Humanistinė psichologija atkreipia dėmesį į paradoksą: nepaisant civilizacijos pažangos, žmonės ir toliau kenčia, o psichologinės problemos gilėja. Šios kančios priežastis - egzistencinis susiskaldymas, kai žmogaus mintys, jausmai ir veiksmai nesutampa. Išeiti iš šio susiskaldymo yra sudėtinga, nes žmogų veikia tiek vaikystės patirtys, tiek aplinka. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra asmenybės vidinė vienovė, kokie veiksniai jai įtakos turi ir kaip ją pasiekti.
Egzistencinis Susiskaldymas ir Kančia
Žmogus dažnai gyvena ne realybėje, o savo galvoje, todėl jo veiksmai neatitinka norų. Pirmiausia, žmogus yra, ir tik tada jo sąmonė atspindi veiksmą. Praleidžiant daug laiko minčių labirintuose, prarandamas ryšys su dabarties momentu. Dabar populiaru kalbėti apie dvasinį tobulėjimą, tačiau tai gali dar labiau atitolinti nuo realybės. Būties psichologija siekia sugrąžinti žmogų į ryšį su tikrove. Kiekvieno žmogaus „koordinatė“ yra unikali, ir tas unikalumas atsiskleidžia, kai žmogus yra sąmoningas dabartyje.
Subjektiškumas ir Atsakomybė
Esmė - jausti savo koordinatę, būti subjektu. Veiksmo šaltinis yra žmoguje: jis išreiškia ketinimą ir veikia. Tai yra centras, iš kurio formuojasi jo tikrovė. Jei žmogus nėra subjektas, jis tampa kažkieno objektu. Subjektiškumas yra savo atsakomybės suvokimas. Būti atsakingu už savo tikrovę reiškia būti atsakingu ir už savo klaidas.
Asmenybė Kaip Fraktalas
Žmogus yra panašus į fraktalą gamtoje: yra bazinė forma, tapatumas, talentas, potencialas, specifiškumas. Savirealizacija vyksta, kai žmogus atranda savo pirminį principą ir jį realizuoja įvairiose gyvenimo situacijose. Tai pagrindžia subjektiškumo svarbą: žmogus, nebūdamas subjektu, negali gerai jaustis, nes tada jis nerealizuoja savo prigimties.
Energijos Tėkmė ir Harmonija
Gamtoje energija teka tam tikrais maršrutais, formuojasi tam tikrais principais. Žmogus, būdamas gamtos dalimi, turi atitikti šią bendrąją tvarką. Matuoti galima ne vien tik socialiniais kriterijais, nuomonėmis ar kultūriniais stereotipais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Asmenybės Struktūra ir Jos Savybės
Dažnai iškyla klausimas: kas yra žmogus? Žmogus yra viena iš sudėtingiausių sistemų pasaulyje. Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, o asmenybė yra vienoks ar kitoks šio pagrindo apsireiškimas. Asmuo yra vienkartinė būtybė, nepakartojama ir nepakeičiama. Žmogus - asmuo “yra tikslas sau pačiam ir prasmė savyje”. Kiekvienas žmogus yra kitoks, jo asmenybė vienintelė ir nepakartojama. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, aplinkos suformuoti bruožai ir paties žmogaus išsiugdyti bruožai. Asmenybės formavimasis ypač intensyvus, kai asmuo, refleksuodamas savo vidinį pasaulį ir įsijausdamas į jį supančią aplinką, pats ieško būdų, kaip rasti savo vietą gyvenime.
Pagal Maceinos teiginį: “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Kitaip sakant, ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Tikriausiai kiekvienas žmogus nori save matyti kaip asmenybę, bet šis pasirinkimo kelias be galo sunkus, tačiau to vertas. Savęs pažinimas - tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas žmogui yra suteikta. Tai galimybė sau ir pasauliui padovanoti tikrąjį save.
Individas, Asmuo ir Asmenybė
Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Žmonės yra sudėtingos būtybės, kurios apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, metafiziniu požiūriu-žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su savo protu, nei su savo jausmais. Asmuo visada tapatus sau. Asmenybė - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.
Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Tačiau kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka. Kyla klausimas, kas yra asmenybė. Yra daugybė asmenybės apibrėžimų.
- Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti.
- Asmenybė yra kiekvienas žmogus.
Šiuo metu psichologijoje dažniausiai vartojamas G.Allporto asmenybės apibrėžimas. Asmenybė- dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove. Psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą( troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Svarbiausia asmenybės struktūros dalis yra kryptingumas. Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio santykius.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Pagal Froidą asmenybės struktūrą sudaro: pasąmonė(Id), sąmonė(Ego) ir savimonė(Super Ego). Id yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai. Tikrovės, realybės lygmuo yra ego. Žmogaus asmenybės aktyvumas yra sąmoningas. Jis pasireiškia kaip į tikslą nukreipta veikla. Tikslas- tai išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Jei tikslas yra labiau nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai reikia ne tik iš anksto įsivaizduoti rezultatą, bet ir kelią, kaip tai padaryti. Vaizdiniai ar mintys apie kelius kaip pasiekti tikslus yra vadinami perspektyvomis. Yra nustatyta, kad žmonės skirtingai elgiasi pasirinkdami veikimo tikslus. Vieni apsiriboja mažiau reikšmingais tikslais, o kiti siekia aukštesnių. Asmenybės siekimų lygiai vadinami aspiracijomis(aspiracijos- siekimai, troškimai). Kiekviena asmenybė turi savo aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Aukštesni ar žemesni aspiracijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisekimų ir nepasisekimų ir juos lydinčių vertinimų. Jei moksleivio veikla buvo ilgą laiką vertinama tik patenkinamai, jei jis girdi daugiau peikimų, nei pagyrimų - formuojasi žemesnis aspiracijų lygis, ir priešingai(A.Jacikevičius,1996). Aspiracijų lygiai, jų objektyvumas siejasi su asmenybės savęs vertinimu. Išskiriami subjektyvus vertinimas- kaip žmogus pats save vertina ir objektyvus- kaip jį vertina kiti nariai. Jeigu subjektyvus vertinimas yra aukštesnis už objektyvųjį, tai žmogus įgyja didybės maniją ir atitinkamų aspiracijų. Asmenybės formavimasis- ilgas procesas. Jo užuomazgos pasireiškia, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai- svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. sistema. Įgimtų bei paveldėtų asmenybės kūno savybių kitimo diapazonas dėl aplinkos sąlygų įtakos yra nedidelis. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksnių ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, kuri padeda bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms. Individas asmenybe virsta palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas.
Temperamentas
Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės. Individualūs žmonių skirtumai buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr.m.e. Graikijos gydytojas Hipokratas ne tik aprašė temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės, juodoji arba geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Bet ši hipotezė seniai atmesta. Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe.
- Cholerikas: tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekiais ir emociniu gyvenimu. Choleriko eisena - tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas.
- Sangvinikas: būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kuris jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Sangviniko eisena- vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis- linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą.
- Melancholikas: tipui būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Melancholiko eisena- lėta, sunki ir tvirta. Žvilgsnis- graudus ir rūpestingas. Blogosios savybės: nesugeba suprasti kitų, nuolat graužiasi dėl savo elgesio, dažnai būna nusiminęs, dvejoja, nepasitiki artimaisiais, kerštingas, į viską žvelgia pro juodus akinius, silpnos valios.
- Flegmatikas: siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Bendrosios flegmatiko savybės: menkas domėjimasis pasauliu, nepergyvena didesnių aistrų, pasyvus, lėtas, šaltas, blogos reputacijos.
Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis- fiziologinėmis ypatybėmis. Į temperamentą būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. ir pusiausvyros savybių. Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų , įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų.
Charakteris
Charakteris- yra viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Tokiose pat situacijose dažnai žmonės elgiasi skirtingai. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena individuali savybė priskirtina charakteriui: nei proto, nei atminties, nei dėmesio, suvokimo skirtybių su charakteriu nesiejame. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms( humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo bruožais. Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmenybės vertybėms. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumu stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas. Iš to, kas pasakyta, pastebime, kokia daugybė bruožų sudaro charakterį. Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios savybės yra: vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai nėra prieštaraujančių bruožų. Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą. Buvo pateikta apie asmenybės ir nuostatų formavimąsi. Ten nusakyti dėsningumai būdingi ir charakterio formavimuisi. Pagrindinės įgimtos ir įgyjamos charakterio savybės susiformuoja vaikystėje iki 6-ųjų metų ir sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis mažai tesikeičia, o periferinis keičiasi, įgyjant vienokį ar kitokį gyvenimo patyrimą. Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi. Charakteris formuojasi ir kinta ne tik dėl biologinių duomenų bei socialinės aplinkos įtakos. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.
Intelektas ir Sugebėjimai
Kiekvienas žino, kas yra intelektas. Lotyniškai “intellectus” - “pažinimas, supratimas, protas”. Tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Kasdienybėje žmogaus intelektas vadinamas jo sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties. Terminas sugebėjimai vartojamas keleriopa prasme. Gabumų terminu apibūdinamos paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, kurios atspindi veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę. Elementariausias sugebėjimų rodiklis- nesunkiai ir greitai įveikiama užduotis, įtampos, nuovargio nebuvimas, malonumo jausmas atliekant tos srities užduotis. Sugebėjimų požymis yra originali bei individuali produktyvi veikla. Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūrė, o sudėtingas įvairių savybių junginys. Sugebėjimų struktūra skirstoma į du lygmenis: pirmasis- tai psichikos kokybės ypatybės; antrasis- operacinis lygmuo, kaip psichikos operacijų bei veiksmo būdų visuma lyginimo, klasifikavimo, apibendrinimo, aritmetinio skaičiavimo ir daugelio kitų operacijų s…
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Victoro Franklio Įžvalgos apie Žmogaus Vienovę
Victoras E. Franklis savo pranešime Vienos universiteto jubiliejaus proga pabrėžė, kad universiteto idėją atitinka pažinimo universalumas. Šiandien susiduriame su specialistų epocha, kai tyrėjai nebemato tikrovės miško dėl tyrimo rezultatų medžių. Tačiau tyrimo rezultatų neatitikimas gali būti naudingas pažinimui, jei įvyksta atvaizdų sintezė. Franklis teigia, kad pavojinga ne pati specializacija, o tariamai visuotinis kai kurių mokslininkų pažinimas, jų pretenzija į „totalų pažinimą“. Mokslas, pradėjęs pretenduoti į visuotinumą, neišvengiamai virsta ideologija.
Franklis kritikuoja redukcionizmą, kuris sudaiktina ir nuasmenina žmogų, prisidėdamas prie egzistencinio vakuumo plitimo. Jis cituoja Williamą Inviną Thompsoną, kuris teigia, kad žmonės nėra daiktai, egzistuojantys kaip kėdės ar stalai; jie gyvena ir pastebėję, kad jų gyvenimas prilygsta paprastam kėdžių ir stalų egzistavimui, griebiasi savižudybės. Franklis teigia, kad vertybių negalime išmokyti, - vertybėmis turime gyventi. Negalime ir suteikti prasmės mūsų studentų gyvenimui, - vienintelis dalykas, kurį galime jiems duoti, įteikti kelionėn, yra mūsų pačių pavyzdys, mūsų atsidavimas moksliniam tyrimui.
Franklis išskiria skirtingus lygmenis arba sluoksnius: kūno, sielos ir dvasios. Kiekvieną šių lygmenų atitinka tam tikras mokslas: kūną - biologija, sielą - psichologija ir t.t. Jis klausia, kur tokiu atveju „žmogaus vienovė”? Franklis apibrėžia žmogų kaip vienovę, nepaisant įvairovės. Esama antropologinės vienovės nepaisant ontologinių skirtumų, nepaisant skirtumų tarp skirtingų būties formų. Žmogiškos egzistencijos ženklas yra sambūvis, antropologinės vienovės ir ontologinių skirtumų, vieningo žmogiško būties būdo ir skirtingų būties formų, sambūvis.
Dimensinė Ontologija
Franklis, škicuodamas žmogaus paveikslą, imago hominis, naudojasi geometrinėmis analogijomis, taigi ordine geometrico demonstrata. Jis kalba apie dimensinę ontologiją. Pirmasis iš dviejų dimensinės ontologijos dėsnių toks: to paties daikto projekcijos į skirtingus žemesnio laipsnio matmenis gali prieštarauti viena kitai. Antai projektuodamas trimatę stiklinę, taigi geometrinį cilindrą, į dvimates - pagrindo ir šoninę - plokštumas, pirmuoju atveju gaunu skritulį, antruoju - stačiakampį. Antrasis dimensinės ontologijos dėsnis toks: skirtingų daiktų projekcijos į tą patį žemesnio laipsnio matmenį gali sutapti. Antai projektuodamas trimačius cilindrą, kūgį ir rutulį į dvimatę pagrindo plokštumą, kaskart gaunu skritulį.
Redukavę žmogų vienu - perdėm žmogišku - matmeniu, projektuodami jį į biologijos ir psichologijos plokštumas, gausime prieštaringas projekcijas. Juk projekcija į biologinę plokštumą pateikia somatinius, projekcija į psichologinę plokštumą - psichologinius fenomenus. Tačiau dimensinės ontologijos požiūriu šis prieštaravimas nepaneigia žmogaus vienovės. Nepaneigia taip pat, kaip skritulio ir stačiakampio nesutapimas nepaneigia aplinkybės, kad jie - to paties cilindro projekcijos. Taigi negali būti kalbos apie tai, kad išspręsime psichofizinę problemą. Tačiau galbūt dimensinė ontologiją kiek paaiškins, kodėl psichofizinė problema neišsprendžiama. Taip pat ir valios laisvės problema. Kaip atviro indo projekcijos į pagrindo ir šoninę plokštumas yra uždaros figūros, taip ir žmogaus projekcija į biologinę plokštumą yra uždara fiziologinių refleksų sistema, o jo projekcija į psichologinę plokštumą - uždara psichologinių reakcijų sistema. Būti žmogumi reiškia ir peržengti savo ribas. Sakyčiau, žmogiškos egzistencijos esmė - transcenduoti save. Būti žmogumi visada reiškia orientuotis į ką nors - į darbą, kuriam pasišventi, žmogų, kurį myli, ar Dievą, kuriam tarnauji.
Franklis teigia, kad mokslas turi teisę ir privalo nepaisyti, kad tikrovė daugiamatė, turi apriboti tikrovę, išfiltruoti iš jos spektro vieną dažnį. Taigi projekcija ne tik pateisinama. Ji būtina. Mokslininkas turi išlaikyti vienmatės tikrovės regimybę. Tačiau kartu turi žinoti, ką daro. Projektuojant tokias asmenybes kaip Fiodoras Dostojevskis arba Bernadette Soubirous į psichiatrinę plokštumą, Dostojevskis tebus epileptikas, kaip bet kuris kitas epileptikas, o Bernadette - isterikė su regos hahucinacijomis. Psichiatrinė plokštuma neatspindi nieko kito. Jai nepriklauso nei pirmojo meninė kūryba, nei antrosios religinis susitikimas.