomenę, žymėdamas karo posūkį Rytų fronte.
• El Alameino mūšis (1942) - Didžiosios Britanijos pergalė prieš Vokietijos ir Italijos kariuomenes Šiaurės Afrikoje, sustabdžiusi Ašies valstybių puolimą.
• Operacija „Overlord“ (1944) - sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje, atidarantis Antrąjį frontą Europoje ir pradėjęs Vokietijos išstūmimą iš okupuotų teritorijų.

1945 m. gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo. Karas Europoje baigėsi. Tačiau karas Ramiajame vandenyne tęsėsi iki rugpjūčio, kai JAV numetė atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Japonija kapituliavo rugsėjo 2 d.

• Hirosimos ir Nagasakio bombardavimas (1945) - JAV atominiai smūgiai prieš Japonijos miestus, privertę Japoniją kapituliuoti ir užbaigti Antrąjį pasaulinį karą.

Svarbiausios asmenybės

Antrajame pasauliniame kare dalyvavo daugybė įtakingų asmenybių, kurių sprendimai ir veiksmai turėjo didelės įtakos karo eigai ir rezultatams.

• Vinstonas Čerčilis (1874-1965) - Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, įkvėpęs britų tautą kovai prieš nacistinę Vokietiją. Jo ryžtas ir diplomatiniai įgūdžiai padėjo suburti antihitlerinę koaliciją.
• Franklinas D. Ruzveltas (1882-1945) - JAV prezidentas, vadovavęs šaliai Antrojo pasaulinio karo metais. Jo „Naujasis kursas“ padėjo įveikti Didžiąją depresiją, o lendlizas - aprūpinti sąjungininkus ginkluote ir įranga.
• Josifas Stalinas (1878-1953) - Sovietų Sąjungos diktatorius, vadovavęs šaliai Antrojo pasaulinio karo metais. Jo griežtas valdymas ir industrializacija padėjo Sovietų Sąjungai atsilaikyti prieš Vokietijos agresiją.
• Čarlzas de Golis (1890-1970) - prancūzų generolas ir politikas. Antrojo pasaulinio karo metu nepakluso F. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus, išvykęs į D. Britaniją tapo Prancūzijos pasipriešinimo vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu.
• Vilhelmas Keitelis (1882-1946) - vokiečių karinis veikėjas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas (1938-1945 m.), feldmaršalas (1940 m.). Pasirašė Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą.
• Georgijus Žukovas (1896-1974) - SSRS maršalas, kuris buvo tapęs Generalinio štabo viršnininku, gynybos ministru, politbiuro nariu.
• Dvaitas Eizenhaueris (1890-1969) - JAV kariškis, politikas, prezidentas (1953-1961). Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose, 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Ruzveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje.
• Daglasas MacArthur (1880-1964) - JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, 1945 m. JAV pajėgų Ramiajame vandenyne vadas, priėmė visišką Japonijos kapituliaciją, parengė jos konstituciją.
• Karlas Gustavas Emilis Manerheimas (1867-1951) - Suomijos kariuomenės vadas, šeštasis Suomijos prezidentas (1944-1946).
• Miklošas Hortis (1868-1957) - Vengrijos admirolas, politikas, regentas ir faktinis diktatorius 1920-1944.
• Hideki Tojo (1884-1948) - Japonijos imperatoriškosios armijos generolas, didžiąją Antrojo pasaulinio karo dalį ėjęs Japonijos ministro pirmininko pareigas.
• Filipas Petenas (1856-1951) - prancūzų karinis ir politinis veikėjas, generolas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijos Maršalas. 1940-1944 m. vadovavo kolaboraciniam prancūzų Vichy režimui.

Lietuva Antrajame pasauliniame kare

Po sovietų įsiveržimo į Lenkiją (o taip pat ir į Lenkijos okupuotą rytinę Lietuvą), Lietuvoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija ruošiantis ginti valstybės neutralitetą. Remiantis istoriko Vytauto Jokubausko skaičiavimais, 1939 m. rugpjūčio mėn. kariuomenėje buvo 22 508 kariai. Iki 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės mobilizacijos ji jau buvo padidėjusi iki 37 279 karių.

Lenkijai kritus, prasidėjo masinis lenkų karių ir civilių traukimasis ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies. Lietuvos sieną pasiekę sumuštos Lenkijos kariuomenės daliniai buvo nuginkluojami ir internuojami. Jiems pasipriešinus ginklus, Lietuvos kariams buvo nurodyta panaudoti jėgą. 1939 m. Pirmosios internuotųjų ir pabėgėlių stovyklos įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau jie buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje ir Kaune. Kariais rūpinosi Lietuvos valdžios įstaigos, civiliais pabėgėliais - Lietuvos Raudonasis Kryžius. Visuomenė buvo raginama padėti pabėgėliams ir juos paremti. Stovyklose apgyvendinti žmonės turėjo laikytis griežtos dienotvarkės ir disciplinos. Jie turėjo įsitraukti į kultūrinę veiklą, susirasti darbų. Buvo minimos valstybės šventės, organizuoti chorai, savišvietos būreliai ir bibliotekos. Kalvarijos internuotųjų stovyklos gyventojai netgi įsteigė teatrą ir pradėjo leisti leidinį. Lietuvos valdžia iš stovyklų paleisdavo netinkamus karinei tarnybai ar įgijusius Lietuvos pilietybę ir internuotųjų nuolat mažėjo. Visgi tokios veiklos buvo menka paguoda ir šie žmonės jautėsi prislėgti dėl valstybės praradimo, išsiskyrimo su artimaisiais, padėties negerėjimo.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

1940 m. birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, internuotieji turėjo visas galimybes iš stovyklų pabėgti. Tokia padėti laikėsi savaitę, o tuomet režimas vėl buvo sugriežtinta. Pareigūnams buvo pagrasinta, jog už internuotųjų pabėgimus bus baudžiami ne tik sargybiniai, bet ir jų viršininkai. Tačiau bėgimai nesiliovė, nes lenkai jau buvo išgirdę, jog bus perduoti sovietų žinion. Lietuviai iš sovietų pareigūnų sulaukė pašaipių priekaištų, kam jie internuotus lenkus apgyvendinę kurortuose, girdę mineraliniu vandeniu ir gerai maitinę. Šie tūkstančiai internuotųjų netrukus buvo išvežti į atskirą lagerį Kozelske Kalugos srityje. Jei yra sąžininga lyginti tragedijas, tai šie žmonės lageriuose buvo palyginti gerai prižiūrimi ir maitinami, o 1942 m. beveik visi įstojo į garsųjį generolo Anderso korpusą, kariavo prieš vokiečius Mažojoje Azijoje, Egipte ir Italijoje.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

tags: #asmenybes #is #2 #pasaulinio #karo