Istorijos tėkmėje išsivystė ne viena politinė ideologija, tačiau populiariausios išliko iki šių dienų, egzistuojančios ir šiuolaikinėje Europoje. Liberalizmo, konservatizmo, demokratinio socializmo idėjos yra priimtinos įvairioms visuomenės grupėms ir valdančiosioms organizacijoms. Šiame straipsnyje nagrinėsime šių trijų ideologijų esmę, raidą ir atstovus.
Liberalizmas: Laisvės Ideologija
Liberalizmas, kilęs iš lotyniško žodžio "liberalis", reiškiančio "laisvas", yra plačiai paplitęs ir dažnai vartojamas terminas. Liberalu vadinamas žmogus, kuris laikosi nuostatos, kad kiekvienas žmogus yra laisvas, atsakingas asmuo, kuris pats žino, kaip elgtis ir kas jam naudinga. Liberalizmas, kuris šiandien yra kone savaime suprantamas dalykas, yra gana ilgos ir neretai prieštaringos Europos civilizacijos raidos padarinys.
Liberalizmo idėjos atsirado XVII-XVIII a. Vakarų Europoje, kur miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus. Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą ir ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenės jėgas. Tuo metu keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas - pirmiausia dabartinėje Prancūzijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje. Jose susiformavo pirmoji, klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas ir Benžamenas Konstantas.
Liberalizmo idėjų pamatas - individualistinė ir racionalistinė savo likimo kūrėjo, žmogaus, pažįstančio savo poreikius ir svarbesnio už visuomenę, valstybę bei valdžią, samprata. Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat ir laisvė veikti. Kiekvienam individui turi būti leista sąmoningai veikti kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Pasak liberalų, viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Laisvų žmonių aktyvumas, liberalų nuomone, daro pasaulį vis geresnį, žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau išmano ir daugiau turi. Visuomenė liberalams yra tik individų suma, o kiekvienas individas svarbesnis už visuomenę, todėl socialinis pliuralizmas liberalams yra ir faktas, ir trokštamas tikslas. Be individų nebūtų bendruomenės; mintis, kad visuomenė svarbesnė už individą, liberalui atrodo absurdiška. Individas pats turi rūpintis savo likimu, todėl negalima jam trukdyti. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikras teises - teisę gyventi ir būti sveikam, teisę būti laisvam ir laimingam. Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė - tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta, lieka vien jos fikcija, todėl privalu ginti nuosavybę ir savininkus. Dar daugiau, nėra nuosavybės ribų, turtėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus ir vertas moralinio pritarimo. Šiaip ar taip, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti.
Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs, o feodalinės privilegijos grindžiamos prievarta ir melu. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius, kitaip tariant, savotiškas šansas, kurį kiekvienas turi išnaudoti savo galva. Akivaizdu, kad vieniems tai pavyksta geriau, kitiems blogiau, o dar kitiems visai nepavyksta. Liberalų nuomone, tai natūralu, veiksmų padarinių nelygybė yra būtina, kad egzistuotų laisvė. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės; silpnesnieji ją pralaimi, nes turi pralaimėti. Todėl socialinė nelygybė yra teisėta ir prasminga, ji, liberalų manymu, tarsi garantuoja individo laisvę. Taigi visus bandymus likviduoti socialinę nelygybę (o ypač įgyvendinti socialinės lygybės principus), liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Liberalizmo ideologijos atstovai griežtai apibrėžia valdžios ribas, ją padalija į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę. Šios koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas aristokratas Šarlis Monteskjė.
Paskutiniai XIX a. dešimtmečiai buvo laikotarpis, kai liberaliosios demokratijos idėjos puikiausiai tiko Jungtinių Valstijų realijoms. Popieriuje visi turėjo vienodas politines teises, o turtiniai skirtumai darėsi vis didesni. Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės ir kiekvieno žmogaus gerovės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštutinumus ir padėti tiems, kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galėtų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą kaip ir tiesų lygiateisiai piliečiai. Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė; jos kompetencijos turėjo būti praplėstos tiek, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus ir gauti lėšų savo užduotims atlikti, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. Pagal klasikinio liberalizmo kanonus tai siaubinga erezija.
XIX a. po II pasaulinio karo liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis. Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir priešingų interesų grupių suma. Žymiausi XX a. socialinio liberalizmo idėjos ir principai papildo ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad galimos ir būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu, t.y. tokiu mokesčiu, kurio didžiausia našta tektų didelei nuosavybei. Sukaupus biudžete reikiamas lėšas, galima finansuoti ir įgyvendinti pasirinktų socialinio gyvenimo sferų teisines reformas. Šią paprastą išvadą, kuri, žvelgiant iš klasikinio liberalizmo pozicijų, yra atgrasus kėsinimasis į privačios nuosavybės neliečiamumą, socialiniai liberalai pajėgė padaryti todėl, kad kitaip pažvelgė į privačios nuosavybės esmę. Privati nuosavybė jiems liko individo egzistavimo pamatas, tačiau kartu ji tapo ir funkcija - pareiga kitiems piliečiams. Galime įžvelgti dvi konservatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas: radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai atsisako kategoriškų antiegalitaristinių postualų, pripažįsta tam tikrus valstybės socialinės funkcijos elementus ir tai, kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti.
Nuo XIXa. pabaigos liberalizmą vis dažniau užgoždavo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos. Šios politinės programos perėmė pagrindinį liberalizmo principą - laisvės idėją, bet kartu jos pasiūlydavo ir visai kitokių, neretai daugumai žmonių daug patrauklesnių, solidarumo ir interesų bendrumo idėjomis paremtų nuostatų. Taigi XX a. liberalizmą ištiko paradoksalus likimas. Viena vertus, liberalizmas tapo neatskiriama šiuolaikinio demokratinio valdymo pagrindu, kita vertus, liberalizmas, kaip politinis sąjūdis, sumenko ir užleido vietą daugiau rėmėjų turinčioms konservatyviosioms ir socialdemokratinėmis politinėmis partijomis, kurios XX a. antroje pusėje po demokratinių rinkimų, paeiliui keitė viena kitą prie valdžios vairo visose demokratinėse Europos valstybėse.
Konservatizmas: Tradicijų Išlaikymo Ideologija
Konservatizmas, kilęs iš lotyniško žodžio "conservare", reiškiančio "išlaikyti", "išsaugoti", yra plačiai paplitęs ir dažniausiai vartojamas apibrėžti vienai iš politinių ideologijų, kuria vadovaujasi nemažai šiuolaikinės Europos valstybėse veikiančių politinių partijų. Šiaip jau konservatyvumas, kaip iš esmės neigiamas asmens nusistatymas bet kokių permainų atžvilgiu, žinomas nuo seno. Tarp mūsų visada yra tokių, kuriems permainos labiau patinka, ir tokių, kuriems jos patinka mažiau.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Konservatizmas, kaip ir liberalizmas, atsirado XVIII a. Anglijoje, kur liberalizmo iššūkis senajai viduramžių santvarkai išprovokavo jos šalininkų, pirmiausia bajorijos, dvasininkijos ir kitų privegijuotų sluoksnių, reakciją ir nepasitenkinimą. Štai šiems socialiniams sluoksniams ir pasirodė, kad konservatizmas gali būti tokia ideologija, kuri pakankamai įtikinamai atsakytų į liberalizmo reikalavimą pakeisti esamą tvarką ir įteisinti asmens laisvę bei apriboti valdžios galias.
Pasak konservatorių, liberalizmas neįvertino to, kad visuomenė yra daugiau negu paprastas atsitiktinių žmonių sambūris, aritmetinė jų sistema. Visuomenė - tai veikiau žmonių jėgų sandauga, nes veikdami organizuotai ir kartu žmonės gali pasiekti ir nuveikti kur kas daugiau negu kiekvienas atskirai. Todėl svarbiausia vertybe konservatizmas laiko nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių, tvarkos ir stabilumo išlaikymą bei puoselėjimą. Atitinkamai nusistovėjusią visuomenės tvarką keisti galima tik labai iš lėto, veikiant apgalvotai ir atsargiai, nes susiklosčiusias žmonių gyvenimo sanklodas galima greitai sugriauti, tačiau niekad nepavyksta greitai sukurti naujų. Koservatorių teigimu, žmonės daug laimingesni, kai jie jaučiasi esą ne vien absoliučiai laisvi asmenys, bet ir - pirmiausia - savo šeimos, savo religinės bendruomenės, pagaliau savo tautos nariai arba savo valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenėje kiekvienas žmogus gali susivokti, kokios yra realios jo galimybės, koks jo santykis su kitais žmonėmis ir ką jis turi veikti.
Taigi iš pradžių konservatizmas atsirado ir plėtojosi kaip priešprieša liberalizmui. Ilgainiui XIX amžiuje, vis smarkėjant pramoniniam perversmui, iš esmės pasikeitė ir Europos valstybių visuomenės struktūra. XIX a. antrojoje pusėje, pasibaigus revoliucinių sukrėtimų laikotapiui, susiklostė nauja visuomenės santvarka. Luominį susiskirstymą pakeitė naujos socialinės grupės, kurios atsirado suklestėjus stambiajai pramonei ir prekybai. Pirmiausia - du nauji socialiniai sluoksniai: pramonės gamybos įmonių savininkai ir įmonėse dirbantys samdomi darbininkai. Tačiau šiomis naujomis sąlygomis konservatizmo doktrina ne tik neprarado savo įtakos, bet, priešingai, dar labiau sustiprėjo. Konservatizmas tapo pagrindine jau nebe liberalizmo, bet socializmo priešprieša. Viena vertus, konservatizmas perėmė ir pradėjo ginti tokias liberalizmo propaguotas vertybes, kaip lygybė įstatymui, demokratinė valstybės valdymo forma bei amens laisvė, ir atsisakė idėjos, kad geriausia visuomenės santvarka - tai per ilgus amžius nusistovėjęs žmonių susiskirstymas į luomus. O kita vertus konservatizmas kritikavo socializmą, nes šis siūlė valstybės politiką orientuoti pirmiausia į darbininkų interesus ir šitaip gerokai pagerinti bei pakeisti socialinę jų padėtį. Konservatizmo teigimu, toks siekimas yra nepriimtinas, nes pakeitus vieno sluoksnio padėtį būtų pažeisti visų kitų socialinių grupių interesai i suardyta visuomenėje nusistovėjusi santaika bei tvarka. Be jokios abejonės, nė vienam žmogui negali būti atimta galimybė praturtėti ir taip pakeisti savo socialinį statusą, tačiau to jis turi siekti individualiai, kaip atskiras asmuo, o ne kaip kokios nors privilegijuotos klasės narys.
Konservatizmas neperėmė liberalizmo propaguotos idėjos, kad vyriausybė turi kuo mažiau kištis į visuomenės gyvenimą ir apsiriboti tik „nešališko teisėjo“ ir „naktinio sargo“ vaidmeniu. Ir toliau laikomasi nuostatos, kad vyriausybės valdžia turi būti stipri, nes tik taip ji gali palaikyti ir užtikrinti visuomenėje tvarką ir stabilumą. Vyriausybė negali atsiriboti nuo visuomenės gyvenimo, priešingai - ji turi aktyviai jame dalyvauti ir rūpintis visais visuomenės reikalais bei gerove. Vienas iš svarbiausių vyriausybės uždavinių turi būti parama patiems silpniausiems ir labiausiai vargstantiems piliečiams.
Iki pat šių dienų konservatizmas tebėra stipri ir įtakinga politinė doktrina. Konservatyviosios ir krikščionių demokratų partijos daugelyje Europos valstybių yra ne kartą laimėjusios visuotinius rinkimus ir sėkmingai valdžiusios.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Socializmas: Socialinio Teisingumo Ideologija
Dabartinis reformistinio socializmo, jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo, rezultatas. Pagrindinė demokratinio socializmo idėja, kad būtinos didžios reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę, gali turėti įvairią individualią motyvaciją. Su socialdemokratija susijusių ideologų samprotavimuose galima įžvelgti visos socialdemokratų ideologijos ašį - naujos visuomenės, naujos ūkinės tvarkos ir vidaus, ir tarptautiniuose santykiuose, naujos demokratijos ir etikos vizijas. Socialdemokratų nuomone, klasiniai klasių konfliktai gęsta, o į pirmąjį planą iškyla naujos socialinės problemos, kurias kelia naujoviškas darbo organizavimas.
Pasak socialdemokratų, valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę ne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Svarbus socialdemokratų ideologijos elementas yra demokratinės ir pliuralistinės politinės sistemos vaizdinys. Valstybės antklasiškumo tezė. Europos Sąjungos valstybėse socialdemokratų partijos tebėra labai įtakingos ir neretai per demokratinius rinkimus įgyja teisę valdyti. Antai ir 2000 metais net 14 iš 15 Europos Sąjungos valstybių valdė būtent socialdemokratų partijos.
Liberalizmo raida Lietuvoje
Liberalios idėjos Lietuvoje pradėjo plisti XVI-XVII amžiais. XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje Vilniaus universitete buvo dėstomos fiziokratų, nuo 1810 - Adamo Smitho ekonominės teorijos. Jos skatino antibaudžiavines nuotaikas, iki baudžiavos panaikinimo atitiko tam tikros dalies unijinės orientacijos liberaliai nusiteikusių bajorų, pritariančių reformoms, ateities socialines vizijas, formavo lietuvių inteligentijos (dažniausia nekilmingosios) pažiūras. Jos tiesiogiai siejosi su lietuvių tautos išsivadavimo kova, buvo švietėjiškos antibaudžiavinės krypties. Liberalizmas reiškėsi rašytojų K. Donelaičio, D. Poškos, S. Daukanto, A. Strazdo, S. T. Stanevičiaus ir kitų kūryboje.
Uždarius universitetą (1832) Lietuvos jaunimas su liberalizmo idėjomis susipažindavo Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos universitetuose. XIX a.-XX a. pradžioje engiamos tautos švietėjiško liberalizmo idėjos darė įtaką M. Valančiaus, J. Tumo‑Vaižganto, Maironio veiklai. XIX a. pabaigoje susidarė pasaulietinės lietuvių inteligentijos liberalioji politinė srovė (ji lėmė aušrininkų ir varpininkų politinės veiklos ir spaudos kryptingumą), kurios žymiausi atstovai buvo J. Adomaitis‑Šernas, J. Bagdonas, K. Grinius, V. Kudirka, P. Leonas, M. Lozoraitis, A. Smetona, J. Šliūpas, J. Vileišis, P. Vileišis, P. Višinskis ir kiti. Liberalai vadovavo Lietuvos demokratų partijai (1902-17) ir liaudininkų partijoms, išskyrus Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partiją ir Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. Liberalai Antanas Smetona ir kiti 1907 įkūrė viltininkų (būsimųjų tautininkų) grupę.
Visų liberalių politinių srovių veikėjai skelbė daugiau ar mažiau liberalias socialines ir ekonomines idėjas, siekė, kad išliktų lietuvių tauta, kovojo dėl jos teisių ir politinių laisvių, 1918-19 liberalai daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės institucijų kūrimo, dalyvavo koalicinėse Lietuvos vyriausybėse 1920-22, 1923-24, 1926 ir 1939-40. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 pabaigoje įkurtoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje telkęsi jaunosios kartos liberalai propagavo (ir nacių Vokietijos okupacijos laikotarpiu) liberalias laisvos asmenybės, nepriklausomos demokratinės valstybės idėjas.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai liberalai iš pradžių telkėsi Vokietijoje, daugiausia apie Lietuvių rezistencinę santarvę; jos leidžiamas žurnalas Santarvė tapo liberalų kultūros ir politikos žurnalu. 1949 Didžiojoje Britanijoje susibūrusi lietuvių liberalų grupė buvo priimta į Liberalų internacionalą (jame lietuviams liberalams atstovavo iki 1957). Liberalius asmens, tautos laisvės, demokratijos principus deklaravo nuo 1946 Vokietijoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose veikusio akademinio jaunimo Šviesos sambūrio nariai. Į Jungtines Amerikos Valstijas persikėlusios lietuvių liberalios studentijos dalis įkūrė studentų organizaciją Santara.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) liberalizmo idėjas plėtoja Lietuvos laisvosios rinkos institutas, deklaravo Lietuvos liberalų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos, Naujosios sąjungos (socialliberalų), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir kitų partijų programos, nemažai intelektualų, visuomenės ir politikos veikėjų, tos idėjos veikia ir kitų srovių politines partijas bei veikėjus.
Politinių Ideologijų Įtaka Lietuvoje
XX a. pabaiga Lietuvos valstybei buvo ypatingai svarbi. Komunistinės sistemos griūtis ir šalies nepriklausomybės atkūrimas - vieni iš reikšmingiausių įvykių Lietuvos valstybingumo istorijoje. Lietuvos valstybei grįžti prie senojo valstybės valdymo, kuris egzistavo prieš okupaciją, nebuvo lengva. Iškilo klausimas: ar atgaivinti senąsias valdymo tradicijas, ar sekti daug pasiekusiais ir pažangiais Vakarais? Lietuva pasirinko antrąjį kelią. Šalyje, vykdant radikalias transformacijas, pradėjo kurtis politinės partijos. Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje partijos formavosi remiantis Vakaruose veikusis politinis partijų kairės ir dešinės ideologijų ašablonais bei kūrėsi neturėdamos aiškaus socialinio struktūros kontūro (ilgalaikio istorinio vystimosi ir struktūruoto socialinių interesų atstovavimo pagrindo). Jų kūrimasis buvo paremtas nacionalinio išsivadavimo ir sąmoningo totalitarizmo griovimu.
Lietuvoje politinės kairės ir dešinės skyrimo pradžia sietina su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS), kuris atstovavo dešiniajai politinei srovei, ir Lietuvos Komunistų partija (LKP), persivadinusia Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) bei vėliau su ja susijungusia Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kurios priskiriamos kairiajam sparnui. Akademinėje literatūroje ašis skirstymas į politinę kairę ir dešinę yra paremtas tam tikromis ideologijomis, kurių skleidėjos yra partijos.
Šiandien, vis dažniau galima išgirsti teiginius apie ideologijų pabaigą. Šis vertinimas yra gan perdėtas. Šia visuomenėje, kinta ir pats politinių ideologijų supratimas bei turinys. Šiau, kalbant apie Lietuvos situaciją, verta paminėti V. Radžvilą, kuris teigia, jog kurti naują valstybę be ideologijų yra neįmanoma - jos yra būtinos, nes ideologija yra orientacijos pasaulyje sistema.
Analizuojant Lietuvos kairę ir dešinę ypatingas dėmesys yra skiriamas Sąjūdžiui ir Lietuvos Komunistų partijai. Šiuo Lietuvos atveju mokslinių darbų negausu. Žvelgiant į politinės kairės ir dešinės skirtį, bei politines partijas iš teorinės pusės, paaškėja, jog tai plati dimensija, verta išsamių tyrimų. Šią sritį yra nagrinėjęs daugelis užsienio autorių. Galima išskirti ir nežymią dalį Lietuvos akademikų, kurie yra rašę šia tema bei įnešę nemažą indėlį į Lietuvos politikos tyrimus. Galima išskirti kairiojo sparno politikos A. Sakalo ir B. Genzelio straipsnius, socialinės - ekonominės srities specialistų A. Guogio ir P. Gylio darbus. Visa ašis asmenybės pasaulėžiūra, darbai ir kalbos reprezentuoja vakarietišką socialdemokratiją. Reikšmingi yra A. Šiaus darbai. Lietuvos partinės sistemos analizėje daugiausiai bus remiamasi A. Šiaus, A. Ėio, V.
tags: #konservatizmo #liberalizo #ir #socializmo #asmenybes