Kiekvienas žmogus yra unikalus sutvėrimas, pasižymintis ne tik išskirtine išvaizda, bet ir savita pasaulėžiūra. Žmonės skirtingai išreiškia džiaugsmą, pyktį ir liūdesį. Vieni noriai dalijasi emocijomis su aplinkiniais, o kiti jas laiko giliai savyje. Ši didelė žmonių įvairovė kartais apsunkina bendravimą, todėl ne visada pasiekiami norimi rezultatai.
Charakterių tipai psichologijoje
Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pavyzdžiui, depresyvus žmogus, jei kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis - puola viską kontroliuoti, hiperaktyvus - atlieka begalę veiksmų (tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų), paranojikas - suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis - elgiasi impulsyviai. Kiekvienas iš šių charakterių, patirdamas daug streso arba gyvenime susiklosčius itin nepalankioms sąlygoms, gali susirgti psichine liga, pagal kurią sudarytas jo charakterio tipo pavadinimas.
Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt. Pavyzdžiui, jei jus pradėtų kankinti sadistiškas žmogus, jūs anksčiau ar vėliau pasielgtumėte mazochistiškai, net jeigu įprastai nesate į tai linkęs. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Pavyzdžiui, narcizas krizės atveju gali pradėti elgtis kaip ribinio tipo asmenybė.
Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties. Jeigu žmogus vis geriau supranta save, jo neigiami bruožai gali sušvelnėti, dažniau reikštis teigiamos savybės. Kiekvienas minėtų charakterių turi tiek neigiamas, tiek teigiamas savybes. Norint atpažinti, kuriam charakterio tipui priklauso žmogus, pirmiausia reikia susipažinti su visais tipais. Kiekvienas jų elgiasi savaip. Daug ką išduoda išvaizda. Pavyzdžiui, labiausiai ja rūpinasi narcizinio charakterio žmonės. Jie mėgsta rengtis brangių firmų rūbais, o tarkime demontratyvūs žmonės rengiasi ryškiai arba gundančiai. Obsesinio tipo žmonės rengiasi labai kruopščiai, pedantiškai.
Charakterio tipą padeda nustatyti kūno kalba, bendravimo manieros, emocijų (ne)kontroliavimas. Jeigu stipriai išreikštos tam tikro charakterio savybės, pakanka su žmogumi pašnekėti apie orą ir bus aišku, kuriam tipui jis priklauso. Norint labiau įsitikinti, žmogui galima užduoti tam tikrus klausimus, pvz., paprašyti apibūdinti save. Taip pat verta paklausti apie jo vaikystę, kaip sutarė su tėvais, kokio charakterio jie buvo. Labai dažnai vaikai būna tokio paties charakterio kaip vienas iš tėvų. Verta klausti, koks žmogaus santykis su darbu, nes yra darbštieji ir tingieji charakteriai; apie bendravimą- yra uždari ir bendraujantys tipai. Dažnai vaiko charakteris būna panašus į vieno iš tėvų. Veikiau nukopijuojama. Paveldimas tik jautrumas stresui ir temperamentas. Daugiausiai yra psichopatinio ir ribinio tipo žmonių. Skirtumas pastebimas ir tarp lyčių. Tarp vyrų dažniau pasitaiko psichopatinis, šizoidinis tipai, o tarp moterų mazochistinis ir depresinis. Pastebimi kultūriniai skirtumai.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Psichopatinis charakteris
Tai nejautrūs, žemokos moralės, į asocialumą linkę žmonės. Jie nevaldo savo impulsų, gyvenime ieško adrenalino. Šios asmenybės turi polinkį melui. Viduje psichopatinio charakterio atstovai nesijaučia stiprūs, todėl pasąmoningai bando žeminti aplinkinius, norėdami iškelti save.
Šizoidinis charakteris
Tai keistuoliai ir atsiskyrėliai. Jų gyvenimo būde, elgesyje ar išvaizdoje yra kažkas keisto, nors jie patys to nesupranta. Šio tipo žmonės labiau mėgsta vienatvę ir atskirumą, o ne bendrumą su kuo nors. Šizoidinio charakterio atstovai yra „plonaodžiai“, lengvai pasiduodantys aplinkinių emocijoms ir taip prarandantys save.
Paranojinis charakteris
Tai labai įtarūs ir atsargūs žmonės. Jie visur įžvelgia klastą, atranda nebūtų priešų. Jeigu blogai jaučiasi, paranojinio charakterio atstovai visuomet ieško, kas dėl to kaltas. Jie visko bijo, pvz. jam atrodo, kad jam nori pakenkti kaimynai, viršininkai. Atsargiai žiūri net į artimuosius, nes įtaria, kad jie daro kažką negero. Tokios asmenybės gyvena nuolatinėje kovoje. Tačiau nestoja į tiesioginę kovą, slepiasi už užuolankų, rašo įvairius skundus. Geroji jų savybė - didelė motyvacija ir siekiai.
Ribinis (isterinis) charakteris
Panašus į psichopatinį, tik šis moteriškesnis variantas. Šio tipo žmonės nesugeba valdyti jausmų, jie yra labai nepastovūs. Meilę keičia neapykanta ir atvirkščiai. Blaškymasis primena meksikiečių serialus. Vieną dieną ribinio charakterio senelė gali be galo džiaugtis jai atvežtais vaikaičiais ir juos mylėti, o kitą - nenorėti matyti jų akyse. Tokių žmonių gyvenime trūksta tvarkos ir dominuoja dvi spalvos - juoda arba balta. Tai tikri jausmų vulkanai, nemokantys nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi ir nepaisantys jo emocijų.
Narcizinis charakteris
Tai - įvaizdžio žmonės, perfekcionistai. Jiems svarbiausia kuo labiau sublizgėti visuomenėje, pelnyti kuo daugiau medalių ir pasiekimų. Dažniausiai to priežastis glūdi dar vaikystėje, kai tėvai vaikui taikė didelį spaudimą, mylėjo jį ne už tai, koks yra, bet už jo laimėjimus. Tokios asmenybės net suaugusios turi labai skurdų laisvalaikį, labai daug dirba ir stengiasi būti tobuli tam tikroje srityje. Gali pirkti brangiausius daiktus, siekti būti tobulais tėvais, valgyti tik tobulą, ekologišką maistą ir kt.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Mazochistinis charakteris
Ryškiausias bruožas - agresijos nukreipimas į save. Dažniausiai tokia asmenybė vaikystėje turėjo kritiškus, piktus tėvus. Su kuo nors kovodami, mazochistinio charakterio atstovai pirmiausia pakenkia sau, o vėliau dėl to apkaltina kitus. Pvz., mama verda uogienes, kasdien gamina kalną maisto, kurį kiša vaikams, šie jo neima. Tuomet tokia motina skundžiasi, kaip pervargo, kiek laiko aukojo vaikams, o šie to nė neįvertino.
Depresinis charakteris
Šie žmonės taip pat nukreipia agresiją į save, bet dėl to nekaltina kitų. Didžiausias jų troškimas - kuo labiau susilieti su mylimu žmogumi, juo rūpintis. Tai geriečiai, aplinkiniais besirūpinantys tol, kol patys visiškai nuvargsta. Jie nemoka pykti, apsiginti.
Hiperaktyvus charakteris
Šie žmonės tarsi prisukami vilkeliai. Jeigu gyvenime kas nors klostosi ne taip, jie darosi dar aktyvesni. Jausdamos nerimą ar liūdesį, šios asmenybės eina linksmintis į vakarėlius, pradeda šimtą veiklų. Kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo hiperaktyvaus charakterio atstovai labiau blaškosi ir puola visomis kryptimis kažką veikti. Jie bijo sustoti, nes tuomet teks susidurti su skaudžiomis emocijomis.
Vengiantis charakteris
Tai - užsidarėliai. Pavyzdys galėtų būti tipiškas senbernis ar senmergė. Šie žmonės turi generalizuotą socialinę fobiją. Jie vengia viešumos, buvimo dėmesio centre, bijo kalbėti prieš auditoriją, nejaukiai jaučiasi megzdami naujas pažintis. Vengiančio charakterio atstovai gyvenimą paverčia rutina: darbas, namai ir keli seniai žinomi draugai. Tokie žmonės ir bijo, ir tingi pradėti kažką naujo.
Demonstratyvus charakteris
Pagrindinis tokių asmenybių siekis - iš aplinkinių gauti kuo daugiau dėmesio. Diena be komplimento - prarasta diena. Tai tarsi sudegusio teatro aktoriai, kuriems dažnai būdingas didelis seksualumas. Puikus pavyzdys galėtų būti fatališkos moterys, širdžių ėdikės ir donžuanai. Tokiems žmonėms rūpi užkariauti kito širdį, o kai pasiekia savo, auka nebėra įdomi. Kitas variantas - vaikiško būdo demonstratyvieji. Jie mėgina dėmesį atkreipti savo mielumu, naivumu. Tai galima pavadinti blondinės tipu. Iš tiesų šie žmonės nėra tokie kvaili, kaip atrodo.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių
Obsesinis charakteris
Tai pedantiški, suvaržyti, punktualūs ir tvarkingi žmonės. Jiems atrodo, kad visi aplinkiniai neatsakingi, kad juos reikia nuolatos kontroliuoti. Šios asmenybės mėgsta dirbti nuosekliai pagal iš anksto susikurtą planą ir yra įsitikinusios, kad veikiant atkakliai, įmanoma visko pasiekti. Dėl stiprios savikontrolės jei stokoja emocijų ir obsesinio tipo atstovai pradeda funkcionuoti kaip robotai.
Kaip koreguoti charakterio bruožus?
Psichopatinio charakterio atstovams svarbu išmokti prisirišti prie kito žmogaus, kad nebūtų kaip vilkai, išmoktų atjausti. Paranojiniams svarbu išmokti nors kiek pasitikėti žmonėmis, liautis ieškojus priešų. Ribiniams derėtų ugdyti savikontrolę ir suvokti, kad gyvenime yra daugiau spalvų nei balta ir juoda. Narcizams reikia suvokti, kad gyvenime svarbūs ne vien pasiekimai, kur kas reikšmingesni žmonių tarpusavio santykiai. Hiperaktyviems naudinga išmokti nesiblaškyti ir sustoti. Obsesiniams reiktų išmokti suprasti savo jausmus, nuo jų nebėgti.
Profesijos pagal charakterio tipą
Šizoidiniams geriausiai tinka būti menininkais arba mokslininkais. Paranojiniams tinka politika, diplomatinės, teisės sritys, detektyvo darbas. Ribinių žmonių daug sutinku meno profesijose. Narciziniams geriausiai sekasi ten, kur reikia išgauti labai didelį tobulumą, kur negalima būti vidutiniokais. Mazochistinėms asmenybėms gera, kai jos gali įveikti įvairius sunkumus. Susidūrę su bėda, šie žmonės tampa labai atkaklūs. Hiperaktyviems žmonėms tinka nenuilstančio aktyvumo reikalaujančios profesijos, pvz., žurnalistika. Jie gerai atsiskleidžia ten, kur reikia vienu metu būti dešimtyje vietų ir atsakinėti į šimtus skambučių. Vengiantiems tinka darbai, kur nereikia daug bendrauti, pvz., buhalterija. Demonstratyvioms asmenybėms labai tinka veiklos sritys, reikalaujančios kūrybiškumo ir bendravimo su žmonėmis. Obsesiniams žmonėms tinka kruopštumo, tikslumo ir atkaklumo reikalaujančios profesijos. Jie būna puikūs gydytojai, odontologai. Taip pat jiems tinka veiklos, kur reikia laikytis tam tikros sistemos ir tvarkos.
Charakterių suderinamumas
Ar visi šie charakterio tipai tarpusavyje gali bendrauti vienodai sėkmingai? Galbūt kai kurie tarpusavyje suderinami geriau nei kiti? Yra išskiriamos charakterių poros pagal tai, kas su kuo labiausiai bendrauja. Pvz., obsesinis tipas dažniausiai bendrauja su demonstratyviuoju. Pastarieji gerai sutaria ir su šizoidinio būdo žmonėmis. Hiperaktyvūs gerai sutaria su depresinėmis asmenybėmis, nes atsveria vieni kitus. Narciziniai žmonės geriausiai sutaria su depresiniais arba mazochistiniais, nes jiems šalia reikia pasiaukojančio žmogaus. Su pastaraisiais geriausiai jaučiasi ir paranojikai. Psichopatines asmenybes dažniausiai ištveria depresinės, mazochistinės arba ribinės. Labai retai tarpusavyje dera du vienodi tipai.
Kitos gyvenimo sritys, kuriose naudinga žinoti savo charakterio tipą
Ši informacija labai reikšminga auklėjant vaikus.
Temperamentas - įgimtas asmenybės pagrindas
Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. Viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės.
Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe.
Išskiriami keturi pagrindiniai temperamento tipai: cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas.
Cholerikas
Tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Choleriko eisena - tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas.
Sangvinikas
Būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kuri jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Sangviniko eisena - vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis - linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą.
Melancholikas
Būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški, vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Melancholiko eisena - lėta, sunki ir tvirta. Žvilgsnis - graudus ir rūpestingas. Blogosios savybės: nesugeba suprasti kitų, nuolat graužiasi dėl savo elgesio, dažnai būna nusiminęs, dvejoja, nepasitiki artimaisiais, kerštingas, į viską žvelgia pro juodus akinius, silpnos valios.
Flegmatikas
Siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Bendrosios flegmatiko savybės: menkas domėjimasis pasauliu, nepergyvena didesnių aistrų, pasyvus, lėtas, šaltas, blogos reputacijos.
Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis- fiziologinėmis ypatybėmis. Į temperamentą būtina atsižvelgti, renkantis profesiją ir pusiausvyros savybių. Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų , įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia.
Charakteris - įpročių ir nuostatų visuma
Charakteris - viena iš seniausiai pastebėtų asmenybės savybių. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos, lietuviškai reiškią bruožas, antspaudas. Tokiose pat situacijose dažnai žmonės elgiasi skirtingai. Skirtingi poelgiai priklauso nuo skirtingų jų charakterio bruožų. Žmonės skiriasi charakterio bruožais, tačiau ne kiekviena individuali savybė priskirtina charakteriui: nei proto, nei atminties, nei dėmesio, suvokimo skirtybių su charakteriu nesiejame. Į charakterio bruožus įeina savybės, kurios atspindi žmogaus nuostatas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai nuostatos tampa labai ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais.
Charakterio bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumo ir išpuikimo, savigarbos, mažavertiškumo bei egocentriškumo bruožais. Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms asmenybės vertybėms. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia kartu su temperamentu: aistringumas, šaltumas, nuotaikų kaita, atsparumu stresams. Iš pažinimo procesų labiausiai atsispindi intelektiniai bruožai: mąstymo kūrybiškumas ar banalumas, proto lankstumas ar inertiškumas, pastabumo lygiai, mąstymo kritiškumas. Iš to, kas pasakyta, pastebime, kokia daugybė bruožų sudaro charakterį.
Charakterio struktūroje išsiskiria ne tik atskiros nuostatas išreiškiančios savybės ir jų kompleksai, bet ir savybės, būdingos kaip visumai. Tokios savybės yra: vientisumas, pastovumas, aktyvumas ir tvirtumas. Charakterio vientisumas pasireiškia vidine vienove, kai nėra prieštaraujančių bruožų. Charakterio pastovumas lemia asmenybės santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą.
Pagrindinės įgimtos ir įgyjamos charakterio savybės susiformuoja vaikystėje iki 6-ųjų metų ir sudaro giluminį charakterio sluoksnį. Giluminis sluoksnis mažai tesikeičia, o periferinis keičiasi, įgyjant vienokį ar kitokį gyvenimo patyrimą. Charakterio kitimams daro įtaką įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai. Tokiomis situacijomis ne tik pasireiškia savybės, bet ir keičiasi.
Charakteris formuojasi ir kinta ne tik dėl biologinių duomenų bei socialinės aplinkos įtakos. Charakterio dinamikoje dalyvauja ir pačios asmenybės pastangos. Jų kryptys ir rezultatai priklauso nuo bendros asmenybės struktūros, vertybių sistemos, tikslų, savęs pažinimo lygių ir kitų individualių ypatybių.
Intelektas ir sugebėjimai: pažinimo galia
Kiekvienas žino, kas yra intelektas. Lotyniškai “intellectus” - “pažinimas, supratimas, protas”. Tai sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Kasdienybėje žmogaus intelektas vadinamas jo sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.
Terminas sugebėjimai vartojamas keleriopa prasme. Gabumų terminu apibūdinamos paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, kurios atspindi veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę. Elementariausias sugebėjimų rodiklis - nesunkiai ir greitai įveikiama užduotis, įtampos, nuovargio nebuvimas, malonumo jausmas atliekant tos srities užduotis. Sugebėjimų požymis yra originali bei individuali produktyvi veikla.
Sugebėjimai nėra savarankiška asmenybės postruktūra, o sudėtingas įvairių savybių junginys. Sugebėjimų struktūra skirstoma į du lygmenis: pirmasis - tai psichikos kokybės ypatybės; antrasis - operacinis lygmuo, kaip psichikos operacijų bei veiksmo būdų visuma: lyginimo, klasifikavimo, apibendrinimo, aritmetinio skaičiavimo ir daugelio kitų operacijų.
Asmenybės sutrikimai: nukrypimai nuo normos
Asmenybės sutrikimai - tai ilgalaikiai, neadaptyvūs elgesio modeliai, kurie sukelia diskomfortą pačiam asmeniui arba kitiems žmonėms. Dažniausiai pasitaikantys asmenybės sutrikimai: narcisistinis asmenybės sutrikimas. Žmogus narcizas skiria daug dėmesio svarstydamas, kiek gerai jam sekasi ir kiek stipriai juos vertina kiti. Tai dažnai pasireiškia stipriu poreikiu gauti dėmesio ir kad jais būtų žavimasi. Žmogus narcizas dažnai turi savivertę, kuri būna paremta ir pririšta prie išorinių atributų, įvaizdžio, pasiekimų. Jis noriai demonstruoja ir siekia, kad būtų atkreiptas dėmesys į jo pasiekimus, materialines galimybes, fizines savybes ir socialinę įtaką. Siekiant parodyti savo pranašumą, kitų žavėjimosi būdingas parodomasis vartojimas, nes tai yra kažkas, ką žmonės gali pastebėti, ir tai suteikia materialinį atlygį. Už grandiozinio fasado, įvaizdžio slypi labai pažeista savivertė, gilūs gėdos, nepakankamumo, defektyvumo, nemylimumo jausmai ir įsitikinimai. Jų įvaizdis tarnauja tarsi skydas, saugantis nuo menkavertiškumo ar gėdos patyrimo, NAS turintis asmuo labai kruopščiai puoseleja ir saugo.
Žmonės pikčiurnos - kas jie?
Žmonės kartais pratrūksta pykčiu, ir tai laikoma normaliu emocijų išliejimu. Tėvams gėda dėl savo atžalos elgesio, tad jie raudonuodami ir tikėdamiesi nuraminti įsiaudrinusią furiją, skuba prie kasos įsiteikti jai žaislu. Tikriausiai bent kartą jums teko stebėti ir panašiai besielgiančią gerokai ūgtelėjusią merginą: pavyzdžiui, restorane ji gali pagriebti lėkštę ir sudaužyti ją į skriaudėjo galvą. Dar vienas momentas: pykti galima ant bet ko, nors ir ant prezidento, tačiau jis niekada to nesužinos ir nesisielos. Isterija galima tik akivaizdoje žmonių, kuriais pats isterikas pasitiki. Tai yra tas, kuriam skirtas isterijos priepuolis, būtinai sureaguos reikiamai - dėl naudos arba savo minkšto būdo. Jeigu isterija nesukelia reikiama atsako, ji neveiksminga ir greitai baigiasi. Vadinasi, prie savo šefo nė viena moteris nepuls kelti isterijos. Be to, to nepadarys žmogui, kurio dėmesio siekia. O vyrui gali. Ir meilužiui.
Kai nesutapusi nuomonė ar nepatenkinti poreikiai suvokiami kaip karti skriauda, prasideda isterija arba pykčio protrūkis. Kai žmogus negauna to, ko trokšta, jis stipriai susinervina, ir tuomet įvyksta emocijų protrūkis. Po tokio sukrėtimo tik stiprios psichikos žmogus nesijaučia kaltas, o silpnesnis su viskuo sutinka. Nesuderinamumas, savitarpio supratimo ir bendrų interesų nebuvimas, nuobodulys sukelia žmonių nesusikalbėjimą. Šiuo atveju isterija ir skandalai tampa vieninteliu būdu emocinei spragai užpildyti. Kartais juntantis santuokos nuobodulį partneris pats skandalų nekelia, bet provokuoja kitą isteriniam emocijų protrūkiui. Tai labiau būdinga moterims. Perdėtai reaguojama į santykius su vyru, kai moteris neturi savų tikslų ir interesų. To, ko jai trūksta, ji laukia iš vyro. Ne visada isterijos objektu tampa vyras. Tai gali būti po ranka atsiradęs padavėjas, laiškanešys, vairuotojas.
Kodėl žmonės tampa pikčiurnos ir isterikai?
Kodėl visas iškilusias problemas jie sprendžia būtent tokiu būdu?
- 1 priežastis. Meilės trūkumas vaikystėje. Galbūt žmogus užaugęs nepilnoje šeimoje - tėvai išsiskyrė arba vienas iš jų mirė. Tuomet jis gali „atsirevanšuoti“ savo partneriui už meilę, kurios nepatyrė vaikystėje. Dažnai toks žmogus niekuo nepasitiki ir viską mato tik juodomis spalvomis. Bet koks kitų žmonių nuomonių nesutapimas su jo nuomone suvokiamas kaip priešiškumas. Jis visą laiką ginasi, net kai nėra pavojaus.
- 2 priežastis. Žmonės vaikystėje buvo prievartaujami. Despotiški tėvai galėjo per daug žiauriai vaiką kontroliuoti, versdami jį daryti tai, ko jis nenorėjo. Tokia prievarta galėjo būti verbalinė.
- 3 priežastis. Vaikystėje jautėsi bejėgis. Pavyzdžiui, tėvai girtavo, o jis niekuo negalėjo jiems padėti. Arba buvo muštynių ir skandalų šeimoje liudininkas, bet nieko negalėjo pakeisti. Suaugęs jis gali kompensuoti ankstesnį bejėgiškumą despotiško elgesio su partneriu sąskaita.
#