Šiame straipsnyje nagrinėjama kognityvinė mokslo teorija ir jos pritaikymas įvairiose srityse, įskaitant psichoterapiją ir dvasinių sutrikimų gydymą. Aptariami pagrindiniai kognityvinės elgesio terapijos (KET) principai, jos panašumai ir skirtumai su kitomis terapijos formomis, taip pat psichodelikų vaidmuo gydymo procese.
Kognityvinės Elgesio Terapijos Pagrindai
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra psichoterapijos rūšis, kurios tikslas - padėti žmonėms įveikti stresines situacijas keičiant neproduktyvų elgesį ir mąstyseną. Ši terapija remiasi prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi priklauso nuo dažnai klaidingų įsitikinimų. KET metu terapeutas padeda pacientui identifikuoti ir pakeisti negatyvias nuostatas, kurios gali sukelti psichikos sutrikimus, tokius kaip nerimas ar depresija.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą minčių rinkinį, kuris lemia reakciją į stresines situacijas. Jei šiame rinkinyje dominuoja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus. Negatyvių nuostatų formavimuisi įtakos turi įgimtos savybės, auklėjimas ir patirtis.
Dialektinė elgesio terapija (DET) yra KET forma, orientuota į dėmesingumo, susitaikymo, patvirtinimo ir pasitikėjimo kūrimą. Iš pradžių DET buvo skirta žmonėms, sergantiems ribiniu asmenybės sutrikimu, tačiau vėliau buvo pritaikyta ir kitoms dvasinės sveikatos problemoms gydyti.
Operantinis sąlygojimas, arba operantinis mokymasis, yra procedūra, kurios metu elgesys pastiprinamas arba pasilpninamas priklausomai nuo pasekmių. Operantinis sąlygojimas taip pat vadinamas instrumentiniu mokymusi. Su gyvūnais atliekama didžioji dalis operantinio sąlygojimo eksperimentų. Edward Lee Thorndike eksperimentais su katėmis įrodė, kad elgesys, už kurį atlyginama, linkstama kartoti. Šį teiginį išplėtojo B. F. Skinneris, sukūręs operantinę kamerą (Skinnerio dėžę) tyrimams su gyvūnais.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
Išskiriami keturi operantinio mokymosi tipai: teigiamas pastiprinimas, neigiamas pastiprinimas, teigiama bausmė ir neigiama bausmė. Teigiamo pastiprinimo metu reakcijas seka stimulo pasirodymas arba stimulo sustiprėjimas. Neigiamo pastiprinimo metu elgesys stiprinamas stimulo intensyvumo sumažėjimu arba visišku stimulo panaikinimu.
Susitaikymas su Savimi ir Patirties Vengimas
Susitaikymas su savimi arba savęs priėmimas reiškia pripažinimą, kad esame klystantys žmonės. Darome klaidų, mums nesiseka, galime elgtis sau ir kitiems nenaudingais būdais, imame nervintis, galime neteisingai vertinti vienas kitą ir panašiai. Save teisiant blogėja psichologinė ir emocinė sveikata, kuri neigiamai veikia mūsų veiklą. Tikėjimas, kad esame visiškai nesėkmingi ir nieko verti, sukelia depresiją ir nerimą. Kognityvinė elgesio terapija pasisako už susitaikymą su savimi, kaip klystančiu žmogumi.
Patirties vengimas yra natūralus reagavimo būdas į nemalonias mintis, emocijas ar pojūčius. Tačiau toks vengimas kuria ir palaiko psichologinį stresą. Mes visi turime savyje įsišaknijusį išgyvenimo instinktą, kuris sukuria mūsų nemalonias reakcijas į nemalonius ar nepatogius įvykius. Šis instinktas paveikia mūsų vidinius procesus, atjungdamas asmenybę nuo minčių, emocijų ir fizinių pojūčių, nes jis mums sako, kad pastarieji gali būti pavojingi ir kenksmingi.
Norėdami atsigauti nuo vidinio skausmo, turėtume atverti save vidinei patirčiai, kurios taip stengiamės išvengti. Vengimo jautrumu čia vadinamas procesas, primenantis sinesteziją. Vengimas psichodelinėje būsenoje gali sužadinti jutiminius suvokimo centrus smegenyse panašiai, kaip sinestezijoje persipina vaizdo ir garso suvokimas. Pavyzdžiui, bandant užslopinti nemalonią emociją, ji sugrįžta kaip gąsdinantis vaizdas.
Psichodelinė Terapija ir Susitaikymas
Manoma, kad psichodelinė terapija veikia sumažindama patyriminių išgyvenimų vengimą ir skatindama prisitaikantį susitaikymą. Tačiau vis dar nėra aišku, kaip psichodelinė terapija gali sukelti tokius pasikeitimus. Daugelis dvasinių ligų požymių gali būti interpretuojami kaip vengimas. Tai labiausiai akivaizdu sergant nerimo sutrikimais, kai nerimą provokuojančių situacijų vengimas yra svarbus simptomas, tačiau vengimas yra ir daugelio kitų diagnostinių kategorijų dalis.
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
Susitaikymas reiškia vidinę diskusiją apie galimybę vykti privatiems vidiniams įvykiams be bandymo juos kontroliuoti. Todėl susitaikymas yra tampriai susijęs su atida (mindfulness) ir yra laikomas kertiniu teigiamo elgesio pasikeitimo mechanizmu trečiosios bangos kognityvinėje elgesio terapijoje, tokioje kaip dialektinė elgesio terapija, atida paremtoje kognityvinėje terapijoje, susitaikymo ir įsipareigojimo terapijoje.
Kad palengvinti ilgalaikius pasikeitimus iš patirties vengimo į susitaikymą, kognityvinio elgesio terapeutai naudoja internevcijas, nutaikytas į skirtingus tarpusavyje susijusius susitaikymo skatinimo ir mokymosi procesus. Kognityviniame lygmenyje, KET leidžia peržiūrėti su vengimu susijusius įsitikinimus, t. y. tikėjimo struktūras, kurias motyvuoja (ar palaiko) patyriminis vengimas. Elgesio lygmenyje, akistata be vengimo pritaikoma, kad sukeltų korektyvines patirtis, su kitais atvejais vengiamais privačiais įvykiais. Motyvaciniame lygmenyje, akistatai kliudo faktas, kad vengimo reakcijos paprastai sąlygojamos pastiprinto mokymosi. Kognityvinė elgesio terapija bando pasipriešinti sąlygotam vengimui, paruošiant pacientą sąveikavimui su blogomis patirtimis, t. y. skatinant susitaikymo motyvaciją.
Psichodelinė terapija yra dvasinių sutrikimų gydymas, kurio metu pacientas gauna viena arba kelias, vidutines arba dideles klasikinių serotonerginių psichodelinių junginių (psilocibinas, ajavaska, arba LSD) dozes kontroliuojamoje, profesionalioje - klinikinėje aplinkoje. Dozavimo sesijose, kurios įterptos į trumpos (psichoterapinės) intervencijos modelį su pasiruošimo ir integravimo konsultavimo sesijomis, terapeutai paprastai imasi nedirektyvaus darbo (nebando nukreipti paciento dėmesio į konkrečias jo problemas).
Pacientai dažnai patiria unikalaus atvirumo smarkiai suintensyvintoms emocijoms epizodus dozavimo sesijose, dažnai apibūdindami patirtį, jog anksčiau paslėpti ir užgniaužti jausmai tapo labiau pasiekiami, arba buvo paleisti. Daugelis dalyvių liudija apie emocinio atvirumo padidėjimą, kuris tęsiasi ilgai, net pasibaigus ūmiam psichodeliniam poveikiui, o simptomų sumažėjimas po psichodelinės terapijos susijęs su pagerintais neuroniniais emocinio atsako rodmenimis.
Konceptualus Modelis: Psichodelikai ir Susitaikymas
Carhart-Harris’as ir Frinston’as pasiūlė vieningą požiūrį į ūmų psichodelikų poveikį smegenims. Pagal nuspėjamojo apdorojimo struktūrą, smegenys su savo hierarchine sąndara pildo savo hierarchiškai organizuotą generatyvų dabartinio ir bendrojo pasaulio buklės modelį. Šis modelis talpina hipotezes apie jutiminės informacijos priežastis žemesniuose hierarchijos lygmenyse ir ilgalaikes pasaulio prigimties hipotezes aukštesniuose lygmenyse.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Kad atliktų biologines funkcijas ir kontroliuotų prisitaikantį elgesį kompleksiškai besikeičiančioje aplinkoje, smegenys turi turėti galimybę formuoti naujus įsitikinimus ir keisti senuosius. Šis procesas lemia generatyvaus modelio lankstumą ir užtikrina atitikimą išoriniam pasauliui.
Egzistencinės ir Geštalto Terapijos Perspektyvos
Egzistencinės ir geštalto terapijos yra dvi skirtingos, bet susijusios psichoterapijos kryptys. Geštalto psichoterapijos pradininkas F. Perlis teigė, kad skirtumai ne tik atskiria, bet ir sudaro prielaidas autentiškam dialogui. Terapeutas egzistencinėje terapijoje - tai žmogus su savo vertybėmis, patirtimis, reakcijomis, kuris rūpinasi, kad terapinėje sesijoje būtų pakankamai įtampos. Geštaltinėje terapijoje pabrėžiamas ne tik iššūkio, bet ir palaikymo aspektas.
Egzistencinėje terapijoje terapeutas žino, kad skirtingos klausimų formuluotės turi savitą poveikį, gali pasiūlyti klientui ritmingai kvėpuoti, idant aprimtų nerimas, tačiau terapinės sesijos metu nėra susitelkiama į kokį nors kliento išgyvenimą, bet veikiau bandoma problemą, kuri kamuoja klientą, perkelti į santykių lygmenį ir klausti, kaip ji pasireiškia čia, mūsų pokalbyje, santykiuose? Geštaltinėje terapijoje labai svarbu pagarba kliento patyrimui ir jo priėmimas, nebandant kaip nors vertinti ar „demaskuoti”, ir to, kaip klientas įprasmina savo patyrimą, tyrinėjimas.
Egzistencinėje terapijoje taip pat pradedame nuo to, kaip tam tikra problema reiškiasi dabartyje, netgi tiesiogiai čia ir dabar. Geštaltinės psichoterapijos tikslas - įsisąmoninimas. Savo patyrimo, ketinimų, šabloniškų (ir todėl neproduktyvių) elgesio būdų įsisąmoninimas įgalina laisvai rinktis ir būti atsakingam už savo pasirinkimus.
Geštaltinė terapija remiasi A.Beisserio suformuluota paradoksalia pokyčių teorija. Pasak jos, pokytis įvyksta, kai žmogus tampa, kuo jis yra, o ne tada, kai stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Egzistencinėje terapijoje daug kas panašu į tai, ką Vitalija įvardijo kaip paradoksalią teoriją. Pokyčiai kyla iš realistiško savo situacijos vertinimo, kai klientas pradeda aiškiau matyti savo gyvenimo aplinkybes ir atsisako iliuzinių vertinimų.
Atsakomybės sąvoka svarbi ir geštaltinėje terapijoje. Tačiau mes labiau nei egzistencinės terapijos atstovai skatiname klientą kelti klausimą - ko aš noriu dabar, ko man kaip žmogui iš tikrųjų reikia? Egzistencinės terapijos požiūriu, negali būti „užbaigto geštalto“. Tai yra labai svarbu, kalbant apie pokyčius terapijoje ir jos pabaigą.
Egzistencinė terapija akcentuoja, jog nuo pat pradžių svarbu, kad psichoterapeutas ir klientas aiškiai sutartų dėl terapijos: ko mes siekiame terapijoje, kas, kokią ir už ką atsakomybę prisiima, kokia galėtų būti galima jos trukmė. Geštaltinė psichoterapija, būdama labiau orientuota į procesą nei į turinį, siekia padėti klientui pažinti, įsisamoninti, kaip jis „užstringa“ įvairiose nepageidautinose situacijose, kokių neefektyvių elgesio būdų imasi sunkumams įveikti, todėl daugiau dėmesio skiriama tam, kaip klientas toje situacijoje atsiduria, nei konkretybių nagrinėjimui.
Nuostabieji Pabaisos ir Rankos Paspaudimo Praktika
Meditacijos vadovai Danielis Golemanas ir Coknji Rinpočė teigia, kad visi kasdien patiriame įvairiausių emocijų pasaulyje, kuriame tiek daug blaškymosi ir įtampos, tad mūsų mintys dažnai tampa destruktyviomis. Nuostabieji pabaisos - tai daugiau ar mažiau iškreipti reagavimo įpročiai. Pabaisų nuostabumas yra dvejopas: pirmasis - iš prigimties. Kad ir kokia baisi atrodo emocija, jos giliai glūdinti prigimtis yra visai ne tokia.
Reakcija, kuri vieną kartą padėjo, pavyzdžiui, gynyba nesaugioje situacijoje, gali įsitvirtinti ir tapti įpročiu - tada ji virsta nuostabiuoju pabaisa. Įprastas pyktis priklauso sveikai, autentiškai reliatyviai tikrovei - egzistuoja sveikas pyktis, sveika baimė, sveikas prisirišimas. Jie nėra nuostabieji pabaisos. Šių atsiranda tada, kai mūsų protas ir jausmai liguistai išsikreipia ir imame tikėti reliatyvios jų tikrovės versija.
Coknji Rinpočė sukūrė praktiką, kurią vadina rankos paspaudimu. Tai nėra metodas įprasta prasme. Greičiau tai požiūris ir gyvenimo būdas. Mūsų sąmoningumas paspaudžia ranką jausmams. Ilgą laiką mūsų protas nepriėmė arba slopino mūsų jausmus. Dabar mes tiesiog paduodame jiems ranką. Ne bėgame, ne kovojame, o pasitinkame.
Yra keturios pagrindinės kliūtys, trukdančios paspausti ranką: slopinimas, ignoravimas, pasidavimas ir priešnuodžio ieškojimas. Kai jau sutikome savo jausmus ir iš tiesų pajutome ryšį, galime tiesiog su jais būti. Visų pirma - tiesiog būti, nesikalbėdami.
Kognityvinės terapijos pradininkas daktaras Aaronas Beckas atkreipė dėmesį į tai, kaip netinkamai žmonės interpretuoja savo gyvenimą. Podiplominių studijų metu Tara mokėsi pas Jeffreyʼį Youngą, daktaro Becko protežė, taip pat dalyvavo ne viename vipasanos retrite. Youngas tyrinėjo tai, ką jis pavadino schemomis, tai yra emocinius įpročius, kurie susiformuoja gyvenimo pradžioje, o vėliau nuodija mūsų santykius ir pakartotinai sukelia mums vis tų pačių kančių.
Motyvacijos Teorija ir Poreikių Hierarchija
Abraham H. Maslow suformulavo pozityvią motyvacijos teoriją, kuri atitinka žinomus klinikinius, stebėjimų, taip pat ir eksperimentinius faktus. Paprastai motyvacijos teorija prasideda poreikių - vadinamųjų fiziologinių potraukių aptarimu. Homeostazė reiškia organizmo automatiškas pastangas palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį.
Visų fiziologinių poreikių neįmanoma laikyti homeostatiniais. Dar neįrodyta, kad gyvulių seksualinis potraukis, nemiga, paprastas aktyvumas ir noras mankštintis bei motiniškas elgesys yra homeostatinio pobūdžio. Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, tuomet organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai tiesiog gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą.
Jei fiziologiniai poreikiai yra palyginti gerai patenkinti, ima reikštis nauja poreikių grupė, kurią apytikriai galėtume priskirti saugumo poreikių kategorijai (saugumas, stabilumas, priklausomybė, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo ir chaoso; struktūros, tvarkos, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis ir t.t.). Sveikas suaugęs asmuo, kuriam sekasi, mūsų kultūroje dažniausiai jaučia, kad jo saugumo poreikiai patenkinti.
tags: #kognityvine #mokslo #teorijalabiausiai #tinka