Johano Volfgango Gėtės „Faustas“ - vienas reikšmingiausių kūrinių pasaulio literatūroje, nagrinėjantis sudėtingus žmogaus būties, pažinimo ir prigimties klausimus. Šis kūrinys, rašytas daugiau nei 60 metų, atspindi faustiškos sielos žmogaus nepasitenkinimą, nuolatinį troškimą pažinti ir patirti, net jei tai veda į klaidas ir kančias.
„Fausto“ žanras: filosofinė tragedija
„Faustas“ išsiskiria savo kompoziciniu ir stilistiniu nevientisumu. Kūrinio išorinę struktūrą sudaro du prologai, dvi didžiulės dalys, kurių pirmoji apima 25 scenas, o antroji - 5 veiksmus. Jame galima rasti lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, todėl meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta.
Nors Gėtė kūrinį pavadino tragedija, jis skiriasi nuo įprastinių šio žanro kūrinių. „Fauste“ nėra kylančios draminės įtampos, nuoseklaus artėjimo į kulminaciją. Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir labiau tinka skaityti nei vaidinti. Ypač antrojoje dalyje trūksta tvirtai suręstos intrigos, o išorinis veiksmas nėra toks svarbus kaip vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos. Gėtė sutelkia dėmesį į sudėtingus filosofinius klausimus, tokius kaip būties esmė, pasaulio pažinimas, žmogaus prigimtis ir jo galios. Todėl „Faustas“ dažnai vadinamas filosofine tragedija.
Pagrindinės kūrinio problemos ir tema
„Fauste“ svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties ir jo galių problemos, apmąstomi būties esmės ir pasaulio sandaros dalykai. Fausto monologuose nuolat grįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių. Dėl to kylantis nepasitenkinimas ir nusivylimas skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujos patirties, o palaimos pasitenkinimo būsena reikštų dvasinę mirtį. Fausto gyvenimas - tai nuolatinis bangavimas, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita.
Pagrindinė kūrinio tema - faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas.
Taip pat skaitykite: Fausto charakterio studija
„Fausto“ įžangos: skirtingi požiūriai į meną ir žmogaus prigimtį
Kūrinys turi tris įžangas: „Paskyrimą“, „Prologą teatre“ ir „Prologą danguje“. „Prologas teatre“ sukurtas kaip trijų veikėjų - poeto, aktoriaus ir teatro direktoriaus - ginčas, vykstantis teatre ir apie teatrą. Jie svarsto meno apskritai, meno kūrinio ir jo suvokėjo (žiūrovo) santykių problemas. Šie trys personažai nėra individualizuoti, jie įprasmina skirtingus požiūrius į meno kūrybą.
„Prologas Danguje“ išoriškai primena viduramžiais paplitusias misterijas, kuriose veikia dieviškos ir velniškos jėgos, personifikuoti gėris ir blogis, dorybės ir ydos. Prologe nusakoma tai, kas įvyko dar prieš kūrinyje pasakojamą istoriją, kas ją lėmė. „Prologas danguje“ iš dalies primena antikines dramas (kur kalbasi dievai), iš dalies - Viduramžių vaidinimus, kur personažai yra Dievas, velniai, angelai, šventieji ir t. t. Gėtė primena ir parodijuoja pirmosios nuodėmės, pirmojo nuopuolio situaciją: velnias prologe sakosi esąs žalčio gundytojo palikuonis. Aliuzijos į žmogaus nuopuolio istoriją rodo, kad dramoje autoriui rūpės žmogaus žemiškoji skirtis, tai, kas sudaro į žemę nutremto žmogaus gyvenimo esmę. Prologas primena ir mitą apie Dievo ir velnio kovą, kuri ir yra dinaminė pasaulio kūrimo jėga. „Prologe danguje“ ši kova paversta pokalbiu - ginču dėl žmogaus prigimties ir galimybių. Dievo ir velnio pokalbis virsta derybomis. Dievas leidžia blogį norėdamas išbandyti žmogų, neišvaduoja jo iš gyvenimo sunkumų. Gėtė tai suvokė kaip žmogaus skirtį ir bandė patikrinti, kiek žmogus pajėgus pats tvarkyti savo likimą, kiek pajėgus įsiskverbti į pasaulio paslaptis. Dievo ir velnio pokalbį rašytojas truputį ironizuoja. Dievą vaizduoja literatūriškai, t. y. kaip įprasta liaudies legendose, sakmėse, literatūroje - kaip senelį. Velnias dramoje turi kelis kultūrinius sluoksnius: jis ne tik mitinė būtybė, ne tik degraduotas biblinis velnias-gundytojas, o ir kultūrinėje vaizduotėje gyvuojantis suktas pasakų, sakmių personažas.
Fausto nusivylimai ir ieškojimai
Tragedijos pradžioje Gėtė supažindina su Faustu gana paslaptingomis aplinkybėmis. Faustas - pagyvenęs Viduramžių mokslininkas, pavargęs nuo mokslo tiesų ir knyginės išminties. Jam nebeįdomu tyrinėti kosmoso sistemas, kurių ženklus atpažįsta senose knygose. Faustas ima trokšti ir ilgėtis patirtinio (jausminio, jutiminio) gyvenimo. Skyriuje „Naktis“ esančiame Fausto monologe paaiškėja, kad žemės Dvasia valdo gamtos ritmą - suka amžiną gyvybės kaitos ratą. Faustui Žemės Dvasia asocijuojasi su jaunystės jėgomis, nuolatiniu kitimu ir atsinaujinimu. Faustas save ir apskritai žmogaus prigimtį mato esant dvilypę. Jo minčių prieštaringumą atskleidžia dialogai su Žemės Dvasia, Vagneriu, Mefistofeliu.
Vagnerio ir Fausto pokalbis išryškina Fausto siekius. Pagrindinis klausimas, kurį jie aptaria, - pažinimas. Vagneris viską pažįsta tik iš knygų ir jam to pakanka, nieko daugiau iš gyvenimo jis netrokšta. Faustas tai laiko sliekų rankiojimu. Jis svarsto, ką reiškia pažinti, ką verta pažinti, ar senųjų laikų raštuose galima rasti atsakymą į konkretaus žmogaus gyvenimo klausimus. Faustas tuo abejoja. Jis nori pažinti pats. Išėjus Vagneriui, Faustas jaučiasi tai esąs kaip Dievas, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tai vėl puola į didžiausią nusivylimą. Kaip ir Šekspyro Hamletas, Gėtės Faustas svarsto, medituoja. Jis net ir sprendžia panašų klausimą - kaip ir Hamletas savąjį „Būt ar nebūt?“. Abiejų herojų panašumą (ir žmogaus problematikos panašumą) Gėtė vaizduoja scenoje, kurioje Faustas kreipiasi į kaukolę. Kita vertus, kaukolė yra Viduramžių mokslininkų „instrumentas“, kuriuo atrakinamos gamtos mokslų paslaptys. Mokslininkas, išminčius to laiko dailės kūriniuose paprastai vaizduojamas tarp išminties knygų ir su kaukole.
Tarp žmonių per Velykas
Nusivylęs Faustas kelia prie lūpų nuodų taurę, bet pasigirdę Velykų giesmės garsai išbudina gyvybės, gyvenimo instinktą. Velykų dieną Faustas su Vagneriu atsiduria tarp žmonių. Šitokioje besilinksminančioje masinėje scenoje pasigirsta Fausto monologas, kuriame jis teigia, kad su pavasarį atgimstančia gamta visiems kyla noras veržtis į šviesą ir laisvę. Vakare jis grįžta namo nurimęs, nušvitusia širdimi, jo sieloj vėl “skleidžias pumpuras vilties”. Deja, tokia pakili būsena trumpalaikė.
Taip pat skaitykite: Fausto amžinos paieškos
Faustas ir Mefistofelis: amžinas konfliktas
Kai ima slėgti neveiklos kančia, išsigelbėjimą Faustas randa versdamas Bibliją. Šis epizodas gana reikšmingas. Atrodo, Faustas ieško tikslaus vertimo - jo nepatenkina įprasta frazė “Iš pradžių Žodis buvo”. Jis svarsto įvairias daugiaprasmio originalo žodžio reikšmes ir apsistoja ties viena: “Iš pradžių buvo Veiksmas”. Kalbiniu požiūriu toks vertimas gal ir netikslus, bet Faustas ne tiek stengiasi tiksliai išversti, kiek ieško sau išeities. Jam veiksmas - jau priimtinas sprendimas. Šį pasirinkimą nesunku paaiškinti: Faustą baigė nuvilti knyginė išmintis, tai gal veiksmas yra gyvenimo prasmė?
Perskaitę antrojo skyriaus dalį nuo pradžios iki remarkos „Įeina studentas“ suvokiame, kad Faustas, panašiai kaip Dantės poemos herojus, jau yra „gyvenimo nuėjęs pusę kelio.“ Jis puikiai supratęs kasdienybės lažą, aistras ir jas valdančią valią, nuolat neišsipildančias žmogaus iliuzijas. Faustas jaučia, kad taip ir nepriartėjo prie pasaulio paslapties, prie gyvybės ir gyvenimo tėkmės paslapties; jis suvokia, kad knygos jam neturėjo jokios įtakos, nesubrandino asmenybės. Dabar ir pasirodo persirengęs studentu Mefistofelis.
Patyręs gyvenimo grožį ir menkystę, Faustas ne iš karto pasiduoda Mefistofelio įkalbinėjimams, nes netiki, jog kas nors dar galėtų jį sužavėti, patenkinti jo troškimus. Vis dėlto jis pasiryžta antrą kartą gyventi kitaip - stengtis viską, kas skirta žmogui, patirti pats. Faustui labai rūpi žemiškumas, vilioja jutiminių potyrių galimybė. Šioje situacijoje atpažįstame XVIII a. antrosios pusės maištą prieš racionalų pažinimą.
Faustas ir Mefistofelis eina per visą kūrinį greta. Jų esminiai skirtumai:
- Faustas yra mokslininkas eksperimentatorius, kuriam svarbiausia sukurti nauja, išsiaiškinti nežinoma. Jis niekada negali sustoti, niekada negali pasijusti patenkintas. Mefistofelis - esybė, kuri gali keisti savo pavidalus. Jam svarbiausia yra neigti, griauti. Jis dažnai nemato žmogaus gyvenimo prasmės, tačiau kai kada gali daryti ir gera.
- Fausto pagrindinis gyvenimo tikslas - kuo daugiau pažinti pasaulį. Jis optimistas, nes myli gyvenimą, tiki žmogumi, gėrio ir grožio egzistavimu. Mefistofelio pagrindinis tikslas po ginčo su Dievu - sugundyti Faustą ir gauti jo sielą. Iš prigimties jis yra pesimistas, nes neigia žmogaus protą, mano, kad žmogus yra silpnas iš prigimties ir todėl labai lengva jį sugundyti, pakreipti į blogį. Jo nuomone, blogis būdingas visam pasauliui ir žmogaus prigimčiai.
- Faustui būdingas nevaržomas polėkis: jis turi nuolatos mąstyti ir veikti. Mefistofelis irgi labai veiklus: išjudina sustingusį Faustą, padeda jam kritiškai pažvelgti į gyvenimą.
- Faustas įsimyli Margaritą, paskui nuo jos sprunka, nes nepatinka ramus šeimos gyvenimas. Mefistofelis nepripažįsta jokių taurių jausmų ir žmogiškų ryšių, ciniškai žiūri į meilę. Meilė jam - tik priemonė suvedžioti Faustą.
- Faustas laimi dvikovą su velniu, nes net ir mirdamas neištaria sutartųjų žodžių.
Apibendrinant, abu veikėjai yra antipodai, kurie negali egzistuoti vienas be kito. Fausto siekiai daugeliu atvejų yra neįgyvendinami, nes perdėm pranoksta žmogaus galias, todėl idealistiniai. Mefistofelis dažnai šaiposi iš Fausto vadovaudamasis blaiviu protu. Bet Faustas negali egzistuoti be Mefistofelio: vieno nevaržomam polėkiui kaip atsvara reikalingas kito blaivus protas, kritiškas žvilgsnis.
Taip pat skaitykite: Faustas: Asmenybės Bruožai
Faustas ir Margarita: meilės tragedija
Tolesnių scenų veiksmas vyksta Leipcige, Auerbacho rūsyje, paskui raganos virtuvėje. Paslaptingas raganos balzamas atjaunina Faustą ir šis tarytum iš naujo pradeda savo gyvenimą. Sutikęs gatvėje Margaritą, jis leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Gėtė lyriškai vaizduoja bundantį meilės jausmą, pakilų palaimos, džiaugsmo išgyvenimą, tragišką istorijos atomazgą. Nuo dramos vidurio vaizduojama jaunos dievobaimingos mergaitės Margaritos suvedžiojimo ir bausmės istorija. Šio gana avantiūriško siužeto pagrindu autorius mąsto apie žmogaus ieškojimus, klaidas, vidinį velnią.
Faustas iš pradžių siekia lengvo flirto su Margarita, bet pamažu ją iš tiesų pamilsta. Mefistofelis suvedžioja klasta, melu, stebuklais, Margaritos bei Fausto jausmus komentuoja ciniškai. Fausto sielos konfliktas išskleidžiamas skyriuje „Ola miške“. Joje Faustas supranta, kad jutiminės aistros valdo žmogų. Nusivilia tuo, kuo taip degė, ir grįžta į filosofo-mokslininko pozicijas. Tad vienu metu jis yra ir jaunas, jausmų audras išgyvenantis žmogus, ir jau senyvas, protu besivadovaująs mokslininkas.
Fausto gerą nuomonę apie save galėtume sieti su Vakarų pasaulyje istoriniais amžiais vyravusia patriarchato sistema (vyro valdžia, vyriškojo pasaulėvaizdžio ir vertybių dominavimas). Faustas nėra išskirtinis, jis gyvena kaip visi žemės žmonės: su siekiais ir nusivylimais, klaidomis. Mefistofelis yra tarsi antroji Fausto pusė, demaskuojanti išsisukinėjančią, besislapstančią Fausto dvasios dalį. Mefistofelis ironizuoja Fausto didybės maniją ir provokuoja aistrai.
Gėtei rūpi žmogaus prigimtis, kuri yra pati didžioji paslaptis. Sekant gamtos (arba Žemės Dvasios) analogija, tik nuolatinis veikimas ir kitimas yra gyvenimo prasmė. Tačiau, anot filosofo Šveicerio, toks gamtiškasis gyvenimo pradas neturi savyje etinių kriterijų. Su etika sunkiai suderinama ir pažinimo idėja. Gėtė iš tiesų mažai domisi tuo, kiek žmogus, leisdamas sau laisvai skleistis ir mėgautis pažinimo vaisiais, nepažeidžia kitų, nenuskriaudžia, nepastumia.
Ši meilės istorija labai tragiška. Margarita, tokia jauna, tokia dora, pamaldi, taip bijojusi nuodėmės, ne tik į ją įpuolė, bet pražudė ir artimus žmones, sugriovė pasaulį, kuriame gyveno, jautėsi saugi, kurį puoselėjo. Pati mergina negali išsiaiškinti, blaiviai įvertinti to, kas įvyko. Ji tiesiog išgyvena vieną po kitos šiurpesnes netektis. Baisiausia, kad meilė, apie kurią svajojo, kuri suteikė tokių gražių akimirkų, virsta blogiu. Margarita niekaip negali suprasti, kaip šviesus ir tyras jausmas pastūmėjo nusidėti. Nedorovingumas, nusikaltimas jai iš esmės nepriimtini, ir scena Katedroje puikiai perteikia dvasios sąmyšį, negailestingą sąžinės teismą. Margaritos dvasia miršta anksčiau negu kūnas. Margarita turi kitokį vertybių matą nei Faustas. Ji giliai tikinti, nebijanti atsakomybės: atsisako bėgti su Faustu, nes jaučia sąžinės graužatį ir nori išpirkti savo kaltę dėl motinos, brolio ir dukrytės mirčių. I dalies pabaigoje jausmų įtampa pasiekia kulminaciją. Susikerta Fausto ir Margaritos nuostatos. Tai, kas turėjo vesti į gyvenimą, atveda ją į mirtį.
„Fausto“ stilius ir įtaka
„Fauste“ išlaikomi antikinės dramos struktūros elementai: prologas, choras, Deus ex machina principas. Graikų dramų pavyzdžiu pasineriama į žmogaus dvasios gelmes. Siužetas pasiskolinamas iš Viduramžių legendų. Su klasicizmu sieja žmogaus vaizdavimas: klasicizmas domisi žmogaus prigimtimi, analizuoja subrendusį, su susiformavusiomis ydomis ir dorybėmis žmogų. Toks yra ir Faustas. Bet Gėtė nepaiso trijų vienumų principo - laisvai komponuoja epizodus; vartoja ir aukštąjį, ir žemąjį stilių. Aistros pražūtingumas grindžiamas racionalistų mintimi apie proto ir pareigos pirmumą. Su sentimentalizmu sietų tai, kaip pateikiama Fausto ir Margaritos aistra. Ši drama yra ir Švietimo epochos kūrinys, apmąstanti pagrindinį to meto klausimą apie žmogaus proto ir jausmų įtampas, apie žmogaus pažintinės veiklos laisvę ar ribotumą.
Dramoje, pasakojančioje apie vieno žmogaus siekių ir klaidų istoriją, Gėtė ieško atsakymo į klausimus, iškylančius ir Naujųjų laikų žmogui: kokia žmogaus vieta pasaulyje, kokia jo paskirtis, kas jam teikia pilnatvę ir laimę.
Fausto paveikslas: dvilypė asmenybė
Faustas - pusamžis vyras, turtingas, Mefistofelio atjaunintas, netikintis į Dievą, ilgisi jausmų, pasimetęs, jaučiasi suvaržytas, pasiduodantis pagundai, savanaudis, buvo įsimylėjęs Margaritą.
Faustas yra dvilypė asmenybė. Jo dvilypumas - vienas iš skiriamųjų ženklų. Faustiškos sielos žmogus nuolat jaučia prieštaravimus tarp dvasios ir materijos, proto ir jausmų, racionalumo ir intuicijos, įsipareigojimo ir pašaukimo. „Mano krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios nori viena nuo antros atsiskirti. Viena kausto prie žemės, antra galingai kyla į erdves“.
Fausto minusai: naivus (pasidavė pagundai dėl sutarties), suvedžiojo Margaritą, nužudė Margaritos brolį Valentiną, įkalbėjo Margaritą nunuodyti, užmigdyti Margaritos mamą.
Fausto pliusai: buvo mokslininkas, medikas.
Pagrindinės „Fausto“ temos ir problemos
„Fausto“ tematika apima pasaulio ir savęs pažinimą, žmogaus galimybių ir pasirinkimų ribas, žmogaus prigimties dvilypumą, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės paieškas.
Žmogus jaučia gyvenimo pilnatvę, kai aktyviai veikdamas siekia pažinti gyvenimo įvairovę, aiškinasi pasaulio paslaptis ir ieško savo vietos tame pasaulyje.