Įvadas
Lyderystė šiuolaikiniame pasaulyje yra ne tik siekiamybė, bet ir galimybė realizuoti save tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Nuo seniausių laikų iki šių dienų vadovas - lyderis yra viena iš svarbiausių tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus organizacijos dalių. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip asmenybės testai gali padėti nustatyti lyderio savybes ir potencialą. Nagrinėsime įvairius metodus, įskaitant intelekto testus, asmenybės apklausas ir kitus psichologinius įrankius, kurie gali būti pritaikyti vadyboje.
Lyderystės Samprata
Lyderystės Apibrėžimai
Lyderystę, kaip ir daugelį kitų socialinių reiškinių, sunku apibrėžti. Anot J. Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje pateikiama daugybė įvairiausių lyderystės apibrėžimų bei sampratų. Per pastaruosius 60 metų buvo sukurtos net 65 skirtingos klasifikavimo sistemos lyderystės sampratai apibrėžti (P. G. Northouse, 2009). Skirtingi autoriai pateikia skirtingas lyderystės sampratas - R. M. Stongdillis (1974), apžvelgęs lyderiavimo teorijas ir tyrimus teigė, kad yra beveik tiek pat skirtingų lyderiavimo termino apibrėžimų, kiek ir žmonių, bandžiusiųsi jį apibūdinti. Šiame darbe analizuojant įvairius mokslininkų pateiktus lyderystės apibrėžimus pastebėta, kad daugelyje apibrėžimų minimi tie patys komponentai: grupė, įtaka ir tikslas. Viv. Shackletonas, P. Wale'as (2005) lyderystę įvardija kaip procesą, kurio metu individualus žmogus daro įtaką grupės nariams, kad būtų įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslai. Taigi pastebime, kad minėti autoriai pateiktoje lyderystės sampratoje akcentuoja įtaką grupės narių elgsenai, siekiant įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslus. J. A. F. Stoneris, R. E. Freemanas, D. R. Šiai atlikti, nukreipimo ir lyderio poveikio jiems procesą. Iš šio apibrėžimo matome, kad lyderiavimas ne tik įtraukia kitus: darbuotojus ir pasekėjus, bet ir reiškia nevienodų galios paskirstymą - lyderiai turi daugiau galios ir daro įtaką grupės narių elgesiui. A. Zaleznikas (1977) aptardamas lyderystės sampratą išskiria dvi kryptis: lyderiavimą kaip procesą ir lyderiavimą kaip savybę. Lyderiavimas kaip procesas apibūdinamas kaip nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas. Lyderiavimą kaip savybę minėtas autorius įvardija kaip rinkinį charakteristikų, priskiriamų tam, kuris suvokia galės tokią įtaką sėkmingai panaudoti. (A. Zaleznik, 1977). P. G. Northouse'as (2009) remdamasis B. M. Basso pasiklyta lyderystės sampratos klasifikavimo schema, taip pat aptaria dvi lyderystės sampratos apibrėžimų grupes. Šis bei veiklos centras. Antroje grupėje lyderystės samprata formuluojama iš asmenybės perspektyvos. Čia neatsiejama nuo charakterio. Lyderystė suprantama kaip žmogaus ypatingų bruožų arba savybių derinys, skatinantis kitus paklusti - įvykdyti užduotį. (P. G. Apžvelgus skirtingų autorių sampratas pastebėta, kad lyderystė, kaip tam tikrų bruožų apibūdinimas, labai skiriasi nuo jos aprašymo kaip proceso. Lyderystė darbe bus nagrinėjama iš asmenybės perspektyvos, todėl nutarėme remtis B. M.
Lyderystė ir Vadovavimas
Kalbant apie lyderystės sampratą, svarbu paminėti, kad lyderystės sąvoka dažnai painiojama su vadovavimu. Vadovavimas, kaip ir lyderystė, turi daug apibrėžimų ir sampratų. Pasak D. A. Norėdamas pabrėžti skirtumą, lyderiavimo teoretikas W. G. Bennis (1978) yra pasakęs, jog daugelyje organizacijų per daug vadovaujama ir per mažai lyderiaujama. Labai vaizdingai skirtumą tarp lyderystės ir vadovavimo aptarė W. Bennis ir B. Nanus (1998). Pasak mokslininkų, lyderystė yra tarsi kelio ieškojimas, o vadyba, vadovavimas - ėjimas jau pramintu keliu. Minėti mokslininkai mano, kad lyderystė yra teisingų dalykų darymas, o vadovavimas - dalykų darymas teisingai. (W. Bennis, B. Nanus, 1998). Iš metaforiškai pateikto W. Bennio ir B. Nanus lyderystės ir vadovavimo santykio galime numanyti, kuo skiriasi vadovas nuo lyderio. ėjus ir drąsiai priima iššūkius, "ieškodamas teisingo kelio". J. D. Bensonas (2008) taip pat įvardija aiškius skirtumus tarp lyderiavimo ir vadovavimo. T. Robert C. Appleby (2003) teigia, kad lyderiavimas yra vadovavimo būdas, vadovo gebėjimas paveikti darbuotojus entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams, o S. P. Iš aptartų tyrėjų sampratų matyti, kad T. R. C. Appleby ir S. P. P. G. Šiau yra ir panašumų: "kai vadovai stengiasi daryti įtaką grupei, kad būtų įgyvendinti tikslai, jie užsiima lyderyste. Kai lyderiai planuoja, organizuoja, parenka darbuotojus ir kontroliuoja, jie užsiima vadyba." (p. Taigi aptarus lyderystės ir vadovavimo sampratas matyti, kad nubrėžti ribą tarp lyderystės ir vadovavimo yra gana sunku. J. P. Kotteris (1990) pateikia kiek kitokią lyderystės ir vadovavimo sampratą. Šios atnešti organizacijai sėkmę. (Viv. Shackleton, P. Wale, 2005). Šiais organizacijose, vadovavimas - su sudėtingų sprendimų priėmimu ir kontrole. Lyderiai organizacijose nustato tik veiklos kryptis, o vadovai planuoja, sudarinėja biudžetus, lyderiai dažniausiai įkvepia žmones, o vadovai kontroliuoja ir sprendžia problemas. J. P. Rostas (1991) nuomone, lyderystė yra įvairiapusės įtakos darymas santykiams, o vadovavimas yra vienpusiai valdžios santykiai. Lyderystės ir vadovavimo santykis yra aptartas ir lietuvių autorių. Lietuvoje susiduriama su dar viena problema - angliško žodžio "leadership" vertimu į lietuvių kalbą. ėjamas dvejopai: lyderiavimas arba vadovavimas. Šios sąvokos dažnai yra painiojamos. P. Šienės (1996) lyderiavimą įvardindama kaip efektyvaus vadovavimo sąlygą teigia, kad vadovavimas dažniausiai atspindi vadovo formalaus statuso nusakomas funkcijas, o lyderiavimas išreiškia lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Apibendrinant minėtos autorės nuomonę, galime teigti, kad vadovavimas būtų neefektyvus, jei nesiremtų lyderiavimu - vadovo sugebėjimu sutelkti žmones užsibrėžtiems tikslams pasiekti. J. Kasiulio ir V. čia įtakos žmonėms, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso. Lyderiavimą šie autoriai įvardija, kaip vieną iš vadovavimo poveikio priemonių. Aptarus tiek užsienio, tiek lietuvių autorių išsakytas mintis vadovavimo ir lyderiavimo tema galime teigti, kad vis dar yra sunku nubrėžti aiškią ribą tarp vadovavimo ir lyderiavimo. Skirtingi autoriai pateikia skirtingas sampratas, o bendros nuomonės, kas yra vadovavimas ir kas yra lyderiavimas iki šiol nėra priimta.
Lyderio Savybės Istoriniame Kontekste
Šis vadovės - lyderės veikla. Pats pirmasis kriterijus, pagal kurį vadovai skirstomi į sėkmingus ir nesėkmingus, jau gilioje senovėje buvo jų asmeninės savybės. Pirmieji rašytiniai duomenys apie vadovo savybes randami Konfucijaus filosofijoje (VI - V a. pr. Kr.). Konfucijus įvardijo 4 būdingas ir nuo vadovavimo neatsiejamas savybes - meilę, teisingumą, vadovavimą, pagarbą vyresniajam ir doktrinos suvokimą. Gero vadovo (kilmingo vyro) savybės geriausiai išryškėja mokytojo ir mokinio pokalbyje. Šias". ė, siekdamas pagarbos - nešiurus. Šios savybės" - tai šiurumas, šiurkštumas, žodžio laužymas, gobšumas. Šias savybes geriausiai iliustruoja Konfucijaus pateiktas vadovo elgesio pavyzdys: "Jeigu valdinius ne mokai, o muši - tai vadinama šiurumu. ė, o reiški nepasitenkinimą pamatęs darbo rezultatą - tai vadinama šiurkštumu. Jeigu verti greitai baigti darbą, prieš tai davęs nurodymą neskubėti - tai vadinama žodžio laužymu. Savybes, kuriomis turėtų pasižymėti vadovai, savo veikaluose aptarė ir daugelis kitų mąstytojų. Šio vadovo asmenines savybes. Anot jo, vadovas turi būti protingas, sąžiningas, nesavanaudiškas, mokantis spręsti konfliktus, sugebantis sutelkti žmones siekti bendrų tikslų. (L. S. Pheng, 2003) Lao Tzu kalbėdamas apie vadovams būdingas savybes pabrėžia, kad sėkmingą vadovavimą lemia ir vadovo mokėjimas prisitaikyti. Prisitaikydami vadovai išeikvoja mažiau energijos, gauna pastovesnius ir ilgiau išliekančius rezultatus. (L. S. Bizantijos mąstytojo Paladijaus nuomone, vadovas turi būti dievobaimingas ir teisingas, išmanantis savo darbą, mokytas ir ryžtingas. (R. Ne tik valstybės vadovai, bet ir karo vadai turėjo pasižymėti išskirtinėmis savybėmis, kurios nėra būdingos visiems žmonėms. Išsamiai, aiškiai karo vadams reikalavimus yra išdėstęs A. Suvorovas. Jo nuomone, vadas turi būti: drąsus, bet ne kariautojas; greitas, bet ne skubotai veikiantis, veiklus, bet ne lengvabūdis; paklusnus, bet ne nusižeminantis; nugalėtojas, bet ne pagyrūnas; ambicingas, bet ne pasiutęs; išdidus, bet ne išpuikęs; tvirtas, bet ne užsispyręs; atviras, bet ne naivus; malonus, bet ne vėjavaikis; įžvalgus, bet ne landus; paslaugus, bet ne savanaudis. (R. Razauskas, 1997). Iš pateiktų pavyzdžių, kuriuose buvo apžvelgtos vadovams būdingos savybės matyti, kad nuo pat seniausių laikų vadovams buvo keliami tam tikri reikalavimai, vadovai turėjo turėti tokias savybes, kurios paprastiems žmonėms - ne vadovams buvo nebūtinos. Taigi apibendrinant minėtus autorių išsakytas mintis galima teigti, kad lyderystė yra būdinga tik išrinktiesiems, ir lyderiais gali būti tik tie, kurie turi ypatingų, įgimtų talentų. Šiais seniausiais laikais įvardintos geriems vadovams būdingos savybės yra išlikę ir yra minimos iki šių dienų. Nors keitėsi visuomenė ir vadovais šiuo metu vadinami ne tik valstybės vadovai, bet ir įmonių ar kitų organizacijų, kai kurios vadovams būdingos savybės vertinamos taip pat, kaip ir prieš daugelį šimtų metų. Ilgą laiką daugelis vadybos mokslo pradininkų savo darbuose analizavo, bandė suformuluoti ir išskirti savybes, kurios yra būdingos vadovams. Vadybos mokslo pradininkas A. Fajolis teigė, kad vadovas turi būti ne tik geras administratorius, t.y. sugebėti atlikti pagrindines valdymo funkcijas, kompetentingas - išmanantis specialiąsias įmonės funkcijas, bet ir pasižymintis gera sveikata bei moralinėmis savybėmis - valia, energija, atsakomybės jausmu, pareigingumu ir t.t. ( A. Sakalas, V. Vienas iš garsiausių vadybos pradininkų Lietuvoje P. 1. kūno ir dvasios energija. 2. Tikslo ir krypties nujautimas. Vadovas turi aiškiai žinoti tikslą ir būdus jam pasiekti. 3. Entuziazmas. "Aškų tikslą turėti dar nereiškia jį pasiekti. ėmimas viską. Kitaip sakant, jis turi būti lydimas dinamiaško jausmo, pasitikėjimo, pasiryžimo laimėti ir pasitenkinimo, džiaugsmo siekiant jo. Tai vadinama maždaug entuziazmu. čia, yra jausmingas, turi galios sužadinti kitų jausmus. Geras vadas yra entuziastas. Jis tampa įrankiu to tikslo ar jėgos, kuri juomi naudojasi. ąsi valdomas jėgs ir galios, kurias savo ruožtu jisai patsai valdo." (R. Razauskas ir kt., 1991, p. 4. Techninis sugebėjimas. P. Lesauskio (1936) nuomone, vadovavimas reikalauja specialaus pasiruošimo, kuris nėra įgyjamas aukštesniosiose arba aukštosiose mokyklose. 5. Ryžtingumas. Vadovas turi pasižymėti entuziazmu, ryžtu, aktyvumu įgyvendinant organizacijos tikslus, t.y. siekiant rezultato. 6. Tikėjimas. Vadovas turi tvirtai tikėti tai, ką daro. (R. Apibendrinus nuo pat seniausių laikų iki XX a.
Lyderių Tipai Šiuolaikinėse Organizacijose
Anot P. G. Northouse'o (2009), šiuolaikinėse organizacijose paprastai sutinkami du lyderių tipai: paskirtieji ir iškilusieji lyderiai. Vieni žmonės yra lyderiai dėl savo formalių pareigų organizacijoje - paskirtieji, kiti jais tampa dėl grupės narių požiūrio į …
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Asmenybės Įvertinimo Metodai
Intelekto Samprata ir Matavimo Ištakos
Intelekto matavimas yra psichologinės vertinimo pagrindas jau daugiau nei amžių. Nuo pirmųjų intelekto testų kūrimo iki įvairių modelių atsiradimo, atspindinčių žmogaus kognityvinio gebėjimo daugiaprasmiškumą, metodai ir teorijos, susijusios su intelekto matavimu, nuolat evoliucionuoja. Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra intelektas. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad žmonės skiriasi įvairių problemų (buitinių, profesinių, situacinių ir pan.) sprendimo greičiu ir kokybe. Taip pat praktika sudaro sąlygas pastebėti, kad proto (kitaip intelektinių galimybių) atžvilgiu žmonės tarpusavyje labai skiriasi nuo protinio atsilikimo iki itin aukšto intelekto. Šio skirtumo priežastys žmoniją domina nuo senųjų amžių.
Formalus intelekto matavimas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, pažymėdamas reikšmingą pokytį, kaip intelektas buvo suvokiamas ir vertinamas. Prancūzijos psichologas Alfredas Binetas yra laikomas pirmuoju, sukūrusiu praktinį intelekto testą - Binet-Simon skalę - 1905 metais.
Alternatyvūs Intelekto Matavimo Būdai
Emocinis Intelektas (EQ) reiškia gebėjimą atpažinti, suprasti, valdyti ir efektyviai naudoti emocijas tiek sau, tiek kitiems. Peterio Salovejaus ir Johno D. EQ Matavimas: EQ paprastai vertinamas per savianalizės klausimynus, tokius kaip Emotional Quotient Inventory (EQ-i), ir našumo pagrindu sukurtus testus, tokius kaip Mayer-Salovey-Caruso Emotional Intelligence Test (MSCEIT).
Socialinis Intelektas (SI) reiškia gebėjimą naviguoti socialiniais santykiais, suprasti socialinius signalus ir kurti bei išlaikyti santykius.
Howard Gardnerio Daugybės Intelektai (MI) teorija pateikta 1983 metais, siūlo, kad intelektas nėra vienas, vieningas konstruktas, bet susideda iš kelių atskirų modulių.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kultūrinis Intelektas (CQ) reiškia gebėjimą prisitaikyti ir efektyviai funkcionuoti kultūriškai įvairiose aplinkose.
Intelekto Sąvokos Kilmė ir Apibrėžimų Įvairovė
Teigiama, jog intelekto samprata palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų, tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas šūkis „pažink save“ nė kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui. Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių, savo ypatingumo suvokimas. Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio intellectus (suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami M.T. Ciceronui, garsiam romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a.pr.Kr.). Tačiau pati sąvoka senesnė, randama jau senovės graikų filosofų raštuose (V-IV a. pr. Intelekto ir proto perskyra bene aiškiausiai apčiuopiama žvilgterėjus, kaip šias sąvoka suvokė I.Kant ir G.V.F.Hegel - dvi ryškiausios vokiečių filosofijos asmenybės. Pasak I.Kant, intelektas (verstand) kyla iš to paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė) medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią, Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kant laikė protą. Protas visiems intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. G.V.F.Hegel filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas, samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. O protas - tai potencija, kuri plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis, galėdama apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė dvasia.
Lotyniškai intellectus (gr. nus) - pažinimas, supratimas, protas. Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E.Kant, priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o protu (vok. vernunft) - kurti metafizines idėjas. Pasak G.V.Hegel, intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida. J.Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti subjekto veiksmai. Jos koordinuojasi tarp savęs ir sudaro paslankias vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir jam atvirkštinį veiksmą. A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo. V.P.Zinčenko teigia, jog yra per 70 intelekto apibrėžimų, tarpusavyje besiskiriančių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam. Keletas jų:
- intelektas - integralinė subjekto protinių galimybių visuma;
- intelektas - tai kiekvienam žmogui būdingas psichofiziologinis mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sąlyga informacijai gauti, apdoroti ir panaudoti;
- intelektas - mąstymo sugebėjimas, racionalaus pažinimo sugebėjimas;
- intelektas (angl. intelligence) - tai sugebėjimas mokytis arba suprasti dalykus, arba spręsti problemas.
Kasdienybėje žmogaus intelektas siejamas su jo sumanumu, protingumu, sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.
Intelekto Testai ir Jų Pritaikymas Vadyboje
Intelekto testai ir jų pritaikymas vadyboje - tai nėra žinių testai. Tai - mąstymo, logikos testai. Dėl to tai nėra visapusiškas žmogaus protingumo įvertinimas. Nes logika dar ne viskas. Kai kurie labai protingi žmonės neturi stipraus loginio mąstymo, bet pasižymi kitokiomis protinėmis galiomis. Psichologas ir žurnalistas D.Goleman 1995 m. išleido knygą „Emotional Intelligence“. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas „virškinti“ skaičius neša sėkmę gyvenime. Priešingai, kaip žmonėms seksis gyvenime priklauso nuo jų jausmų. Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis intelektas vaidina darbe, kur nuolat bendraujama su žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Tyrimai rodo, jog nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis „knyginėmis“ žiniomis ir aukštais 10 greitai netenka darbo vien dėl to, kad jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti kritikos. „Minkštosios“ vertybės - taip jausminį intelektą pavadino Pensilvanijos universiteto psichologas M.Seligman, įkalbėjęs vienos draudimo kompanijos vadovybę priimti į darbą grupę žmonių, kurių kandidatūros jau buvo atmestos. Nors šie kandidatai ir neatitiko visų kompanijos keliamų profesinių reikalavimų, tačiau jie gavo aukštus įvertinimus iš M.Seligman parengto jausminio intelekto testo. Rezultatai parodė, kad M.Seligman rekomenduota žmonių grupė per pirmuosius metus pardavė 21% prekių, o dar kitais metais 57% daugiau nei kitos firmos darbuotojai.
Daugiaprofilinė Asmenybės Apklausa
1949 metais R.B.Cattell parengė daugiaprofilinę asmenybės apklausą. Nuo to laiko ji plačiai naudojama psichodiagnostikos praktikoje. Šis testas universalus, praktiškas, suteikia įvairiapusės informacijos apie asmenybę. Jo klausimai, susiję su įprastomis gyvenimo situacijomis, skirti tiriamiesiems tikslams. Šiuo metu įvairios 16PF formos apklausos tampa ypač populiaria asmenybės greitos (žaibiškos) diagnostikos priemone. Jos rengiamos, kai reikia ištirti individualias psichologines žmogaus savybes. Klausimynas padeda nustatyti asmenybės bruožus, kuriuos R.B.Cattell vadina konstituciniais faktoriais. Cattell testas gali būti atliekamas individualiai arba grupėmis. Kokybinės ir kiekybinės asmenybės faktorių turinio bei jo tarpusavio sąsajų analizės pagrindu galima sudaryti tris faktorių grupes:
- intelektinių ypatybių faktoriai;
- emocinio ir valios savitumo faktoriai;
- charakterio faktoriai.
Iš 16 faktorių šiame darbe svarbiausi yra intelektinių ypatybių faktoriai:
faktorius „intelektas“ tyrėjui atskleidžia, ar žmogaus mąstymui būdingas konkretumas, kai kuriais atvejais ir tam tikras rigidiškumas (kai kada jausmai gali sutrikdyti (dezorganizuoti) mąstymą), ar mąstymo abstraktumą, sumanumą, nuovoką (toks žmogus greitai viską supranta ir išmoksta);
faktorius „realistiškumas-laki vaizduotė“ tyrėjui gali atskleisti, ar žmogus yra praktiškas, sąžiningas, orientuojasi į realybę ir laikosi visuomenėje priimtų normų (rodo, kad jam būdingas išskirtinis dėmesys smulkmenoms), arba priešingai - esant dideliems įverčiams rodo žmogaus orientaciją į savo vidinį pasaulį, dideles kūrybines galias (potenciją);
faktorius „konservatyvumas-radikalumas“. Šio faktoriaus interpretacija padeda nustatyti, ar žmogus konservatyvus, pastovus, vadovaujasi tradicinėmis vertybėmis, žino, kuo tikėti, nepaisydamas tam tikrų principų nepagrįstumo, jų nekeičia, nepatikliai žiūri į naujas idėjas, turi polinkį moralizuoti ir mokyti kitus, ar priešinasi permainoms ir nesidomi analitiniais bei intelektiniais argumentais, ar priešingai -žmogus kritiškas, pasižymi analitiniu mąstymu, nori būti gerai informuotas, ieško svarių argumentų, labiau linkęs eksperimentuoti, ramiai vertina naujas, dar neįsitvirtinusias idėjas ir pažiūras, nepasitiki autoritetais, nieko negrindžia vien tikėjimu.
#