Asmenybės raida yra sudėtingas ir nuolat kintantis procesas, kurį veikia daugybė veiksnių. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės raidos charakteristikas, pradedant biologiniais aspektais ir baigiant socialinės kontrolės įtaka bei humanistinės psichologijos požiūriu. Taip pat aptarsime, kaip socialinė aplinka ir patirtys formuoja asmenybę, remiantis įvairių mokslininkų teorijomis ir tyrimais.
Asmenybės Raidos Samprata ir Ypatybės
Asmenybės raida - tai procesas, kurio metu formuojasi unikalus individo elgesio, mąstymo ir jausmų modelis. Šis procesas apima biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveiką, kuri veikia individo savimonę, vertybes ir santykius su aplinka. Asmenybės raida yra nuolatinis procesas, trunkantis visą gyvenimą, tačiau ankstyvoji vaikystė yra ypatingai svarbi, nes būtent tada susiformuoja pagrindiniai asmenybės bruožai.
Svarbiausi Asmenybės Aspektai Ikimokykliniame Amžiuje
Ikimokyklinis amžius yra itin svarbus asmenybės raidai. Šiuo laikotarpiu vaikai patiria didelį pažintinį, emocinį ir socialinį augimą. Svarbiausi aspektai, turintys įtakos asmenybės raidai ikimokykliniame amžiuje, yra smalsumas, vaizduotė, baimės, privatumo troškimas ir pagarba.
A. Adleris teigia, kad kiekvienas individas gimsta su skirtingu genetiniu kodu ir patenka į skirtingą socialinę aplinką, todėl skirtingai interpretuoja savo galimybes. Pagrindiniai asmenybės bruožai susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje, todėl gimimo eiliškumas ir tai, ar vaikas yra vienintelis šeimoje, yra labai svarbūs asmenybės formavimuisi.
- Pirmasis vaikas gauna visą tėvų dėmesį, tačiau gimus daugiau vaikų, iš jo tikimasi pagalbos auginant jaunesniuosius. Jis laikomas pagalbininku, jam suteikiama atsakomybė, jis įgauna prižiūrėtojo ir kontroliuojančiojo vaidmenį. Jei vaikas susitvarko su patikėtomis užduotimis, jis auga kaip asmuo, mėgstantis vadovauti ir prižiūrėti tvarką.
- Antrojo vaiko aplinka yra turtingesnė. Jis turi išvystytą socialinį interesą ir stiprų sėkmės siekimą. Geriau prisitaiko prie aplinkos ir daugiau pasiekia gyvenime. Dažniausiai jie nėra perfekcionistai, nes vaikystėje nebuvo tokie reikšmingi kaip vyriausieji ar jauniausieji vaikai.
- Jauniausias vaikas turi keletą modelių, kuriuos gali stebėti. Dalijasi tėvų dėmesiu su kitais vaikais, bet paprastai gauna daugiausia dėmesio, meilės ir pagalbos iš aplinkinių. Savo žavumą panaudoja tam, kad užimtų trokštamą svarbiausiojo poziciją. Kadangi jauniausias vaikas auga šiltoje aplinkoje, tai gali įtakoti jo psichiniam vystymuisi. Gali stengtis parodyti viską, ką gali, norėdamas įtikinti, jog jis nėra silpnas ir bejėgis, taip tapdamas aktyviu, ambicingu ir sugebančiu konkuruoti žmogumi.
- Vienturtis vaikas gauna visą tėvų dėmesį, jo aplinka paprastesnė, nėra konkurencijos ir įvairių elgesio modelių. Yra linkęs konkuruoti su tėvais. Lepinamas, įpranta būti dėmesio centre, tačiau taip neįgyja natūralios konkurencijos įgūdžių, todėl vėliau vengia konkuruoti su bendraamžiais. D. Eckstein (2010) tyrimai rodo, kad vienturčiai dažniausiai pasiekia daugiau už kitus ir yra linkę įgyti aukštąjį išsilavinimą.
Krizės ir Jautrūs Periodai Vystymosi Eigoje
Kai kuriuose amžiaus tarpsniuose vystymasis vyksta lėtai, o kai kuriuose - greitai. Pagrindinė charakteristika yra krizės, per kurias įvyksta staigūs ir kapitaliniai pakitimai žmogaus asmenybėje. Krizės atsiranda tuomet, kai nesutampa kognityvinė, socialinė ir psichologinė raida. Svarbu skirti vystymosi krizes nuo trauminių krizių.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Jautrūs periodai (sensityvūs) - tai laikotarpiai, kai vaikas gali ko nors išmokti su nedidelėmis pastangomis ir mažomis sąnaudomis. Tai genetiškai determinuota. Yra jautrūs periodai kalbai, tvarkai, judesių lavinimui, judesių koordinacijai, gražumo, mandagumo ir t.t. Sensityvus poreikis tvarkai - iki 3 metų. Tai netgi potraukis tvarkai. 1-2 metų sensityvus periodas detalėms ir smulkiems daiktams (pavojus - gali praryti). Sensityvus periodas rankos panaudojimui (18 mėn. - 4 metų). Sensityvus periodas kalbai (nuo kelių mėn. iki 2,5 metų). Vaikas mokosi ne vien žodžių prasmės, bet ir gramatikos. Jie išmoksta labai greitai.
Kalbos raida taip pat vyksta tam tikromis stadijomis. Nuo 6 mėn. - čiauškėjimo stadija, vėliau seka pirmasis kalbos periodas, kuomet atsiranda pastovūs kalbos elementai. Apie 8 mėn. kūdikis pradeda kaupti atmintyje atskirus žodžius, ima formuotis aktyvus ir pasyvus žodynas. Žodžiai - dažniausiai 2-3 skiemenų. Sakiniai atsiranda praėjus maždaug 6 mėn. po pirmų žodžių.
Iki 3 metų dominuoja manipuliacinė veikla - vaikas pradeda domėtis tuo, ką jis gali padaryti vienu ar kitu daiktu atžvilgiu, kad išsiaiškintų savybes, viską ištirtų, pažintų, įgytų patirties. Pradedama manipuliuoti kalba (ačiū - peilio žmona). Vaikai nesugeba suprasti, kad vienu požymiu panašūs daiktai gali skirtis kitu požymiu. Jie grupuoja daiktus pagal vieną kriterijų. Jie gali išdėstyti daiktus vienoje eilėje, bet negali daryti išvadų apie daiktus, kurie yra šalia vienas kito. Apie 3 m. vietoj savęs įveda žaislą. Pats valgo, duoda lėlei atsikąsti. Tai žaidimas - tyrimas. Po to seka žaidimas - konstravimas. Ir tik vėliau atsiranda vaidmeniniai žaidimai. Jie gali leisti vaikams susitvarkyti su vidiniais konfliktais. Jų pradžia siejama su simboliniu mąstymu. Apie 2 m. žaidimai su kitais vaikais. Pirmais metais vaikai su kitais nesąveikauja. 10 mėn. kūdikiai vieni kitiems - gyvi žaislai. Žaidimas priklauso nuo aplinkos. Jisiasi žaislais. 18-20 mėn. atsiranda žodis „Aš“. Jis nėra tiek priklausomas nuo suaugusių. Pažintinė veikla nukreipta į save. Jis - veiklos subjektas. Savęs pažinimas panašus į išorinio daikto pažinimą (ar aš galiu tai padaryti?). Apibendrintas pažinimas atsiranda kalbos dėka. Vaikas pamažu ima save sieti su vardu („Jonukas nori valgyti“) ir tik apie antrus metus sako „Aš noriu valgyti“. Atsiranda vaiko reikalavimas „Aš pats!“. Jei šis poreikis nepatenkinamas, tai sukelia elgesio sutrikimus. Sunkiausiai tai pergyvena vaikai, kuriuos suaugę labai globoja ar kai yra autoritarinis auklėjimas su bausmėmis. Vaikai nepradės prieštarauti, jei mes nespausime. Pvz., vaikas išmeta iš spintelės žaislus ir atsisako sudėti. Savęs vertinimas - vaiko siekimas atitikti suaugusiųjų reikalavimus. Vaikai negali vertinti savo veiksmų - tai daugiau emocinio pobūdžio vertinimas. Vaikas nori būti pagirtas. Jie niekad neprisipažins blogai padarę. Imama skirti žodžius NORIU ir REIKIA. Paprastai vaikai nesupranta žodžio reikia. Prieštaravimas noriu - reikia užaštrina 3 m.
Kūdikystėje pagrindinė veikla - bendravimas su suaugusiu. 2-3 m. pagrindinė veikla - daiktinė veikla. >3 m. - žaidimas. Vaikas mokosi manipuliuodamas daiktais. Tas sudaro sąlygas intelektiniam ir asmenybės vyst. >7 m. 3 m. Vaikas ima geriau skirti spalvas, suvokti formas, objektai suvokiami erdvėje ir laike. Suvokdamas save laiko atskaitos tašku. Apie 3 m. vaikas supranta, kad kai kurie išgyvenimai buvo praeityje. Apie 5 m. vaikas žino savaitės dienas, tinkamai vartoja sąvokas „šiandien“, „vakar“, „rytoj“, „užvakar“. Vystosi loginis mąstymas, ima atrasti priežastinius ryšius. Pradžioje mąstymo procesai įtraukti į praktinę veiklą, pvz., kyla klausimas, kodėl lyja lietus. Vaikas siekia, kad atsakymas atitiktų tikrovę. Intelektinę veiklą skatina ne mokykliniai interesai, o praktiniai ir žaidimo motyvai. 4-7 m. labai lavėja žodynas ir gramatika. 3-4 m. būdinga kurti savo žodžius.
Tyrimas (Vygotskis). Mokyklinukai atmeta vežimą, nes kiti gyvi, ikimokyklinukai atmeta lėktuvą, nes galima pasikinkyti arklį ir nuvažiuoti - fiksuojama funkcija. Labai panašu yra ir su matematinėmis užduotimis, kur reikia pabaigti sakinį, pvz., važiavo 4 mašinos, 2 sugedo. Vaikai išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisavina. Vaikas ima suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius. Pvz., mama iš Klaipėdos, tėtis iš Vilniaus; jie nesupranta, kaip jie galėjo susitikti. Vaikas pradeda suprasti klasės tvarumą sulaukęs 5 m., svorio - 6 m., tūrį - 7 m., bet dar 1-2 metus negali gerai naudotis šiomis sąvokomis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Ikimokykliniame amžiuje vaikai negali atlikti loginių operacijų, išskirti klases, santykius. Pvz., kas yra įgūdis? Kas yra brolis? Kas yra anyta? Kas yra kairė? - Tu turi brolį? - Taip, Artūrą. - O Artūras turi brolį? - Ne. Kiek šeimoje brolių? 4-5 m. Piešime - pirmiausiai piešia, po to kalba. Ir tik vėliau sako „Na, nupiešiu namą“. Lengviau yra įteigti periferinę, o ne bazinę informaciją. Šiam galima įteigti nebūtus prisilietimus.
Pirmasis lytinis identiškumas formuojasi nuo 1,5 iki 3 m. Vaikai. Bet lytinis skirtumų supratimas yra ribotas. 3 m. berniukas suaugęs ruošiasi tapti mama. Vaikai labai sunerimsta, jei mama apsivelka vyriškus rūbus. Iki 5-6 m. vaikai neskiria lytinio pastovumo. Jie tiki, kad berniukas taps mergaite, jei žais su lėlėmis ar nešios suknelę. Prasta diferenciacija pagal lytinius organus. 3 m. vaikai gerai skiria žmones pagal lytį ir žino, kad skirtingoms lytims keliami skirtingi reikalavimai. Mokykliniame amžiuje atsakymai nebėra tokie kategoriški (vyrai gali dirbti virtuvėje). Vaikai supranta lyties pastovumą. Berniukus vyriški užsiėmimai traukia labiau nei mergaites moteriški. Nepriimti - uždari, mažai draugiški, iš jų šaipomasi, jie erzinami, mušami - tai sukelia impulsyvų elgesį, jie pažeidžia priimtas taisykles. Tas savo ruožtu skatina jų atstūmimą. Draugystės užsimezga teritoriniu principu, su amžiumi daugiau įtakos turi interesai. Paauglystėje vienas svarbiausių dalykų yra ištikimybė, atsidavimas, pasiaukojimas. Agresijos pasireiškimas. Dauguma vaikų darželyje pešasi, o namie ne.
Ikimokykliniame amžiuje turi būti išlaikomas balansas tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimo. Suaugusieji turi taikyti draudimus ir sakyti ne, kai tai būtina, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi ir iniciatyvumo. Tuo laikotarpiu formuojasi pareigos jausmas ir sąžinė. Vaiko aplinkoje atsiranda daugiau suaugusių.
Pradedant eiti į mokyklą, vaikai jau turi daugiau ar mažiau išvystytus sugebėjimus tam tikrą laiko tarpą koncentruoti dėmesį (vaikų dėmesys pasižymi dideliais individualiais skirtumais), suprasti instrukcijas, turi objektų palyginimo įgūdžius, tam tikrą sąvokų sistemą ir darbinę atmintį. Pradiniame mokykliniame amžiuje (6-7 - 10-11m.) tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Šio amžiaus vaikų mąstymas sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis. Žiūrima ant piratų). Vaikas labai sugestyvi asmenybė. Jam augant ir bręstant šis sugestyvumas tolydžio silpnėja. Vaikui įkalbėti tai, ko jis nenori, nėra taip lengva. Šeimoje vaikai dažnai ryžtingai prieštarauja savo tėvams, tuo tarpu draugų būryje įtaigumo efektyvumas stiprėja kartu su amžiumi. Labai dažnai jaunuoliai nesugeba priešintis savo draugų sugestijoms. Apie dešimtus metus išorinių įtakų vaidmuo paprastai pranoksta šeimos įtaką, nors daugelis vaikų ir toliau vadovaujasi pagal suaugusiuosius. Sugestyvumas labai sustiprėja veikiant alkoholiui, narkotikams ar vaistams. Pagrindinė veikla - mokymasis. Jis nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Pagrindinis skirtumas - planingumas, organizuotumas, privalomumas. Suaugusieji nurodo darbo uždavinius ir nustato atlikimo terminus. Vaikai turi būti pasiruošę šiai veiklai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones - pvz. Pradinėse klasėse atsiranda neformalios grupės. Iki 7 m. vaikai negyvena visuomeninio gyvenimo. Vaikų grupelės nepastovios, ir tik 7-8 m. atsiranda poreikis dirbti, žaisti kartu. Su amžiumi grupės pastovesnės, taisyklės vis griežtesnės. Vis didesnę įtaką grupių formavimuisi turi interesų panašumas. Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse.
Vaiko brandumo įvertinimo metu nevertinama, ar vaikas moka skaityti ir rašyti, nes to jis bus mokomas pradinėse klasėse. Vertinama, kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais, suaugusiaisiais, ar yra pakankamai savarankiškas, ar gali sutelkti dėmesį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Vaiko Raida Biologiniu Požiūriu
Biologinis požiūris į vaiko raidą akcentuoja genetinių ir fiziologinių veiksnių įtaką asmenybės formavimuisi. Šis požiūris teigia, kad tam tikri asmenybės bruožai ir temperamentas yra įgimti ir nulemti genetiškai. Pavyzdžiui, temperamento teorija teigia, kad kūdikiai gimsta su skirtingais temperamento tipais, kurie vėliau veikia jų elgesį ir reakcijas į aplinką.
Vaikų Maugliai: Žmogiškųjų Įgūdžių Vystymasis
Vaikai, užauginti žvėrių, vadinami vaikais Maugliais. Pirmieji pranešimai apie tokius vaikus pasirodė dar XVIII a. pabaigoje. Jei šie vaikai auginami žvėrių iki pat mokyklinio amžiaus, jie puikiai perima žvėrių gyvenimo būdą, jų elgesys stipriai skiriasi nuo vaikų, užaugusių tarp žmonių. Visi žmogiškieji įgūdžiai privalo būti vystomi savu laiku, todėl jei vaikas iki ketvirtosios E. Eriksono psichologinės asmenybės raidos vystymosi stadijos (6-12 m.) negirdėjo žmonių kalbos, išmokyti jį kalbėti tampa praktiškai nebeįmanoma. Taigi šie vaikai, patekę į žmonių šeimą, gali tapti ganėtinai paklusniais žvėreliais, bet ne žmonėmis, kadangi prisitaikyti prie civilizuotų gyvenimo sąlygų jie nebesugebėtų.
Beždžionių Auklėjimas: Ar Įmanoma Ugdyti Žmogiškus Gebėjimus?
Jei žmonės pradės auklėti jauną, ne vyresnę kaip vienerių metų, beždžionę, tikėtina, kad ji gali įgyti panašius gebėjimus elgtis, mąstyti bei jausti. Aišku, kad šie gebėjimai nebus taip stipriai išvystyti kaip žmonių, tačiau panašūs tikrai gali būti, kadangi beždžionės yra priskiriamos aukštesnį intelektą turintiems gyvūnams, kuriuos auklėjant kaip vaikus galima pasiekti šiokių tokių rezultatų.
Vaiko-Asmenybės Prigimties Socialinių Ir Biologinių Pradų Vienovė
Asmenybės raida yra sudėtingas procesas, kurį veikia tiek biologiniai, tiek socialiniai veiksniai. Nėra vieno atsakymo, kuris iš šių veiksnių yra svarbesnis, nes jie abu atlieka svarbų vaidmenį formuojant individo asmenybę. Biologiniai veiksniai, tokie kaip genai ir temperamentas, suteikia pagrindą, ant kurio formuojasi asmenybė. Socialiniai veiksniai, tokie kaip šeima, draugai, kultūra ir patirtys, veikia tai, kaip šis pagrindas yra plėtojamas ir modifikuojamas.
Socialinė Kontrolė ir Jos Įtaka Asmenybės Raidai
Socialinė kontrolė - tai būdai, kuriais visuomenė reguliuoja individų elgesį. Tai apima įvairias formas, tokias kaip tėvų auklėjimas, švietimo sistema, teisės aktai ir socialinės normos. Socialinė kontrolė veikia asmenybės raidą, nustatydama ribas ir standartus, kurių individai turi laikytis.
Humanistinė Psichologija Apie Socialinę Raidą
Humanistinė psichologija akcentuoja individo laisvę, saviraišką ir potencialą augti. Šios krypties atstovai, tokie kaip Carl Rogers ir Abraham Maslow, teigia, kad asmenybės raida yra natūralus procesas, kurio metu individas siekia realizuoti savo potencialą ir tapti visapusiškai funkcionuojančiu asmeniu. Humanistinė psichologija pabrėžia, kad socialinė aplinka turėtų būti palaikanti ir skatinanti, kad individas galėtų sėkmingai vystytis.
Erik Erikson Psichosocialinė Raidos Teorija
Erik Erikson (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijos, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.
E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas naudojo terminą psichosocialinė raida.
E. Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės raidos stadijas:
- 1 stadija: Kūdikystė (0-1 metai). Pasitikėjimas vs nepasitikėjimas. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksonas teigė, kad tuomet, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus. Visa tai apsunkina jo asmenybės formavimąsi kitose stadijose. Tačiau E. Eriksonas mano, kad šiame laikotarpyje įgytas nepasitikėjimas vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį sugebėjimą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti.
- 2 stadija: Ankstyvoji vaikystė (1-3 metai). Autonomija vs gėda ir abejonės. Joje psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose. Antraisiais - trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
- 3 stadija: Žaidimų amžius (3-6 metai). Iniciatyvumas vs kaltė. Pagal E. Eriksoną tai - žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
- 4 stadija: Mokyklinis amžius (6-12 metai). Darbštumas vs menkavertiškumas. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys nuo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaikys artimieji.
- 5 stadija: Paauglystė (12-18 metų). Tapatumas vs vaidmenų sumaištis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, ir čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, ir sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pvz., jei asmuo nesugeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, ir tuo būdu susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunųjų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino identiškumo krize. Teigiamas šio etapo krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E.
- 6 stadija: Jaunystė (19-40 metų). Artimumas vs izoliacija. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį ir jo laukia nauji išbandymai. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui, nebijodamas prarasti savęs. Kito artumas jo nebaugina. Šio tarpsnio krizės įveikimo teigiamos pasekmės - tai vidinės laisvės pajautimas. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam socialiniam ryšiui, įkvėptiems išgyvenimams, jis praturtina savo asmenybę vertinga patirtimi. Baimė prarasti savąjį „aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikus šio amžiaus krizės, laukia neigiamos pasekmės: baimė pasimesti kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje. Jaunas žmogus jaučiasi nežinąs, ką daryti, neturįs ką kitam duoti. Iš tiesų, jis neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
- 7 stadija: Brandos amžius (40-65 metai). Produktyvumas vs stagnacija. Veiklumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Veiklumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, gimdyti, auginti vaikus, juos auklėti. Sugebėti bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti šeimą, namų židinį - tai savotiškas menas. Net ir netapę gimdytojais, žmonės gali ugdyti ir auklėti jaunąją kartą, formaliai mokydami vaikų darželiuose ar mokyklose, tapdami globėjais ar dirbdami įvairiose, vaikais besirūpinančiose organizacijose. Pagal E. Eriksoną ne tik vaikai priklauso nuo tėvų, bet ir tėvai - nuo vaikų, o vyresnioji karta priklauso nuo jaunosios. Rūpindamasis kitais, žmogus praturtėja pats, o jei jis to nedaro ir tesirūpina savimi, tada jis regresuoja. Šios krizės įveikimo teigiamos pasekmės - kūrybiškumo, altruizmo pasireiškimas žmoguje. Neįveikus šios stadijos psichosocialinės krizės, atsiranda stagnacija. Žmogus nesugeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar net neįmanima.
- 8 stadija: Senatvė (nuo 65 metų). Integracija vs neviltis. Tai paskutinioji žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. - praeities, t.y. - dabarties, t.y. - ateities, t.y. Paskutinės stadijos krizes įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos praeitų etapų krizės. E. Eriksonas mano, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, o tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiami senatvėje. Išmintis pagal E. Eriksoną - tai besąlygiškas gyvenimo reikšmės supratimas mirties akivaizdoje. Eriksonas, kaip ir Jungas, yra tos nuomonės, kad asmenybė pasiekia brandą antroje gyvenimo pusėje.
tags: #asmenybes #raidos #charakteristika