Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamos Juodraičio asmenybės teorijos, ypatingą dėmesį skiriant savireguliacijos svarbai ir galimybėms koreguoti elgesį, taikant įvairius metodus, įskaitant teatro priemones. Straipsnyje aptariama psichinės savireguliacijos samprata, jos sutrikimai, elgesio formavimosi aspektai ir teatro vaidmuo ugdant savireguliaciją.
Psichinės savireguliacijos samprata
Psichinė savireguliacija - tai tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas. Mokslinėje literatūroje šis procesas apibūdinamas įvairiomis sąvokomis, tokiomis kaip savęs valdymas, savikontrolė, elgesio reguliavimas ir problemų sprendimas. Nors šios sąvokos kartais vartojamos kaip sinonimai, svarbu atsižvelgti į kontekstą ir veiklos aplinkybes.
V. Kairiūkštytė teigia, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą, leidžiantį individualiai išreikšti savo norus, mintis ir jausmus. R. Kirliauskienė pabrėžia individualias reguliacines savybes, kurios nulemia visos savireguliacijos sistemos funkcionavimą.
D. P. Hallahan ir J. M. Kauffman savireguliaciją apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį, taikant strategijas problemoms spręsti. Šis gebėjimas siejamas su metapažinimu - žmogaus suvokimu, kokių strategijų reikia norint atlikti užduotį, ir gebėjimu naudoti savireguliacijos mechanizmus. Metapažinimo pagrindas yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis.
N. L. Gage ir D. C. Berliner teigia, kad žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad metapažinimo įgūdžių trūkumas sukelia sunkumų mokantis ar sprendžiant problemas. Todėl svarbu mokyti žmones suvokti problemas, vadovauti savo veiksmams ir elgesiui, kitaip tariant, mokyti savireguliacijos.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Savireguliacija suprantama kaip psichinis procesas, kuris sąlygoja tikslingą elgesį. Šis procesas apima:
- Savo veiksmų stebėjimą: elgesio analizę kiekybės, kokybės ir originalumo aspektais.
- Savo atliktų veiksmų vertinimą: įvertinimą pagal asmeninius kriterijus.
- Savo veiksmų suplanavimą.
Mokantis savikontrolės, svarbus veiksnys yra savęs skatinimas. Elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje priklauso nuo individo vidinių galių ir išorinių sąlygų. Tinkamai stebėdamas, planuodamas ir vertindamas savo veiksmus, individas įgyja aukštesnę savivertę.
Psichologijos žodynas teigia, kad pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia. Gebėjimas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes lemia pasitikėjimą savimi.
R. Kirliauskienė pateikia savęs vertinimo modelį, kuris rodo, kad nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus ir jaučiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistačiusi, kad bus neigiamai vertinama. Nepasitikėjimas savimi ir pernelyg gera nuomonė apie save gali nulemti netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis.
N. L. Gage ir D. C. Berliner teigia, kad padėdami mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokydami pasirinkti realius tikslus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, ir įvertinti savo darbą, padedame mokiniams valdyti savo elgesį. Individas elgesiu tikrina savo stebėjimą ir savikontrolę, orientuodamasis į elgesio socialinį tinkamumą.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus ir atsiranda emocinis protrūkis.
Savireguliacijos sutrikimai
Asmenybės ugdymo arba jos vystymosi korekcijai svarbūs psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Norint aiškiau apibrėžti savireguliaciją, reikia atkreipti dėmesį į pastaruoju metu naudojamą tokią elgesio ir emocijų psichosocialinių sutrikimų klasifikaciją pagal A. Juodraitį:
- Dėmesio sutrikimai.
- Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas).
- Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.).
- Agresyvumas.
- Psichiniai sutrikimai.
- Tikai.
- Narkomanija.
- Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Pagal pateiktą psichosocialinę elgesio ir emocijų sutrikimų klasifikaciją, savireguliacijos sutrikimai visų pirma yra dėmesio sutrikimai. Dėmesys - tai psichikos organo sugebėjimas, kuris lemia visus žmogaus laimėjimus, bei parengties būsena, kai padėtis sunki ir neįprasta.
Šeimos įtaka vaiko emociniam stabilumui
Šeima yra svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai pripažinta. Šeima yra pats pirmasis vaiko socializacijos institutas.
S. Ališauskienė ir L. Miltenienė teigia, kad šeima pripažįstama pirminiu vaiko socializacijos šaltiniu. Vaikas, kuris yra tėvų veikiamas, mylimas ir gerai auklėjamas, ieškos sau gerų ir tinkamų pavyzdžių.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
L. Gvaldaitė pripažįsta, kad šeimos samprata ir užduotys, šiandieninė jos padėtis - tai klausimai, reikalaujantys išsamios ir pagrįstos diskusijos, kuri susijusi su pačia žmogaus esme, jo prigimtinės struktūros problematika, pagaliau su gerove, o kartu ir visuomenės, kurios „kertinis akmuo“ yra šeima, sandara bei ateitimi.
Pasak profesoriaus J. Vaitkevičiaus, šeima - tai žmonių sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais, biologiniais ryšiais ir interesais. Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi šeima veikia vaiką, o ir kiekviena narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse.
G. Vaitoška mano, jog šeima turėtų būti apibūdinama kaip žmonių grupė, kuri susijusi kraujo, įvaikinimo arba santuokos ryšiais. Labai panašiai šeimą apibūdina ir šeimotyrininkė L. Rupšienė. Šios autorės teigimu, šeima - tai unikali socialinė institucija, susidedanti iš drauge gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių. Tai pati svarbiausia vaiko ugdymo institucija, nes joje perteikiamos ir puoselėjamos žmogiškosios vertybės.
Pasak žymaus psichologo E. Fromo, pagrindinė tėvų užduotis - išmokyti savo vaiką gyventi tarp kitų žmonių. Tam reikės daug žinių ir įžvalgumo, tačiau vien tai, kad vaikas turi ir tėvą, ir motiną, svarbu sėkmingai vaiko adaptacijai, nes vaikas turi suprasti, kaip vyrai ir moterys suvokia pasaulį.
J. Litvinienės teigimu, šeimoje vaikui perteikiamas pradinis aplinkos ir gyvenimo reikšmių supratimas. Tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis, kurį įsisavina vaikas.
Šeimą kaip vaiko asmenybės vystymąsi lemiantį faktorių laiko ir psichologai I. Leliūgienė, J. Navaitienė ir G. Navaitis. Jų teigimu, šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi yra labai stipri ir neginčytina. Šeimoje pradeda vystytis asmenybės pagrindai, kurie vėliau sunkiai pakeičiami.
Vertinant tėvų ir vaikų santykius, svarbus kriterijus yra tarpusavio (tėvų ir vaikų) prisirišimo lygmuo bei vaiko nepriklausomumo lygmuo. Labai svarbu tinkamai įvertinti, ar prisirišimas atitinka amžių, stebėti vaiko ir motinos emocinį bendravimą, matyti, ar motina suteikia vaikui įvairiapusę pagalbą, įvertinti vaikui suteikiamų teisių lygį būti nepriklausomam ir dalyvauti visaverčiame šeimos gyvenime, vaiko galimybę turėti draugų.
Prieraišumo teorija yra glaudžiai susijusi su vaikų elgesio ir emocijų problemomis. Kūdikis nuo pat gimimo stipriai prisiriša prie juo besirūpinančių žmonių. Tarp kūdikio ir tėvų susiformuoja stiprus emocinis ryšys - prieraišumo jausmas, kuris pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais yra vienas iš socialinės elgsenos pagrindų.
Pasak Z. Bajoriūno, tėvas vaikui yra tėviškumo, vyriškumo, blaivaus proto, jėgos, drąsos, garbingumo, atkaklumo, dalykiškumo, kilniadvasiškumo, gerumo, tvirtumo, teisingumo autoritetingumo, socialinės lyčių lygybės šeimoje, pagarbos ir dėmesingumo moteriai pavyzdys, dvasinės, moralinės ir materialinės atramos šeimoje teikėjas. Vaikystėje tėvo įtaka labai svarbi formuojantis vaiko savivertei.
Anot A. Juodraičio, šeima yra pirmoji socialinė aplinka, kurioje perteikiami elgesio pagrindai. T. Butvilas, kaip ir anksčiau paminėti mokslininkai, šeimos pagrindine funkcija taip pat laiko vaikų socializaciją. Stebėdami tėvų elgesį, vaikai jį mėgdžioja ir perima kaip tinkamą socialinės elgsenos modelį. Vaikų psichologinė ir emocinė sveikata priklauso nuo santykių šeimoje su tėvais. Vaikas šeimoje nuolat mokosi, perima šeimos narių elgesį, gyvenimo būdą, vertybes.
Anot psichoanalitinės teorijos pradininko S. Freudo, tėvų įtaka yra lemiamas veiksnys formuojantis sveikai asmenybei. Šio mokslininko nuomone, tiek tėvas, tiek motina daro didžiulę įtaką vaikui besimokant reguliuoti asmenybės teorinių komponentų (Id, Ego, ir Superego) tarpusavio sąveiką.
Teatro vaidmuo ugdant savireguliaciją
Teatras gali būti veiksminga priemonė ugdant savireguliaciją ir padedant sutrikusio elgesio vaikams. Dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia nuo beprasmio laiko leidimo, nusikalstamos bei netikslingos veiklos. Scenoje atskleidžiami emociniai teigiami bei neigiami vidiniai išgyvenimai, sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų.
Teatro užsiėmimuose ugdytiniai kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas kurti bei savo jėgomis, išauga mokinio savivertė. Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį, vaizduotę ir pan. Taip saugioje aplinkoje įgaunama savikontrolės įgūdžių, modeliuojamas elgesys, ugdoma savireguliacija.
Jeigu realiame gyvenime elgesio formavimuisi reikalingos pusiausvyros tarp deklaruojamų visuomenės normų ir paauglio pozicijos (motyvacijos, poreikių, asmeninės patirties ir pan.) sukurti dažnai nėra, tai scenoje tokia pusiausvyra galima.
Tyrimai
2004-2005 metais Alytaus miesto bendrojo lavinimo mokykloje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - nustatyti ugdymo teatru poveikį 5-7 klasių sutrikusio elgesio mokinių savireguliacijai. Tyrimo objektas - sutrikusio elgesio mokinių savireguliacija teatrinio ugdymo metu. Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti teorinius savireguliacijos aspektus, nustatyti ugdymo teatru galimybes ir pateikti ugdymo teatru rekomendacijas.
tags: #juodraitis #asmenybes #teorijos