Asmenybės Tipai: Intravertų ir Ekstravertų Skirtumai

Įvadas

Kiekvienas žmogus yra unikalus, turintis savitą pasaulėžiūrą, elgesį ir mąstymą. Ši įvairovė lemia skirtingus bendravimo stilius ir poreikius. Siekiant sėkmingai bendrauti, svarbu suprasti šiuos skirtumus ir prisitaikyti prie pašnekovo. Jau seniai žmonės yra skirstomi pagal asmenybės tipus, tačiau labiausiai prigijo Karlo Gustavo Jungo teorija. Jis skiria dvi pamatines, iš esmės priešingas, žmogaus psichikos nuostatas priklausomai nuo jų santykio su objektu - ekstraversiją ir introversiją. Šiame straipsnyje nagrinėjami individualūs bendravimo skirtumai, atsižvelgiant į asmenybės tipus, temperamentą, savigarbą ir kitus reikšmingus veiksnius. Straipsnio tikslas - padėti skaitytojams geriau suprasti save ir kitus, siekiant efektyvesnio ir harmoningesnio bendravimo.

Pavyzdžiui, Mantas - entuziastingas, nuolat krečia pokštus, o jo teatrališkai pasakojamos istorijos prikausto visų žvilgsnius. Vaikinas yra tikra vakarėlių siela: „Man patinka bendrauti. Jo draugę Eleną aplinkiniai apibūdina kaip malonią, tačiau paslaptingą merginą. Nors kolegos ir kaimynai ja pasitiki ir mėgsta, ji linkusi išlaikyti atstumą. Mantas ir Elena neseniai apsigyveno kartu. Mantas nuolat kviečiasi savo draugus, pažįstamus ir kolegas, rengia vakarėlius, tačiau Elena užsibūna juose trumpai ir dažniausiai dingsta į savo kambarį viena pirmųjų. Pastaruoju metu Mantas jaučia apmaudą: „Kodėl Elena nesidomi mano draugais? Pažinties pradžioje Elena susižavėjo Manto komunikabilumu ir laisvumu, tačiau dabar nesupranta, kodėl pas juos namie nuolat sėdi vaikino draugai? Ir kodėl jie taip dažnai rengia vakarėlius? Nenorėdama įžeisti Manto, ji mandagiai pabūna kelias valandas ir tuomet išeina. Atlikę asmenybės testą, Mantas ir Elena sužinotų, kad jis yra ekstravertas, o ji - intravertė.

Temperamento Įtaka Bendravimui

Temperamentas - tai įgimta ir mažai kintanti psichinė savybė, apibūdinanti žmogaus emocinį gyvenimą, jo reiškimosi ir veiklos būdą. Senovės graikų gydytojas Hipokratas teigė, kad žmogaus temperamento skirtumus nulemia pagrindinių jo organizmo skysčių proporcija. Išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai:

• Sangvinikas: Aktyvus, energingas, greitai prisitaikantis prie naujų sąlygų, lengvai bendraujantis, tačiau linkęs į impulsyvumą. Bendraudamas su kitais žmonėmis laisvai randa bendrą kalbą.
• Flegmatikas: Ramus, lėtas, nuoseklus, patikimas, tačiau kartais vangus ir sunkiai prisitaikantis prie pokyčių. Flegmatikas linkęs daugiau klausytis nei kalbėti, tad bendravimas su juo gali būti nuobodokas.
• Cholerikas: Impulsyvus, aistringas, energingas, greitai reaguojantis, tačiau linkęs į konfliktus ir agresiją.
• Melancholikas: Jautrus, drovus, intravertiškas, linkęs į pesimizmą ir depresiją, tačiau gilus ir empatiškas.

Svarbu paminėti, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente galima rasti visų temperamentų bruožų, tačiau dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento savybės. Kiekvienas bendravimo temperamento tipas yra savaip geriausias konkrečioje situacijoje: cholerikas - greitai viską išsprendžia, sangvinikas - draugystėje, flegmatikas - pasitikėjime, melancholikas - paguodoje.

Asmenybės Tipai: Ekstravertai, Intravertai ir Ambivertai

Karlas Gustavas Jungas išskyrė du pagrindinius asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

• Ekstravertai: Energingi, veiklūs, orientuoti į išorę, mėgstantys bendrauti ir būti dėmesio centre. Ekstravertai - Tai energingi, veiklūs, aktyvūs suvartoja daugiau energijos nei gauna, todėl veikia neapgalvotai ir greitai. Tipiški ekstravertai (tokie kaip Mantas) - veiklūs ir draugiški, mėgstantys būti draugijoje, dažnai kalbantys ir pritraukiantys dėmesį. Ekstravertai iš prigimties yra atkaklesni ir optimistiškesni.
• Intravertai: Ramūs, susitelkę į save, analitiški, mėgstantys vienatvę ir gilius pokalbius. Intravertas - Veiklos stilius pasyvus, lėtas. Labiau laukia kontaktų iš kitų žmonių nei patys juos užmezga. Asmenybės psichologai teigia, kad intravertai (tokie kaip Elena) turi mažiau minėtųjų savybių. Jie yra santūresni, pasyvesni ir dažniau laiką leidžia vienumoje. Intravertai dažniausiai renkasi profesijas, kurioms nereikia nuolatinio bendravimo, todėl tarp rašytojų, menininkų ir mokslininkų apstu tyliųjų sielų.

Taip pat išskiriamas trečias asmenybės tipas - ambivertas, kuris savyje derina ekstravertų ir intravertų bruožus. Ambivertai lengvai prisitaiko prie skirtingų situacijų ir gali sėkmingai bendrauti tiek su ekstravertais, tiek su intravertais. Galime teigti, kad intravertiškų ir ekstravertiškų žmonių pasiskirstymas yra tolygus, todėl abiejų šitų tipų reikia palaikant bendravime harmoniją. Tačiau kiekvienas žmogus skirtingose situacijose elgiasi apsvarsčius esamą situaciją tai arba intravertiškai,arba ekstravertiškai. Kaip minėjome, introversiją ir ekstraversiją reikėtų suvokti kaip spektrą, kuriame dauguma žmonių patenka kažkur į viduriuką. Juos mokslininkai vadina ambivertais.

Intravertų ir Ekstravertų Smegenų Skirtumai

Jei gimėte tykiu intravertu, šurmuliuojančiu ekstravertu greičiausiai netapsite, nes asmenybės skirtumai glūdi skirtingai į aplinką reaguojančiose smegenyse. XX a. 7-ajame dešimtmetyje psichologas Hansas Eysenckas iškėlė hipotezę, kad kiekvienam žmogui būdingas skirtingas įgimtas sužadinimo lygis, t. y. kiek kūnas ir protas yra pasiruošę atsakyti į stimuliaciją. Kiekvienas žmogus siekia jam optimalaus sužadinimo lygio - ne per didelio ir ne per mažo, nes kitaip jaučia diskomfortą. Vienam užtenka ramaus pasivaikščiojimo parke, kitam ir šuolio su parašiutu negana - norisi išbandyti sklandytuvą esant stipriam vėjui. H. Eysenckas teigia, kad ekstravertai išsiskiria žemesniu sužadinimo lygiu nei intravertai. Norėdami jaustis maloniai ir būti optimalaus sužadinimo lygio, jie turi būti labiau stimuliuojančioje aplinkoje, todėl daugiau laiko praleidžia tarp kitų žmonių, siekdami naujų potyrių.

Tobulėjant tyrimo metodams, psichologai pradėjo nuodugniau tyrinėti smegenų veiklą. Tuomet paaiškėjo keli dalykai, lemiantys mūsų temperamento skirtumus. Neurobiologai Richardas Depue ir Paulas Collinsas teigia, kad dėl skirtingų mūsų tendencijų kaltas už apdovanojimus ir reakcijų į naujumą atsakingas hormonas dopaminas. Ekstravertai daug stipriau reaguoja į teigiamą paskatinimą, jie jaučia didesnį apdovanojimą nei intravertai.

Amsterdamo universiteto mokslininkas Michaelas Cohenas su kolegomis tyrė smegenų aktyvumą dalyvaujant simuliaciniame lošime. Prieš bandymą asmenybės klausimynu buvo įvertintas kiekvieno tiriamojo ekstraversijos lygis ir paimti seilių mėginiai genetiniams tyrimams. Tuomet dalyviai pradėjo lošimą, kurio metu buvo stebima jų smegenų veikla. Kaip ir galima įtarti, intravertų ir ekstravertų smegenys veikė skirtingai. Kai tik ekstravertas laimėdavo užduotį, jo smegenyse suaktyvėdavo du centrai: migdolas ir požievinis smegenų branduolys (lot. nucleus accumbens). Migdolas yra susijęs su mūsų emocijomis, todėl laimėtas žaidimas ekstravertui emociškai reiškia daugiau nei intravertui. Požievinis smegenų branduolys - svarbi smegenų apdovanojimo rato bei dopamino sistemos dalis. Jos suaktyvėjimas reiškia, kad ekstravertui laimėjimas yra svarbus ir apdovanojantis. Intraverto smegenyse tokio aktyvumo nebuvo. Toliau tyrinėdami genetinius dalyvių duomenis, mokslininkai pastebėjo dar vieną su apdovanojimu smegenyse susijusį skirtumą. Ekstravertai turi specifinį geną, atsakingą už didesnį jautrumą dopaminui, todėl jų smegenys laimėjus buvo aktyvesnės. Vadinasi, ekstravertų smegenys daug stipriau reaguoja, kai žmogus laimi, todėl tyrėjai kelia prielaidą, kad dėl tos pačios priežasties jie labiau mėgaujasi aktyviu sportu, bendravimu su nepažįstamaisiais ir buvimu dėmesio centre.

Neseniai atliktame tyrime taip pat paaiškėjo, kad esktravertams daug reikšmingesni žmonių veidai. Tyrėja Inna Fishman su kolegomis uždėjo elektrodus intravertams bei ekstravertams ir stebėjo, kaip smegenys reaguoja į staigius pokyčius. Pasitelkus naujausią metodą P300 buvo galima užregistruoti smegenų reakciją, išvydus tam tikrą dirgiklį per pirmąsias 300 milisekundžių (per tokį trumpą laiką žmogus nespėja sąmoningai suvokti pasikeitimo). Vienu atveju dalyviai stebėjo besikeičiančias vyrų nuotraukas, kurių sekoje retkarčiais pasirodydavo moters nuotrauka. Tuo pačiu principu buvo rodomos violetinės ir geltonos gėlės. Kuo dalyvis buvo ekstravertiškesnis, tuo labiau jo smegenys reaguodavo į veidus. Gėlės tokio efekto neturėjo. Intravertų smegenys į gėles ir veidus reaguodavo vienodai. Anot I. Fishman, intravertams žmonių veidai yra tiek pat reikšmingi kiek ir nejudantys objektai. Minesotos universiteto psichologijos profesorius Colinas DeYoungas teigia, kad intravertai nebūtinai yra užsidarę vidiniame pasaulyje, jie tiesiog jaučiasi mažiau įsitraukę ir motyvuoti bei skatinami apdovanojimų.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Ekstravertų Privalumai ir Trūkumai

Gali atrodyti, kad ekstravertai gyvena geriau: patiria daugiau bendravimo džiaugsmo, mėgaujasi dėmesiu ir nemato vargo, tačiau ne veltui gamtoje yra ir kitas asmenybės polius - introversija. Nuolatinis apdovanojimų siekimas, bendravimas ir smagi veikla eikvoja ekstravertų laiką bei energiją. Neįmanoma vienu metu šėlti vakarėlyje ir ramiai rengti svarbų projektą. Per didelis įsitraukimas į socialinį gyvenimą gali atitraukti nuo kitų svarbių gyvenimo sričių. Tam tikra prasme ekstravertai yra priklausomi nuo dėmesio ir bendravimo, o šito netekę gali labai išgyventi. Tyrimai rodo, kad pablogėja jų pažintiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, ekstremalių sensorinės deprivacijos tyrimų metu visiškai arba labai stipriai apribojami išoriniai dirgikliai: išjungiama šviesa, uždedamos garso nepraleidžiančios ausinės, kartais apvelkamas specialus lietimą apribojantis kostiumas, pašalinami kvapai… Kurį laiką pabuvęs tokiomis sąlygomis, žmogus pildo pažintinių gebėjimų testus. Palyginus testo rezultatus prieš ir po tyrimo matyti, ekstravertų pažintiniai gabumai suprastėja labiau nei intravertų. Realiame gyvenime tokių ekstremalių situacijų nėra, tačiau akivaizdu, kad ekstravertui stimuliacija būtina lyg oras.

Evoliucinis Asmenybės Skirtumų Aspektas

Jeigu visi būtume vienodi, lengviau suprastume vienas kitą, bet turbūt būtume seniai išnykę nuo šios žemės. Niukaslo universiteto mokslininko, evoliucinis psichologo Danielio Nettle’o teigimu, mūsų rūšies išlikimui naudinga tiek introversija, tiek ekstraversija. Aktyvusis ekstravertas gali pasigirti didesniu partnerių skaičiumi, taip skatindamas platesnį savo rūšies paplitimą. Vis dėlto ekstravertų vaikai dažniau auga su patėviais ir pamotėmis. Evoliuciškai naudingas jų siekis tyrinėti naujas aplinkas, tačiau jiems dažniau gresia fizinis pavojus (tyrimų duomenimis, ekstravertai dažniau patenka į avarijas). Ekstravertai galbūt užkariavo naujas žemes, bet intravertai sėsliai jas apgyvendino ir prižiūrėjo. Evoliucija protingai sudėliojo skirtingus asmenybės bruožus: ten kur ekstravertas yra silpnesnis, jį puikiai atsveria intravertas. Juk žmonių genties išlikimo galimybės daug didesnės, kai nesame panašūs.

Intravertės Mamos Iššūkiai

Gyvename pasaulyje, kur veiksmas svarbiau už susimąstymą, ryžtas rizikuoti - už paprasčiausią dėmesingumą ir atidumą, tvirtybė - už dvejonę. Tokioje terpėje idealiai jaučiasi psichologinis asmenybės tipas - ekstravertas. O ką daryti intravertams, kuriems svarbūs visai kiti dalykai? Kaip gyvena intravertė, tapusi mama? Asmeniniais patyrimais dalijasi psichologė, lektorė Gintarė Buinickaitė.

Dar visai neseniai intravertiškumas buvo laikomas sutrikimu. Neva tokiems žmonėms reikia pagalbos, jie turi būti labiau ekstravertiški, juos reikia gydyti. Kai kalbu apie intravertiškumą, dažnai sulaukiu komentarų, kad čia nenormalu, pasikeiskite, susitaikykite. Ne viskas taip paprasta. Jau atliktas ne vienas tyrimas, kuris parodė, kad 60-65 % asmenybės mes atsinešame gimdami. Intravertų ir ekstravertų smegenys veikia skirtingai, mes skirtingai reaguojame į stimuliaciją. Tarkime, dideliame žmonių susibūrime ekstravertas jausis kaip žuvis vandeny, o intravertą toks sambūris labai greitai ims varginti. Tie intravertai, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra per daug stimuliuojami, gali jausti įvairių sveikatos sutrikimų - nuo galvos skausmų, pilvo problemų iki depresijos.

Ekstravertams ir intravertams reikia skirtingų būdų atsigauti. Ekstravertas, prabuvęs visą dieną darbe, po to gali išeiti su draugais linksmai pašėlti, o intravertui gyvybiškai būtina grįžti namo ir pabūti vienumoje. Psichologai sako, kad su amžiumi mes visi „intravertiškėjame“. Net intravertai jaunystėje ieško draugų ir linksmybių. Tai - būdas susirasti antrąją pusę. Randame - eiti niekur nebereikia. Tas, kuris džiaugsis savaitgaliu vienumoje ir neieškos kompanijos, tikrai intravertas. Net yra toks trumpinys - JOMO (angl. joy of missing out, liet. pasitenkinimas, kai kažkur nedalyvauji / nenueini, kažką praleidi). Tikri intravertai žino, koks gėris - kažkur nenueiti!

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

Ko netenka intravertė mama?

1. Vienuma. Intravertams vienuma būtina kaip oras! Yra tokių, kurie, net kitame kambaryje būdami vieni, negali atsipalaiduoti, nes jaučia kitus namie esančiuosius. Kai susilauki vaikelio - tavęs jam reikia 24/7. Taigi, tu niekada nebesi viena. Teigiama, kad intravertui atsigauti būtina vienumoje praleisti tiek laiko, kiek jis praleido „ekstravertindamas“ (bendraudamas su kitais žmonėmis). Iš tiesų dabar, tapusi mama, gyvenu tarsi su tuščia baterija, kuri nebeįsikrauna. Būtina žinoti, kad intravertas, kuris negauna jam būtino psichologinio poilsio, pereina į stresinę būseną, gali atsiriboti arba, atvirkščiai - pradėti lieti pyktį ant visų, gali kristi svoris, apimti begalinis nerimas, verksmingumas be priežasties, jausmas, kad eini iš proto.
2. Tyla. Intravertai mėgsta tylą ir ramybę. Aš net mašinoje važiuoju be muzikos. Su vaikais to nebetenkame. Tyla egzistuoja, tik kai jie miega. Dėl to, tarkime, kūdikio verksmas, kuris šiaip bet kurį žmogų veikia kaip signalizacija, intravertus veikia taip, kad atrodo, jog galvoje sproginėja kiekviena nervų ląstelė. Jis atsiduria tokioje būsenoje, kad nebežino, ko griebtis, kur dingti, ką daryti.
3. Minčių reiškimas garsiai. Intravertai labai daug laiko praleidžia savo galvose. Net būdama vaikas, žaidžiau nekalbėdama. Visi lėlių dialogai vyko mano mintyse. Mes, intravertai, daug mąstome, tačiau nebūtinai tai išreiškiame žodžiais. Dauguma mintis geriau reiškia rašydami, negu kalbėdami. Be to, intravertai nepakenčia bereikšmių apsikeitimų frazėmis. Jiems svarbiau įdomus, gilus, prasmingas pokalbis. Kai turi vaikų, nebegali laiko leisti tylėdamas. Juk rekomenduojama su kūdikiu kalbėtis, kol jis dar tavo pilve. Po to turi nuolatos su mažyliais plepėti apie bet ką visur ir visada. Intravertams tai sudėtinga ir nenatūralu. Reikia laiko, kad jie perliptų per save ir imtų mintis reikšti garsiai.
4. Lėtas mąstymas. Intravertai nėra tokie greiti mąstytojai kaip ekstravertai. Vėlgi - dėl to, kad mūsų smegenys skirtingai apdoroja informaciją, ir tai nėra blogas dalykas. Draugai ekstravertai, neskubėkite mūsų nurašyti, per greitas mąstymas jums dažnai gali pakišti koją. Intravertai linkę mąstyti ilgiau, daugiau, apsvarstyti įvairius variantus, kaip tai atsilieps emociškai ir t. t. Augindami vaikus, mes neturime laiko ilgai galvoti. Turime priimti žaibiškus sprendimus - ką daryti, kad vaikutis nurimtų, kada jį guldyti miegoti, žadinti ar ne, maitinti ar ne, eiti į lauką ar ne. Su vaikais mes neturime visos dienos tam, kad apsvarstytume galimus variantus.
5. Gilinimasis į situaciją. Tai susiję su lėtesniu mąstymu ir kelia įtampą intravertėms mamoms. Kadangi intravertai mėgsta įvertinti situacijas, prieš veikdami, jie labai jaudinasi dėl galimo blogo sprendimo. Intravertė mama susiduria su begale įvairių pasiūlymų, kaip auginti vaiką - nuo to, kokį kūdikio kraitelį pirkti, iki kur ir kada vesti į darželį. O jei dar aplinkiniai ima patarinėti…
6. Netikėti susidūrimai ir bendravimas. Daugumai mamų intraverčių sunkūs ir sudėtingi netikėti susidūrimai su kitais tėveliais, gydytojais, auklėtojais ir pan. Tai socialinės, netikėtos situacijos, kurios reikalauja daug tuščio kalbėjimo, mandagių frazių, o ne autentiškų, atvirų pasikalbėjimų, kuriuos mes taip mėgstame. Ypač sudėtinga tampa per šventes ir nesvarbu kokias: giminaičio gimtadienis, kalėdinis vaikų renginys mokykloje ar vakarienė jūsų namuose. Vadinasi, bus daug triukšmo, nepakankamo pasiruošimo ir nusiteikimo, ir apims nuovargis, kai visa tai baigsis.
7. Kaltė. Daugelis mamų jaučia kaltę dėl to, kad apskritai yra tokios - intravertės. Dėl to, kad joms reikia laiko pabūti vienoms, kad norisi pabėgti bent trumpam nuo šeimos ir tiesiog nieko neveikti vienai. Džiaugiuosi, kad esu intravertė, tačiau kartais pagaunu save mintyse atsiprašinėjant mažiuko už tai, kokia esu. Kad tiek daug nebendrauju, kad nesu pati žaismingiausia, socialiausia mama.
8. Pagalbos prašymas. Intravertiška mama nėra linkusi prašyti pagalbos. Dėl to, kad nėra linkusi daug bendrauti, kad jaučia kaltę, gėdą, jog kažko nesugeba, dėl to, kad turės papildomai socializuotis, ji geriau perdegs, bet pagalbos taip ir nepaprašys.

Ką daryti intravertei mamai?

1. Būkite tokia, kokia esate. Supraskite, kad jums viskas gerai, jūs nesate nei bloga mama, nei jums reikalinga terapija. Jūsų kūnas veikia kitaip ir jį reikia mylėti, prižiūrėti ir gerbti. Tik rūpindamasi savimi pagal savo poreikius, jūs galėsite būti laiminga, pailsėjusi mama, kokios ir reikia jūsų mažyliui. Tai, kas esate, duoda jums labai daug privalumų.
2. Ilsėkitės vienumoje. Turite rasti būdų, kaip atsigauti vienumoje. Net jei tai - tik valanda. Kol mažylis miega, užsiimkite sau malonia veikla. Tie indai palauks, kol vyras grįš iš darbo ir juos suplaus. Jūs taip pat turite pailsėti. Savaitgaliais turėkite savo laiką, kai paliekate vaikus su tėčiu ir veikiate, ką norite.
3. Tylos pertraukėlės namuose. Mokykite mažuosius, kad valanda ar dvi tylos ir užsiėmimo vienumoje per dieną yra naudinga. Įsiveskite šią taisyklę.
4. Ankstyvas migdymas. Kai kurios intravertės mamos teigia, kad ankstyvas vaikų migdymas (18-19 val. - kūdikiams ir būtinai iki 21 val. - vyresniems) išgelbėjo jų smegenis.
5. Neizoliuokite savęs visiškai. Ir intravertams reikia socializacijos, kuri nėra tik „gugu-gaga“. Jiems būtina intelektuali smegenų stimuliacija su giliais pokalbiais, prasmingomis temomis.
6. Prašykite pagalbos. Mes netobulėsime nei kaip žmonės, nei kaip mamos, jei nelipsime iš savo komforto zonos, siekdamos gero savo šeimai. Prašykite pagalbos savo tėvų, sesių, brolių, draugių, kaimynų. Jei galite, pasikvieskite auklę nors ir porai valandų per savaitę. Patikėkite, net tos kelios valandos - tikras išsigelbėjimas.
7. Nepraraskite vilties. Prisiminkite, kad tai netrunka amžinai. Vaikai auga, su jais galima pradėti tartis, jie išeina į darželius ar mokyklas.

Kiti Asmenybės Tipai ir Teorijos

Nors introversija ir ekstraversija yra vieni pagrindinių asmenybės bruožų, svarbu paminėti ir kitas asmenybės tipų teorijas.

• E. Kretschmerio konstitucinė tipų teorija: Pagal kurią skiriami 3 pagrindiniai konstituciniai tipai - atletinis, pikninis ir asteninis.
• E. Sprangerio idealūs asmenybės tipai: Ekonominis, politinis, visuomeninis, religinis, estetinis ir teorinis.
• Myers ir Briggs tipų indikatorius: Pagal šį indikatorių išskirtos 4 priešingos poros, arba dichotomijos (ekstravertas ir intravertas, jaučiantis ir intuityvus, mąstytojas ir jausmingas, suvokiantis ir sprendžiantis), kurios suformuoja 16 galimų asmenybės tipų.

Savigarbos Įtaka Bendravimui

Savigarba yra savybė, kuri rodo, kaip žmogus save vertina. Kitaip tariant, savigarba rodo, ar žmogus save gerbia ir myli kaip asmenybę. Savigarba būna aukšta arba žema. Ji formuojasi aplinkoje, kurioje auga asmenybė. Žema savigarba dažniausiai būna žmonių, kuriuos vaikystėje supo negarbingi tarpasmeniniai santykiai šeimoje, kurie nesijautė psichologiškai saugūs, nes bendravimas buvo grįstas baime bei grėsme. Taigi tokioje aplinkoje susiformuoja žmogus, kuriam sunku savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus, nes jis nuolat bijo būti pažemintas ir neįvertintas.

Aukštą savigarbą turintys žmonės, paprastai užaugę šeimose, kur bendravimas buvo nukreiptas į savitarpio supratimą, ryšiai tarp šeimos narių buvę atviri ir natūralūs ir pilni pozityvių nuostatų. Aukštą savigarbą turintys žmonės, sukuria aplink save sąžiningumo, atjautos, atsakingumo atmosferą. Jis jaučiasi svarbus ir reikalingas, pasikliauja savimi ir atsako už savo sprendimus. Būdamas optimistas, sugeba įžiebti viltį ir pasitikėjimą kitiems, o taip pat sunkią jam minutę paprašyti pagalbos aplinkinių. Savigarbos pamatai dedami vaikystėje, tačiau veikiama kintančios aplinkos bei patyrimo, formuojasi visą gyvenimą. Čia labai svarbus paties žmogaus požiūris ir pastangos keisti savo savybes, kurios galbūt trukdo bendrauti ar siekti užsibrėžto tikslo.

Reprezentacinės Sistemos

Žmogaus asmenybė skirstoma ne tik pagal temperamentą, tipus ir t.t., bet ir pagal vyraujančią reprezentuojančią sistemą. Reprezentacinės sistemos - tai tarsi savotiškos atpažinimo sistemos „savas - svetimas“. Jei naudojami tie patys „kodai“ - žodžiai, judesiai, žmogų priimame kaip „savą“, geriau jį suprantame, labiau pritariame jo mintims. Tai reiškia, kad žinodami pašnekovo tipažą, galime pasiekti itin darnaus ir sėkmingo bendravimo.

• Vizualai: Žmonės, kurie pasaulį suvokia per vaizdus. Jie geriausiai supranta informaciją, pateiktą vaizdinėmis priemonėmis.
• Audialai: Žmonės, kurie pasaulį suvokia per garsus. Jie gerai girdi, išmano muziką, tonus, intonacijas.
• Kinestetikai: Žmonės, kurie pasaulį suvokia per jausmus ir pojūčius. Jiems svarbus komfortas, fizinis kontaktas, faktūros harmonija.
• Digitalai: Žmonės, kurie pasaulį suvokia per logiką ir analizę. Jiems svarbūs faktai, argumentai, nuoseklumas.

tags: #asmenybes #tipai #intravertas #ar #ekstravertas