Rusų pasakose dažnai minimas personažas - svetimšalė valdovė Elena Protingoji, valdanti šalį po caro mirties, apdovanota grožiu, protu ir gebėjimais gydyti bei burti. Spėjama, kad šis mitinis personažas turi istorinį prototipą. XVI amžiaus pradžioje Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę penkerius metus valdė regentė, kilusi iš Lietuvos - Elena Glinskaja. XVIII amžiaus mokslininkas Michailas Lomonosovas netgi paskyrė jai odę. Šiame straipsnyje panagrinėsime Elenos Glinskajos asmenybę, jos kilmę, santuoką ir valdymo laikotarpį, kuris paliko ryškų pėdsaką Rusijos istorijoje.
Kilmė ir jaunystė
Elena Glinskaja (apie 1505/1506-1538 m.) gimė LDK didikų Glinskių giminėje, turinčioje kunigaikštiškų totorių šaknų. XVI amžiuje susiformavusi genealoginė tradicija Glinskius siejo su pretendentu į Aukso ordos chanus Mamajumi. Giminės istorija prasidėjo Krymo chanate, vėliau įgavo pagreitį Lietuvoje ir galiausiai persikėlė į Rusiją. Didžiausią įtaką Lietuvoje ir Maskvoje turėjo Švitrigailos tarnybininko Levo Borisovičiaus linijos atstovai XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje.
Glinskių giminė sulaukė ypatingų malonių iš Aleksandro Jogailaičio, kuris padėjo jiems prasimušti į LDK diduomenę. Tačiau Žygimantas Senasis ne tik nerėmė šios giminės, bet ir nušalino įtakingus brolius Vasilijų ir Mykolą Glinskius iš pareigų. 1508 metų pradžioje Mykolas Glinskis suorganizavo maištą prieš valdovą, kuris buvo numalšintas, o Glinskiams teko bėgti į Maskvą.
Santuoka su Vasilijumi III
Maskvoje užaugusią Eleną įsimylėjo didysis kunigaikštis Vasilijus III (valdęs 1505-1533 m.). Kadangi valdovas tuo metu buvo vedęs, 1525 m. jis prievarta uždarė savo žmoną Solomoniją Saburovą į vienuolyną, nes pora per ilgus santuokos metus nesusilaukė palikuonių. Nepaisydamas dvariškių nepritarimo, 47 metų Vasilijus III 1526 m. sausio 21 d. vedė maždaug 20 metų Eleną.
Vasilijų III labiausiai patraukė jaunos moters grožis. Praėjus daugiau nei 480 metų nuo šių vedybų, žinoma, kaip atrodė Elena. 1999 metais rusų mokslininkai rado valdovės sarkofagą ir jos palaikus. Pagal kaukolę teismo ekspertas Sergejus Nikitinas (Maskva) rekonstravo jos portretą. Nustatyta, kad Elena buvo harmoningos kūno sudėjimo, apie 165 cm ūgio, graži, baltiško veido tipo, turėjo lygius dantis ir rusvus plaukus. Iš jos ir sūnus Ivanas IV paveldėjo rusvus plaukus.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Santuoka buvo laiminga, gimė du sūnūs: 1530 metais - būsimasis Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV (Žiaurusis), o 1532 m. - Jurijus, kuris buvo protiškai neįgalus. Šiltus sutuoktinių tarpusavio santykius rodo Rusijos archyvuose išlikę penki Vasilijaus III laiškai žmonai, kuriuose valdovas rūpinosi Elenos sveikata ir vaikų gerove.
Regentystės laikotarpis
Tačiau sūnumis džiaugtis Vasilijui III teko neilgai - 1533 m. pabaigoje jis mirė. Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas trejų metų Ivanas, o jo globėjais - kunigaikščiai Dmitrijus Belskis ir Elenos dėdė Mykolas Glinskis. Tie penkeri Elenos valdymo metai buvo rezultatyvūs.
Didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos regentystės laikotarpiu 1535 m. buvo įvykdyta pirmoji Rusijoje centralizuota pinigų reforma - įvesta vieninga pinigų sistema. Naujos monetos valstybinėje monetų kalykloje imtos kaldinti iš sidabro. Pirmą kartą istorijoje pasirodė „kapeikos“, pavadintos nuo ant monetos pavaizduoto raitelio su ietimi (rus. копьё).
Jos valdymo metais buvo sudarytos paliaubos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, apribotos vienuolynų žemės valdos. Anot Michailo Lomonosovo, Elena pati vedė derybas su užsienio pasiuntiniais ir priimdavo šaliai naudingus sprendimus. Jos valdymo metais vyko nemažos statybos, tarp jų išsiskyrė pagal jos įsakymą 1535-1538 m. pastatytas „Kitai-gorod“ (Didysis Posadas) - mūrinė siena, juosusi Maskvos pagrindinę dalį. Tuo metu į Maskvą vyko garsūs užsienio meistrai ir pirkliai.
Gindama mažamečio sūnaus Ivano interesus, Elena priėmė griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir Andrejaus - pretendentų į sostą: abu jie žuvo kalėjime. Dėl panašių Elenos žingsnių susiformavo opozicija.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Mirtis ir palaikai
Neverta stebėtis ankstyva, niekuo nesirgusios Elenos Glinskajos mirtimi 1538 m. balandžio 3 dieną. Jau kitą dieną karstą su didžiosios kunigaikštienės kūnu atnešė į Kremliaus Dangun žengimo soborą, Maskvos didžiųjų kunigaikštienių (vėliau Rusijos carienių) nekropolį. Kriptoje buvo įrengta kapavietė - balto akmens sarkofagas, į kurį po pamaldų iš medinio karsto perkeltas velionės kūnas.
Sovietmečiu griaunant Dangun žengimo vienuolyną, jos ir daugelio kitų Maskvos-Rusijos valdovių sarkofagus pavyko išgelbėti. XX a. pabaigoje Rusijos mokslininkų atlikti palaikų ir įkapinių drabužių likučių tyrimai atskleidė, kad Elena Glinskaja buvo nunuodyta gyvsidabriu.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių