XX amžiaus pabaigoje kognityvinė lingvistika tapo svarbiausia kalbos studijų metodologija, ypač semantikos srityje. Ši nauja kryptis, žvelgdama į kalbos objektus iš kitos pusės, patobulino komponentinės analizės metodą, pagrįstą reikšmės skaidymu į komponentus, požymius, semas. Kognityvinė lingvistika orientuota į semantinį reiškinių ryšį su visu sąmonės turiniu. Svarbu pabrėžti, kad semantikos ir kontrastinės semantikos objektas nėra koncepcijos kaip tokios analizė, bet koncepcijos savybių išraiška kalboje, t.y. išraiška kalbos sistemos vienetuose.
Šiame straipsnyje analizuojami keturi susidūrimo punktai, kurių rezultatas yra gilesnis reikšmės supratimas, palyginus jį su tyrimais, orientuotais į gretinamosios semantikos struktūrą. Tai apima žodžių ryšių aktualizavimą leksinėje sistemoje, vidinių žodžio formų aktualizavimą (nominacijos motyvavimą), kultūrinių komponentų aktualizavimą ir koncepcines metaforas. Visose minėtose kalbos rūšyse naudojami atsitiktiniai atitinkamos koncepcijos rinkiniai, kurie kalbos akto dalyvių sąmonėje sukelia dar daugiau asociacijų. Šių fenomenų susidūrimas atskleidžia specifines pasaulio supratimo skirtingose kultūrose ir kalbos bendruomenėse savybes.
Kognityvinės Lingvistikos Atsiradimas ir Esmė
Kognityvinės lingvistikos pradžia siejama su 1976 m. pasirodžiusia G. Millerio ir P.Johnsono-Loirdo knyga „Kalba ir suvokimas“ („Language and Perception“), kurioje teigiama, kad kognityviosios kalbotyros objektas yra kalbinė reikšmė - visos žmogaus suvokimo sistemos dalis. Kognityvinės lingvistikos atsiradimas pakeitė lingvistikos tyrinėjimus. Prieš tai vyravusias struktūralistines idėjas (t. y. kalba egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo patirties, kalba - tai sistema) pakeitė kognityvinės teorijos (kalba neatsiejama nuo žmogaus mąstymo ir vaizduotės, ji egzistuoja žmogaus sąmonėje), kitaip tariant, kalbą pradėta tyrinėti kitu aspektu.
Kognityvinės idėjos (glaudžiai susijusios su psichologija ir filosofija) lingvistikoje pradžia galima laikyti 1980 metus. Idėjų pradininkais laikomi Dž. Leikofas (G. Lakoff) ir R. Langakeris (R. Langacker). Jie teigia, kad kalbą reikia tirti remiantis žmogaus patirtimi, jo vidine būsena, aplinkos supratimu. Lingvistai pastebi, jog žmogus mąsto metaforomis - jomis suvokiamas išorinis pasaulis. Nors kognityvinės krypties ištakomis laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos, didelė jų sklaida pastebima ir visame pasaulyje. Parašyta daug reikšmingų darbų: monografijų, mokomųjų priemonių, straipsnių, pranešimų.
Minėtini autoriai: A. Vežbickaja, S. Ǯiovas, V. A. Maslova, J. A. Sterninas, Z. D. Popova, J. S. Stepanovas ir daugelis kitų. Lietuvoje šis naujas kalbos tyrinėjimo aspektas taip pat neliko nepastebėtas. Kognityvinės lingvistikos svarba šiuolaikinei kalbotyrai pripažįstama ir Lietuvos kalbininkų: A. Ǯius (konceptas etnolingvistiniu požiūriu), R. Ǯienė (konceptualiosios metaforos), S. Juzelėnienė (spalvų semantika), S. Papaurėlytė-Klovienė (lingvistinė kultūrologija) ir kiti.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
Kaip ir kitos mokslo sritys, kognityvinė lingvistika turi turėti savo tyrimo objektą. Šiuo atveju juo tampa konceptas. Žmogaus kalbiniai sugebėjimai neatskiriami nuo visos kitos psichinės veiklos - suvokimo, vaizduotės, mąstymo. Sąmonės mąsto ne tik sąvokomis, bet ir vaizdiniais, pasitelkdami atmintį, asociacijas, lygindami, skaidydami į atskiras dalis, sintetindami, vertindami, akcentuodami svarbiausius dalykus, suteikdami jiems jausmus ir emocijas. Apskritai, žmogaus mąstymas yra labai sudėtingas procesas, kurį sunku išskaidyti į mažesnes dalis.
Konceptas Kognityvinėje Lingvistikoje
Terminas konceptas (lot. conceptus, kildinamas iš veiksmažodžio concipere - surinkti, suimti, sugalvoti) rusų kalbotyroje buvo pradėtas aktyviai vartoti 1990 metais. Vertas dėmesio S. Ǯiovas. Ǯiovo nuomonei pritaria ir E. Lassan, teigdamas, kad „konceptas gimsta ne tiesioginio anekos akto, o samprotavimo metu, aiškinant tam tikro objekto esmę“.
Koncepto terminas Rusijos lingvistų darbuose dažnai painiojamas ne tik su sąvoka, bet ir su terminu reikšmė. Tarptautinis žodžių žodynas konceptas apibrėžiamas kaip sąvoka, bendras vaizdas, žodžio reikšmė. Jame esminius ir bendruosius objektų požymius; suvokimo išdava; logine mintimi apie kokį daiktą ar reiškinį. Šiame žodyne reikšmė įvardijama kaip turinio elementai, susiję su tam tikra forma, ženklu; prasmė.
E. Lassan teigimu, konceptas gimsta ne tiesioginio anekos akto, o samprotavimo metu, aiškinant tam tikro objekto esmę. Žodžio reikšmė suprantama ir nežinant koncepto, t. y. mes suprantame, kas yra druska, nors nenumanome visų cheminių dalelių, kurios ją sudaro. Todėl galima kalbėti apie labai sudėtingą koncepto prigimtį ir struktūrą. Konceptas - tai centrinė kultūros ašis mentaliniame žmogaus pasaulyje.
Konceptas yra tam tikras mąstymo rezultatas. Žmogaus sąmonėje vyksta išorinio pasaulio dematerializacija, gaunama informacija apie esamų ir galimų daiktų padėtį pasaulyje. Tokia informacija vadinama konceptais. Lingvistinėje literatūroje galima rasti įvairių koncepto apibrėžimų. Anot S. Ǯiovo, konceptas - tai globalus mentalinis vienetas, kuriame susilieja kultūrinės, nacionalinės, psichinės patirties žinios, užfiksuotos tam tikra kalba, sąmonėje.
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
Z. D. Popovos ir I. A. Sternino manymu, konceptas - kompleksinis mąstymo vienetas, kuris mąstymo veiklos procese krypsta į įvairias puses, aktualizuodamas skirtingus savo bruožus ir sluoksnius. E. S. Kubriakovos teigimu, konceptas - operacinis atminties, mentalinio leksikono, konceptualiosios sistemos ir proto kalbos bei viso pasaulio vaizdžio vienetas, žinių kvantas. Patys svarbiausi konceptai išreikiami kalboje.
Šiame darbe laikomasi požiūrio, kad konceptas - tai mąstymo vienetas ir tam tikras kategorizacijos rezultatas, apaugęs papildomomis reikšmėmis, vertinimais, asmenine patirtimi, pažinimu, ir egzistuojantis žmogaus sąmonėje. Konceptai: peilis, muilas, mašina, dviratis ir t. Tokiu būdu kalba tampa vienu iš būdų konceptams realizuoti žmogaus sąmonėje. Tuomet, kai konceptas susiformuoja ir įgauna kalbinę išraišką, tie vienetai, kuriais konceptas apipavidalinamas, tampa koncepto verbalizacijos, kalbinės reprezentacijos, vienetais.
Negalima teigti, jog verbalinė koncepto išraiška yra pilna. Koncepto turinį galima atskleisti ir neverbalinėmis priemonėmis: vaizdiniais, mimika, gestais, intonacija. Verbaliniu būdu perduodamas tik koncepto turinys arba komunikacijai svarbi informacija, nes vien tik kalbinėmis priemonėmis jis niekada nebus išreikštas iki galo. Panagrinėjus kurį nors vieną koncepto raiškos būdą, suprantama tik maža koncepto dalis. Todėl, norint gauti kuo daugiau informacijos apie tam tikrą konceptą, būtina atsižvelgti į kuo daugiau koncepto perteikimo priemonių.
Pagal turinį konceptus lingvistai grupuoja įvairiai. Vieni (V. I. Karasikas) skiria devynis tipus: paveikslas, vaizdinys, schema, sąvoka, prototipas, propozicija, freimas, scenarijus, geštaltas; kiti (V. A. Maslova) skiria keturis: schema, freimas arba scenarijus, skriptas, paveikslas arba vaizdinys. Svarbu tai, kad kalbininkų nuomonės ne visada sutampa grupuojant konceptus.
Paveikslas (arba vaizdinys) - apibendrintas jutiminis daikto ar reiškinio vaizdas. Schema - konceptas, kuris perteikiamas apibendrinta grafine ar kontūrine schema. Schemas galima nupiešti. Freimas - daugiakomponentis konceptas, apimantis žinias apie tam tikrą dalyką ar reiškinį visumą. Scenarijus (arba skriptas) - kelios stereotipinės epizodų seka su judėjimo ir vystymosi požymiais. Geštaltas - kompleksinė, funkcionuojanti struktūra, apimanti visumą žinių apie reiškinį ar daiktą žmogaus sąmonėje.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Šie įvardyti kognityviniai konceptų tipai glaudžiai vienas su kitu susiję, kadangi jie žmogui mąstant ar kalbant susilieja. Pagal Z.D.Popovos ir I.A.Sternino klasifikaciją, konceptai skirstomi į tautinius (nacionalinius), grupinius (sociokultūrinius) ir individualius (asmeninius). Tautiniai (nacionaliniai) - kategorizuoti, standartiniai konceptai ir jų visuma, egzistuojanti tautos sąmonėje. Šiai grupei priklausantys konceptai (pvz: lietuvių tautiniai konceptai: kanklės, klumpės, sutartinės; škotų tautiniai konceptai: kilt, haggy) neturi pažodinio ekvivalento kitoje kalboje. Asmeniniai - tai individualūs konceptai, priklausantys nuo individualios vaizdinės, kultūros, aplinkos suvokimo ir interpretacijos patirties.
Konceptualioji Metafora ir Kalbos Pasaulėvaizdis
Tradicškai metafora suvokiama kaip kalbos puošmena, žodžių reikšmių lankstumu grindžiamas žaismas, o kognityviojoje kalbotyroje metafora yra mąstymo ir matymo būdas: mąstymas matant ir matymas mąstant. Konceptualiąja metafora vadinama viena iš konceptualizacijos formų, kognityvinis procesas, kuris išreiškia ir formuoja kognityvines sąvokas ir be kurio neįmanoma gauti naujų žinių. Metafora koreliuoja su žmogaus gebėjimu pastebėti ir apibendrinti panašumus tarp skirtingų individų ir objektų klasių. Metafora yra kognityvinis mąstymo procesų atspindys, ne kalbos reiškinys, o mąstymo būdas. Žmonės mąsto ir dirba pagal tam tikras schemas - metaforas. Visa sąvokų sistema yra metaforiška.
G. Lakoffas ir M. Džonsonas daug dėmesio skyrė konceptų struktūrai ir sukūrė metaforos teoriją. Jie išskyrė tris pagrindines metaforų rūšis: 1) orientacines metaforas, kurios susijusios su erdvine žmogaus orientacija (laimingas - aukštai, liūdnas - žemai, geras - aukštai, blogas - žemai ir pan.); 2) ontologines metaforas, kurios konkrečius daiktus suvokia kaip talpyklas (ginčas - tai karas, meilė - tai kelionė ir pan.); 3) struktūrines metaforas, kai vienas konceptas suprantamas kito koncepto terminais.
Šiuolaikiniai kalbotyrai prieinamais metodais galima atskleisti tik tai, kas užfiksuota kalbos sistemoje. Greta tokių kalbos sistemos dalių, pagal kurias galima atkurti kalbos pasaulėvaizdį (gramatinės sistemos, žodyno, derivacinės sistemos, etimologijos ir semantinės konotacijos), specialiai reikėtų išskirti metaforizaciją. Tai viena kalbos pasaulėvaizdžio eksplikacijos sferų.
Tiriant žodžių vartojimą tekstuose, t.y. žodžių junglumą, galima atskleisti kalboje užfiksuotus pasaulėvaizdžio pėdsakus, t.y. vaizdinius, asociacijas. Galimybė aptikti kalboje užfiksuotus pasaulėvaizdžio fragmentų pėdsakus pagrindžia konceptualiosios arba kognityvinės metaforų teorija. Be to, vadinamoji šiuolaikinė metaforos teorija metaforizacijos mechanizmą aiškina remdamasi koncepto samprata. Koncepto analizė leidžia įtraukti tokius fenomenus, kaip vaizdiniai, asociacijos, nuostatos, vertinimas, kurie yra svarbūs, norint gauti duomenų apie lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžius.
Kadangi kalba neatsiejamais saitais yra susijusi su mąstymu, ji padeda atkurti žmogaus sąmonėje esantį pasaulio vaizdą. Pasaulio suvokimas, arba objektyviosios realybės daiktų ir reiškinių samprata, paliekanti pėdsakus kalboje, vadinama kalbos pasaulėvaizdžiu. Terminas ,,pasaulio vaizdas“ pradėtas vartoti XIX a. - XX a. sandūroje fizikos mokslo darbuose. Vėliau, kai pasaulio vaizdo problemų 1960 m. ėmėsi tyrinėti semiotikai, ši sąvoka įėjo ir į kalbos mokslą ir prigijo lingvistikoje. Žmogus, protu pažindamas pasaulį, veikdamas jame, suvokia įvairius reiškinius. Jo sąmonėje užfiksuota pasaulio sąranga atsispindi kalboje. Matyti, jog kognityvistams svarbu ne pats realus pasaulis, bet to pasaulio atsispindėjimas sąmonėje.
Šiuolaikiniame kalbotyros vystymosi etape mąstymo dominante tampa ne pažinimas, o tarpusavio supratimas, todėl būtina tyrinėti tarpusavio kalbos, kultūros ir asmens sąveiką. Lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiai turi universalius ir specifinius požymius. Šiuolaikinėje kalbotyroje atsiranda vis daugiau darbų, kuriuose bandoma rekonstruoti kalboje užfiksuoto pasaulėvaizdžio fragmentus. Kalbos pasaulėvaizdis paprastai nesutampa su mokslo pateikiamu pasaulio vaizdu. Tai subjektyvus ir dažnai prieštaringas objektyvios realybės atspindėjimas, todėl jį įprasta vadinti naiviuoju pasaulėvaizdžiu.
Šviesos Koncepto Analizė
Šiame darbe nagrinėjamas šviesos konceptas lietuvių ir anglų kalbose, siekiant išaiškinti ir palyginti šio koncepto raišką abiejų kalbų pasaulėvaizdyje. Tyrimo medžiaga - pavyzdžiai, paimti iš Vytauto Didžiojo universiteto kompiuterinės lingvistikos centre sudaryto tekstyno, apimantys 1000 lietuvių kalbos sakinių ir 1000 anglų kalbos sakinių iš grožinės literatūros.
Analizuojant šviesos konceptą, atkreipiamas dėmesys į tai, kaip konkretus šviesos/light konceptas atspindi lietuvių ir anglų kalbų pasaulėvaizdį. Šviesa, kaip fenomenas, siejama su tautos charakterio ypatybėmis, o kognityvinės lingvistikos idėjos padeda atskleisti šiuos ryšius.
Juodumo ir Baltumo Konceptų Analizė
Darbo objektas - juodumo ir baltumo konceptai lietuvių ir anglų kalbose. Darbo tikslas - aprašyti lietuvių ir anglų kalbose atspindėtus baltumo ir juodumo konceptus remiantis įvairiais vartosenos pavyzdžiais bei nustatyti, kokie vaizdiniai slypi už baltumo ir juodumo konceptų, kuriuos lietuvių ir anglų kalbomis reprezentuoja žodžiai baltas / white ir juodas / black. Vienas iš svarbiausių šio darbo tikslų - baltumo ir juodumo konceptų analizė, prototipinių ir metaforinių reikšmių išskyrimas.
Tyrimo medžiaga - surinkti lietuvių ir anglų kalbų sakiniai, iš kurių analizuojamos baltumo ir juodumo konceptų raiškos. Analizuojama, kaip skiriasi gramatinė reikšmė, kuria nusakomas situacijos pobūdis: statiškumas (baltas veidas / juodos rankos) ir dinamiškumas (veidas bąla / rankos juoduoja). Lietuvių kalboje labai svarbios tampa priešdėlinės formos, kuriomis išreikštos konceptų reikšmės išryškėja labiausiai, pvz.: išbalti, perbalti - išryškinama nesveikumo požymio metaforinio perkėlimo sfera (perbalęs veidas, pajuodusios akys ir t. t.), apjuodinti - išryškinama blogio, pikto kėslo reikšmė (apjuodinta reputacija).
tags: #kognityvine #lingvistika #gudavicius