Asmenybės raida - tai sudėtingas ir nuolatinis procesas, kurį bando paaiškinti įvairios psichologijos teorijos. Šiame straipsnyje pateikiama išsami asmenybės raidos teorijų apžvalga, apimanti psichodinamines, dispozicines, humanistines, socialinio išmokimo ir egzistencines perspektyvas.
Psichodinaminės Asmenybės Raidos Teorijos
Psichodinaminės teorijos akcentuoja nesąmoningų procesų ir ankstyvosios vaikystės patirties svarbą asmenybės formavimuisi. Studentai susipažins su psichodinaminėmis asmenybės raidos teorijomis ir raidos tyrimų įtaka teorijai ir praktikai.
Psichodinaminė Asmenybės Samprata
Psichodinaminė asmenybės samprata pabrėžia vaiko aplinkos, motinystės ir tėvystės svarbą. Vaiko aplinka daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Motinystė ir tėvystė yra pereinamieji, kriziniai laikotarpiai. Šiuolaikiniame, dinamiškame pasaulyje motinystė ir tėvystė susiduria su įvairiais iššūkiais.
S. Freud Psichoseksualinės Raidos Teorija
Sigmundas Freudas sukūrė vieną iš pirmųjų ir įtakingiausių asmenybės raidos teorijų, kurią pavadino psichoseksualinės raidos teorija. Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis. Froidas išskyrė kelias psichoseksualinės raidos stadijas:
Oralinė stadija (0-1 metai): Pirmieji metai, kūdikio raidos stebėjimai. Pagrindinis malonumo šaltinis yra burna. Burnos srityje malonumą sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis - kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Varų, ego, objektų ryšių, prieraišumo teorijų požiūris į vaiko raidą nuo gimimo iki pirmųjų metų. Kūdikio raidos stebėjimų įtaka teorijai ir praktikai.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Analinė stadija (1-3 metai): 1-2metai, analinė raidos fazės uždaviniai. Vaiko raidos 1-2m. ypatumai. Pagrindinis malonumo šaltinis yra tuštinimasis. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan. Pereinamojo objekto ir pereinamųjų reiškinių samprata Winikoto teorijoje. Aš vaizdo raida.
Falinė stadija (3-6 metai): Edipinis laikotarpis 3-6m. Edipinio laikotarpio svarba asmenybės raidai. Lyties tapatumo vystymasis. Pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai. Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu. Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu.
Latentinė stadija (6-12 metai): Latentinio laikotarpio uždaviniai. Tolimesnė ego ir superego raida. Seksualiniai impulsai yra prislopinami.
Genitalinė stadija (nuo 12 metų): Paauglystės pasikeitimai. Asmenybinės brandos tikslai. Asmenybės raidos teorijų apžvalga. Paauglystės laikotarpio keliami uždaviniai ir sunkumai bei jų įtaka brandžios asmenybės formavimuisi. Seksualiniai impulsai vėl atsiranda ir nukreipiami į brandžius santykius. Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija - reprodukcija.
Froidas teigė, kad asmenybę sudaro trys struktūros:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Id: Pasąmonės dalis, kuri siekia patenkinti instinktus.
- Ego: Sąmonės dalis, kuri reguliuoja Id veiksmus atsižvelgiant į realybę.
- Superego: Moralės principų visuma, kuri atspindi visuomenės normas ir vertybes.
Kiti Psichoanalitiniai Požiūriai
Be Freudo teorijos, egzistuoja ir kitų reikšmingų psichoanalitinių požiūrių:
- Karlas Jungas: Pabrėžė kolektyvinės pasąmonės ir archetipų svarbą.
- Alfredas Adleris: Akcentavo individualios psichologijos svarbą ir siekį įveikti menkavertiškumo jausmą.
- Karen Horney: Kritikavo Froido požiūrį į moteris ir teigė, kad moterys jaučiasi menkavertės, nes yra priklausomos ekonomine, politine ir socialine prasme nuo vyrų.
- Haris Stekas Salivanas: Interpersonalinės psichoanalitinės teorijos pradininkas.
Gynybos Mechanizmai
Froidas taip pat aprašė įvairius gynybos mechanizmus, kuriuos naudoja ego, siekdamas apsisaugoti nuo nerimo ir streso:
- Identifikacija: Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.
- Pakeitimas: Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui.
Dispozicinės Asmenybės Teorijos
Šios teorijos pabrėžia įgimtus asmenybės bruožus, kurie yra palyginti pastovūs ir nulemia žmogaus elgesį įvairiose situacijose.
Didysis Penketas (Big Five)
Tęsiant G. Allporto, H. Eysencko ir R. Cattello tyrimus, surinktas ir apibendrintas gausus savęs aprašymų kiekis, ko pasekoje išaiškėjo 5 dažniausiai pasikartojantys bruožai - Big Five. Taip užgimė naujas dispozicinis asmenybės modelis. Šis modelis išskiria penkis pagrindinius asmenybės bruožus:
- Atvirumas patirčiai: Smalsumas, kūrybiškumas, vaizduotė.
- Sąžiningumas: Organizuotumas, atsakingumas, kruopštumas.
- Ekstravertiškumas: Komunikabilumas, energingumas, socialumas.
- Sutariamumas: Geranoriškumas, užuojauta, pasitikėjimas.
- Neurotiškumas: Nerimas, dirglumas, emocinis nestabilumas.
Šie bruožai yra matuojami įvairiais psichologiniais testais ir naudojami asmenybės profiliams sudaryti.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Humanistinės Asmenybės Teorijos
Šios teorijos pabrėžia žmogaus laisvę, pasirinkimą ir savirealizacijos siekį. Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.
Karlo Rodžerso Teorija
Karlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją” kurią pristatė 1951 m. knygoje Client-Centered. Rodžersas teigė, kad žmogus turi įgimtą polinkį tobulėti ir siekti savirealizacijos. Geras gyvenimas - tai ne galutinis punktas, o kryptis, kuria žmogus juda pagal savo prigimtį. Atvirumas išgyvenimams. Tokie žmonės suvokia savo išgyvenimus nejausdami grėsmės.
Abrahamo Maslow Teorija
Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus: Pilnesnis realybės suvokimas. Daugelį metų klinikoje stebėjęs ir tyręs savo pacientus jis išskyrė asmenybės poreikių 5 lygmenis. Pirmasis (žemiausias) lygmuo yra fiziologiniai poreikiai (oro, vandens, alkio, troškulio, miego, šalčio, šilumos ir kitų), kurių patenkinimas būtinas gyvybei palaikyti. Antrasis lygmuo - saugumo poreikiai (aiškumo, tvarkos, emocinės, fizinės ir psichinės grėsmės, baimės, skurdo nebuvimo ir kitų) - stipriausiai pasireiškia ankstyvojoje vaikystėje arba sergant neuroze. Trečiasis lygmuo - meilės ir emocinių ryšių poreikiai (socialiniai), kuriuos žmogus tenkina bendraudamas su kitais žmonėmis, prisirišdamas prie jų, mylėdamas, priklausydamas įvairioms grupėms ir kolektyvams. Ketvirtasis lygmuo - savigarbos ir pagarbos poreikiai, kurie reiškiasi pastangomis įgyti gerą vardą, būti kitų žmonių vertinamam, gerbiamam, pripažįstamam. Penktąjį (aukščiausią) lygmenį sudaro savirealizacijos poreikis - siekimas tobulėti, ieškoti gyvenimo prasmės, atskleisti visus savo gabumus ir gebėjimus. A. H. Maslow teigė, kad žmogus turi įgimtą norą tenkinti poreikius. Pasak jo, žemesnėje hierarchijos pakopoje esančių poreikių patenkinimas sudaro sąlygas kilti aukštesnės pakopos poreikiams. Bent iš dalies patenkinus visus žemesniuosius poreikius galima siekti patenkinti aukštesnės pakopos poreikius. Kuo poreikiai aukštesnės pakopos, tuo vėlesniu asmenybės raidos etapu jų atsiranda ir tuo sudėtingesne, įvairesne veikla patenkinami. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas C. P. Alderferis 1972 išplėtojo A. H. Maslow poreikių hierarchijos teoriją ir ją pavadino egzistencijos, giminingumo ir raidos teorija (anglų kalba Existence, Relatedness and Growth Theory, vadinamoji ERG teorija,). Jis išskyrė 3 poreikių lygmenis: egzistencijos, santykių ir augimo (asmenybės ugdymo). Pasak jo, žmogus kyla arba leidžiasi poreikių hierarchijos laiptais: patenkinus egzistencinius poreikius tampa reikšmingesni santykiai su aplinkiniais ir savirealizacija ir, priešingai, nepavykus realizuoti aukštesniųjų poreikių, prasideda regresija (grįžimas prie žemesnio lygio poreikių tenkinimo) ir frustracija. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas D. McClellandas teigė, kad poreikis laimėti yra ypač svarbus atliekant darbo užduotis. Jis pabrėžė asmeninių laimėjimų (rezultatų), įtakos kitiems žmonėms (valdžios), draugiškų ir artimų žmogiškųjų santykių (priklausymo) svarbą.
Gordono Allporto Teorija
Brandi asmenybė pagal Gordon Willard Allport (1897-1967). Žmogaus brendimas - tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės. Psichologiškai brandi asmenybė apibūdinama 6 bruožais:
Socialinio Išmokimo Teorijos
Šios teorijos pabrėžia aplinkos ir socialinės patirties vaidmenį asmenybės formavimuisi.
Juliano Rotterio Teorija
Julianas Roteris, vienas iš žymiausių 20-ojo amžiaus psichologų sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri siekia prognozuoti žmogaus elgesį įvairiose situacijose. Mūsų elgesys paprastai yra nukreiptas į kažkokį tikslą. Tikslą lemia: suvokimas, lūkesčiai ir vertybės.
Alberto Banduros Teorija
Bandura teigė, kad žmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį.
Eriko Eriksono Psichosocialinės Raidos Teorija
E. Eriksonas išskyrė aštuonias asmenybės psichosocialinės raidos stadijas. Kiekvienoje iš jų individas susiduria su nauju konfliktu ar krize, kurią reikia įveikti. Šios krizės skatina asmenybę arba tobulėti, arba regresuoti. Autoriaus nuomone, žmogus savo gebėjimus realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas.
Kiekviename raidos etape žmogus išgyvena savitą psichosocialinę krizę, kurios turinį lemia tiek biologinė individo branda, tiek socialiniai reikalavimai, keliami tam tikro amžiaus individui. Visos krizės tarpusavyje susijusios. Kiekviena krizė geriausiai išryškėja tam tikroje stadijoje, tačiau, kad ir ne tokia stipri, ji trunka visą gyvenimą. E. Eriksonas apibūdino du ribinius krizės sprendimus, bet pripažino, kad yra daugybė tarpinių sprendimų ir kad dauguma žmonių renkasi kurį nors iš jų.
- I stadija. Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.).
- II stadija. Autonomija arba abejonė (1 3 m.).
- III stadija. Iniciatyva arba kaltė (3 6 m.). Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę.
- IV stadija. Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6 11 m.). Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų.
- V stadija. Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė).
- VI stadija. Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20 30 m.). Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo.
- VII stadija. Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40 65 m.). Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu.
- VIII stadija. Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties). Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį.
Egzistencinė Psichologija
Egzistencinė psichologija pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo gyvenimą ir pasirinkimus. M. Kai kurie žmonės nėra nei depresyvūs, nei apimti manijos, tačiau vis tiek nėra ir sveikos psichikos. Juos kamuoja asmenybės ar temperamento sutrikimai. Pasitaiko, jog žmogaus protą apgula klausimai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis šioje žemėje. Ir tada paaiškėja, kad tas protas, į savo paties išsikeltus klausimus atsakyti negali, nes tai pranoksta jo galimybes. Tada tenka kreiptis pagalbos. Asmenybės raida gyvenime: egzistencinio apsisprendimo psichologija - I" yra kun. dr. Kęstučio Trimako antroji studija religijos psichologijos knygų serijoje. Joje svarstomas žmogaus asmenybės atsiskleidimas, sukeltas tiek vidinių poreikių, tiek gyvenimo keliamų uždavinių. Aptariamos Eriko H. Erikson'o, Danielio J.