Įvadas
Kiekvienas žmogus yra unikalus, pasižymintis individualiais asmenybės bruožais. Tačiau kai kurie asmenybės bruožai gali tapti patologiški, t. y. trukdyti žmogui normaliai funkcionuoti visuomenėje ir palaikyti sveikus santykius. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime patologinius asmenybės bruožus, ypatingą dėmesį skiriant narcisizmui, jo tipams, priežastims ir galimam poveikiui.
Kas yra Patologiniai Asmenybės Bruožai?
Patologiniai asmenybės bruožai - tai ryškūs, ilgalaikiai ir neadaptyvūs asmenybės bruožai, kurie sukelia reikšmingą disfunkciją arba kančią. Asmeniui dėl tam tikrų asmenybės bruožų sunku užmegzti ryšį su kitais žmonėmis ar savimi. Gyvenimiškose situacijose nuolat išryškėja patologiniai asmenybės bruožai. Jie skiriasi nuo normalių asmenybės variacijų tuo, kad yra ne lankstūs, sukelia problemų asmeniniame ir socialiniame gyvenime. Kitaip tariant, žmogus gali išsiugdyti patologinius bruožus kaip atsaką į konkrečias situacijas, kurias patyrė dar būdamas vaikas. Visų pirma, svarbu suprasti, jog tai nėra žmogaus asmenybės dalis arba jo sąmoningas pasirinkimas, o medicininė diagnozė.
Narcisizmas: Norma ar Patologija?
Narcisizmas - tai susižavėjimas savimi, savo svarbos pervertinimas ir empatijos stoka. Narcizmas - ir normalus, ir patologinis, domino daugelį psichologų. Visi mes šiek tiek jautrūs tam, kuo esame ir kiek vertingais jaučiamės esą. Todėl savo gyvenimą stengiamės kurti taip, kad būtume patenkinti patys savimi. Kai mus giria - auga pasididžiavimo savimi jausmas. Kai mus peikia ar kritikuoja - savigarbos jausmas mažėja. Tačiau kai kuriems žmonėms susirūpinimas „narcistinėmis atsargomis“ arba kitaip tariant, savigarbos jausmo palaikymu, užtemdo visus kitus tikslus. Užtemdo taip smarkiai, kad jie tampa pasinėrę tik į save.
Pačioje psichoanalizės teorijos raidos pradžioje buvo pastebėtos asmenybės, turėjusios problemų su savęs vertinimu. Šių pacientų patyrimą geriausiai nusako deficito modelis: jų vidiniame gyvenime „kažko trūksta“. Susirūpinusios tuo, kaip jas priima aplinkiniai, narcistinės struktūros asmenybės giliai išgyvena jausmą, kad yra apgautos ir nemylimos.
Šiuolaikiniame pasaulyje narcisizmas - tarsi epidemija. Pasaulis labai greitai kinta. Mes dažnai keičiame gyvenamą vietą. Masinės informacijos priemonės naudojasi mūsų atvirumu, kelia mumyse godulį, norą laikytis aukštosios visuomenės standartų. Visa tai užslopina žmonių vidines normas, nulemtas religinių tradicijų. Greitų permainų laikais masinėje kultūroje betarpiškas įspūdis, kurį kas nors sukelia aplinkiniams, gali būti stipresnis ir geresnis, negu įspūdis, kurį sukeltų nuoširdumas - bruožas, kuris vertinamas mažesnėse ir stabilesnėse bendruomenėse.
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su nemiga: patarimai ir gydymo būdai
Šiuolaikiniai pacientai subjektyviai jaučiasi „tušti“. Jie pergyvena dėl to, kad nepritampa, o ne dėl to, kad nesilaiko savo principų. Jie gali be perstojo svarstyti apie regimas vertybes, tokias kaip: grožis, garbė, turtai, tačiau ne apie užslėptus savo asmenybės aspektus - identiškumą ir visumą. „Įvaizdis“ pakeičia esmę. Tai, ką Jungas vadino persona ( savęs pateikimas išoriniam pasauliui) tapo svarbesniu, gyvesniu ir labiau patikimu dalyku, negu tikroji asmenybė.
Psichoanalizės tyrimų eigoje paaiškėjo, kad asmenybės didybė - grandioziškumas - yra tik viena iš narcistinės problemos formų arba „savojo AŠ sutrikimas“. Šiuolaikinės psichoanalitinės koncepcijos aprėpia daugybę branduolinių identiškumo ir savivertės problemų. Daugelis autorių pastebėjo, kad kiekviename savimylos ir grandioziškumo jausmo apimtame „narcize“ slypi susirūpinęs savimi, nedrąsus vaikas. O kiekviename depresiškame ir savikirtiškame „narcize“ slypi grandioziškas požiūris į tai, kokiu šis žmogus turėtų arba galėtų būti. Bendra visoms narcistinėms asmenybėms yra : vidinis jausmas arba baimė, kad jie „netinka“, nepritampa; gėdos, silpnumo ir savo žemos padėties jausmas. Jų kompensacinis elgesys gali būti skirtingas, tačiau viduje visada glūdės susirūpinimas.
Narcistinės struktūros asmenybės gali naudoti daugybę psichologinės gynybos mechanizmų, tačiau labiausiai joms būdinga idealizacija ir nuvertinimas. Idealizuojant savąjį AŠ, kitų žmonių reikšmingumas ir rolės nuvertinamos, ir atvirkščiai. Grandioziškumo, didybės jausmas gali būti jaučiamas viduje arba projektuojamas į aplinką. Vyksta nuolatinis rangavimo procesas, kurį narcistinės asmenybės naudoja nuolat, susidurdamos su bet kokia problema.( Kuris gydytojas „geriausias“? Kuri mokykla vaikui „geriausia“?).
Narcistinei asmenybei yra būdingas perfekcionizmas. Tokie žmonės išsikelia sau nerealius idealus, ir - arba giria save už tai, kad juos pasiekia (grandiozinė baigtis) , arba ( nesėkmės atveju) jaučiasi nepataisomai nevykėliai, o ne tiesiog žmonės, turintys silpnybių (depresinė baigtis). ŠŠie pacientai iš psichoterapijos laukia savęs ištobulinimo, o ne savęs supratimo siekiant rasti efektyvesnius būdus savo poreikiams realizuoti.
Kartais narcistinės asmenybės sprendžia savęs vertinimo problemą laikydami kažką kitą - meilužį, mokytoją, literatūrinį personažą - tobulybe. Tuomet jie pajunta savo didingumą identifikuodamiesi su tuo žmogumi (AŠ jo priedas, kuris negali suklysti). Kai kurie žmonės visą gyvenimą ką nors idealizuoja, ir nuverčia nuo pjedestalo tada, kai aptinka to žmogaus netobulumą. Narcistinės dilemos perfekcionistinis sprendimas yra griaunantis patį save. Nepasiekiami idealai kuriami tam, kad kompensuoti savojo AŠ defektus.
Taip pat skaitykite: Žiemos Depresija
Kaip jau buvo minėta, žmonės su narcistine diagnoze nuolat jaučia netikrumą, pavydą, gėdą, tuštumą, bjaurisi savimi, jaučiasi nepilnaverčiai arba kompensuoja tai priešingais dalykais - savo didybės jausmu. Tai yra priešingos ego būsenos: didybė (viskas puiku) ir išsekimas ( viskas blogai). Narcistinės asmenybės tam tikrame lygyje suvokia savo psichologines silpnybes. Jie bijo išsiskyrimo, bijo staiga prarasti savigarbą, kaip niekas kitas jie bijo netikėtų stiprių jausmų. Jie jaučia, kad jų identiškumas itin trapus. Jis neatlaiko įtampos ir subyra. Jų baimė dažnai nukrypsta į susirūpinimą savo fizine sveikata. Šiems žmonėms būdinga hipochondrija (pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant) ir liguista mirties baimė.
Dėl perfekcionizmo, narcistinės asmenybės vengia jausmų ar veiksmų, kurie parodytų, kad jie patys negali ko nors padaryti ir kad jie yra priklausomi nuo kitų. Dėkingumas - tai jausmas, kurį narcistinės asmenybės neigia. Apgailestavimas dėl savo klaidų jiems reikštų savo defekto pripažinimą. O dėkingumas kam nors už pagalbą - patvirtintų tai, kad jiems jos reikia. Narcistiški žmonės kuria pozityvų savęs jausmą iliuzijos pagrindu. Jų iliuzija byloja, kad nebūna nesėkmių, kad niekad nereikia kitų pagalbos.
H. Kohuto Teorija
H.Kohutas labiausiai pabrėžė ankstyvųjų išorinių, realių santykių svarbą asmenybės raidai ir patologijai. Jis ypač aktyviai skatino tirti ankstyvuosius motinos ir vaiko santykius. Manoma, kad Kohuto narcizmo teorijos raidai ir galutiniam pavidalui labai didelę reikšmę turėjo jo pacientai. Kadangi jis, praktikuodamas privačiai, dirbo tik su ambulatoriniais pacientais, į jį kreipdavosi asmenys, kurie apskritai neblogai susidorodavo su išorinės realybės reikalavimais, išlaikydavo socialinio elgesio normas, galiausiai - galėdavo susimokėti už psichoanalizę. Šių pacientų narcizmas pasireikšdavo neaiškios depresijos simptomais, ypač dideliu jautrumu kritikai ar nepritarimui, nepasitenkinimu savo tarpasmeniniais santykiais, labai pažeidžiamu savivertės jausmu. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas buvo išvengti aplinkinių priekaištų ar pajuokos, todėl jų gyvenime nebuvo džiaugsmo ir aistros, o tik siekis „nepakliūti“.
Panašiai kaip Kohutas narcizinę patologiją vertino ir S. Johnsonas, nors pastarasis labiau siejo ją su klasikine objektų ryšių teoriją. Jo nuomone, narcizinės asmenybės pamatinio saugumo jausmas yra nepažeistas, o esminės problemos yra atsiradusios pakartotinio sugrįžimo subfazėje (M.Mahler terminai). Tuo metu augantis vaikas iš savo mamos gaudavo maždaug tokio turinio žinią: „Būk ne toks, koks esi, bet toks, kokio noriu aš. Toks, koks esi, tu mane pykdai, gąsdini, nuvili ir aš tavęs nemylėsiu. Būk toks, kokio aš noriu, tada aš tave mylėsiu“. Apskritai, pakartotinio sugrįžimo sugfazėje kylančios problemos yra pačios sunkiausios daugeliui vaikus auginančių motinų. Tuomet reikia mokėti leistis būti savo vaikui kaip archajišku savasties objektu ir tuo pat metu toliau sugebėti sutalpinti visus šio jausmus, palaikyti jį. Jei motinos nesugeba šiuo laikotarpiu leistis vaiko išnaudojama, tuomet dažniausiai ji pati ima išnaudoti vaiką savo poreikiams patenkinti. Taip sukuriama netikroji vaiko savastis, kuri yra ypač pažeidžiama dėl to, kad įkūnija sustingusį grandioziškumo siekį ir puikiai suvokia, kiek šios grandiozinės fantazijos ir poreikiai yra nerealūs.
S.Johnsonas kitame to paties savybių spektro gale mato visiškai kitokias asmenybes, kurias taip pat galima vadinti narcizinėmis. Jos žymiai labiau atitinka psichiatrinėse klasifikacijose aprašomą narcizinį asmenybės sutrikimą turinčių pacientų simptomatiką. Tai „storaodžiai“, arba „nejautrieji“, narcizai, kuriems būdingas tikėjimas tik laimėjimais, pergalėmis, perfekcionizmas, nejautrumas kitų jausmams, atjautos trūkumas ar net visiškas nebuvimas, išdidumas ar grandioziškumas, išskirtinumo jausmas, manipuliavimas kitais siekiant savo tikslų - kiti žmonės suvokiami tik kaip įrankiai jiems pasiekti. Jie suvokia save kaip visiškai susiliejusius su sau svarbiais asmenimis, todėl privalo automatiškai ir besąlygiškai vykdyti jų norus arba realizuoti jų lūkesčius, tad jie tiesiog įtužta, jei taip nėra.
Taip pat skaitykite: Kaip gyventi pagal prigimtį?
O. Kernbergo Teorija
Dar vienas psichoanalitikas, daug rašantis apie narcizmą, bet suprantantis ir aiškinantis jį visiškai skirtingai, yra Oto Kernbergas. ŠŠis mokslininkas daugiausia remiasi varų ir objektų ryšių teorijomis, todėl narcizmą ir su juo susijusius reiškinius vertina visiškai kitaip nei Kohutas. Kernbergas atkreipia dėmesį į kelias reikšmingas Kohuto teorijos ir technikos spragas. Jo nuomone, Kohutas, pirma, neišskyrė normalios ir patologinės idealizacijos procesų, o tai esą labai skirtingi psichiniai procesai. Pats Kernbergas manė, kad narcizmas gali būti dviejų pavidalų - normalaus ir patologinio. Normaliu narcizmu jis laikė libido investavimą į savastį, kurioje yra harmoningai integruotos „geros“ ir „blogos“ savasties reprezentacijos. Patologiniu narcizmu jis laikė visas tas libido investavimo formas, kurios nukreiptos į patologiškos struktūros savastį. Vienas iš svarbių teorinių Kernbergo teiginių yra tvirtinimas, kad narcizmui susiformuoti labai didele reikšmę turi superego formavimosi problemos.
Sveikas Narcisizmas
1960 - taisiais psichoanalitikas H.Kohutas metė rimtą iššūkį iki tol gyvavusiai narcisizmo teorijai. H. Kohuto nuomone, normalaus ir sveiko narcizmo augimas ir formavimasis yra būtinas asmenybės vystymosi procese. Iki tol, narcizmas buvo vertinamas kaip „kažkas blogo“, laikomas psichinio nesveikumo bruožu. Buvo galvota, kad narcistiškas žmogus - nebrandus. H. Kohuto tyrinėjimai parodė, kad sveikas narcizmas yra sėkmingo gyvenimo sąlyga. H.Kohutas cituoja Z. Freudą:“ Žmogus, išaugęs kaip mamos numylėtinis, eina per gyvenimą kaip užkariautojas. Toks jo pasitikėjimas savo sėkme dažnai išprovokuoja realią sėkmę“.
Psichoanalitikas J.Holmes tyrinėjo narcizmo problematiką. Jo tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurių sveikas narcizmas buvo pažeistas vaikystėje, vėliau turi psichologinių problemų - jie kenčia nuo narcistinio arba ribinio sutrikimo. Toks pacientas tiki, kad jis buvo nelauktas vaikas. Arba kad jį įvaikino. Jis gali būti įsitikinęs, jog mama jį gimdė labai sunkiai, kad net nusprendė daugiau nebeturėti vaikų. Arba kad jis kaltas dėl mamos pogimdyvinės depresijos atsiradimo. Arba kaltas dėl to, kad šeimą paliko tėvas. Visos šios idėjos kyla iš narcistinio Aš, kuris vaikystėje buvo traumuotas.
Kuomet viskas šeimoje vyksta teisingai, vaikas išmoksta suvokti save kaip ypatingą ir mylimą. Jis sugeba išgyventi savo didybę ir gauti malonumą iš sveiko egshibicionizmo. Į trimetį vaiką, šokinėjantį nuo krėslo ant sofos ir šaukiantį: „Žiūrėkite, aš moku skraidyti!“, tėvai žiūrės su meile ir švelnumu. Kai po kelerių metų jis pradės lankyti mokyklą, tėvai, pasitikdami vaiką po pamokų, iš karto pastebės jį minioje, lyg jis butų apgaubtas stebuklingos šviesos. „Tėvai, nesugebantys šitaip mylėti savo vaikų, sėja juose gėdos ir nemeilės sau sėklą“,- rašo J.Holmes.
Galutinį smūgį narcizmui suduota mirtingumo suvokimo faktas. Susitaikymas su mirties egzistavimu rodo brandumą ir išmintį. H.Kohuto teigimu, sėkmingai nugalėjus narcizmą ir priėmus mirties egzistavimo faktą, mes išmokstame save vertinti realiai - t.y., nepervertindami arba nenuvertindami, bei vystyti savo kūrybines galias, humoro jausmą, pasitikėti savo intuicija ir empatija. Šis procesas paradoksalus. Tam, kad žmogus galėtų nugalėti savo narcizmą, jo narcizmas pirmiausia turi gerai įsitvirtinti žmoguje. Pagal H.Kohuto teoriją, narcistiškumo stygius veda prie daugybės problemų. Lygiai taip pat, kaip ir pernelyg didelis narcistiškumo kiekis. Patologiniai narcicizmo bruožai, tai - kitų žmonių išnaudojimas/panaudojimas siekiant savo tikslų, negailestingas egocentrizmas, empatijos nebuvimas žmoguje. - o dar giliau - frustruotas (nepatenkintas) meilės ir rūpesčio troškimas.
Narcizas ir Echo
Du tipažai, kuriuos psichologijos teorija „pasiskolino“ iš graikų mitologijos - tai Narcizas ir Echo. Senąjame mite pasakojama apie Narcizą, upių dievo Kefiso gražuolį sūnų, atstūmusį nimfos Echo meilę. aistros. Dievai pavertė jį gėle. Narcizas - gražuolis, įsimylėjęs save. Jis nepasitiki kitais. Santykiuose su žmonėmis jis veikia naudodamas bausmes bei prievartą. Mokykloje arba su bendraamžiais Narcizas turi būti priekabiautojas, besirenkantis Echo tipo aukas. Tai jo grobis. Echo, atvirkščiai, iliustruoja ambivalentišką prieraišumą. Jos asmenybė egzistuoja tik kaip reakcija į kitus žmones. Ji niekada neužima aktyvios rolės. Jos narcizmas yra anti - narcizmas. Ji griebsis kito žmogaus (objekto) kaip paskutinės vilties pasiekti nors minimalų saugumo pojūtį. Ir Narcizas, ir Echo turi savo vidinę logiką. Narcizo logika remiasi įkyraus pasitikėjimo savim jausmu. O Echo - nenugalima priklausomybe nuo kitų. Kad narcistinis charakteris nėra retenybė, byloja gausūs pavyzdžiai, kuriuos galime rasti pasaulinėje literatūroje. Pavyzdžiui - Ovidijaus mitas apie Narcizą, Šekspyro 62-as sonetas, Oskaro Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ir kt.
Narcizmas, kaip klinikinis fenomenas, gali būti vertinamas kaip bandymas panaudoti patį save kaip patikimą atramą/ramstį. Patologinis narcizmas gydomas psichoterapijoje. Žmonės-narcizai yra savotiškai nubausti. Šie bruožai iš dalies įgimti, iš dalies susiję su tuo, kad žmogus tarsi sustojo emociniame vystymesi - emociškai jam kokie du metai. Tik pasakyti “įsimylėję save”- reiškia pasakyti pusę tiesos. Visa tiesa yra ta, kad sulaukęs brandaus amžiaus toks žmogus jaučia augančią vidinę tuštumą, nerimą ir vienatvę. Tuomet jis kartais ateina pas psichoterapeutą ir turi šansų po kelerių metų darbo pasikeisti. Paaiškėja: narciziškas žmogus iš tiesų nelabai moka mylėti kitus, tačiau visai ne todėl, kad įsimylėjęs save. Jo sieloje mes atrandame didingumą - įsivaizdavimą, kad jis yra pats stipriausias, pats protingiausias, pats gražiausias. ir labai gili…
Narcisistinės Asmenybės Tipai
Kadangi yra įvairių narcisizmo tipų, ne visos narcisistinės asmenybės pasižymi tais pačiais elgesio bruožais.
- Atviras narcisizmas. Šis tipas, dar vadinamas grandioziniu narcisizmu, yra aiškiausiai išreikštas ir lengviausiai atpažįstamas. Šie žmonės rečiau jaučia nepatogias emocijas, tokias kaip liūdesys, nerimas ar vienatvė.
- Paslėptas narcisizmas. Taip pat žinomas kaip pažeidžiamas narcisizmas, paslėptas narcisizmas yra atviro narcisizmo priešingybė, kadangi nėra aiškiai išreikštas ir lengvai pastebimas. Nors tokio tipo narcisizmas yra mažiau išreikštas ir sunkiau identifikuojamas, šis narcizas vis tiek slapta manys, kad yra pranašesnis už visus kitus, ir stokos empatijos kitų atžvilgiu. Jo užsisklendimas savyje dažnai susijęs su nepakankamumo bei gilios baimės jausmu.
Tyrimai rodo, kad paslėpto ir atviro narcisizmo kategorijos ne visada yra kontrastuojančios ir griežtai atskirtos. Daugelis iš mūsų gali pasižymėti vienu ar narcisistiniu bruožu. Tačiau įprastai toksiškas elgesys trunka trumpai ir savo išraiška bei intensyvumu gerokai skiriasi nuo asmenybės sutrikimu pasižyminčio asmens elgesio. Yra daug asmenybės bruožų, tokių kaip, pavyzdžiui, dosnumas ir uždarumas. Jie didesniu ar mažesniu laipsniu pasireiškia kiekviename iš mūsų. Tas pats atsitinka ir su bet kuriuo narcizišku bruožu.
Patologinių Asmenybės Bruožų Priežastys
Narcisistinė asmenybė yra vienas mažiausiai ištirtų asmenybės sutrikimų. Dėl to specialistams vis dar sudėtinga suprasti jo priežastis ir gydymo galimybes.
Patologinių Asmenybės Bruožų Gydymas
Psichoterapija gali padėti ugdyti konkrečius įgūdžius ir strategijas, kurios gali padėti jiems pakeisti jų santykį su kitais ir savimi. Tiesa, įprastai šios asmenybės pagalbos nesikreipia arba kreipiasi tik patyrę dideles krizes asmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, skyrybas. Gydymas tampa sudėtingas ir tuomet, kai narcizai nepripažįsta turintys psichologinių problemų.
tags: #koki #yra #patologiniai #asmenybes #bruozai