Šiame straipsnyje panagrinėsime dvasingumo ir gyvosios psichologijos sąsajas, remdamiesi psichologės Linos Vėželienės įžvalgomis ir skirtingų žmonių patirtimis. Aptarsime, kas yra dvasingumas, kaip jis pasireiškia, kodėl žmonės jo ieško ir kokie iššūkiai kyla šiame kelyje. Taip pat paliesime jausmų svarbą, sąmoningumą ir tai, kaip integruoti dvasingumą į kasdienį gyvenimą.
Dvasingumo paieškos: nuo keistuolių iki normaliųjų
Pagal santykį su dvasingumu galima išskirti dvi kraštutines žmonių grupes: "keistuolius" ir "normalius". "Keistuoliai" paprastai priklauso kokiai nors religinei ar idėjinei grupei, atlieka kitiems nesuprantamus ritualus ir tiki dalykais, kurių nemato. Tuo tarpu "normalieji" maudosi gongų garsuose tik šiaip, dėl atsipalaidavimo, eina į bažnyčią tyliai pasėdėti, nes rami aplinka. Jie keliauja iš vieno ezoterinio seminaro į kitą, nes tiesiog įdomu. Aišku, dar yra tie, kurie kildina save iš beždžionės ir neužsiima jokiais dvasiniais ieškojimais, nei dėl tikėjimo jais, nei iš smalsumo.
Viena pažįstama ponia, viską, kas peržengia penkių pojūčių ribas, vadina "Tais Dalykais" ir šneka apie juos prislopintu balsu, atsargiai apsižvalgiusi. Jos normalių ir respektabilių žmonių pasaulyje kalbėti apie "Tuos Dalykus" - nepatartina. Kam nors papasakoti apie savo mistinius išgyvenimus ar tikėjimą Dievu, reikštų prisipažinti, kad esi psichiškai nestabilus. Panašiai prasitaria ir kai kurie klientai: "Tik su jumis aš galiu kalbėti apie viską". Paslaptingasis dvasinis pasaulis toks patrauklus ir viliojantis, kad štai vienas žmogus net atsikratė savo šeima ir darbu, kad tik niekas netrukdytų jo anapusiniams ieškojimams. Kiti būna ne tokie drąsūs ir ne tokie atkaklūs.
Kas yra dvasingumas?
Dvasingumas - viena iš žmogaus būties dimensijų, tokia pat prigimtinė duotybė kaip fizinis kūnas ar žmogaus socialumas. Tai - buvimas tokiu skaidriu ir laisvu, kad net dieviška prigimtis persišviečia. Dvasingumas yra savaime esanti duotybė kiekviename mūsų, todėl negali būti instaliuojamas, kaip papildoma programa, bet gali būti atveriamas, atskleidžiamas. Būtent šio atvėrimo ir atskleidimo sklandesniam vyksmui ir skiriamos įvairių įvairiausios praktikos. Maksimaliai realizuota dvasinė prigimtis gali būti vadinama šventumu. Gal tik ypatingai žmogiškas žmogus. Ir tik minios žmonių šalia jo renkasi. Šalia pilnai realizuoto žmogiškumo pabūti.
Turėdami žmogišką prigimtį, mes visi esame apdovanoti dvasingumu, tik kažkur pakeliui jį pradanginame. Ir tuomet, inspiruoti vidinio šnabždesio, likimo smūgių ar madingos bangos pagauti, mes leidžiamės į savo pačių dvasingumo paieškas, nes mums kaip oro ima trūkti dar vienos gyvenimo dimensijos. Tarsi, kažkur labai giliai ima kirbėti abejonė, kad galbūt mes esame ne tik kūnai su smegenimis, o kažkas žymiai daugiau. Ir tas "daugiau" atkakliai veržiasi būti pažintas.
Taip pat skaitykite: Psichologijos straipsnis
Dvasinio kelio paviršutiniškumas
Deja, žmonės retai kada ryžtasi rimtai kelionei savo paties dvasingumo link, tarsi ir ieško, ir nori, bet kartu ir bijo rasti. Net ir jausdamas rimtą vidinį alkį dvasingumui, dažnas bando jį nuslopinti tik šen bei ten pasmalsaudamas. Kažką išgirsta, kažką išbando… Pasklaido literatūrą, pasiklauso, kaip ten kitiems "keistuoliams" sekasi. Gal dar kokį praktinį dalykėlį iš dvasinės srities integruoja į savo buitį: pasilanksto asanas, pakvėpuoja holistiškai, paspaudo marmos taškus, pamedituoja budistiškai, smilkalų nusiperka, kryželį pasikabina, gal dar baldus pagal feng šui perstumdo… Jei dar ko trūksta, nueina pas būrėją ar pasikoreguoja aurą ir ties tuo pastangos baigiasi! "Done", - kaip sako jaunoji karta, - "aš jau dvasingas"! Šitoje vietoje dvasinė kelionė, dar rimtai net ir neprasidėjusi, neretai ir baigiasi. Betgi tas vidinis šaukimas, pakelti galvą aukščiau, taip paprastai nedingsta. O prarasta gyvenimo prasmė, kurios taip atkakliai buvo bandyta ieškoti ezoterinėse praktikose, irgi taip lengvai neatsiranda. Kaip ir vidinės tuštumos jausmo seminarai neužkamšo.
Atsižvelgiant į varganus dvasinio pasmalsavimo rezultatus, kyla klausimas: "Kodėl gi į dvasingumo paieškas nepažiūrėjus kiek rimčiau?". Kaip kad žiūrime, pavyzdžiui, į savo profesines studijas. Kad taptume profesionalais, pirmiausia mokomės mokykloje, paskui bakalauras, magistras, mokslų daktaras… Taip nuosekliai laviname savo intelektą ir profesinius gebėjimus, bet dar svarbesnę savo būties sritį - dvasingumą, - kažkodėl paliekame atsitiktiniams pasidomėjimams. Įsivaizduokime žmogų, kuris nori tapti geru chirurgu, bet nestoja į medicinos fakultetą, o šį bei tą paskaitinėja internete, peiliu paknebinėja namo parsineštą vištą, jūtūbėje paklauso vieną kitą paskaitą apie mediciną… Ir visiems išdidžiai skelbiasi - einu chirurgo keliu! Dvasingumo srityje niekaip ne kitaip. Jei norime, kad dvasinės sielos galios atsivertų visu savo pajėgumu, taip pat būtinas nuoseklumas, kantrybė ir pastangos. Dvasinę kelionę taip pat galime vadinti studijomis, mokymusi. Rimtesni keliautojai šį procesą dar vadina kopimu į kalną. Ir jei teko skaityti Thomo Mertono "Septynaukštį kalną" ar Šv. Kryžiaus Jono "Kopimą į Karmelio kalną", ar Anthony Bloom "Dvasinę kelionę", ar dar kitus rimtų dvasinių keliautojų patyrimus, - tikrai nerasite aprašytų technikų kaip pasiekti nušvitimą per 10 dienų. Nerašo šie keliautojai ir apie ypatingas privalomas praktikas.
Žinoma, niekas nedraudžia pradėti nuo praktinių pasmalsavimų, apdairiai neišsiduodant - nes ką kiti pagalvos - bet jei nenorime likti priešoperacinėje dvasinės raidos stadijoje (pagal Žaną Piaže, tai atitiktų 4-7 m.).
Kaip pradėti dvasinę kelionę?
Pirmiausia reikia atsakyti į keturis klausimus:
- Ko aš noriu mokytis?
- Kam aš noriu mokytis?
- Kaip aš noriu mokytis?
- Iš ko aš noriu mokytis?
Tarkime, žmogus suvokia, kad jam nebeužtenka to, kas pačiupinėjama penkiomis juslėmis ir kad gyvenime norėtųsi kažko daugiau, kažko dvasingesnio, "kažko sielai"… Tuomet ir kyla klausimas, ko konkrečiai norėti. Atrodytų, pasiūla begalinė. Gali rinktis, ar tau reikia teorijos, ar praktikos, ar eisi pas vietinį žiniuonį, ar pas atvežtinį. Sakoma, kelių link Dievo daug, eik kuriuo nori. Gali rinktis budizmą, krikščionybę, krišnaizmą, tantrizmą, dianetiką ir mažiau populiarius mokymus. Gali studijuoti Bibliją, Kabalą, Koraną, Vedas, Šviesos Mokytojų laiškus, Blavatskajos raštus ar Lazarevą. Gali nieko nestudijuoti, o pasinerti į jogos praktiką. Gali tik kvėpuoti, gali tik tylėti. Gali siekti Satvos, bet gali praktikuoti ir krikščionišką nuolankumą. Gali gerti šamanišką trauktinę ir palikęs kūną iškeliauti į dausas, o gali medituoti arkanus ir matyti savo praeitus gyvenimus. Gali ugdytis savo galias ar atvėrinėti trečiąją akį, arba gali stiprinti savo valią stovėdamas ant galvos. Gali užsiimti spiritizmu, raminti protą ar medituoti į tuštumą ir gali giedoti mantras bėgdamas miesto gatvėmis. Gali rengtis baltai, bet gali ir juodai. Gali mokytis Reiki, astrologijos, auros korekcijos, užkalbėjimų arba būrimo iš kavos tirščių… Gali valgyti mėsą, o gali jos ir nevalgyti; gali laikytis šabo, bet gali ir pasninko. Gali sėdėti vienuolyno celėje arba gali nuolat keliauti po ypatingas jėgos vietas.
Taip pat skaitykite: Savęs paieškos kelionė "Gyvojoje psichologijoje"
Žodžiu, peržvelgus visą pasiūlą, darosi kiek nejauku. Kuriuo gi keliu sukti? Labiau patyrę pataria eiti tuo keliu, kuriuo jau yra ėjusiųjų ir nors keli iš tų ėjusiųjų gali pasidalinti savo sėkmės istorijomis. Iš esmės, viskas priklauso, kaip jūs suprantate dvasingumą. Jei realizuotas dvasingumas jums reiškia nušvitimą arba tapimą šventu, reikėtų ieškoti tų tradicijų ir tų kelių, kuriais ėjusieji nušvito ar/ir tapo šventi. Jei dvasingumą suprantate, kaip paranormalių galių išvystymą, rinkitės praktikas, kurias praktikuojantieji išvysto savo ekstrasensorines galias. Jei dvasingumą suprantate, kaip gebėjimą diskutuoti anapusinėmis temomis, tuomet pakaks ir literatūros studijų. Yra žmonių, kuriems būti dvasingu reiškia gebėti suvaldyti savo jausmus, tuomet užtenka vieno kito seminaro, kur galima pasimokyti streso valdymo technikų. Todėl siekiantiems dvasingumo labai svarbu suvokti kokį savo subjektyvų turinį jie suguldo į šį siekinį. Pagal turinį tuomet pasirenkamas ir kelias.
Dykumo tėvas Evagrijus Pontietis, gyvenęs apie 345-399 m., mokė, kad didžiausia dvasinė mistika yra "ramybė, taikinga būsena ir neapsakomas džiaugsmas, giedra širdis ir įžvalgios akys".
Egzistencinės stadijos ir dvasingumas
Sorenas Kierkegaardas išskyrė tris egzistencines stadijas, kurios gali būti susijusios su dvasingumo paieškomis:
- Estetinis egzistavimas: Amoralinė malonumų ieškojimo stadija, kai pasirinkimus žmogus daro vertindamas malonu/nemalonu. Dvasingumo ieškotojas, esantis šioje stadijoje, tikrai nesirinks askezių ar savo nuodėmių analizės.
- Etinis egzistavimas: Moralės stadija, kai pasirinkimai vertinami ne pagal malonu/nemalonu skalę, o pagal skalę gėris/blogis. Šioje stadijoje esantys dvasingumo ieškotojai daug dėmesio skirs studijoms, kas yra teisinga ir kas neteisinga, jie rinksis griežtas praktikas, stengsis priklausyti teisingai mąstančiai bendruomenei ir griežtai laikysis joje priimtų ritualų.
- Religinė stadija: Tai gyvas santykis su Dievu. Skiriamoji šios pakopos kategorija - tikėjimas. Gyvenimas su Dievu arba gyvenimas be Dievo.
Kodėl siekiame dvasingumo?
Tai klausimas - kam man reikia to dvasingumo? "Geriau jau nepradėk", - sako patyrę mokytojai, nes dvasinis kelias nėra nei malonus, nei lengvas. Lyg ir gražu norėti susilieti su Absoliutu arba turėti tikslą tapti šventu, bet kai tai tampa tikslu savaime, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, kad ir toks: "O ką tu veiksi, kai jau būsi nušvitęs?". Savo dvasingumu susirūpinę žmonės neretai iš tiesų net nežino, ką jie darys su tuo pasiektu dvasingumu, kad ir kaip jie jį įsivaizduoja. Dažniausias atsakymas būna toks: "Tada galėsiu padėti žmonėms". O tai kodėl dabar negali padėti? Kodėl reikia kažkokių mistinių spec. Net jei žmogus siekia ir mažiau - tarkim, jam reikia tik vidinės ramybės, - ir tai nėra tikslas savaime, nes vis tiek reikės atsakyti į tą patį klausimą, ką aš veiksiu su ta vidine ramybe?
Krikščionišku požiūriu dvasingumas - tai uolus, nuoširdus Dievo valios vykdymas. Ir tai yra dvasinės kelionės tikslas, pagal krikščionybę. Ne galių įgyjimas ir ne nušvitimas, o tiesiog kasdienis ir kantrus Dievo valios vykdymas. Ir jei jau iškyla kokios kliūtys, tuomet praverčia ir praktikos: maldos, askezės, piligrimystės; taip pat gali tekti padirbėti su savo ydomis, nuraminti protą, išmokti nuolankumo ar kantrybės.
Taip pat skaitykite: Gyvosios psichologijos tikslai
Budistų mokytojas Ram Dass perspėja naiviuosius, kad pilnas dvasinės kelionės maršrutas - tik su sugrįžimu! "Mes turime integruoti savo dvasingumą į kasdienybę, įnešdami į ją ramybės, džiaugsmo ir gerumo. Mes turime atsinešti su savimi gebėjimą žiūrėti į akis kančiai ir priimti ją į save, nenusukant žvilgsnio. Kol visas atrastas dvasingumas nebus integruotas atgal į kasdienybę, tol dvasinė pažanga bus tik iliuzija.
Dvasinės kelionės klaidos
Kai dvasinio keliautojo tikslai susiaurėja iki priemonės ir tos priemonės taikymo rezultato, turime nebe kelionę, o klejones. Klejonės reiškiasi neįtikėtinais būdais. Pavyzdžiui, žmogus laiko save dvasingu, nes domisi Kamasutra ir praktikuoja ją su įvairiomis partnerėmis arba kitas jaučiasi dvasingesnis už aplinkinius, nes jau trečią kartą perskaitė visą Šventąjį Raštą. Tuo tarpu, kai pagal krikščioniškas rekomendacijas dvasingumo keliui ir gašlumas, ir puikybė reiškia, kad eini visai ne į tą pusę. Tą patį rastumėte ir Vedose, ir Islamo filosofų veikaluose ir budizme.
Su dar viena tikslo klausimo problema susiduria tie, kuriems dvasinės praktikos reikalingos pabėgimui nuo realybės ir nuo savo gyvenimo. Jie neieško nušvitimo ir nesiekia paranormalių galių, šie žmonės tiesiog bijo pasaulio, bijo pasinėrimo į gyvenimą, bijo santykių su kitais, bijo darbo, bijo būti gyvais ir bėga nuo visų tų baimių į dvasinius patyrimus. Turint tokius tikslus, bet kurią dvasinio kelio praktiką, galima naudoti nebe kaip priemonę išsilaisvinimui ir širdies atvėrimui, o kaip ego gynybą. Kartais sunku ir pačiam žmogui susigaudyti, kokių tikslų vedinas jis užsiima viena ar kita praktika, jam gali atrodyti, kad siekia atverti savo širdį, o iš tiesų jis sėdi valandų valandas sustingęs vienoje pozoje ir medituoja į šviesą tik dėl to, kad nereikėtų susitikti tamsiąja savo asmenybės puse. Tie, kurie to nepripažįsta, po kurio laiko gali užstrigti ir tapti "chroniškais medituotojais", viduje jausdami prislėgtumą, todėl, kad jų dvasinis augimas sustojo. Nors jie ir toliau atkakliai seka visomis praktikos formomis ir idealais. Ir apsimeta, kad pilnai save jose realizuoja. Prisirišimas prie praktikų įkalina. "Tikroji dvasinė praktika ir tikroji ramybė - tai ne nusišalinimas nuo gyvenimo, o pusiausvyra, kuri pilnumoje ir visame kame susijusi su pasauliu.
Jausmų svarba
Psichologė Lina Vėželienė teigia, kad jausmai yra labai svarbūs ir kad reikia išmokti jausti tai, ką jaučiame. "Jei aš rėkiu ant savo suaugusio sūnaus, kuris įpusėjęs ketvirtą dešimtį vis dar sėdi tėvų namuose ir žaidžia virtualius žaidimus, tai tiesa ta, kad aš ant savo sūnaus pykstu. O jei aš pykstu, tai matyt, kad turiu už ką pykti. Nepaisant to, kad pykti negražu ir aš labai myliu savo vienturtį vaikelį. Aš pykstu, ir noriu, kad galų gale jis susirastų darbą, kad neprašytų manęs pinigų savo žolei, nuo kurios kvapo mane pykina kiekvieną kartą, kai grįžtu namo po darbo. Aš noriu, kad jis gyventų atskirai, taip kaip pats išgali. Jei aš nekenčiu važiuoti pas savo mylimą mamą kiekvieną savaitgalį tam, kad išklausyčiau jos nuomonę apie save, tai kuris jausmas tikras? Tas, kur apie meilę ir pagarbą, ar tas, kur pykstu ir bijau? Ieškodami išeities vadovaukitės pilnu, bei išsamiu savo jausmų žemėlapiu! Tokiu koks yra dabar. Meilė, kuri slepiasi po baimėmis ir neapykanta, - per silpna, kad galėtumėte ja kliautis ir tikėtis, jog viskas kažkaip nušviesės savaime. Neprisiriškite prie to, kaip turėtų būti; nei prie to, kas buvo vakar. Nemeluokite sau, kad jaučiatės taip, kaip nesijaučiate."
Jausmuose glūdi užkoduotos nuomonės apie aplinkos dalykus. Dažniausiai šios nuomonės - apie tai ar dalykai yra naudingi (palankūs), ar žalingi (nepalankūs) jaučiančio organizmo išlikimui. Taigi galėtume sakyti, kad jausmai yra tikri, jei juose užkoduotos nuomonės yra teisingos - jeigu tarkim, dalykai, prie kurių jie traukia organizmą, yra išties jam naudingi, arba dalykai, kurių jie skatina organizmą vengti, iš tikrųjų yra jam žalingi. Paprastai kalbant, mums reikėtų pasitikėti tais jausmais, kurie nuveda prie mums naudingų dalykų, o nepasitikėti tais, kurie nuveda į žalingus.
Sąmoningumas ir virsmai
Sąmoningumas - tai gebėjimas suvokti savo jausmus, mintis ir elgesį, taip pat gebėjimas būti čia ir dabar. Sąmoningumas padeda mums priimti geresnius sprendimus ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Pasak L. Vėželienės, "Mes manome, kad pavadinimai ir pavidalai yra pastovūs, todėl kenčiame. Vadinasi, kentėjimo priežastis glūdi mūsų mąstyme, kuriame įpročiu virtęs prisirišimas prie pavadinimų ir pavidalų mums užgožia tikrąją pasaulio prigimtį.“
Virsmas - tai pasikeitimas, perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Virsmai yra neišvengiami gyvenimo dalis. Svarbu mokėti priimti virsmus ir iš jų mokytis.
Dvasingumas ir kultūra
Etnologas teigia, kad norint būti lietuviu, reikia išlaikyti mūsų nugarkaulį - vidinę kultūrą, pagrindo, pamato kultūros. Tai pati kalba liudija. Skaisti siela, pasak D. Žarsko, - tai vidinio (doras, taurus, garbingas, malonus) dermę. Skaistumo, skaistybės negalima painioti su nekaltybe.
tags: #gyvoji #psichologija #dvasingumas